Nuo Quanta prie Qualia  

I. Azimovo „Fonde“ išsakoma įdomi mintis: psichoistorija turi du Fondus: materialistinę technokratinę labai išsivysčiusią visuomenę ir slaptą psichinę (dvasinę) jėgą, esančią Tikrąja galia, kuria pirmasis remiasi to net nežinodamas.

Visata vystosi, - tačiau kuria kryptimi?
Paprasčiausias ir elegantiškiausias paaiškinimas, kodėl žmogiškos būtybės gali mąstyti, jausti ir patirti pasaulį, tas, kad Visata turi sąmonę fundamentaliame lygmenyje. Visi kiti paaiškinimai, atmetantys sąmonę, Visatai suteikia keistą pavidalą, keliantį prieštaravimus ir naujas problemas.

O kas, jei Visata taptų gyvu sutvėrimu, vėl priimtina žmogui, - iš šaltos bejausmės erdvės? O Dievui gražintumėm prasmę ir ateitį?

Buvo labai iškilių, o kartu ir labai religingų fizikų, kaip I. Niutonas. O ir A. Einšteinas jautė religinį virpesį prieš Visatą (žr. apie Einšteino panteizmą). Tačiau ne nuo Dievo reiktų pradėti, - Dievas iš tikro yra „raudona silkė1) “. Nesvarbu kas ir kaip sutvėrė Visatą, ji čia ir mes susiją su ja. Kaip? Viena seniausių minčių, sutinkamų daugelyje kultūrų, yra ta, kad Gamta yra veidrodis. Mes su ja susiję matydami save, tačiau ne pasyviai, žinutės nuolat ateina apie gimimą ir mirtį, nuolatinį kitimą, ir ribą tarp mūsų gyvenimo ir Gamtos. Senovės žmonėms gamtos reiškiniai (gaisras, potvynis, žemės drebėjimas) rodė, kad Gamta pyksta. Jei Gamta numaldyta, šviečia saulė ir derlius būna gausus.

Neabejotina, kad Visata žmogui kažką reiškia – ir papratai tai, kad dievybė savo vaikams sutvėrė specialią vietą. Ir mokslas netruko tą prasmė sutriuškinti – Darvino,  Froido,  Einšteino, ypač Laplaso ir kitų Apšvietos mąstytojų dėka. Senojoje klasikinėje mechanikoje turėjome grynai mechanistinę Visatą be jokio tikslo. Šiuolaikiniame moksle, nuo atsitiktinumų priklausanti Visata puikiai dera su atsitiktinių genetinių mutacijų varoma evoliucija. Veidrodis suskilo – daugiau pasaulyje neliko nieko prasminga – jokių tikslų, jokių kūrėjų. Ir visai absurdiškai ėmė atrodyti mintis, kad Gamta mums siunčia žinutes – nuo kvarkų iki galaktikų susidūrimų niekas nevyksta, kad atspindėtų žmogaus egzistenciją.

Bet iš kitos pusės, kvantinė fizika pravėrė duris sąmonei, žmogaus dalyvavimui kosmose – joks reiškinys nėra reiškiniu tol, kol kažkas jo nestebi (kad ir „mes“ prietaisų pavidalu). Mes tampam dalimi reiškinio. Be to, yra galimybė rinktis – atsiranda laisvos valios aspektas. Mes renkamės kaip stebėtojai ir Gamta, nors ir neatrodo, kad atsitiktinai, renkasi, kad atsakytų mums. Kvantinis pasaulis išsiveržia iš siauro, mechanistinio Laplaso pasaulio: kieti fiziniai objektai tampa nematomos energijos debesimis, priežastis-pasekmės užtikrintumas virsta „tikimybinėmis bangomis“, o erdvė ir laikas tampa slankiais, kubinis centimetras turi neįsivaizduojamą virtualios energijos kiekį, o laiko strėlė gali pasisukti į priešingą pusę. Patikimas 5 jutimais suvokiamas pasaulis kvantiniame pasaulyje supainiojamas, nes jame niekas netikra, kas prieinama 5 jutimais.

O štai žmogaus gyvenimas prasmingas, jame keliami tikslai, apmąstomi klausimai, vyksta kūrybinė veikla, turimos vertybės (pvz., meilė ir užuojauta). Paėmę grynai fizikinį požiūrį, į čia nepateksite. Nepaaiškinsite, kokį tikslą įgavusi materija ir energija, ir visa kita. Galime tik gūžčioti pečiais. Elektronai ir vandenilio atomai, skiejantys kosmoso erdve, neatrodo panašūs į esančius mūsų smegenyse, ar ne? O gal tokie patys? Bet jei taip, tai tada visos el. dalelės privalėtų būti jautrios, turinčios sąmonės aspektus. O jei ne – mokslas atsiduria aklavietėje... Kaip atsitiktinė jų veikla virsta sutvarkyta, protinga, kūrybine veikla?

Tą žmogus prieš Visatą spragą gali užpildyti tolimesnis kvantinio mokslo išvystymas į kvalijų mokslą. „Kvantas“ atėjo iš lotynų kalbos, kad keistam el. dalelių pasauliui duotų etiketę. Taip ir „qualia“ (iš lotynų – „savybė“) – tik jis rodo į priešingą pusę. Kvantai yra energijos „trupiniai“, nekaltas terminas galintis sukelti sprogimą. Kvalijos yra iš kasdienės patirties – šviesa, garsas, spalva, forma, tekstūra... – ir vargiai gali ką nors susprogdinti.

Mes juntame pasaulį kaip kvalijas. Tai klijai, kurie suriša ir kartu laiko visus 5 jutimus. Rožės žiedo kvapas yra kvalija; kaip ir aksomo avietinis atspalvis. Imdamas kasdienę patirtį iš smegenų perspektyvos, neurologas Daniel Siegel‘is2) tikrovę redukavo į SIFT (sensation, image, feeling, thought - pajauta, vaizdinys, emocijos, mąstymas). Nesvarbu, kad nutinka jums šią akimirką, smegenys registruoja arba pajautą (karšta, patalpa tvanki, drabužiai drėgni), arba vaizdinį (puikus saulėlydis, mano automobilio raktai ant staliuko prie lovos), arba emocijas (gana laimingas, myliu vaikus), arba mąstymą (planuoju atostogas, įdomu, kas bus pietums).

Kvalijos visur; niekas nevyksta be jų. Be jutimų, vaizdų, nuotaikos ar minčių nelieka nieko. Kadangi kvalijos subjektyvios, jos trenkia mokslo objektyvumui. Patirtis prasminga. O kadangi tikrovę pažįstame per patirtį, kvalijos, o ne kvantai yra Gamtos sudedamosios dalelės.

Tai, kad matome, kad rožė raudona, yra kvalija. Atrodytų, kad tai nieko nereiškia. Fotoaparatas daro tą patį, mechaniškai perkeldamas tam tikrą šviesos bangos ilgį į cheminiu būdu aktyvią fotojuostelę ar skaimeninį kodą. Tai verčia matyti, kas jutimas yra pasyvus procesas. Bet tai toli nuo tiesos – pajauta yra sąmonės aktas. Britų neurologas John Eccles) pareiškė: „Noriu, kad sužinotumėte, kad gamtos pasaulyje nėra spalvos, kaip ir garso – nieko tokio: jokių tekstūrų, grožio, kvapų“.

Rožė yra raudona vien todėl, kad žmogaus nervų sistema registruoja elektromagnetinio spinduliavimo (šviesos) dažnį kaip tam tikrą patirtį, kurią vadiname „raudona“. Suvokimas žmonėms susijęs su stebėjimo aktais – ir tai priimam kaip duotybę. Bet kaip kitoms rūšims? Labai tikėtina, kad kitoms rūšims suvokimas specifinis – tačiau neturime būdų sužinoti, kaip kamanė, jūrų kiaulytė ar šuo patiria pasaulį, - net tokiu paprastu atveju, kaip spalvos atpažinimas (čia pats laikas paskaityti straipsnį „Ką reiškia būti šikšnosparniu?“).

Tai drąsus teiginys – kad tik subjektyvi patirtis yra patikima. Net toks užkietėjęs materialistas kaip S. Hokingas, neabejojantis, kad Visada egzistuoja kaip duotybė, pripažįsta, kad mokslas neaprašo tikrovės. Jis tik matuoja daiktus ir reiškinius, kad matavimų duomenis perduotų matematinėms schemoms.

Taigi kurkim „žmogizuotą“ Visatą. Juk nieko kitaip negalime patirti nei per savo sąmonę. Tai kelias, kurį pradėjo britas David Bohm’as: „Tam tikra prasme žmogus yra visatos mikrokosmas; tad, koks yra žmogus, yra raktu į visatą”. Gamtos veidrodis sugražinamas, kosmosas įgauna prasmę…

Tikrovė ir mūsų patirtis niekad neatitinka, nes mūsų jutimai yra riboti. Mokslas mums padeda atrasti nuslėptą Visatą. Tačiau to dar nepakanka – mes vis dar „pusiau akli“. Tai kai kuriuos veda link religijos, nes mes esame dvasingos būtybės. Tačiau mums nebūtina būti religingais.

F. Daisonas sako: „Gyvenimas gali būti sėkmingas nepaisant visų prieštaravimų formuojant Visatą jos tikslams“.

Ką jautė Romeo ir Džiuljeta, mes nesužinosime nei išmatavę jų kūno temperatūrą, nei stebėdami jų smegenų veiklą.


Pastabos

1) Raudona silkė (angl. red herring) – anglų kalbos idioma, apibūdinanti kažką, kas klaidina ar atitraukia nuo svarbaus klausimo. „Raudona silkė“ gali būti naudojama ir sąmoningai, kaip mistinės fentezi kūriniuose ar retorikos strategijos dalis (pvz., politikoje). Terminą 1807 m. išpopuliarino V. Kobetas pasakojime, kaip stipraus kvapo rūkyta silkės išklotinė buvo panaudota tam, kad skalikai liautųsi persekioję kiškį.

2) Danielis Zigelis (Daniel J. Siegel, g. 1957 m.) – amerikiečių psichiatrijos profesorius UCLA Medicinos mokykloje. Jis aktyviai publikuojasi profesionaliai auditorijai: plačiai žinoma knyga „Mąstymo lavinimas“ (2 leid. 2012),; „Mąstantis terapeutas“ (2010) skirta paties klinikų gydytojo lavėjimui ir kt.; taip pat parašė keletą knygų, skirtų tėvams. Jis skaitė paskaitas Tailando karaliui, Jonui Pauliui II, Dalai Lamai ir pan.

3) Džonas Eklis (John Carew Eccles, 1903-1997) – australų neurofiziologas ir filosofas, Nobelio premijos laureatas (1963) už sinapsių tyrinėjimo darbus, Australijos MA prezidentas (1957-61). Parašė knygą „Žmogaus slėpinys“ (1979), kur teigė, kad gali eksperimentiškai įrodyti, kad sąmonė veikia nepriklausomai nuo smegenų. Savo filosofiją apibendrino knygoje „Smegenų samprata“ (1973).

Erdvės formos
Laiko fenomenas
Lygiagrečios visatos
Pasaulis yra netikras
Gyvenimas po mirties
Manipuliacijos šviesa
Nekritinė stygų teorija
Visata kaip kompiuteris
Antigravitacijos paieškos
Kvantinio pasaulio katinai
Juodųjų skylių paradoksai
3-iojo tūkstantmečio mokslas
Ar visad tai paramokslinės idėjos?
El. dalelės ir fundamentaliosios jėgos
2018 m. atradimai fizikoje ir astronomijoje
Paslėpti matavimai, Visatos geometrinė struktūra
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Labai prasta balerina ir šuolis laike?
Bendroji reliatyvumo teorija
Kitoks, sunkusis vandenilis
Kokia yra Visata? Sukasi?
Kaip sukurti laiko mašiną?
Vieningo lauko teorija
Trumpa laiko istorija
Torsioniniai laukai
Planeta su skyle
Vartiklis