Nuo Quanta prie Qualia. Vartiklis

Visata vystosi, - tačiau kuria kryptimi?
Paprasčiausias ir elegantiškiausias paaiškinimas, kodėl žmogiškos būtybės gali mąstyti, jausti ir patirti pasaulį, tas, kad Visata turi sąmonę fundamentaliame lygmenyje. Visi kiti paaiškinimai, atmetantys sąmonę, Visatai suteikia keistą pavidalą, keliantį prieštaravimus ir naujas problemas.

O kas, jei Visata taptų gyvu sutvėrimu, vėl priimtina žmogui, - iš šaltos bejausmės erdvės? O Dievui gražintumėm prasmę ir ateitį?

Buvo labai iškilių, o kartu ir labai religingų fizikų, kaip I. Niutonas. O ir A. Einšteinas jautė religinį virpesį prieš Visatą (žr. apie Einšteino panteizmą). Tačiau ne nuo Dievo reiktų pradėti, - Dievas iš tikro yra „raudona silkė¹⁾“. Nesvarbu kas ir kaip sutvėrė Visatą, ji čia ir mes susiją su ja. Kaip? Viena seniausių minčių, sutinkamų daugelyje kultūrų, yra ta, kad Gamta yra veidrodis. Mes su ja susiję matydami save, tačiau ne pasyviai, žinutės nuolat ateina apie gimimą ir mirtį, nuolatinį kitimą, ir ribą tarp mūsų gyvenimo ir Gamtos. Senovės žmonėms gamtos reiškiniai (gaisras, potvynis, žemės drebėjimas) rodė, kad Gamta pyksta. Jei Gamta numaldyta, šviečia saulė ir derlius būna gausus.

Neabejotina, kad Visata žmogui kažką reiškia – ir paprastai tai, kad dievybė savo vaikams sutvėrė specialią vietą. Ir mokslas netruko tą prasmė sutriuškinti – Darvino, Froido, Einšteino, ypač Laplaso ir kitų Apšvietos mąstytojų dėka. Senojoje klasikinėje mechanikoje turėjome grynai mechanistinę Visatą be jokio tikslo. Šiuolaikiniame moksle, nuo atsitiktinumų priklausanti Visata puikiai dera su atsitiktinių genetinių mutacijų varoma evoliucija. Veidrodis suskilo – daugiau pasaulyje neliko nieko prasminga – jokių tikslų, jokių kūrėjų. Ir visai absurdiškai ėmė atrodyti mintis, kad Gamta mums siunčia žinutes – nuo kvarkų iki galaktikų susidūrimų niekas nevyksta, kad atspindėtų žmogaus egzistenciją.

Bet iš kitos pusės, kvantinė fizika pravėrė duris sąmonei, žmogaus dalyvavimui kosmose – joks reiškinys nėra reiškiniu tol, kol kažkas jo nestebi (kad ir „mes“ prietaisų pavidalu). Mes tampam dalimi reiškinio. Be to, yra galimybė rinktis – atsiranda laisvos valios aspektas. Mes renkamės kaip stebėtojai ir Gamta, nors ir neatrodo, kad atsitiktinai, renkasi, kad atsakytų mums. Kvantinis pasaulis išsiveržia iš siauro, mechanistinio Laplaso pasaulio: kieti fiziniai objektai tampa žmogus prieš Visatą

nematomos energijos debesimis, priežastis-pasekmės užtikrintumas virsta „tikimybinėmis bangomis“, o erdvė ir laikas tampa slankiais, kubinis centimetras turi neįsivaizduojamą virtualios energijos kiekį, o laiko strėlė gali pasisukti į priešingą pusę. Patikimas 5 jutimais suvokiamas pasaulis kvantiniame pasaulyje supainiojamas, nes jame niekas netikra, kas prieinama 5 jutimais.

O štai žmogaus gyvenimas prasmingas, jame keliami tikslai, apmąstomi klausimai, vyksta kūrybinė veikla, turimos vertybės (pvz., meilė ir užuojauta). Paėmę grynai fizikinį požiūrį, į čia nepateksite. Nepaaiškinsite, kokį tikslą įgavusi materija ir energija, ir visa kita. Galime tik gūžčioti pečiais. Elektronai ir vandenilio atomai, skiejantys kosmoso erdve, neatrodo panašūs į esančius mūsų smegenyse, ar ne? O gal tokie patys? Bet jei taip, tai tada visos el. dalelės privalėtų būti jautrios, turinčios sąmonės aspektus. O jei ne – mokslas atsiduria aklavietėje... Kaip atsitiktinė jų veikla virsta sutvarkyta, protinga, kūrybine veikla?

Tą spragą gali užpildyti tolimesnis kvantinio mokslo išvystymas į kvalijų mokslą. „Kvantas“ atėjo iš lotynų kalbos, kad keistam el. dalelių pasauliui duotų etiketę. Taip ir „qualia“ (iš lotynų – „savybė“) – tik jis rodo į priešingą pusę. Kvantai yra energijos „trupiniai“, nekaltas terminas galintis sukelti sprogimą. Kvalijos yra iš kasdienės patirties – šviesa, garsas, spalva, forma, tekstūra... – ir vargiai gali ką nors susprogdinti.

Mes juntame pasaulį kaip kvalijas. Tai klijai, kurie suriša ir kartu laiko visus 5 jutimus. Rožės žiedo kvapas yra kvalija; kaip ir aksomo avietinis atspalvis. Imdamas kasdienę patirtį iš smegenų perspektyvos, neurologas Daniel Siegel‘is²⁾ tikrovę redukavo į SIFT (sensation, image, feeling, thought - pajauta, vaizdinys, emocijos, mąstymas). Nesvarbu, kad nutinka jums šią akimirką, smegenys registruoja arba pajautą (karšta, patalpa tvanki, drabužiai drėgni), arba vaizdinį (puikus saulėlydis, mano automobilio raktai ant staliuko prie lovos), arba emocijas (gana laimingas, myliu vaikus), arba mąstymą (planuoju atostogas, įdomu, kas bus pietums).

Kvalijos visur; niekas nevyksta be jų. Be jutimų, vaizdų, nuotaikos ar minčių nelieka nieko. Kadangi kvalijos subjektyvios, jos trenkia mokslo objektyvumui. Patirtis prasminga. O kadangi tikrovę pažįstame per patirtį, kvalijos, o ne kvantai yra Gamtos sudedamosios dalelės.

Tai, kad matome, kad rožė raudona, yra kvalija. Atrodytų, kad tai nieko nereiškia. Fotoaparatas daro tą patį, mechaniškai perkeldamas tam tikrą šviesos bangos ilgį į cheminiu būdu aktyvią fotojuostelę ar skaimeninį kodą. Tai verčia matyti, kas jutimas yra pasyvus procesas. Bet tai toli nuo tiesos – pajauta yra sąmonės aktas. Britų neurologas John Eccles⁾ pareiškė: „Noriu, kad sužinotumėte, kad gamtos pasaulyje nėra spalvos, kaip ir garso – nieko tokio: jokių tekstūrų, grožio, kvapų“.

Rožė yra raudona vien todėl, kad žmogaus nervų sistema registruoja elektromagnetinio spinduliavimo (šviesos) dažnį kaip tam tikrą patirtį, kurią vadiname „raudona“. Suvokimas žmonėms susijęs su stebėjimo aktais – ir tai priimam kaip duotybę. Bet kaip kitoms rūšims? Labai tikėtina, kad kitoms rūšims suvokimas specifinis – tačiau neturime būdų sužinoti, kaip kamanė, jūrų kiaulytė ar šuo patiria pasaulį, - net tokiu paprastu atveju, kaip spalvos atpažinimas (čia pats laikas paskaityti straipsnį „Ką reiškia būti šikšnosparniu?“).

Tai drąsus teiginys – kad tik subjektyvi patirtis yra patikima. Net toks užkietėjęs materialistas kaip S. Hokingas, neabejojantis, kad Visada egzistuoja kaip duotybė, pripažįsta, kad mokslas neaprašo tikrovės. Jis tik matuoja daiktus ir reiškinius, kad matavimų duomenis perduotų matematinėms schemoms.

Taigi kurkim „žmogizuotą“ Visatą. Juk nieko kitaip negalime patirti nei per savo sąmonę. Tai kelias, kurį pradėjo britas David Bohm’as: „Tam tikra prasme žmogus yra visatos mikrokosmas; tad, koks yra žmogus, yra raktu į visatą”. Gamtos veidrodis sugražinamas, kosmosas įgauna prasmę…

Tikrovė ir mūsų patirtis niekad neatitinka, nes mūsų jutimai yra riboti. Mokslas mums padeda atrasti nuslėptą Visatą. Tačiau to dar nepakanka – mes vis dar „pusiau akli“. Tai kai kuriuos veda link religijos, nes mes esame dvasingos būtybės. Tačiau mums nebūtina būti religingais.

F. Daisonas sako: „Gyvenimas gali būti sėkmingas nepaisant visų prieštaravimų formuojant Visatą jos tikslams“.

Tikrovė yra viena ir vienintelė, nedaloma visuma. Tai, ką patiria žmonės, ir yra tikrovė, nes pagal apibrėžimą tai, ko negalime patirti, yra neįsivaizduojama. Qualia teoretikas Peter Wilberg‘as⁵⁾ aiškina, kad mes nematome, nes turime akis. Akys yra fiziniai organai, kurie išsivystė tam, kad tarnautų proto troškimui matyti. Mąstymas pirmoje vietoje. Jis tikrovę priima per kvalijas, apjungdamas 5 jutimus su pajauta, vaizdiniu, emocijomis, mąstymu.

Pažinimo teoretikas Donald D. Hoffman‘as⁶⁾ pasiūlė pasaulio suvokimo modelį, kuriame tikrovėje pagrindinę vietą užima individualus mąstymas, pavadintas „sąmoningu agentu“. Jis pradeda nuo patirties kaip visa ko mato. Vilbergas eina toliau, teigdamas, kad iš to, kai jaučiame, kad kažkas aplink mus kažkaip atsispindi mūsų nuotaikoje (aušra sukelia optimizmą, tamsūs žemi debesys – prislėgtą nuotaiką), tai neleidžia mums teigti, kad nuotaika priklauso tik stebėtojui ar atskirta nuo stebimo dalyko. Kvantinės teorijos kūrėjai tai jautė intuityviai (Šriodingeris, Boras, Heizenbergas, Paulis...), o vėliau Eugene Wigner‘is ir Dž. fon Neimanas pažengė dar toliau – tvirtino, kad fundamentaliosios kvantinio matavimo problemos išsprendimui yra būtina sąmonė (t.y. paaiškinimui to, kaip stebėtojas veikia tai, ką jis stebi).

Žmogaus smegenys yra sutvarkytos kaip besivystantis organas. Jis veikia kaip grįžtamojo ryšio kilpa, sujungianti praeities, dabarties ir ateities patirtį. Tai sudaro dinamišką procesą, kuris nuolat panaudoja save ir plečiasi į naują gyvenimą. Šis procesas fiziškai vyksta neurologų tirtose smegenų struktūrose. Tačiau be proto viską organizuoti, smegenys neturi priežasties ar galimybės vystytis. Laiko tėkmė nesvarbi; tie patys melsvadumbliai, kurie atsirado gyvybės Žemėje pradžioje, išliko nepakitę milijardus metų.

Tačiau net vienaląsčiai organizmai reaguoja į pasaulį kvėpuodami, maitindamiesi, dalindamiesi, judėdami į šviesą ir pan. Tos reakcijos buvo pirmosios grįžtamojo ryšio grandys, kurios galiausiai išsivystė į fizines smegenis. Taigi mes turime bendrą ryšį, galintį suvienyti visus reiškinius, kuriuos protas gali suvokti.

Ar matematika paaiškins, kodėl mąstome?

Kaip smegenys sukuria subjektyvią patirtį? Padėti atsakyti į tai gali ... matematika. Fizikas Eugene Wigner‘is frazę „iracionalus matematikos efektyvumas“ sugalvojo 7-me dešimtm., apibūdindamas tai, kad vien manipuliuojant skaičiais, galima stulbinamai aiškiai apibūdinti ir numatyti gamtinius reiškinius, - nuo planetų judėjimo ir keisto fundamentaliųjų dalelių elgesio iki juodųjų skylių susidūrimo už milijardų šviesmečių pasekmių. O dabar matematika bando paaiškinti, kaip galime apmąstyti gamtos dėsnius.

Tam reikia atsisakyti intuicijos ir pripažinti, kad gyvi gali būi visi objektai – galiausiai, ir pati Visata. Toji mintis mąstytojų galvose brendo jau seniai – sąmonės prigimties klausimai domino jau senovės Graikijoje [vienas filosofas sąmonę net pavadino „vaiduokliu mašinoje“]. O postūmį prieš pusę amžiaus sukėlė biologai, aptikę koreliacijas tarp smegenų ląstelių aktyvumo ir individualių potyrių – kas buvo pavadinta kvalijomis.

E. Wigner‘is su Oksfordo un-to matematiku Sean Tull‘iu ėmėsi formalizuoti sąmonės teoriją. Neuromokslininkas Giulio Tononi⁴⁾ prieš kokį dešimtmetį buvo ėmęsis kurti Integruotąją informacijos teoriją (ITT), pagal kurią sistemos sąmonė kyla iš informacijos judėjimo tarp posistemių. Tos posistemės yra salos, kurių kiekvienoje yra neuronų populiacija. Salas jungia informacijos srautai. Sąmonės atsiradimui informacijos srautas turi būti gana sudėtingas, kad salos taptų tarpusavyje priklausomos. Informacijos srauto iš vienos salos pakeitimas turėtų pakeisti ir kitos salos būseną. Iš esmės, žmogus ir Paukščių takas taip galima suteikti sąmoningumo laipsnius – išmatuojant kiek salos pateikiamas rezultatas priklauso nuo informacijos, patenkančios iš kitų salų. Tai parodo, kaip gerai sistema informaciją integruoja, ir ši reikšmė žymima f (fi). Jei tarp salų informacijos srautų priklausomybės nėra, f lygi nuliui ir sąmonės nėra. Kuo didesnis f, tuo sąmoningesnė sistema.

Kita IIT savybė, vadinama draudimo postulatu, teigia, kad grupė sąmoningumą išreikš tik tada, kai jos f yra „maksimalus, t.y., jos pačios sąmonės laipsnis turi būti didesnis už sąmonės laipsnį, kurį galima būtų priskirti bet kuriai sistemos daliai, ir kartu didesnis už sąmonės laipsnį bet kurios sistemos, kurios dalimi ji yra. Pvz., bet kurios ir visos žmogaus smegenų dalys gali turėti minisąmonę. Bet kai vienos dalies sąmoningumas padidėja, tarkime, kai asmuo sugrąžinamas iš narkozės, šios minisąmonės prarandamos. IIT atveju, tik didžiausią f turinti sistema parodo sąmonę, kurią suvokiame kaip potyrį. Pvz., smegenų žievėje yra santykinai mažai smarkiai tarpusavyje susijusių neuronų, ir jos f pagal IIT yra didelis; o, prie6ingai, smegenėlėse daug daugiau neuronų, tačiau jie santykinai mažai susieti.

IIT nėra nekritikuotina. Pvz., f turėtų sumažėti, kai miegame ar esame narkozės būsenoje, bet tyrimai rodo, kad taip nėra. Pvz., ji nepatinka ir filosofui Johnui Searle'ui, manančiam, kad šioje teorijoje ignoruojamas sąmonės atsiradimo priežasties ir būdo klausimas, o daroma abejotina prielaida, kad ji yra tiesiog informacijos egzistavimo pašalinis produktas. O rimčiausia ITT problema yra joje naudojamų reikšmių neaiškumas, tarkim kaip paskaičiuoti tokių sudėtingų sistemų kaip smegenys f. Ir kai kurių „negyvų“ objektų (pvz., Vandermondo matricos, naudojamos koreguoti klaidas CD ir DVD) sąmoningumas gerokai didesnis už žmogaus.

Todėl stengiamasi ITT modelį tobulinti supaprastinant jį pagrindžiančią matematiką. Jį bus galima panaudoti ir kitų sąmonės modelių kūrimui. O įdomi ITT pasekmė yra ta, kad negyva materija gali būti sąmoninga, kas panašu į „panpsichizmą“. Vis tik idėją, kad elektronai gali turėti sąmonę priimti gali būti nelengva, bet panpsichistai teigia, kad tik šitaip galima išspręsti sunkią problemą – užuot bandę paaiškinti sąmonę ne sąmonės elementų terminais, turėtume kelti klausimą kaip rudimentinės sąmonės formos drauge gali sukelti sudėtingą mūsų patiriamą sąmonę.

Čia verta prisiminti ir Rodžerio Penrose'o idėja, kad mūsų sąmonė išties yra „priežastis, kodėl visata yra“. Ji remiasi kvantinės teorijos trūkumų sukelta nuojauta. Pagal ITT informacijos tėkmė tarp įvairiausio mastelio visatos turinio gali sukurti įvairias sąmones, kurios mąžta ir teka, priklausomai nuo to, kas konkrečiu metu egzistuoja. Taip mūsų sąmoningumo išsivystymas galėjo visatos sąmonę ... „uždrausti“. O gal ir ne!?

¹⁾ Raudona silkė (angl. red herring) – anglų kalbos idioma, apibūdinanti kažką, kas klaidina ar atitraukia nuo svarbaus klausimo. „Raudona silkė“ gali būti naudojama ir sąmoningai, kaip mistinės fentezi kūriniuose ar retorikos strategijos dalis (pvz., politikoje). Terminą 1807 m. išpopuliarino V. Kobetas pasakojime, kaip stipraus kvapo rūkyta silkės išklotinė buvo panaudota tam, kad skalikai liautųsi persekioję kiškį.

²⁾ Danielis Zigelis (Daniel J. Siegel, g. 1957 m.) – amerikiečių psichiatrijos profesorius UCLA Medicinos mokykloje. Jis aktyviai publikuojasi profesionaliai auditorijai: plačiai žinoma knyga „Mąstymo lavinimas“ (2 leid. 2012),; „Mąstantis terapeutas“ (2010) skirta paties klinikų gydytojo lavėjimui ir kt.; taip pat parašė keletą knygų, skirtų tėvams. Jis skaitė paskaitas Tailando karaliui, Jonui Pauliui II, Dalai Lamai ir pan.

³⁾ Džonas Eklis (John Carew Eccles, 1903-1997) – australų neurofiziologas ir filosofas, Nobelio premijos laureatas (1963) už sinapsių tyrinėjimo darbus, Australijos MA prezidentas (1957-61). Parašė knygą „Žmogaus slėpinys“ (1979), kur teigė, kad gali eksperimentiškai įrodyti, kad sąmonė veikia nepriklausomai nuo smegenų. Savo filosofiją apibendrino knygoje „Smegenų samprata“ (1973).

⁴⁾ Džulio Tononis (Giulio Tononi, g. 1960 m.) – italų neuromokslininkas ir psichiatras, plačiausiai žinomas savo sukurta sąmonės Integruotaja informacijos matematine teorija (ITT), jo pasiūlytą 2004 m ir žymimą f. Jis specialistas miego klausimais, atskiru atveju genetika ir miego etiologija (priežastimi).

⁵⁾ Piteris Vilbergas (Peter Wilberg, g. 1952 m.) - vokiečių žydų kilmės britų filosofas, terapeutas. Įkvėptas Markso, savo tikslu iškėlė suvienyti kultūrines ištakas, psichikos galimybes ir politinį radikalizmą su filosofiniu ir moksliniu pagrindu. Savo gausiuose kūriniuose išreiškė savo mistinių ir metafizinių patirčių istoriją. Metafiziniu jo filosofijos pagrindu yra vieningos sąmonės lauko teorija. Tačiau jis vadovavosi ne tik Marksu, M. Kosoku ir M. Buberiu ar „čanelines“ Seth‘o knygas, bet M. Heidegeriu ir E. Gendlinu.

⁶⁾ Donaldas Hofmanas (Donald David "Don" Hoffman, g. 1955 m.) – amerikiečių pažinimo psichologijos tyrinėtojas ir mokslo populiarinimo knygų autorius. Jis tyrinėja sąmonės, vizualaus suvokimo ir psichologijos klausimus naudodamas matematinius metodus bei psichofizikinius eksperimentus. Jo tyrimai apima veido patrauklumo, formos supratimo, judesio ir spalvos suvokimo, suvokimo vystymosi ir minties-kūno sąsajos klausimus.