Ar tai mokslas?

Fizikai teoretikai, teigiantys, kad egzistuoja multivisita, įveda pavojingą precedentą – mokslą, nesiremiantį empiriniais duomenimis

Nėra sutarto kriterijaus, leidžiančio atskirti mokslą nuo pseudomokslo ar net tiesiog nesąmonės, o tai atidaro duris visokiausioms metafizikoms, apsimetančioms mokslu. Tai post-empirinis mokslas, kuriame tiesa nieko nereiškia, - o tai potencialiai labai pavojinga.

Nesunku rasti pavyzdžių. 2019 m. birželio 8 d. „New Scientist“ viršelyje skambiai paskelbė, kad esame „Veidrodžioversume“, redaktoriams raginant „ateiti į lygiagrečiąją tikrovę, besislepiančią nuo mūsų žvilgsnio“.

Kaip reaguojate į tokias antraštes labai priklauso ne tik nuo susipažinimo su šiuolaikine fizika lygio, bet ir sensacionalistinių tendencijų mokslo populiarinimo medijoje. Nereikia nė sakyti, kad keliamas klausimas yra gerokai mažiau sensacingas nei leidžia spėti antraštė. Jis yra apie painų skirtumą dėl laiko, per kurį įvyksta neutronų radioaktyvus skilimas, vidurkio, priklausančio nuo naudotos matavimo technikos – tema, visiškai neįdomi daugeliui „New Scientist“ skaitytojų.

Tačiau, kaip dažnai nutinka mūsų laikais, keli fizikai pareiškė, kad tai problema su „labai natūraliu paaiškinimu“. Jie tvirtina, kad neutronai iš tikro nuolat purpsi tarp lygiagrečių visatų. Jie sutinka, kad šansai įrodyti tai yra labai „maži“ ar net „nuliniai“, tačiau tai nieko nereiškia.

Dėl to kalti ne tik žurnalistai ir mokslo populiarintojai, bet ir patys fizikai. Straipsnis yra susijęs su Leah Broussard [iš Oak Ridge Nacionalinės laboratorijos] darbais. Ir ji užsiima labai gerbiamais eksperimentiniais tyrimais apie neutronų savybes. Tačiau ji išduoda žaidimo esmę, kai pareiškia: „Teoretikai puikiai apeina spąstus, kuriuos jiems paliko eksperimentatoriai. Visad atsiras kas nors, kas džiaugiasi palaikydami idėją gyva“.

„Veidrodžioversumas“ yra viena multiversumo teorijų atšaka. Jos apie tai, kad egzistuoja daugybė lygiagrečių visatų, kuriose, sekant kvantine mechanika, gali atsirasti tokia, kurioje turime tapatų sau antrininką. Šios teorijos patrauklios kai kuriems fizikams ir filosofams, tačiau joms nėra jokio empirinio pagrindo. Tai tiksliai tai, ką paaiškino L. Broussard, jos labai slidžios, tačiau visad bus besidžiaugiančių jas palaikant.

Bet ar tai tikrai mokslas? Atsakymas priklauso nuo to, ką manome apie tai, ko visuomenė nori iš mokslo. Mūsiškiame post-tiesos melavimo, feikinių naujienų ir alternatyvių faktų amžiuje, visuomenė apipilta potencialiai pavojinga antimoksline propaganda – nuo klimato kaitos neigimo iki antivakserių judėjimo.

Norint suprasti, kodėl aplamai tapo įmanomas post-empirinis mokslas, pirmiausia pabandykime išsklaidyti didžiausius mokslo mitus...

Nepaisant regimybės, mokslas negarantuoja užtikrintumo. Dešimtmečius besivysčiusi mokslo filosofija mus privertė priimti išvadą, kad vyraujantis supratimas apie mokslą yra laikinas, trunkantis tik tol, kol nenustatyti nauji faktai ar eksperimentų rezultatai. Netgi mokslinė teorija dažnai neišvengia metafizikos, nes yra dalykų, kurių nesugebame įrodyti (pvz., objektyvios tikrovės egzistavimo ar esybių, kurių neaptikome, tačiau tikime egzistuojant – juk kam skirtas CERN hadronų kolideris?!). Ar ne todėl iki šiol tebesiginčijama dėl prieš 100 m. pasiūlytos kvantinės teorijos interpretacijų.

Istorija mums parodo, kad mokslas veikia. Dabar apie fizikinį pasaulį žinome daugiau nei anksčiau. Dėl mokslo progreso šiandien turime išmanuosius telefonus, kurių neturėjo senovės Graikijos žmonės. Šį progresą užtikrina sėkmingos teorijos. Kai savo telefone naudojatės „Google Maps“, jūs priklausote palydovų, nuo Žemės pakilusių į apie 20 tūkst. km aukštį, tinklo, kurių 6-10 matome bet kurioje vietoje. Kiekvienas šių palydomų turi miniatiūrinį atominį laikrodį, siunčiantį tikslų laikų į jūsų įrenginį, leidžiant nustatyti jūsų buvimo vietą ir nurodyti artimiausią kelią iki alubario. Tačiau be Einšteino specialiosios ir bendrosios reliatyvumo teorijų GPS sistema kauptų laikrodžio klaidas, susikaupiančias iki 11 km paklaidos per parą.

2019 m. vasarį GPS kūrėjai buvo apdovanoti karalienės Elžbietos premija inžinerijos srityje. Buvo pabrėžta, kad „publika gali nežinoti, kaip veikia GPS, tačiau ji žino, kas tai yra“. Tai lyg metafora mokslui: galime laužyti galvas apie jo veikimą, tačiau žinome, kad kai tai veikia gerai, tai veikia. Ir tai sukelia didžiausią problemą, kylančią iš mokslo filosofijos: jo griežtą apibrėžimą. Kada kažkas yra „moksliška“, o kada – ne?! Arba sekant ankstesne metafora, - “kada mokslas daro gerai?” Šis demarkacijos klausimas turi savąją istoriją (pvz, apie tai ir Massimo Pigliucci¹⁾ esė „Ar mokslas privalo būti testuojamas?“, 2016).

K. Poperis tvirtino, kad mokslą nuo pseudoteorijų atskiria galimybė patikrinti su empiriniais duomenimis. Astrologija spėja, tačiau tai daro labai apibendrintai ir palieka daug erdvės interpretacijoms. 1963 m. K. Poperis rašė: „Tipinis pranašautojo triukas yra taip miglotai spėti dalykus, kad pranašystė vargiai galėtų neišsipildyti: tai padaro jas nepaneigiamomis“. Galime kiek norime kritikuoti homeopatiją, tačiau tai netrukdo princui Čarlzui tikėti jos efektyvumu. Ir nesvarbu, kaip stipriai norėtume tikėti, kad Dievas viską sutvarkė pasaulyje, turime pripažinti, kad negalime to patikrinti.

Tačiau nevisada taip paprasta. Teorijos taikymui reikia, bent jau popieriuje, supaprastinti problemą įsivaizduojant, kad dominanti sistema yra izoliuota, t.y. atskirta nuo likusios Visatos. Lee Smolinas²⁾ savo knygoje „Laikas atgimti“ (2013) tai įvardija „fizika dėžėje“, kas verčia daryti papildomas prielaidas: teorija galima būti klaidinga vien todėl, kad padarytos klaidingos prielaidos.

Astronomija turi puikų pavyzdį. 1781 m. buvo naudojamasi Niutono dėsniais nustatant naujai atrastos Urano planetos orbitą. Tačiau nustatymai buvo klaidingi. Tačiau vietoj atsisakant Niutono dėsnių, problema buvo išspręsta įvedant papildomą prielaidą („praplečiant dėžę“) – Dž. Adamsas ir U. Le Verrier pasiūlė, kad Saulės sistemoje galėtų būti dar viena (8-a) planeta, iškreipianti Urano orbitą. Ir taip 1846 m. buvo atrastas Neptūnas.

Po kelių metų Le Verrier pabandė pritaikyti tą pačią logiką kitai astronominei problemai. Planetų orbitos nėra tikslios elipsės. Kiekvieno apsisukimo metu perihelionas (artimiausias atstumas iki Saulės) nežymiai pasislenka link Saulės (precesija) ir buvo manoma, kad tai sukelia suminis kitų planetų gravitacinis poveikis. Merkurijui Niutono dėsniai numato 532 lanko sekundžių precesiją per šimtmetį. Tačiau stebima precesija yra didesnė, apie 575 lanko sekundės. Su laiku ši precesija kaupiasi....

Le Verrier šio skirtumo priežastį priskyrė dar vienai neatrastai planetai, esančiai dar arčiau Saulės, ją pavadindamas Vulkanu. Tačiau jos ieškota bergždžiai, - ir šįkart Niutono dėsniai suklaidino. Tų 43 lanko sekundžių skirtumą paaiškino bendroji reliatyvumo teorija – jis atsiranda dėl erdvėlaikio iškreivinimo prie Saulės. Ir net jei Niutono dėsniai (imant bendrai) klysta, jie, kaip „pakankamai geri“, išlieka praktiški kasdieniams taikymams.

Tokias problemas mokslo filosofai įvertino kaip neįveikiamas ir Poperio falsifikavimo kriterijus buvo atmestas (nors išliko daugelio praktiškų mokslininkų galvose). Tačiau vietoje to, kad ieškotų alternatyvų, 1983 m. Larry Laudan‘as³⁾ paskelbė, kad demarkacijos problema yra neišsprendžiama ir todėl yra pseudo-problema. Jis aiškino, kad realus atskyrimas yra tarp pažinimo, kuris yra patikimas ar nepatikimas, nepriklausomai nuo jo kilimo, ir teigė, kad tokie terminai kaip „pseudomokslas“ ir „nemokslinis“ iš tikro neturi realios prasmės.

Bet juk turėtų būti skirtumas tarp mokslo ir pseudomokslo, tarp mokslo ir grynos metafizikos ar net visiškos nesąmonės?! Tačiau, jei negalime naudoti falsifikacijos kriterijaus, tai ką galime naudoti?! Greičiausiai garantuotos alternatyvos ir nėra, tačiau galime remtis tuo, kas galėtų būti vadintina empiriniu kriterijumi. Demarkacija nėra kažkas, kas leidžia skirti: tiesa ar melas, balta ar juoda (pabandykite atsakyti: kas yra pilka – juoda ar balta?) Ir net Poperis numatė tai:
„Demarkacijos kriterijus negali būti absoliutus ir save turi laipsniškumus. Bus gera patikrinamų teorijų, sunkiai patikrinamų teorijų ir nepatikrinamų teorijų. Nepatikrinamos nėra įdomios empiriniams mokslininkams. Jas galima apibrėžti kaip metafizines“.

Čia „patikrinamumo“ (testibilumo) kriterijus tik parodo, ar teorija turi ryšį, ar žada esant tokį ryšį su empirine tikrove. Ji nedaro išvadų apie tai, ką mes galime patikrinus. Jei tikrovė patikrina teoriją, tai puiku – ir mes geriam šampaną bei imam ieškoti kito testo. Jei tikrovės faktai nedera su teorija, tai galime ją visą permąstyti arba patikslinti papildomomis prielaidomis. Bet kuriuo atveju čia yra trintis tarp metafizinio teorijos turinio ir empirinių duomenų, tarp idėjų ir faktų, - kas neleidžia metafizikai visiškai užvaldyti teorijos, ji aptramdoma arba „įgamtinama“. Tai yra mokslas.

Tai gali būti tiesmukiška, tačiau mes pasiekėme įdomų laikotarpį fundamentaliosios fizikos istorijoje. Mes turime dvi nepaprastas teorijas. Pirmoji – kvantinė mechanika, kuri yra vadinamojo standartinio elementariųjų dalelių modelio pagrindas. Kita – bendroji reliatyvumo teorija, aiškinanti gravitacijos veikimą ir yra pagrindu kosmologijos Didžiojo sprogimo modeliui.

Tiedu du modeliai paaiškina viską, ką matome Visatoje. Ir vis tik jie smarkiai nepatenkinantys. Charizmatiškasis Ričardas Feinmanas galėjo būti prastu filosofu, tačiau jis nejuokavo, kai rašė 1965-ais: „Aš manau, kad galiu saugiai sakyti, kad niekas nesupranta kvantinės mechanikos“. Kad veiktų, Didžiojo sprogimo kosmologijai reikia turėti daugybę „tamsiosios materijos“ arba „tamsiosios energijos“. Tačiau, jei „tamsioji materija“ iš tikro yra tikra materija, tai jos tiesiog nėra geriausioje mūsų turimoje teorijoje apie materiją. Net nežymus vienos ar kelių konstantų, kurios valdo mūsų Visatą, pakeitimas gali paversti mūsų Visatą negyvenama ar netgi fiziškai neįmanoma. Ir mes neturime paaiškinimo, kodėl fizikos dėsniai ir konstantos atrodo „puikiai priderinti“ tam, kad Visata vystytųsi būtent į mūsiškę (skaitykite apie puikiai priderintą Visatą >>>>>).

Taigi, mūsų turimos „geriausios“ teorijos kiaurai skylėtos tarsi koks rėtis. Bandymas jas sujungti į tariamai vieningą teoriją pasirodė esąs nepaprastai sunkus – nepaisant įtemptų pastangų, trukusių 50 m., nėra sutarimo, kokia ji turėtų būti. Ir net padėtis blogėja, nes mes prarandame aiškumą. Teoretikai yra kūrybingi ir jie pasiūlė gausybę metafizinių idėjų, tačiau jie neturi jokių empirinių atsparos taškų, leidžiančių numatyti kelią, kuriuo galėtų eiti. Daug idėjų, bet maža duomenų.

Ir jie susidūrė su pasirinkimu. Ar jie gali pripažinti, kad nesant empirinių duomenų, mažai arba ir visiškai nieko negalima padaryti mokslo vardu? Ar jiems desperatiškai pakelti rankas ir pripažinti, kad gali būti dalykų, kurių mokslas dabar negali paaiškinti? Ar jiems toliau arti tą pačią vagą, skelbiant straipsnį po straipsnio, pilnų grynos matematikos, aiškinanti, kad tai paaiškina fiziką net nesant duomenų (kaip tarkim yra multiversumo atveju). Ar jie tebemano, kad tai reali fizika, net ignoruodami Einšteino perspėjimą:
„Laikas ir troškimas suprasti atvedė prie iliuzijos, kad žmogus gali racionaliai suprasti objektyvų pasaulį be jokio empirinio pagrindo – trumpiau sakant, metafizikos pagalba“?

Galiu atspėti jūsų atsakymą... kad ir moksle reikia tam tikros proto mankštos... Kai kurie ją padvigubino... David Deutsch’as⁴⁾ paskelbė, kad multiversumas yra toks pat realus kaip kažkada buvoję dinozaurai, ir tiesiog turime jį pripažinti. Martin Rees⁵⁾ iš Britų karališkosios astronomų draugijos tvirtina, kad multiversumas yra ne metafizika, o sužavintis mokslas, kuris gali „būti teisingas“, dėl ko gali net lažintis iš savo šuns.

Sean Carroll‘is⁶⁾, iškalbingas daugelio pasaulių idėjos propaguotojas, pirmenybę teikia abdukcijai ar tam, ką jis vadina „spėjimą esant geriausiu paaiškinimu“, paliekančiu mums teisę nuspręsti. Tačiau – ką nuspręsti?! Nesant faktų, kas yra „geriausiu paaiškinimu“? S. Carroll‘is siūlo respektabilumo argumentą, kurį duoda vadinamoji Bajeso tikimybių teorija. Nuo čia jau tik mažas žingsnelis iki Richard Dawid‘o⁷⁾ pastangų pateisinti stygų teoriją apibūdinant ją kaip „teoriškai patvirtinta teorija“ su „ne empiriniu teorijos vertinimu“.

Gal nekreipti dėmesio į visa tai – lai jie skelbia savo metafizika persunktus straipsnius savo akademiniame rate?! Tačiau esmė tame, kad tai prasisunkia į plačią viešumą ir deguto lašai laša ant mokslo pagrindų. S. Carroll‘o knygos „Kažkas, kas palėpta giliai“ pasirodymą lydėjo stebinantis dėmesys su daugybe atsiliepimų.

Mokslo istorikas Helge Kragh‘as⁸⁾ nemažai laiko praleido nagrinėdamas „aukštesniąsias spekuliacijas“, užplūdusias fundamentaliąją fiziką istorijos bėgyje. Apie multiversumą jis savo „Aukštesniose spekuliacijose“ (2011) išsireiškė:
„Tačiau, kaip buvo aiškinta, protingas [Dievo] planas yra gerokai mažiau patikrinamas nei multiversumo teorijos. Nuleisti ant žemės protingo plano idėją kaip nepatikrinamq ir vis tik pripažinti multiversumą kaip įdomią mokslinę hipotezę, gali būti įtartinai artima dvigubų standartų taikymui. Kaip matosi iš kai kurių kreacionistų bei kai kurių ne kreacionistų perspektyvos, jų išvedžiojimai gavo nelauktą metodologinį multiversumo teorijos palaikymą“.

Tad ir nenuostabu, kad katalikų evangelistė Denyse O’Leary⁹⁾ Discovery instituto, kuris yra kreacionizmo bastionas, „Evolution News“ bloge 2017-ais pažymėjo: „[Multiversumo] šalininkai ne tik pasiūlė, ką mes priimame esant klaidinga. Jie nori, kad mes atmestume įrodymą kaip pagrindinį argumentą jų teorijos pripažinimui“
Kreacionistai tarsi sako: žiūrėkite, jūs mus kaltinate pseudomoksliškumu, bet jūs mokslo vardu darote tą patį.

Tokie filosofai kaip Don Ross’as¹⁰⁾, James Ladyman’as¹¹⁾ ir David Spurrett’as¹²⁾ teigia, kad demarkacijos kriterijus yra svarbus institucijoms, bet ne asmenims. Institucijos nustato normas ir standartus ir įveda patikrinimus ir filtrus, kurie turėtų atsijoti objektyvų pažinimą nuo metafizikos. Bet nepaisant kosmologo George Ellis¹³⁾ ir astrofiziko Joe Silk¹⁴⁾ pastangų 2014-ais paveikti tas institucijas, niekas nepasikeitė.

---

Trumpos biografijos:

¹⁾ Masimas Piljučis (Massimo Pigliucci, g. 1964 m.) – amerikiečių biologas ir mokslo filosofas. Pagarsėjęs pseudomokslo ir kreacionizmo kritikas, pasisako už sekuliarizmą moksle ir mokyme. Yra šiuolaikinio stoicizmo propaguotoju.

²⁾ Li Smolinas (Lee Smolin, g. 1955 m.) – amerikiečių fizikas teretikas, žinomas darbais stygų teorijoje, kilpų kvantinės gravitacijos srityje, kosmologijoje ir el. dalelių teorijoje. Jis iškėlė įdomią „visatų dauginimosi“ (fecund universes) idėją, dar vadinamą „kosmologine natūraliosios atrankos teorija“. Pagal ją kitoje „juodosios skylės“ pusėje atsiranda nauja visata, kurioje fundamentaliosios konstantos gali būti visiškai kitokiomis. Procesas panašus į mutaciją biologijoje. Ją jis aprašė knygoje „Kosmoso gyvenimas“ (1999). Nemažai fizikų ir filosofų šią idėją pasitiko skeptiškai. Nemažą rezonansą sukėlė „Nemalonumai su fizika“ (2006), kur apžvelgė pagrindines šiuolaikinės fizikos problemas.

³⁾ Laris Laudanas (Larry Laudan, g. 1941 m.) – amerikiečių filosofas ir epistemologas, mokslo filosofijos žinovas. Aštriai kritikavo pozityvizmą, realizmą ir reliatyvizmą. Svarbiausia jo knyga „Prograsas ir jo problemos“ (1977), kurioje teigia, kad mokslas yra besivystantis procesas. Jis rašė ir apie rizikų valdymą bei terorizmą; parašęs knygą „Rizikų knyga“ (1996), kurioje aprašo įvairių avarijų rizikas.

⁴⁾ Deividas Doičas (David Elieser Deutsch, g. 1953 m.) – žydų kilmės britų fizikas teoretikas, vienas kvantinių skaičiavimų pradininkų, esantis kvantinės mechanikos Evereto daugelio pasaulių (multiversumo) interpretacijos populiarintoju („Tikrovės struktūra“, 1997). Dirbti su kvantiniais algoritmais pradėjo 1985, o vėliau su R. Jozsa sukūrė DeutschiJozsa algoritmą, vieną pirmųjų pavyzdžių, kai kvantinis algoritmas eksponentiškai spartesnis nei bet koks deterministinis klasikinis algoritmas. Toliau idėjas vystė knygoje „Begalybės pradžia“ (2011), kurioje svarbiausia aiškinimo sąvoka: mokslo tikslas ne nuspėti, o paaiškinti, tačiau paaiškinimas visad nėra pilnas, todėl vienos aiškinančios teorijos keičia kitas.

⁵⁾ Martinas Risas (Martin John Rees, g. 1942 m.) – britų kosmologas, astrofozikas, mokslo populiarintojas. Pagrindiniai tyrimai: aukštų energijų astrofizika, kosminės struktūros susidarmas, bendri kosmologiniai klausimai; žinomas darbais reliktinio spinduliavimo ir kvazarų tyrimų sityse. Nuo 10-o dešimt, užsiėmė ir gama pliūpsnių tyrimais. Nuo 8-o dešimtm. aiškinasi galimybę ar mūsų Visata nėra platesnio multiversumo dalimi. Taip pat rašę apie 21 a. iššūkius moksle bei mokslo, etikos ir politikos sąsajas. Jis mano, kad nežemiško proto paieškos yra vertos dėmesio, tačiau šansai jas aptikti labai maži.

⁶⁾ Šonas Kerolis (Sean Michael Carroll, g. 1966 m.) – amerikiečių fizikas teoretikas, kosmologas, didžiausią dėmesį sutelkęs tamsiosios energijos ir bendrosios reliatyvumo teorijos tyrinėjimams; mokslo populiarintojas. Gerai įvertinta jo knyga „Dalelytė Visatos gale“ (2013) apie Higso bozoną. Religijos atžvilgiu yra ateistas ir save laiko „poetiniu natūralistu“ (šias pažiūras išvystęs knygoje „Platus vaizdas: Apie gyvybės, prasmės ir pačios Visatos kiltį“, 2016).

⁷⁾ Ričardas Deividas (Richard Dawid) – švedų mokslo filosofas, dėmesį sutelkęs į šiuolaikinės fizikos pagrindimo filosofiją, ypač pabrėžiant aukštų energijų fiziką ir kosmologiją (tame tarpe multiversumo klausimus). Taip pat užsiima neempirniais mąstymo būdais moksle (Higso bozonas,  stygų teorija, ...). Savo pažiūras išdėstė knygoje „Stygų teorija ir mokslinis metodas“ (2013).

⁸⁾ Helgė Kragas (Helge Stjernholm Kragh, g. 1944 m. ) – danų mokslo istorikas, dėmesį sutelkęs į 19 a. fizikos, chemijos ir astronomijos sritis. Jis paskelbė P. Dirako,  J. Tomsono ir L. Lorenco biografijas, paskelbė darbų apie periodinę elementų sistemą, ankstyvuosius kvantinius atomo modelius, spekuliatyviąją kosmologiją, šiaurės pašvaistę.

⁹⁾ Denyse O'Leary – Kanados protingo dizaino apologetė, teigianti esąnti žurnaliste. Parašė kelias knygas apie protingą dizainą, tokių kaip „Dizainas ar atsitiktinumas“ (2004). Vėliau ėmėsi nematerialistinių neuromokslų, išleisdama knygą „Dvasingi smegenys“ (2008) apie mąstymo-kūno dualumą.

¹⁰⁾ Don Ross - Korko koledžo prof. Domėjimosi sritys: ekonomikos filosofija ir metodologija; priklausomybė ir impulsyvus vartojimas, elgesys žaidimuose ir jų filosofija, mokslo filosofija, mokslinė metafizika.

¹¹⁾ James Ladyman - Bristolio un-to prof., pagrindinį dėmesį skiriantis mokslo ir fizikos filosofijai. Intensyviai dirba mokslinio realizmo, konstruktyvaus empirizmo ir struktūrinio realizmo srityse.

¹²⁾ David Spurrett - Kwazulu-Natal un-to prof. Jo paskutinių tyrinėjimų dėmesys nukreiptas į biologijos ir kognityvinių mokslų filosofiją.

¹³⁾ Džordžas Elis (George Francis Rayner Ellis, g. 1939 m.) – PAR ir britų kosmologas, bendrosios reliatyvumo teorijos žinovas. ilgus metus užsiėmė ir kosmologijos filosofija. Buvo aktyviu kvakeriu. Kartu su S. Hokingu parašė „Didelio mastelio erdvėlaikio struktūra“ (1973). Kitos knygos: „Visata – atvira ar uždara?“ (1997, su P. Coles), „Reliatyvistinė kosmologija“ (2011, su R. Maartens ir M. MacCallum).

¹⁴⁾ Džozefas Silkas (Joseph Ivor Silk, g. 1942 m.) – britų astrofizikas. Dirbo Oksfordo un-te (1999-2011). Prisidėjo vystant kosmologiją, galaktikos ir žvaigždžių susidarymo, tamsiosios materijos tyrinėjimus. Knygos: „Beribis kosmosas“ (2006), „Nežinomojo pakrantėse“ (2005), „Didysis sprogimas“ (2005) ir kt.

Erdvės formos
Laiko fenomenas
Lygiagrečios visatos
Pasaulis yra netikras
Ginčas apie tuštumą
Manipuliacijos šviesa
Nekritinė stygų teorija
Visata kaip kompiuteris
Antigravitacijos paieškos
Juodųjų skylių paradoksai
Dekartas ir modernus mokslas
3-iojo tūkstantmečio mokslas
Ar visad tai paramokslinės idėjos?
Apie laiko klausimą filosofijoje
El. dalelės ir fundamentaliosios jėgos
Kas padėjo tamsiosios materijos supratimui
Už ką Nobelio premijos negavo Virginijus Šikšnys
Už ką suteiktos 2021 m. Nobelio fizikos premijos?
Kaip vyko didysis perėjimas iš nieko į būtį?
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
2018 m. atradimai fizikoje ir astronomijoje
Neišvengiamas mokslo ir religijos suartėjimas?
Labai prasta balerina ir šuolis laike?
Dž. Bruno mirtis ir nemirtingumas
Tesla ir eterio technologijos
Kitoks, sunkusis vandenilis
Kokia yra Visata? Sukasi?
Kaip sukurti laiko mašiną?
Vieningo lauko teorija
Mokslas apie garbanas
Trumpa laiko istorija
Tamsioji materija
Torsioniniai laukai
Planeta su skyle
Vartiklis