Apie prioriteto nustatymą  

Kalbant apie reliatyvumo teoriją (RT), reikia patikslinti, apie kurią kalbama – specialiąją ar bendrąją. Abi jos siejamos su A. Einšteino vardu. Tačiau Ttek dėl tos, tiek dėl kitos tebevyksta diskusijos apie atskirų mokslininkų indėlį. Albertas Einšteinas

Specialiojoje RT kiti iškiliausi vardai yra H. Lorencas1), A. Puankarė ir H. Minkovskis2). Tarp prisidėjusių prie jos kai kurių aspektų minima dar daug kitų (žr. teorijos priešistorę): Dž. Larmoras, F. Hosenohrlas, F. Foplas, M. Plankas, M. von Laue, G.L. Lewis, R.Č. Tolmanas, E. Kohnas, V. Voigtas ir kt. Netgi minimi ir italas O. De Pretto bei pirmoji Einšteino žmona M. Marič, nors ne visi istorikai pripažįsta šių indėlį. Atskirai jau aptartas Puankarė indėlis reliatyvumo teorijai.

Bendrojoje RT diskutuojama dėl A. Einšteino, D. Hilberto ir M. Grosmano3) indėlio. Kiti (K.F. Gausas,  B. Rymanas, V.K. Klifordas, G. Riči, T. Levi-Civita) yra prisidėję matematinių įrankių vystymu bei geometrinių teorijos idėjų iškėlimu.

Daugelis faktų yra visuotinai pripažįstami, tačiau dėl kai kurių aspektų neaišku ir nesutariama.

Specialioji reliatyvumo teorija

Principinis A. Einšteino straipsnis apie ją paskelbtas 1905 m. Ginčijamas jo nepriklausomumas nuo kitų autorių. Šie klausimai yra neaiškūs, nežinomi ar ginčytini:

Bendroji reliatyvumo teorija

Savo pagrindinį straipsnį apie ją A. Einšteinas paskelbė 1915 m. lapkričio 25 d. Dėl jos diskutuojama šiais klausimais:

Įdomu, kaip indėlius vertino patys „pretendentai“.

H. Lorencas didžiausią skirtumą su Einšteinu matė tame, kad Einšteinas tiesiog postulavo tai, ką jie (Lorencas, Puankarė, Minkovskis) išvedė. Jo transformacijos tebuvo euristinė darbinė hipotezė.

A. Puankarė naujosios mechanikos sukūrimą priskyrė H. Lorencui. Jis A. Einšteiną mini tik sąryšyje su fotoelektriniu reiškinio, o ne specialiąja RT.

A. Einšteinas 1910 ir 1912 m. straipsniuose paaiškino, kad šviesos pastovų greitį pasiskolino iš Lorenco nejudančio eterio, tačiau pabrėžė, kad eterio samprata neturi reikšmės. Pradžioje A. Einšteinas Puankarė indėlį siejo tik su energijos inercija (1906) ir neeuklidine geometrija (1926), tačiau gyvenimo pabaigoje pripažino tam tikrą Puankarė indėlį į specialiąją RT (1953).

Nuorodos:


Trumpos biografijos

1) Hendrikas Lorencas (Hendrik Antoon Lorentz, 1853-1928) – olandų fizikas, Nobelio premijos laureatas (1902 m., kartu su P. Zeeman’u4)) už Zimano efekto atradimą ir paaiškinimą. Labiausiai žinomas savo darbais elektrodinamikos ir optikos srityse, sukūrė dispersijos teoriją. Jis išvedė (dabar vadinamas jo vardu) transformacijos lygtis, kurias panaudojo A. Einšteinas, aprašydamas erdvę ir laiką Hermanas Minkovskis specialiojoje reliatyvumo teorijoje. Bet pasiekė reikšmingų rezultatų ir termodinamikoje ir dujų kinetikoje, bendrojoje reliatyvumo teorijoje, šiluminio spinduliavimo teorijoje, paaiškino kai kurias metalų savybes.

2) Hermanas Minkovskis (Hermann Minkowski, 1864-1909) – Lietuvoje, Aleksote (Kaunas) gimęs vokiečių matematikas ir fizikas, sukūręs ir išvystęs skaičių geometriją ir geometrijos metodus naudojęs sprendžiant skaičių teorijos, matematinės fizikos ir specialiosios reliatyvumo teorijos (parodęs, kad šią savo mokinio A. Einšteino teoriją galima paaiškinti geometriškai keturmatėje erdvėje, dabar vadinamoje Minkovskio erdve) uždavinius. Taip pat skaitykite apie H. Minkovskį...

3) Marselis Grosmanas (Marcel Grossmann, 1878-1936) – Vengrijoje gimęs žydų kilmės šveicarų matematikas, A. Einšteino klasiokas ir draugas. Specializavosi aprašomojoje geometrijoje. Jis A. Einšteinui nurodė neeuklidinės Rymano geometrijos svarbą vystant bendrąją reliatyvumo teoriją. Jis Einšteiną išmokė diferencialinių skaičiavimo metodų, sukurtų E.B. Christofelio ir vėliau išvystytą G. Riči ir T. Levi-Civila. Bendradarbiavimo su Einšteinu rezultatas buvo 1913 m. paskelbtas abiejų straipsnis „Apibendrintos reliatyvumo teorijos ir gravitacijos teorijos matmenys“, tapęs vienu iš dviejų, padėjusių pagrindus Einšteino gravitacijos teorijai. Taip pat jiedu paskelbė straipsnį apie bendrosios RT tenzorinį modelį: Grosmanas parengė matematinius jo skyrius, o Einšteinas – fizikinius.

4) Piteris Zemanas (Pieter Zeeman, 1865-1943) – olandų fizikas, Nobelio premijos laureatas (1902) už jo vardu pavadinto efekto atradimą.
Zemano efektas, atrastas 1896 m. – atomo spektro linijų išsiskyrimas magnetiniame lauke. Jį sukelia tai, kad elektronas, esant magnetiniam laukui, įgauna papildomą energiją. Efekto prigimtį paaiškino H. Lorencas.

Erdvės formos
Antigravitacija
Einšteino vieta pasaulyje
Specialioji reliatyvumo teorija
Nepaprasti Visatos skaičiai
Pirmasis Einšteino įrodymas
Pasikėsinimas į multivisatas
Mitas apie laiko pradžią
Labai suderinta Visatos sandara
Visatos topologija: pradžiamokslis
Nėra paprastos visuotinės teorijos!
N. Teslos tyrimų metodas ir pasaulėvaizdis
Kaip išgyventi aukštesnius matavimus?
8 alternatyvūs energijos šaltiniai
Įvairiapusis Ričardas Feinmanas
Kvantinė chemija – ateities mokslas?
Intuicijos problema pas Puankarė
Matematikai: Davidas Hilbertas
Matematikai: Anri Puankarė
Bendroji reliatyvumo teorija
Riči srautas ir tenzorius
Nekritinė stygų teorija
A. Einšteino panteizmas
Matematikos keliu
Topologija
Vartiklis