Publikuojame ištrauką iš knygos apie A. Einšteiną...

B. Kuznecovas. Einšteinas      

Pratarmė

Kuo didesnis mąstytojas, tuo jo biografijoje ryškesni epochos bruožai, tuo natūraliau jo biografija įauga į istoriją. Einšteino biografija — tai biografija pradininko neklasikinio mokslo, neklasikinio ne tik pirminiais teiginiais, skiriančiais jį nuo XVII—XIX amžių klasikinio mokslo, bet ir stiliumi, aiškiu, vienos kartos akyse vykstančiu fundamentaliųjų principų pasikeitimu - ryžtingu nesugriaunamų dėsnių Einsteinas su dviračiu išsižadėjimu. Reliatyvumo teorijos evoliucija Einšteino veikaluose (o joje pagrindinė mąstytojo biografijos linija) rodo tos teorijos dinamiškumą. Jos prasmė ir turinys visą laiką keičiasi, ir tie pokyčiai nėra kokie nauji jos pritaikymo ar iliustravimo būdai. Taip buvo ir klasikiniame moksle, kuris, suprantama, keisdavosi iš pagrindų, tačiau dažniausiai neryškiai ir su dideliais pertrūkiais, dėl to susidarydavo iliuzija, kad tie pagrindai yra aprioriški ir nepajudinami. Vystantis neklasikiniam mokslui, praktiškai jo pagrindiniai principai nuolat aptarinėjami ir palyginti sparčiai modifikuojami. Reliatyvumo teorijos prasmė, neklasikinio mokslo prasmė išryškėja ne vien tik sistemingai tą teoriją išdėstant, bet ir prognozuojant bei retrospektuojant, kada matyti, kaip šiuolaikinio mokslo laimėjimai pakeitė praeities fundamentaliųjų filosofijos ir fizikos idėjų prasmę ir kokius naujus horizontus tie pokyčiai atveria ateičiai.

Dabar apie epochos bruožus Einšteino biografijoje. Dabartinės epochos dinamiškumas neturi precedento; dėl to ji daugiausia turi būti dėkinga neklasikinio mokslo dinamiškumui. Apibūdinti dabartinę epochą įmanoma tik konstatuojant jos dinamiškumą, konstatuojant dabar vykstančių procesų kryptį, jų greitėjimą ir spartėjimą. Tokius konstatavimus būtina prognozuoti. Ežerą galima apibūdinti jo kontūrų ir paviršiaus lygio duomenimis; srautui apibūdinti reikia ne tik vandens lygio, bet ir telkinio, į kurį įteka srautas, gradiento bei dislokacijos reikšmių. Panašiai yra ir su istoriniais epochos bruožais, iškylančiais Einšteino biografijoje,— tai tendencijos, kurios realizuojasi už XX amžiaus pirmosios pusės, kai mokslininkas gyveno ir kūrė, ribų. O kokiose chronologinėse ribose jos realizuojasi?

Iš tikrųjų tokių ribų nėra. Kuo toliau žvelgiame į ateitį, tuo sunkiau apibrėžti Einšteino atliktų darbų efektą ir tai, ką įkūnijo jo idėjos, tolesnį jo idėjų plėtojimą. Tačiau, nors prognozė darosi neapibrėžtesnė, galima tikėti, kad Einšteino kūrybos ir jo pradinių idėjų efektas neblės. Priešingai, jis vis labiau ryškės, įsikūnys vis tikslesnėse ir bendresnėse, vis artesnėse tikrovei pasaulio koncepcijose. Taigi, norint atsakyti į klausimą, kas yra Einšteino gyvenimas, kur jo prasmė, reikšmė, turinys, reikia eiti nuo jo gyvenimo įprastine, chronologine prasme, t. y. nuo 1879 iki 1955 metų, prie vėlesnių metų, nusitęsiančių į ateitį, t. y. pereiti prie Einšteino nemirtingumo temos. [ ... ]

Tai perėjimas ne tik prie istorijos, bet ir prie mokslo filosofijos - prie to, ką būtų galima pavadinti mokslo istorijos filosofija, kas ardo lokalumo, laikinumo, ribotumo ribas ir aprėpia šios idėjos, koncepcijos, teorijos tolesnį plėtojimą. Kitaip tariant, pereinama prie nemirtingumo, prie nenutrūkstamos proto, mokslo, žmogaus evoliucijos ... [ ... ]

GYVENIMAS

ECCE HOMO

jis buvo žmogus tikriausia to žodžio prasme.
Šekspyras. „Hamletas"

Hamleto replika išreiškia Renesanso epochai ir naujiesiems laikams būdingą žmogaus idealą. Velionis karalius Hamleto akimis buvo minties, įsikūnijusios veiksme, harmoningas įasmeninimas. Pats Hamletas įkūnijo mintį, kuri siekia tapti tokiu įasmeninimu. XVII amžius perėmė ir sukonkretino naująjį idealą. Naujiesiems laikams žmogus vertas žmogaus vardo, jeigu jo mintis nepasitenkina savo pačios konstrukcijų darnumu ir subtilumu, kaip tai buvo viduramžiais, jeigu ji siekia rasti harmoningumo realiame pasaulyje ir įtvirtinti jį gyvenime. Hamleto replika, kaip ir visa tragedija apie danų princą, kaip ir visa Šekspyro kūryba, — tai programa, kurią įgyvendino arba siekė įgyvendinti naujieji laikai. 17 a. racionalizmas nutraukė visus ryšius su savyje užsidariusiosminties scholastine tradicija, atsigręžė į gamtą, tapo gamtamoksliniu ir praktiniu. Proto konstrukcijų atitikimas tikrovei tapo pagrindine proto pretenzija į nepriklausomumą. Minutėlei atitrūkime nuo ką tik pradėto Renesanso epochai ir naujųjų laikų pradžiai savito žmogaus sąvokos apibūdinimo. Hamleto replika išreiškia ir daug bendresnę koncepciją. Kaip tik todėl pacituotąja replika ir galima pradėti apybraižą apie Einšteino gyvenimą.

Genijaus gyvenimas ne tik realizuoja, bet ir apibendrina bei Išplečia žmogaus, žmogaus būties, žmogaus gyvenimo sąvoką. Genijaus gyvenimas įkūnija žmogaus idealą pačia bendriausia forma. Reikia tik pridurti, kad apibendrinimas čia jokiu būdu nereiškia, kad nuo apibrėžimų ir niuansų įvairovės pereinama prie skurdžios abstrakcijos. Priešingai, kuo bendresne forma išreikštas žmogaus idealas, tuo jis ryškesnis ir spalvingesnis. Žmogaus gyvenimo, žmogaus būties skirtumas nuo egzistavimo, t. y. nuo nekomplektiškos, iliuzinės būties, yra asmenybės autonomiškumas, jos individualioji, nepakartojamoji vertė ir, antra, jos įvairialypis ir sudėtingas ryšys su visuma. Tai du vienas kitą išskiriantys ir kartu vienas nuo kito neatskiriami realios būties komponentai. Šios knygos trečiosios dalies pabaigoje bus parodytos fizikinės analogijos, leidžiančios tą būties koncepciją išdėstyti palyginti aiškia forma.

Dabar grįžkime prie žmogaus ir tikrosios žmogaus būties sampratos evoliucijos. Anksčiau jau buvo kalbėta apie šią sampratą 17 a. racionalizmo ribose. XVIII amžius buvo laikotarpis, kai racionalistinė mintis revoliucingai brovėsi tiesiog į visuomenės gyvenimą. Įsitikinęs, kad Visata yra be galo sudėtinga, XIX amžiaus mokslas tapo dar žmogiškesnis, jis jau nebuvo pateikiamas kaip amžini kanonai, o nuolat buvo plečiamas ir tikslinamas. XX amžiaus mokslas tapo dar priimtinesnis žmogui. Nepajudinami ir todėl darę įspūdį, kad jie aprioriški, klasikiniai dėsniai pasirodė esą netikslūs, jų vietą užėmė kiti, tikslesni dėsniai. Nors naujos žinios ir vaizdiniai buvo sudėtingi ir nesuprantami, žmonija pajuto, kad jie nukelia mokslą nuo apriorinio žinojimo Olimpo į žemę ir taip vėl pakartoja Prometėjo žygdarbį. Žemėje tuo metu brendo dideli įvykiai, ir žmonėms artimesnis buvo mokslas, tiesos ir harmonijos ieškojimo kelyje nesiskaitantis su niekuo. Pasaulio naujojo vaizdo paradoksalumas darė jį artimą žmonėms, juk tai buvo vaikai amžiaus, kuriam buvo lemta įeiti į istoriją kaip revoliucijų amžiui. Jau 17 a. pastebimi iš pirmo žvilgsnio prieštaringi mokslinės minties vystymosi ypatumai. Kuo mažiau mokslas tenkinasi tiesioginiais subjektyviais stebėjimais, kuo giliau jis skverbiasi į objektyvius gamtos dėsningumus, tuo jis artimesnis žmonėms, tuo jis žmogiškesnis. Kad ir kaip keista, tiesioginio stebėjimo — Saulės judėjimo aplink Zemę — geocentristinė objektyvacija XVII amžiaus pradžioje buvo tapusi uždarų grupių pozicija, o prieštaraujančios tiesioginiam stebėjimui, gan paradoksalios Galilėjaus heliocentristinės idėjos buvo gyvai ir su pritarimu svarstomos Italijos miestų aikštėse.

Kas per genijus Einšteinas?

Vaikystėje ilgai mokėsi kalbėti, 7 m. amžiaus kartojo trumpas frazes ir net devynmetis kalbėjo nepakankamai sparčiai. Politechnikume buvo nepastebimas, įvertinimų vidurkis svyravo tarp 3-4. Brauno judėjimui skirta daktarinė disertacija pripažinta klaidinga. Specialioji reliatyvumo teorija rėmėsi kitų darbais (žr. apie prioritetus) – matyt ne veltui trys svarbiausi straipsniai pasirašyti „Einšteinas-Marič“, nes jo žmona serbė Mileva Marič aktyviai dalyvavo jos kūrime... Beje, ją su 3 vaikais Einšteinas paliko 1916 m. Ir šiaip nesiklostė Einšteino vaikų likimas. Pirmosios santuokos dukra buvo atiduota į nevisaverčių vaikų prieglaudą, paugęs sūnus Eduardas atsidūrė beprotnamyje. Antrąkart Einšteinas veda pusseserę Elzę – faraoniškosios vedybos. Čia yra peno psichoanalitikams...

Bendrąją reliatyvumo teoriją A. Einšteinas sukūrė Minkovskio teorijos apie keturmatį erdvėlaikį pagrindu, bet, kita vertus, Minkovskis tik išvystė Puankarė keturmatės erdvės teoriją. 1922 m. Einšteinui skirta Nobelio premija už .... „fotoelektrinio reiškinio atradimą ir darbus teorinės fizikos srityje“, bet .... patį fotoefektą 1887 m. atrado H. Hercas, o jį kitais metais eksperimentiškai patikrino rusas A. Stoletovas, nustatęs ir „pirmąjį fotoefekto dėsnį“: „Maksimali fotoelektronų energija tiesiškai priklauso nuo krentančios šviesos dažnio ir nepriklauso nuo jos intensyvumo“. Na taip, Einšteinas fotoefektą išaiškino remdamasis kvantine šviesos samprata, tačiau ... kvantinę spinduliavimo teoriją 1900-aisiais sukūrė M. Plankas.

Kita vertus, ne visada mokslininkai elgėsi padoriai, o tiesa būdavo laikinai nustumta į šoną. O Hevisaido atrastą formulę (žr. >>>>>) priskiria Einšteinui, Č. Karlsono laiko elektrofotografijos išradėju, o G. Naždakovą nutyli... Bet būna ir atvirkščiai - štai L. Oileris, susipažinęs su Lagranžo rankraščiu apie variacinį skaičiavimą, specialiai uždelsė savo darbo ta tema publikaciją, tam, kad jaunasis mokslininkas iš Turino galėtų pirmasis atspausdinti savo straipsnį.

Tarp kitko, Einšteinas palaikė homoseksualus ir pasirašė už įstatymo prieš juos atšaukimą.

XX amžiuje mokslininkas gali susilaukti aukščiausio pripažinimo („žmogus tikriausia to žodžio prasme"), jei jis yra teorijos, taip pat radikaliai, o galbūt dar radikaliau nutraukiančios ryšius su dogma ir dogmatiškuoju „akivaizdumu", kūrėjas. Mokslo antidogmatiškasis paradoksalumas tapo dar svarbesnė negu anksčiau jo priimtinumo žmonėms sąlyga. XX amžiuje laiko dvasia ir žmonės skatino mokslininko mąstymą atitrūkti nuo „akivaizdumo", Dabar buvo liečiamos — tai būdingas šimtmečio bruožas — pačios bendriausios sampratos. Mokslas jau nustojo teikti praktikai tik dalines savo išvadas. Tiesioginis gamybinių-techninių poslinkių ir didelių mąstymo stiliaus poslinkių šaltinis buvo pagrindinės mokslo idėjos, erdvės ir laiko, Visatos ir jos evoliucijos, smulkiausių pasaulėvaizdžio elementų - pasaulio bendrojo vaizdo samprata

Kuo anksčiau ir labiau nutolsta mokslininkas nuo konkrečių klausimų prie to bendrojo Visatos vaizdo, tuo labiau jo kūryba priartėja prie aktualiausių problemų, dominančių visą žmoniją. Taip pat paaiškėjo, kad tiesiausiu keliu prie tų problemų ėjo paradoksaliausios ir radikaliausiai išsižadančios seno bendrosios pasaulio koncepcijos. Giliausių poslinkių žmonių gyvenime teoriniu pagrindu tapo koncepcijos, nepaprastai nutolusios nuo tiesioginių stebėjimų sferos, turinčios ryšio su greičiais, artimais šviesos greičiui, apimančios sritis, kurių parametrai milijardai šviesmečių ir trilijoninės centimetro dalys, radusios tame klasikinio mokslo požiūriu kuo paradoksaliausių sąryšių.

Dabar „akivaizdžių dalykų" išsižadėjimas turi būti dar radikalesnis negu pirmojoje amžiaus pusėje. Svarstant Heizenbergo iškeltą elementariųjų dalelių vieningumo teoriją, Nilsas Boras pareiškė: „Nekyla jokių abejonių, kad prieš mus beprotiška teorija. Tiktai kyla klausimas, ar jinai pakankamai beprotiška, kad būtų teisinga".

Sis paradoksas tiksliai apibūdina šiuolaikinę situaciją moksle. Mokslas — ne tiktai fizika, apskritai mokslas — turi dabar kelti „beprotiškas", t. y. radikaliai atsisakančias tradicinių pažiūrų ir todėl gan paradoksalias, idėjas. Atėjo laikas išsižadėti klasikinių gamtos mokslo pagrindų, išsižadėti dar radikaliau negu amžiaus pirmajame ketvirtyje, kai buvo pradėta kurti teorija apie erdvę, laiką, materiją, jos sandarą ir judėjimą. Mokslas iš savo praeities semiasi tokių posūkių į paradoksalias, „beprotiškas" koncepcijas pavyzdžių. Tos koncepcijos paprastai gan greitai nueina kelią nuo „beprotiškumo" iki Kolumbo kiaušinio reputacijos, jos tampa įprastomis, natūraliomis, „vienintelėmis galimomis", vos ne aprioriškai būdingomis pažinimui ir, kad ir kaip ten būtų, „akivaizdžiomis". Kai kelias į viršūnę rastas, jis atrodo savaime suprantamas, ir sunku įsivaizduoti, kaip paradoksaliai buvo pasirinkta ta kryptis, kokio „narsiųjų beprotiškumo" reikėjo pasukti į tą kelią iš senojo, kuris tada atrodė vienintelis įmanomas.

Kai teorija nusileidžia iš savo paradoksalumo aukštybių iki „akivaizdumo", „beprotiškumo" aureolė pereina jos kūrėjui. Mokslininko biografijoje užfiksuojamas ne jo mokslinio žygdarbio rezultatas, o jeigu galima taip pasakyti, mokslo pažangos gradientas, susijęs su tuo žygdarbiu, užfiksuojamas žinių lygio kilimo greitis, žinių lygio išvestinė laike, staigaus pažinimo kilimo kreivė. Mokslo istorija iš viso skiriasi nuo paties mokslo tuo, kad joje figūruoja ne pačios žinios, ne jų lygis, o jų išvestinės laike, perėjimai nuo nežinojimo prie žinojimo, perėjimas nuo nelabai tikslių žinių prie tikslesnių. Tikslių žinių apie gamtą ypač spartaus gausėjimo momentai — mokslo vystymosi istorinio proceso svarbiausi taškai. Istoriniu aspektu mokslinio atradimo rezultatai lyginami su žinių lygiu prieš šį atradimą, ir jų skirtumas nesumažėja, kad ir kokie įprasti taptų minėtieji rezultatai. Remiantis sąvokų, su kuriomis dar susidursime šioje knygoje, analogija, būtų galima pasakyti: žinių prieaugio, t. y. skirtumo tarp dviejų vienas po kito einančių mokslo lygių, vertinimas nepriklauso nuo to, iš kokių pozicijų tuos lygius vertiname, panašiai kaip koordinačių pokytis nepriklauso nuo atskaitos pradinio taško. Žinių prieaugis kai kuriuo momentu visuomet išlieka toks pat įspūdingas, kad ir kaip toli nutoltume nuo žinių lygio, būdingo tam momentui.

Perėjimas nuo plokščios Žemės prie sferiškos nepraranda savo reikšmingumo, šio perėjimo gradientas nesumenkėja, nors nuo graikų mokslo ir labai nutolome. Kiekvienas staigus ir radikalus pasaulio mokslinio vaizdo pasikeitimas — svarbus mokslo istorijos momentas — niekuomet nepraranda savo aktualumo, skirtumas tarp dviejų viena po kitos einančių mokslo pakopų nesumenkėja, perėjimo staigumo, paradoksalumo, „beprotiškumo" įspūdis neišnyksta.

Mokslininko biografijoje toks lemiamas momentas išryškėja žiūrint pro jo gyvenimo, kūrybinio kelio ir pasaulėžiūros prizmę, siejant su jo mokslinio temperamento ypatumais, su jo vidiniu pasauliu ir išoriniais įvykiais. Mokslinės pažangos tempas, jo gradientas, išvestinė laike, kaip tik atitinka tai, ką galima pavadinti genialumo masteliu. Genijus ne tas, kuris daug žino, nes toks apibūdinimas yra reliatyvus. Genijus daug prideda prie to, kas buvo žinoma iki jo. Kaip tik toks pridėjimas susijęs su intelekto ypatybėmis ir ne tik su jomis, bet ir su mąstytojo emociniu pasauliu.

Heinė yra pasakęs, kad nykštukas, atsistojęs ant milžino pečių, mato toliau už milžiną, „tačiau jame neplaka milžino širdis". Genijaus epigonai žino paprastai daugiau už jį, tačiau jie neprideda nieko arba beveik nieko prie to, ką žmonės žinojo anksčiau, jų veiklai galbūt būdinga platesnis pažinimas (reliatyvi vertė!), tačiau nulinė arba beveik nulinė išvestinė laike. Ne tik epigonų mintyse, bet ir jų jausmuose bei polinkiuose nėra „Fausto dvasios". Norint ne tik išgirsti „milžino širdies plakimą" Einšteino biografijoje, bet ir suprasti to plakimo ryšį su mąstytojo moksliniu žygdarbiu, reikia turėti omenyje, kad moksle nebuvo tokio „beprotiško", tokio paradoksalaus ir staigaus perėjimo prie pasaulio naujo vaizdo kaip perėjimas nuo Niutono vaizdinių prie Einšteino idėjų. Buvo pereita nepaprastai radikaliai, nors Einšteinas tęsė, apibendrino ir užbaigė Niutono pradėtą dalyką.Du šimtmečius Niutono sistema buvo galutinis atsakymas į pagrindinius mokslo klausimus, galutinis, kartą visiems laikams duotas pasaulėvaizdis. Toks vertinimas atsispindėjo išgarsėjusiame Popo eilėraštyje: 

Gamta ir dėsniai Įos skendėjo tamsoje,
Kai dievas tarė: „Tebūnie Niutonas!", Ir nušvito viskas.

Pasirodžius Einšteino reliatyvumo teorijai ir išsižadėjus pradinių Niutono mechanikos idėjų, buvo parašytas šio dvieilio tęsinys: 

...Bet neilgam. „Einšteinas tebūnie!",— pasakė nelabasis,
ir viskas vėl gilion tamson paniro.

Šis sąmojis atspindėjo gan paplitusią mintį. Daugeliui atrodė, kad Niutono mechanikos dėsnių išsižadėjimas — tai objektyvaus pasaulio mokslinio pažinimo išsižadėjimas. Dogmatiškoji mintis sutapatina esamą mokslo išsivystymo pakopą su visu mokslu, ir perėjimas į naują pakopą atrodo jai kaip mokslo žlugimas. Dogmatiškoji mintis gali tempti mokslą nuo naujosios pakopos žemyn ant senosios arba nepripažinti mokslo rezultatų objektyvaus tikrumo. Vienintelis dalykas, kurio negali dogmatiškoji mintis — įžvelgti, kad mokslo esmė yra nuoseklus, begalinis ėjimas prie vis tikslesnio realaus pasaulio vaizdavimo.

Reliatyvumo teorija paveldėjo per visą mokslo istoriją einantį nuoseklų antropocentrizmo išsižadėjimą, žmogaus kaip Visatos centro išsižadėjimą, suabsoliutinto pasaulėvaizdžio, kuris tarsi atsiveria žemiškajam stebėtojui, atsisakymą. Gilioje senovėje antropocentrizmą išreikšdavo absoliutaus viršaus ir absoliučios apačios idėja, kuri prieštaravo Žemės sferiškumo teorijai. Tuomet buvo manoma, kad antipodai, gyvenantys priešingoje Žemės pusėje, turėtų nukristi ,,žemyn". Senovės Graikijoje kartu su rutulio formos Žemės vaizdiniu atsirado „viršaus" ir „apačios" reliatyvumo idėja, visų krypčių erdvėje lygiavertiškumo, erdvės izotropiškumo idėja. Bet kartu atsirado rutulio formos Žemės, kaip Visatos centro, vaizdinys. Pagal šį požiūrį judėjimas Žemės atžvilgiu — tai absoliutus judėjimas; frazė „kūnas juda Žemės atžvilgiu" ir frazė „Žemė juda kūno atžvilgiu" nusako skirtingus procesus, pirmoji esanti absoliučiai teisinga, antroji — absoliučiai klaidinga...

Kopernikas sugriovė geocentrinę sistemą. Naujas Visatos centras — Saulė — neilgai užėmė tą vietą. Tą centrą panaikino, ir Džordano Bruno Visatoje jau nebuvo jokio centro, jokio nejudančio orientyro. Bet nesusieto su kitais kūnais konkretaus kūno absoliutaus judėjimo samprata išliko. Iki pat XIX amžiaus pabaigos buvo manoma, kad optiniai procesai judančiame kūne vyksta kitaip negu nejudančiame ir tas skirtingumas žodžiui „judėjimas" suteikiąs prasmę neatsižvelgiant į kitą kūną, kurio atžvilgiu tas kūnas juda. Buvo teigiama, kad pasaulio erdvė esanti pripildyta absoliučiai nejudančio eterio, ir manoma, kad judančiame kūne jaučiamas „eterio vėjas", panašus į vėją, kuris dvelkčioja į bėgantį žmogų.

Einšteinas 1905 metais straipsnyje „Judančiųjų kūnų elektrodinamika", išspausdintame žurnalo „Annalen der Physik" 17-me tome, šį požiūrį paneigė. Minėtame straipsnyje Einšteinas vadovaujasi požiūriu, kad visuose kūnuose, judančiuose vienas kito atžvilgiu be pagreičio, šviesos greitis yra pastovus.

Netrukus reliatyvumo teorija aiškia forma buvo išdėstyta remiantis keturmate geometrija. Mus supančioje trimatėje erdvėje kiekvieno taško padėtis nusakoma trimis skaičiais. Prijungę prie jų ketvirtąjį skaičių — laiką, gautume geometrinį įvykio vaizdinį — materialios dalelytės buvimo tam tikrame taške tam tikru momentu vaizdą. Pasitelkus keturmatę geometriją ir keturmečio erdvės-laiko vaizdinį, buvo išdėstyti minėtuosius įvykius, t. y. materialių dalelių buvimą skirtinguose taškuose skirtingais momentais, valdantys dėsniai (kitais žodžiais tariant, dalelių ir iš jų sudarytų kūnų judėjimo dėsniai).

1905 metais Einšteino paskelbtoji reliatyvumo teorija teigia, kad vidiniai procesai kūnuose vyksta vienodai, nepriklausomai nuo tų kūnų tiesiojo ir tolygaus judėjimo. Judant iš inercijos, vidinių judėjimo efektų nėra. Todėl Einšteino teorija, apie kurią iki šiol buvo kalbama, vadinama specialiąja reliatyvumo teorija.

Vėliau, 1916 metais, Einšteinas reliatyvumo principą pritaikė ir judėjimui su pagreičiu. Dar vėliau Einšteinas daugelį metų kūrė vieningąją lauko teoriją, t. y. teoriją, kuri aprėptų ir gravitacijos, ir elektromagnetinio lauko dėsnius kaip atskirus atvejus. Kodėl šiomis gan abstrakčiomis problemomis taip susidomėjo plačiausi visuomenės sluoksniai? Kodėl reliatyvumo teorijos kūrėju buvo domimasi daug labiau negu bet kurios kitos mokslinės teorijos pasirodymu? Kodėl žmonija pastebėjo, kad Einšteinas yra gyvas XX amžiaus mokslo su neregėtomis jo kuriamosiomis galimybėmis ir neregėtais pavojais įsikūnijimas?

Einšteino gyvenimo prasmę ir svarbiausią turinį tam tikru mastu atskleidžia ne vien tik jo mokslinis, publicistinis bei epistolinis palikimas, bet ir specialios autobiografinės apybraižos. Prie jų priklauso ir apybraiža, parašyta 1955 metais, mėnuo prieš mirtį1), taip pat gan platus straipsnis „Autobiografijos metmenys" („Autobiographisches")2)). Sis straipsnis labiausiai skiriasi nuo įprastinių autobiografijų. „Stai aš čia sėdžiu ir rašau 68-aisiais savo gyvenimo metais kažką panašaus j nekrologą pačiam sau",— pradeda Einšteinas ir paskui pasakoja, kaip jis pajuto viską nustelbiantį pasaulio racionaliųjų dėsnių pažinimo potraukį. Vėliau jis išdėsto savo gnoseologinį credo ir vėl grįžta prie „nekrologo", prie matematinių interesų genezės. Didelėje straipsnio dalyje vertinamos svarbiausios XVII—XIX amžių fizikinės idėjos — Niutono mechanikos, termodinamikos, elektrodinamikos — ir tada fizikinės idėjos, atsiradusios mūsų šimtmetyje. Apibendrinęs Niutono mechanikos vertinimą, Einšteinas sako:
„...Ir tai nekrologas?"— gali paklausti nustebęs skaitytojas. Iš tikrųjų — taip, norėtųsi man atsakyti. Todėl kad svarbiausia mano tipo žmogui yra tai, ką jis galvoja ir kaip jis galvoja, o ne tai, ką jis daro arba patiria. Vadinasi, nekrologui iš esmės pakanka išsakyti tas mintis, kurios suvaidino didelį vaidmenį mano siekiuose".

Mes daug kartų grįšime prie Einšteino autobiografijos pasakodami apie jo pasaulėžiūrą ir didžiųjų atradimų ištakas. Einšteinas neatsitiktinai pavadino savo autobiografiją nekrologu.

Šiuo atveju „nekrologas"— tai kūrybos ir pasaulėžiūros apibendrinantis vertinimas. Einšteinas iš biografijos išskyrė istoriją: iš kaleidoskopiškai margo, kupino greit pamirštamų ir smulkių įvykių gyvenimo jis išskyrė tai, kas daro tą gyvenimą žmonijos dvasinės istorijos elementu. Niekuomet dar mokslo istorija taip nesutapo su mokslininko kūrybiniu keliu. Tai ir yra mąstytojo genialumas. Kaip minėta, genijus — tai žmogus, kurio gyvenimas labiausiai sutampa su žmonijos gyvenimu. Genialaus mokslininko interesai — tai besiplėtojančio mokslo saviti poreikiai, genijaus siekiai — tai saviti mokslo keliai, genijaus pasiekimai — tai mokslo perėjimai nuo vienos pakopos ant kitos, aukštesnės. Toks sutapimas buvo itin (tarp fizikų galbūt neturintis precedento) būdingas Einšteinui. Kaip tik todėl Einšteinas niekuomet negalvojo apie savo genialumą ir į kiekvieną mėginimą sieti jo vardą su šiuo epitetu atsakydavo jam būdingu, nepaprastai nuoširdžiu, visiškai vaikišku juoku. Mintys apie savo asmenybę įeina į kompleksą „tik asmeniška", iš kurio genijus išsivaduoja tapdamas „ant-asmeniško" proceso reiškėju.

Priešpriešinimas „tik asmeniška" ir „ant-asmeniška" Einšteino biografijoje (tos sąvokos pasirodo joje nuo pirmųjų puslapių) nulemia „nekrologo" sandarą; joje pabrėžiamas Einšteino intelektualinio gyvenimo traktavimo retrospektyvus pobūdis, ypatingas dėmesys jo didžiosioms, iš tiesų istorinėms gairėms. Galėsime smulkiau apsistoti prie to be galo svarbaus jo autobiografijos bruožo. Čia tik pažymėsime, kad ir Einšteino biografijoje reikia tam tikru mastu laikytis autobiografijos sandaros pasakojant apie Einšteino dvasinį vystymąsi, reikia dažnai atitrūkti nuo chronologinio nuoseklumo, pateikti apibendrinančias charakteristikas, apžvelgti mokslininko gyvenimo sutapimus su mokslo istorine evoliucija.

Tuomet ji bus genijaus biografija.

Biografija nebus Einšteino biografija, jeigu jos pradiniu tašku netaps reziumuojantis istorinio proceso, įsikūnijusio reliatyvumo teorijos kūrėjo kūrybiniame kelyje, apibūdinimas. Tačiau ji nebus Einšteino biografija, jeigu viskas bus paverčiama apibendrinančiomis charakteristikomis ir istorinėmis problemomis. Trims Einšteino amžininkų kartoms brangios ir mažiausios jo gyvenimo smulkmenos, jo išvaizda, jo įpročiai, jo kalbėsena. Žmonių atmintyje įstrigo ne tik jo didžiulės galios intelekto nuojauta (dažniausiai intuityvi), bet ir žmogiškumas, romumas, žavesys.

Nors visos Einšteino idėjos buvo abstrakčios, nors jis intensyviai siekė nutolti nuo kasdieniškų reikalų, ir tai lėmė jo gyvenimo prasmę, jį žmonija prisimena ne kaip pranašą be konkrečių bruožų, iš abstrakčios minties aukštumų skelbusį žmonėms šventus priesakus. Pagaliau tai susiję su pasaulėžiūra ir su mokslinio žygdarbio prasme. Einšteinas žinojo — tai buvo viena iš jo pradinių idėjų,— kad abstrakti mintis, nepriekaištinga logišku griežtumu, negali pati savaime atrasti tikruosius Visatos dėsningumus. Pagaliau Einšteinas atrado naujus priesakus, naujas pasaulines lygtis remdamasis eksperimentu, sutriuškinusiu senuosius kanonus.

Dogmatiškų doktrinų kūrėjai tampa dievaičiais jau savo tiesioginių mokinių akyse. Einšteinui tokia lemtis negresia net ir tolimiausioje ateityje. Neaprioriškas ir nedogmatiškas reliatyvumo teorijos pobūdis harmoningai derinasi su jos kūrėjo paveikslu. Einšteinas nuo pat paauglystės siekė rasti pasaulio racionalią schemą, tačiau net pagalvoti nedrįso apie apriorinius rėmus, tarsi suteikiančius ratio chaotiškam būties srautui. Priešingai, rafio, tvarka būdinga pasauliui kaip esančiam „už to, kas asmeniška", nepriklausomam nuo sąmonės objektui.

Panašiai ir didelės idėjos, apimančios visą pasaulį, išauga iš nenutrūkstamo empirinių žinių srauto, jos ieško tame sraute patvirtinimo, keičiasi, įgyja bendrumo, konkretinamos. Taip suprantant mokslinių idėjų genezę, jos niekuomet neatrodo pranašiškos, o jų autorius pranašu — nei sau pačiam, nei žmonijai. Einšteino autobiografija baigiama žodžiais: „Šis pasakojimas pasiekė savo tikslą, jeigu jis parodė skaitytojui, kaip susijusios tarp savęs viso gyvenimo pastangos ir kodėl jos atvedė prie tam tikrų lūkesčių“3)".

Autobiografija nuosekliai pasakoja apie pagrindines Einšteino veiklos kryptis, ir cituotoji frazė gali reikšti ryšio tarp tų krypčių konstatavimą. Einšteino kūrybinis kelias daro nuostabaus loginio darnumo įspūdį ir šiuo požiūriu yra panašus į tvarkingą, racionalų ir vieningą pasaulį, kurio Einšteinas ieškojo netvarkingoje pavienių stebėjimų ir eksperimentų kaitoje. Suprantama, tai ne tik analogija. Kiekvienas didis mąstytojas pagaliau yra pajungęs savo gyvenimą vieningam intelekto žygdarbiui. Tačiau Einšteinas iš daugelio gamtos tyrinėtojų išsiskiria mokslinių interesų ir minties krypčių harmonija. Galbūt geriau būtų sakyti ne „harmonija", o „melodija": Einšteino minčių kryptys, einančios viena po kitos laiko prasme, sudaro tokią dėsningą seką, kad Einšteino biografui beveik nereikia eikvoti jėgų kūrybinio gyvenimo įvykių vidinės logikos ieškojimams. Ir ne tik kūrybinio. Einšteino asmeninis gyvenimas daugiausia buvo pajungtas jo mokslinio žygdarbio logikai. Einšteinas norėjo savo autobiografijoje nutolti nuo visko, kas atsitiktina ir asmeniška, kad galėtų pateikti „ant-asmeninę" minties evoliuciją. Tačiau jis tai darė ne tik post factum autobiografijoje, bet ir pačiame gyvenime. Skaitant Einšteino autobiografiją, atrodo, kad tai muzikinis kūrinys, kuriame kiekviena nata yra vienareikšmiškai nulemta bendros temos.

Einšteino autobiografijoje yra formulių, kurios skliaustuose nusako visą Einšteino kūrybinį kelią ir kartu visą mokslo istorinę raidą. Aš norėčiau pasinaudoti tomis formulėmis ir pavadinti knygą apie Einšteiną „Bėgimas nuo stebuklo"; taip Einšteinas vadindavo paradoksalaus fakto sukeltos nuostabos įveikimą, to paradoksalaus fakto įtraukimą į racionalią pasaulio schemą. Taip pat norėčiau pavadinti šią knygą „Bėgimas nuo akivaizdumo". Einšteinui „akivaizdu" buvo tai, kas atitikdavo įprastinius vaizdinius, ir mokslo esme jis laikė kūrimą naujų koncepcijų, kurios prieštarauja „akivaizdžioms" loginėms schemoms ir „akivaizdiems" stebėjimų rezultatams, tačiau atitinka tikslesnį eksperimentą ir tikslesnę, griežtesnę bei darnesnę loginę schemą.

Ir pagaliau norėčiau knygą apie Einšteiną pavadinti „Bėgimas nuo kasdieniškumo". Einšteinas savo autobiografijoje pasakoja, kaip jo sąmonėje visa tai, kas kasdieniška, laikina, asmeniška, užleisdavo vietą viską apimančiam siekiui pažinti realaus pasaulio vienovę.

Visos tos formulės leidžia pajusti sukrečiantį Einšteino vientisumą, jo biografiją persmelkiančią minties ir jausmo harmoniją. Einšteino, pasinėrusio į apskaičiavimus, kurie turi atsakyti į klausimą, ar Visata begalinė ar nebegalinė, paveikslas ir žmogaus, perrašinėjančio ranka savo pirmąjį straipsnį apie reliatyvumo teoriją, kad parduotas autografas suteiktų lėšų kokiai nors visuomeninei iniciatyvai (penktajame dešimtmetyje jį nupirko Kongreso biblioteka už daugelį milijonų), paveikslas,—jie atrodo susilieję; mums atrodo, kad kiekvienu atveju tik taip ir galėjo pasielgti Einšteinas.

Mes įsitikinę, kad tik žmogus, niekad negalvojęs apie save, galėjo taip nuosekliai išsižadėdamas bet kokio asmeniškumo kurti teoriją, nutraukiančią ryšius su stebėjimų akivaizdumu, su logikos akivaizdumu, su tūkstantmete tradicija, „beprotišką" aukščiausia ir kilniausia šio žodžio prasme teoriją. Šiuo aspektu Einšteino dvasinis tyrumas atrodo mums neatskiriamas nuo titaniškos mąstymo galios.

Levo Tolstojaus „Pirmuosiuose prisiminimuose" įdėtas apsakymas apie „žaliąją lazdelę", ant kurios išrašyta žmonių laimės paslaptis ir kitokie slėpiningi dalykai, galėję atsiskleisti, jeigu vieną valandą negalvotum apie nereikšmingus dalykus. Norint įsigyti „žaliąją lazdelę" moksle, reikia tokios nenukrypstančius į šalį minties, kuri būtų lygiavertė būsenai, kai sąmonėje, apsivaliusioje nuo visko, kas laikina ir asmeniška, nėra jokių pašalinių akstinų.

Jeigu Einšteino biografiją pasakotume kaip vieningą vis bendresnių ir tikslesnių pasaulio dėsningumų ieškojimų procesą, tai toks pasakojimas galės būti suskirstytas į šias dalis.

Paauglystės laikotarpiu pirmieji polėkiai siekti to, kas „ant-asmeniška", gyvenimo tikslo ieškojimas sužadino gamtamokslinius interesus, troškimą pažinti objektyvaus pasaulio dėsningumus. Studijų metais formavosi pasaulėžiūra ir buvo kaupiamos matematikos bei fizikos žinios, tų žinių sintezė atvedė į specialiosios reliatyvumo teorijos kūrimą. Šios teorijos sukūrimu baigėsi Einšteino kūrybinio gyvenimo pirmoji dalis.

Antroji dalis — mėginimai reliatyvumo teoriją apibendrinti judėjimui su pagreičiu. Jie baigiasi bendrosios reliatyvumo teorijos atsiradimu, naująja kosmologija, kuri pagrįsta bendrąja reliatyvumo teorija, ir jos patvirtinimu stebint Saulės užtemimą, kas suteikė teorijai platų pripažinimą.

Trečiąjį laikotarpį ženklina (dažniausiai neryškiai) atomo eros artėjimas. Trečiajame dešimtmetyje kuriama mikropasaulio teorija - kvantinė mechanika. Einšteinas kritiškai nusiteikęs kai kurių šios teorijos idėjų atžvilgiu, Pats jis kuria, tiksliau stengiasi kurti, vieningąją lauko teoriją.

Daugeliu atvejų vertinant Einšteino kūrybą, ypač biografines apybraižas, remiamasi pripažinimu, kad Einšteino šios srities idėjos buvusios bevaisės. Tačiau dabar fizikoje ryškėja tokios tendencijos, kurios leidžia kitaip žiūrėti į senuosius vertinimus ir kitaip traktuoti neprilygstamai intensyvios intelektinės veiklos, užpildžiusios pusę didžiojo mąstytojo gyvenimo, objektyviąją prasmę. Todėl minėtų tendencijų analizė ir elementariųjų dalelių teorijos tolesnės raidos prognozės yra prielaida apibendrinančiai vertinti, vadinasi, ir traktuoti Einšteino kūrybinį kelią.

Išnašos

1)žr. Helle Zeit — Dunkle Zeit: In Memoriam Albert Einstein.—Hrsg.Carl Seelig. Zürich, 1956, S. 9—17

2)Albert Einstein. Philosopher-Scientist.—Ed. by Paul. A. Schlipp.Evanston, 1949.

3 Htureu H, T. 4, p. 293,

Karlas Poperis
A. Einšteino panteizmas
Laplasas. Dėl tikimybių
Naglumas – sėkmės garantas
Pirmasis Einšteino įrodymas
3-iojo tūkstantmečio mokslas
Dž. Bruno mirtis ir nemirtingumas
Intuicijos problema pas Puankarė
Mokslininkui nereikia matematikos!
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas
Apie reliatyvumo teorijos prioriteto nustatymą
Kantoro aibių teorija ir tikrosios begalybės intuicija
Mokslo ribotumas: Dievas, Giodelis ir gravitacija
Labai prasta balerina ir šuolis laike?
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Stivenas Hokingas – nenurimstantis invalidas
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Kvantinės mechanikos ribotumas?
Genijaus keliai ir klystkeliai
21 a. mokslo idėjos ir švietimas
Įvairiapusis Ričardas Feinmanas
Nekritinė stygų teorija
Paslėpti erdvės matavimai
Vieningo lauko teorija
Kvantinis chaosas
Maksas Vėberis
Vartiklis