Dž. Sviftas. Guliverio kelionės  

Džonatano Svifto „Guliverio kelionių“ (1726) likimas buvo gana vingiuotas. Toji pikta ir negailestinga 18 a. pradžios Anglijos ir jos politinės santvarkos kritika (t.y., to laiko, kai kūrėsi parlamentarizmas) tapo vos ne skaitomiausiu vaikų kūriniu (tiesa, tik pirmosios dvi knygos: „Kelionė į Liliputiją“ ir „Kelionė į Brobdingnegą“), nors rašydamas Dž. Sviftas greičiausiai visai nesiekė savo kūriniu džiuginti vaikus. Tačiau knygos sėkmė vaikų tarpe turi ir neigiamą aspektą: laikydami ją „vaikiška“, suaugusieji jai neskiria deramo dėmesio, nors ji parašyta būtent jiems.

Pateikiama ištrauka (iš 3 dalies 3 skyriaus) Anglijoje buvo paskelbta tik 20 a. pradžioje. Mat išleidžiant knygą, torių politikos besilaikantis Sviftas (tuo metu valdžioje buvo vigiai) buvo „opozicijoje”, o satyra nemaža dalimi buvo nukreipta prieš vigius ir Hanoverių dinastiją. Baimindamasis persekiojimų Sviftas slėpė savo autorystę, ir, tuo metu gyvendamas Dubline, išsiųsdamas rankraštį leidėjui Motui Londone, leido šiam išmesti vietas, kurias laikytų „netinkamomis”. Leidėjas ir pasinaudojo jam suteikta teise. Vienas Svifto draugų pagal rankraštį pataisė leidinį – ir nuo 1735 m. „Guliverio kelionės“ imtos leisti pataisytu variantu, tačiau ne pilnai atstatytu.

Šios ištraukos veiksmas vyksta Balnibardžio karalystėje, virš kurios skraido Laputos sala, ore išlaikoma ypatingo magneto. Toje saloje įsikūręs karalius.

Karališkas būdas malšinti liaudies maištus

Trys metai iki mano atvykimo laputiečius, kai karalius apskrido savo valdas, nutiko neįprastas nutikimas, vos netapęs lemtingu šiai monarchijai, bent jau jos dabartiniai santvarkai. Lindalino, antrasis dydžiu karalystės miestas, buvo pirmuoju, kurį aplankė jo didenybė. Miestiečiai, trys dienos po jo išvykimo, dažnai besiskundžiantys dideliais suvaržymais, užvėrė miesto vartus, suėmė gubernatorių ir su nepaprasta sparta ir energija pastatė keturis masyvius bokštus keturiuose miesto kampuose (jo plotas sudaro taisyklingą keturkampį) tokio pat aukščio, kaip ir granitinė smaila uola, iškylanti pačiame miesto centre. Kiekvieno bokšto viršuje, kaip ir uolos viršuje, jie įrengė po didelį magnetą, o jų užmačių, jei magnetų projektų projektas nenusisektų, žlugimo atveju, jie apsirūpino dideliu degalų kiekiu, tikėdamiesi stipria liepsna suskaldyti deimantinį skraidančios salos pagrindą.


Skraidanti Laputos sala,
siekianti įveikti maištininkus mieste

Tik po 8 mėnesių karalių pasiekė pranešimas, kad Lindalino kilo maištas. Tada jis išleido įsaką nukreipti skraidančią salą prie miesto. Gyventojai buvo vieningi, apsirūpino provizija. Karalius kelias dienas sklendė virš maištininkų, jiems užstodamas ir saulę, lietų. Jis įsakė iš salos nuleisti daugybę virvučių, tačiau niekas net nepagalvojo į jį kreiptis su peticija, nors gausiai pasipylė gana aštrūs reikalavimai miestiečiams kompensuoti visus padarytus nepatogumus, suteikti gyventojams teisę rinkti gubernatorių ir kitokias panašius niekalus. Atsakydamas į tai jo didenybė įsakė visiems saliečiams iš apatinių galerijų į miestą mėtyti didelius akmenis; tačiau nuo tos nelaimės miestiečiai apsisaugojo pasislėpę su savo turtais keturiuose bokštuose ir kituose akmeniniuose pastatuose, o taip pat rūsiuose.

Tada karalius, tvirtai nusprendęs priversti paklusti tuos išdiduolius, įsakė lėtai nuleisti salą iki 40 jardų iki bokštų ir uolos viršaus. Karaliaus įsakas buvo įvykdytas, tačiau jį vykdę valdininkai aptiko, kad nusileidimas vyksta gerokai sparčiau nei įprastai, ir, pasukę magnetą, tik su dideliu vargu sugebėjo išlaikyti salą vietoje, nors ir pastebėjo jos tendenciją kristi. Jie nedelsdami apie tą nepaprastą reiškinį pranešė karaliui ir prašė jo didenybę pakelti salą aukščiau; karalius davė sutikimą, buvo sušauktas didelis susirinkimas ir valdininkai, valdantys magnetą, gavo nurodymą jame dalyvauti.

Vienas vyriausias ir labiausiai patyręs iš jų išprašė leidimą atlikti jo sumanytą bandymą. Jis paėmė tvirtą 100 jardų ilgio virvutę ir, kai sala pakilo virš miesto į tokį aukštį, kad liovėsi pastebėtos jėgos veikimas, prie virvutės galo pritvirtino deimanto gabalėlį, savyje turintį kažkiek geležies rūdos, panašų į deimantą, sudarantį pagrindą arba apatinį salos paviršių, ir ėmė lėtai jį leisti nuo žemutinės galerijos prie vieno bokšto viršaus. Deimantas nenusileido ir 4 jardų, kaip valdininkas pajuto, kad jis su tokia jėga traukiamas žemyn, kad jam vos pavyko įtraukti jį atgal. Po šito bandymo jis numetė iš salos kelis gabalus deimanto ir pastebėjo, kad visus juos su jėga pritraukė bokšto viršus. Toks pat bandymas buvo atliktas ir su kitais trimis bokštais ir uola – ir kaskart buvo toks pat rezultatas.

Tas įvykis privertė karalių pakeisti visus savo planus ir (mes nenukrypsime į detales) palikti miestą ramybėje.

Vienas ministrų mane įtikinėjo, kad jei sala būtų nusileidusi virš miesto taip žemai, kad nebūtų įstengęs pakilti, tai miestiečiai visiems laikams būtų atėmę galimybę jai judėti, užmušę karalių su visais dvariškiais ir visiškai būtų pakeitę jos valdymo būdą.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Baikonūro tremtyje
H. Velso pranašystės
V. Lobovas. Įsimylėję
Volteras. Mikromegas
Pranašai ir jų pranašystės
Ant sparnų bei dievų valia
Atgalinė kelionė prie pasakų
A. Čechovas. Skraidančios salos
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
Gaskonas, dueliantas ir fantastas
P. Podzorovas. Apie grybų naudą
Gogolis. Vakarai vienkiemyje prie Dikankos
E. Poe. Kažkokio Hanso Pfaalio nepaprasti nutikimai
Š. Vročekas. Baisus mechaninis Džono Kerlingtono žmogus
Rėjus Bredberis.   Vos ne pasaulio pabaiga
Aleksandras Kacura. Pasaulis nuostabus
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
Francis Godwin. Žmogus Mėnulyje
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
Mėnulis: Pirmoji raketa
Polas Ešas. Kontaktas
R. Jangas. Žydra dirva
Civilizacijos kaina
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė