Sirano de Beržerakas  

„Dabar pereinu prie labai keisto žmogaus, kurio gyvenime nemažai paslapčių, o kūriniuose – specialiai tamsių vietų“, prancūzų literatūrologas Fagė1) apie Sirano de Beržeraką.

Apie šį linksmą gaskonietį, dueliantą ir rimuotoją, daugiausia žinome iš plevėsos Edmono Rostano pjesės.

Jis gyveno 17 a., kai žmonių žinios gerokai skyrėsi nuo mūsų. Tik po 32 m. po Beržerako mirties I. Niutonas paskelbė savo „Pradmenis“, kuriuose išdėstė visuotinės traukos ir klasikinės mechanikos principus. Garo mašina atsirado tik kitame, 18 a., o Beržerako laikais žmonės naudojo tik vandens, vėjo ir raumenų jėgą. Tik po 200 m. liaudininkas Kibalčičas priešmirtiniuose užrašuose Petropavlovsko tvirtovės kalėjime transportui pasiūlė panaudoti raketą.

Tačiau jau 1654 m. Sirano išleidžia knygą „Kitas pasaulis arba Mėnulio valstybės ir imperijos“ ir joje apie „savo“ skrydį į Mėnulį rašo:
„Taigi žinokite, kad raketos buvo išdėstytos 6-iomis eilėmis po 6 raketas kiekvienoje eilėje, sutvirtintų sankabomis, prilaikančiomis kiekvieną pustuzinį, o liepsna, surijusi vieną raketų eilę, persimesdavo prie kitos ir vėliau dar prie kitos… Galiausiai visa medžiaga buvo sunaikinta ugnies, degi sudėtis išseko ir, kai ėmiau galvoti, kaip čia padėjus galvą ant kokio nors kalno viršūnės, pajutau, kad nors pats ir nejudu, tačiau tebekylu, ir kad mano mašina nuo manęs atsiskiria ir krenta į žemę“.

Šiuolaikine terminija – raketa buvo šešiapakopė, o pasibaigus traukai, raketa toliau skrido iš inercijos. Toliau Sirano pastebi, kad, kažkiek nutolus nuo Žemės, Mėnulio trauka ėmė vyrauti ir „kai, pagal paskaičiavimą, mano padarytą praėjus nemažai laiko, aš nuskridau 3/4 atstumo, skiriančio Žemę nuo Mėnulio, pajutau, kad krentu kojomis į viršų, nors nė karto nesiverčiau kūlvirsčiu...“ – t.y., aparatas greitėdamas ėmė kristi į Mėnulį. Sirano pastebi, kad Žemė, gerokai nuo jos nutolus, tampa „auksine plokštele“ panašia į Mėnulio diską, tačiau didesnio skersmens. Jis rašo apie Žemės ir Mėnulio poveikio sferas ir priežastis, nulemiančias tų sferų skirtumus.

Tačiau Sirano jaudina ne tik techniniai klausimai. Jis rašo:
„Mūsų gydytojai sako, kad kraują valdo įžvalgi prigimtis, pašaukianti jį į pagalbą susirgusioms kūno dalims; ir to reiktų tarti, kad be sielos ir dvasios turime ir trečią esybę su ypatingomis funkcijomis ir organais. Todėl laikau labiau įtikinama prielaidą, kad tie mažyčiai gyvūnėliai [, kurie gyvena žmogaus organizme ir paskirstomi kraujo tėkmės] , kai juo užpuola, kaimynams siunčia prašymą padėti: ir tie atvyksta iš visų pusių, tačiau šalis negali išlaikyti tokio žmonių antplūdžio – jie arba miršta iš bado arba uždūsta suspausti. Tas mirinėjimas įvyksta tada, kai subręsta pūlinys...“.

Čia kiek keista mums kalba Sirano pasakoja kažką, kas labai primena leukocitų vaidmenį organizme, kaip tos į amebas panašios kraujo ląstelės rija bakterijas ir audinių suirimo produktus. O tą reiškinį tik 1883 m. atrado ir aprašė rusų mokslininkas I. Mečnikovas2). Sirano de Beržerakas

Savinjenas Sirano de Beržerakas gimė 1619 m. kovo 8 d. Paryžiuje, smulkaus dvarininko šeimoje. 12 m. amžiaus jis įstojo į koledžą, baigė 17-os ir netrukus ėmė tarnauti kariuomenėje. Tuo metu vyko Trisdešimties metų karas (1618-48), kurio metu Prancūzija, Švedija ir Danija kariavo su Ispanija ir austrų Habsburgais. Vieno miesto apgulties metu Beržerakas buvo sužeistas muškietos kulka, o prie kito – gavo sužeidimą kardu. Sužeistas, neužsitarnavęs jokių laipsnių ir apdovanojimų, tasai laisvę mylintis ir išdidus gaskonietis 21 m. amžiaus palieka karinę tarnybą, iki to meto spėjęs kariniais žygdarbiais ir nesuskaičiuojamomis dvikovomis užsitarnavęs legendinio drąsuolio vardą.

Po metų jis išklausė filosofo-materialisto Pjero Gasendžio paskaitas, daug skaitė ir studijavo antikos filosofus.

1655 m. liepos 28 d. jį, 36 m. amžiaus, užmušė nuo stogo nukritusi (numesta) sija. Gali būti, kad sąskaitas su juo suvedė jo seni neprieteliai.

Iki šiol niekas negali pasakyti, kas nulėmė nepaprastus Beržerako numatymus. Juk jis aprašė ne tik skrydį į Mėnulį, bet ir apmąstymus apie šilumos talpą, laisvą kūnų kritimą, terpės pasipriešinimą judėjimui, gravitaciją, kosminių kūnų (Žemės, Mėnulio) vienodą prigimtį, apgyvendintų pasaulių daugį, kvapų pajautimo klausimus. Jo kūriniuose minimi dirbtinės šviesos šaltiniai ir ... garso atgaminimo prietaisai. Tiesa, visa tai buvo pateikiama skaitytojui komišku, juokingu stiliumi, sumaišant tai su, pvz., pranešimais, kad Mėnulio gyventojai alkį malšina … kvapais, kad vietoje monetų naudoja eilėraščius, todėl iš bado gali mirti tik kvailiai, o protingiems nieko netrūksta. Pats Sirano savo kūrinius laiko jumoristiniais ir su jam būdingu humoru jis praneša, kad jam informaciją perdavė, aprašomus daiktus parodė ar padovanojo kitos planetos gyventojai.

Raketa atskridęs į Mėnulį, Sirano ten sutinka kosmoso gyventoją, tapusį jo globėju. Tasai “demonas” kadaise gyveno Graikijoje ir globojo Sokratą. Po šio mirties persikėlė į Tėbus, kur auklėjo būsimą karvedį Epaminondą3), o tada misiją tęsė Romoje... Vėliau „demonas” susitiko su garsiu alchemiku Agripa Netisgeimiečiu, filosofu ir teologu abatu Tritemiju, daktaru Faustu, o taip atskleidė daugybę paslapčių jaunų žmonių ratui, vadinamam rozenkreiceriais.

„Ateivis” supažindino Sirano ir jo draugus su dirbtinio apšvietimo šaltiniais:
„Mano demonas, nenorėdamas, kad draugija būtų sujaudinta dėl to [tamsos], nuėjo į savo kabinetą r iškart grįžo iš ten su dviem taip blizgančiais ugniniais rutuliais, kad visi nusistebėjo, kaip jis nenusidegino pirštų. ‚Šie neužgęstantys šviesuliai, - pasakė jis, - jums pasitarnaus geriau... Tai saulės spinduliai, kuriuos aš apvaliau nuo karščio, nes kitaip šios ugnies žudančios savybės pažeistų akis jus apakindamos. Aš užfiksavau šviesą ir ją uždariau į skaidrias taures, kurias laikau rankose“.

Tačiau dar nuostabesnis pasakojimas apie “demono” jam padovanotas „knygas”:
„Jis vos spėjo pasišalinti, kai aš ėmiausi peržiūrinėti savo knygas ir jų dėžes, t.y. įrišimus, kuri mane pribloškė savo nuostabumu: vienas buvo išpjautas iš vientiso deimanto, nepalyginamai labiau blizgančio nei mūsiškiai; kitas buvo milžinišku perpus perpjautu perlu. Mano demonas išvertė tas knygas į kalbą, naudojamą šiame pasaulyje. Aš nekalbėjau apie pas juos priimtą knygų spausdinimo būdą, todėl jums paaiškinsiu, kokie buvo tie tomai“.

Ir nors Beržerakas mini knygas ir knygų spausdinimą, tačiau aprašo kažką visai kita:
„Atidaręs dėžę radau joje kažkokį nesuprantamą metalinį mechanizmą, panašų į mūsiškius laikrodžius. Jame buvo daugybė spyruoklių ir vos įžiūrimų detalių. Tai neabejotinai buvo knyga, tačiau knyga stebuklinga: joje nebuvo nei puslapių, nei raidžių – vienu žodžiu, tai tokia knyga, kad jos nagrinėjimui nereikalingos akys, o būtinos ausys!“

Ar tai neprimena ką nors pažįstama?

„Todėl norintis skaityti, prisuka įvairiausių raktų pagalba šią mašiną, tada nurodo strėlyte skyrių (!), kurį nori išklausyti. Ir iškart iš mašinos pasklinda, tarsi iš žmogaus lūpų ar muzikos instrumento, visi tie įvairiausi garsai, kurie Mėnulio gyventojams tarnauja jų minčių išreiškimui“.

Aišku, kad Beržerakas „knygomis” vadina kažkokius informacinius įtaisus, atgaminančius garsus ir žmogaus balsą. Vadindamas juos knygomis, jis aprašinėja sudėtingą sistemą iš daugybės smulkių nesuprantamų detalių.

Žinoma, tų dienų skaitytojams nekildavo jokių asociacijų, aprašymai buvo visai nesuprantami, dažnai net juokingi. Pamanyk tik, kalbanti knyga, - ir dar tokia, kokią kabina ant ausų! „Ilgiau nei valandą užsiėmiau ta dovana, o galiausiai, užsikabinęs tas knygas ant ausų, tarsi auskarus, išėjau pasivaikščiojau į miestą“.

Šiandien visi vaikšto su „debiliakais”, tranzistoriais ir grotuvais, kurių kai kurie visai maži. Tai tikrai labai panašu į garsų įrašymą ir atgaminimą, visuotinai išplitusį tik 20 a. viduryje. Tik štai Beržerakas nepaaiškino „knygų spausdinimo būdo“, t.y. jų gaminimo ir veikimo principų.

Pažiūrėkite į radijo imtuvą, magnetofoną ar MP3 grotuvą. Jei nesate pasikaustę technikoje, tai juose pamatysite tik daugybę kažkokių „spyruoklių ir vos įžiūrimų detalių“; ir kaip Sirano, įžvelgsite kažkokį panašumą į laikrodžius ar kitus mums žinomus mechanizmus... O Sirano matyt rėmėsi sumaniomis jo laikais gaminamais lėlėmis-automatais – tačiau per kiek laiptelių turėjo peršokti jo vaizduotė!

Vis dar tebegalvodamas apie „knygų spausdinimą“, jis rašė:
„Kai pagalvojau apie tą nepaprastą išradimą, lioviausi stebėjęsis, kad šioje šalyje jauni žmonės, 15 ar 18 m. amžiaus, turi gilesnes žinias nei mūsų senoliai; jie išmoksta vienu metu kaip ir kalbėti, ir visada gali skaityti tiek kambaryje, tiek vaikščiodami mieste, keliaudami pėsčiomis ar jodami, turėdami prie savęs kišenėje ar prikabintų prie balno kokias 30 tokių knygų, - ir jiems tereikia prisukti spyruoklę, kad išklausytų vieną ar kelis skyrius, ar net visą knygą, jei to užsimanys. Taigi čia jus visada supa didingi žmonės, gyvi ar mirę, kuri su jumis tarsi kalbasi“.


Trumpos biografijos

1) Emilis Fagė (Auguste Emile Faguet, 1847-1916) – prancūzų rašytojas ir literatūros istorikas ir kritikas. Išleido 4-is plačius kritinių etiudų rinkinius, skirtus 16, 17, 18 ir 18 amžiams, apibūdindamas daugelio prancūzų rašytojų kūrybą. Buvo ir teatro kritiku, rengęs kassavaitines apžvalgas „Journal des Debats“ žurnale, - jo teatrui skirti tekstai sudarė 8 t. (1885-94).

2) Ilja Mečnikovas (1845-1916) – rusų zoologas, geriausiai žinomas imunologijos tyrinėjimais; Nobelio premijos laureatas fiziologijos ir medicinos srityje (1908). Yra vienu iš evoliucinės embriologijos ir mokslinės gerontologijos pradininkų, fagocitozės ir virškinimo ląstelių viduje atradėjas. Pasiūlė originalią daugialąsčių gyvūnų kilmės teoriją (fagocitelės teorija). Senėjimo procese jis ypatingą svarbą skyrė organizmo apsinuodijimams ir žarnyno mikroorganizmams. Tuo remdamasis parengė eilę priemonių: maisto sterilizaciją, mėsos ribojimą ir kt. pagrindine priemone prieš senėjimą laikė bulgąrišką pieno lazdelę. Galutiniu tikslu kovoje su senatve jis laikė ortoiozę - pilnavertį ir laimingą gyvenimą, pasibaigiantį ramia natūralia mirtimi.

3) Epaminondas (m. 362 m. pr.m.e.) – Tėbų karvedys ir valstybės veikėjas, prisidėjęs prie karo meno išvystymo. Beotijos karo metu Tėbai įstengė sutelkti antispartietišką koaliciją – ir Epaminondas buvo išrinktas pirmuoju beotarchu. Prie jo Tėbai pradėjo varžytis su Atėnais jūroje.

 
 

Kauno Fenikso klubas
Vilniaus Dorado klubas
Fantastikos skyrias
Bėgimas į kosmosą
Rausvų debesų šalis
Paslaptingosios zonos
Tarpplanetinė komunikacija
Kosminės operos bangomis
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Vl. Berezinas. Riugeno aukštas dangus
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
Pirmosios astronautės fantastikoje
Noutbukas planetininkui Bykovui
Valerijus Gvozdėjus. Rasti kurmį
A. Cvetkovas. Ateities pabaiga
Į žvaigždes – pas kitus protus
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Marsiečio nuotykiai Rygoje
H. Velso pranašystės
Praeities fantastai
Poezija ir skaitiniai
Vartiklis