Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
Stanislovas Lemas, 2004

Apie autorių

Stanislovas Lemas (1921-2006, Stanislaw Lem) – lenkų rašytojas, filosofas, futurologas, daugelio apdovanojimų laureatas. Parašė garsias mokslinės fantastikos knygas, esė, filosofinius traktatus. Tarp jų „Žvaigždžių dienoraščiai“ (1954), „Soliaris“ (1961), „Technologijų suma“ (1964), „Aukštoji pilis“ (1966), „Kaukė“ (1976), „Akimirksnis“ (2000). Ši esė iš rinkinio „Historia przyszlosci“ (2004).

Ji parašyta prieš keletą metų, tačiau įdomu atsigręžti atgal ir pažiūrėti, ko buvo tikimasi, o, antra vertus, kai kurios mintys gali tebebūti aktualios ir dabar (ir ne tik pas kaimynus).

 

Vartydamas senus paryžietiškos „Kultūros“ 1) numerius suradau neblogą apibrėžimą, kurį panaudojau šių apmąstymų antraštei. Tačiau pirmiausia man norisi truputį pakalbėti apie tą foną, kuriame artimiausiais dešimtmečiais klostysis istoriniai įvykiai Lenkijoje. Ir reikia pasakyti, kad dabar išgyvename gana sudėtingus laikus.

Stanislaw Lem Terorizmo banga, prasidėjusi Manhetene, pasklido pasaulyje tarsi ratilai vandenyje nuo įmesto akmens. Man rašant šias eilutes, artėja vadinamo Irako sukilimo antrosios savaitės pabaiga. Sukilėliai bando priversti amerikiečius išeiti iš Irako, o pakeliui grobia visus, kurie pasitaiko po ranka: italus, kinus, japonus, vokiečius, čekus, - ir arba nužudo juos, arba, supratę, kad apsiriko, paleidžia. Toks įspūdis, kad jei neturi jokios programos. Visa jų programa tame, kad užmuštų, suplėšytų į gabalus, sugriautų ir šokinėtų iš džiaugsmo prie degančių mašinų. Neseniai sužinojau, kad Korane neverta ieškoti kvietimo „Mylėk artimą savo“, ši sąvoka neįeina į taip vadinamų islamo tikėjimo penkių stulpų sritį.

Irako klausimu Lenkija, skirtingai nuo „senosios Europos“, išvien su Amerika. Tuo tarpu mūsų vidinė politika silpnai įsišaknijusi, kaip reta išklibinta; esame visiško pasitikėjimo politiniu elitu kracho liudininkais. Tačiau pas mus pastebimas juntamas ekonomikos pakilimas, stovime ties Europos sąjungos vartais, kurie štai-štai atsivers. Vieni laiko, kad tai bus išsilaisvinimu arba, bent jau, leis užnerti apynasrį, užkelti balną ir draugę ant kaprizingo žirgo; kitų nuomone, įstojimas į ES atneš mums vienas nelaimes ir jau tikrai pablogins gyvenimo sąlygas dėl kainų pakilimo, o taip pat grės nedidelių, po kelis hektarus, ūkių, kurių Lenkijoje labai daug, egzistavimui.

Aprašius šiuolaikinį foną, galima būtų, iš pateiktų faktų, užbaigti vaizdą ekstrapoliuojant į ateitį, tačiau tai, kaip besisuktum, yra visiškas nonsensas. Kurti politinės ateities prognozes remiantis ekonominiu vystymuisi kartu su kylančiu pilietinės bendruomenės fenomenu, - mums sunkus klausimas, nes ant savęs tebevelkame 40-metį komunizmo balastą. Be to, mūsų rankose nėra naudingų iškasenų, sudarančių pagrindinį progreso variklį, kaip, tarkim, Rusijoje, turinčiai didelius naftos, aukso ir įvairiausių retųjų elementų telkinius.

Vertėtų paliesti ir keletą atskirų klausimų, kaip kad: ar sugebėsime pertvarkyti kelių tinklą tam, kad mūsų šalį kirstų autostrados, kuriomis iš vakarų į rytus galėtų keliauti milžiniški materialiniai turtai? Bijau, kad per artimiausius dešimtmečius mums tai nepasiekiama; žinoma, atsiras naujos autostradų atkarpos ir apie tai bus daug šnekama visuomenėje ir rodoma nepasitenkinimo. Gaila, bet mes iki kaklo įsmukome į amžino burbėjimo ir nepasitenkinimo liūną, kas mums irgi ne į naudą. Kitas pavojus, tikriausiai mūsų laukiantis, - tai besitęsiantis sumaniausių jaunų protų nuotėkis daugiausia vakarų kryptimi, daugiausia į Ameriką.

Paskutiniu metu varčiau įrištus paryžietiškos „Kultūros“ tomus už 90-uosius, tarp jų ir įsimintiną numerį, išėjusį jau po Giedroyc‘o mirties, kad atgaivinčiau atmintyje praėjusių 15-ka mūsų nepriklausomybės metų. Iš esmės, prognozės visų šių metų bėgyje buvo nelinksmos. Politinį drebėjimą sukėlė jau pats Tyminskio2) fenomenas, visi su nepasitikėjimu žvelgė į naujas partijas, kurios liejosi viena į kitą tarsi keistos atmainos plazma, pakeliui nutrinant skirtumą tarp sąvokų „kairieji“ ir „dešinieji“. Dabar, kai rašau šias eilutes, mus kankina dar viena liga, kurią mums skirta persirgti, leperizacija3).

Kadangi įvairios jėgos vėl, kaip ir prieš rinkimus, kai varžėsi Tyminskis su Valensa, rengiasi jungtis, kad pasipriešintų Leperiui, tai manau, kad anksčiau ar vėliau jis bus premjeru. Ir tada jis, tikriausiai, nuves Lenkiją į infliacijos duobę, nes savo politika išprovokuos zloto kurso dolerio atžvilgiu kritimą, trumpalaikių pinigų išplaukimą iš šalies ir didžiųjų pasaulio investuotojų santūrumą, sukeltą gerai suprantamo atsargumo. Globalizacija ekonominėje ir investicinėje sferose arba bus baugiai apeis, arba bandys išlaukti. O kadangi, kaip žinoma iš istorijos, atskiri žmonės miršta, o tautos tebegyvuoja, laikau, kad ką tik prasidėjusiame šimtmetyje šią vaikišką leperizmo ligą mums galų gale pavyks įveikti; ir formuosis naujos vyriausybės, apie kurių kokybę ir vertingumą kol kas sunku ką nors pasakyti.

Jeigu historia magistra vitae est4), reikia priminti, kad nors 1918 m. atgimusi Lenkija ir buvo sudėtingas žemių konglomeratas – trijų padalijimų rezultatas, tačiau visose jos teritorijose, padalintose tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos, kaip-nekaip buvo kapitalizmas, buvo panašus mentalitetas ir veikė vienas ir tas pats būtinas privačios nuosavybės gerbimo principas; pradedant 1989 metais mes susidūrėme su tuo faktu, kad didžioji gyventojų dauguma visiškai nepripažįsta vykdomų reformų ir nesupranta, kodėl mums reikia stoti į Europos sąjungą ir kokia bus to nauda. Iš to visuomenėje ir įsišaknijo slegiantis nerimo jausmas. Ar tikrai galingas įsiliejimas europietiškų reformų, planų ir įstatymų pavidalu, į kurių orbitą būsime įtraukti, paveiks mus raminančiai ar, atvirkščiai, bus pavojingai įaudrinančia priemone – man sunku pasakyti.

Žvengiant į visa tai pagal galimybes objektyviai, taip pat reikia pažymėti, kas paternalinės valstybės krizė, susijusi su ekonominiais sunkumais ir užkeltomis socialinėmis viltimis, palietė ir išsivysčiusias šalis, atskiru atveju Vokietiją ir Prancūziją. Būsimoms vyriausybėms, tiek prancūzų, tiek vokiečių, netrukus iškils nelengva užduotis, nes labai lengva ką nors duoti žmonėms – kad ir paėmus vadinamąjį social [socialinę pašalpą] Vokietijoje, - tačiau labai sunku, kad ir palaipsniui, nurėžti jau nusistovėjusią privilegijų sistemą.

Taikomoji futurologija

Žmogus nori sužinoti ateitį, nes siekia kontroliuoti savo gyvenimą ir veiklą, turėti aiškų veiksmų planą. Pirmi griežtai mokslinių prognozių bandymai pasirodė 19 a. pabaigoje. 1891 m. Georgas Ermanas aprašė, kokia 2000 metais bus Vokietija, 1897 m. Ivanas Bliochas bandė nuspėti ekonomines pasaulinio karo pasekmes, 1899 m. Gustavas de Molinari savo „Ateities visuomenių politinės ir ekonominės organizacijos apmatai“ neblogai nuspėjo civilizacijos vystymąsi. 20 m. tai susitelkė į futurologiją.

T.p. skaitykite H. Velso pranašystes

Tuščias tai reikalas – spėti ateitį iš kavos tirščių, ypač žinant, kiek visokiausių futurologinių spėjimų į šukes sudaužė laikas. Neseniai nuo lentynos paėmiau Germano Kano knygą „Kiti dvidešimt metų“5) ir vėl ją peržvelgiau, iš nusivylimo gūžčiodamas pečiais: niekas, kas joje parašyta, neišsipildė. Ten ir žodžio nėra nei apie globalizaciją, nei apie Internetą, nei apie mobiliuosius telefonus, nei apie skenerius, nei apie biotechnologijas... Patys niūriausi stalininiai laikai mums piešė rausvas perspektyvas, tiesiogine prasme: pamenu, buvo vaizdai su Varšuvos centru su vienu, o kai kur ir dviem judančiais takeliais, greta kurių po medžiais, pasodintais aukštuminių pastatų pavėsyje, vaikštinėjo praeiviai. Visos tos pasakos taip ir liko pasakomis. Savaime aišku, jei kas tais laikais būtų pabandęs užsiminti apie tai, kad po pusmečio gyvensime laisvoje Lenkijoje, Tarybų Sąjunga subyrės, tarp Vakarų Europos ir JAV prasidės nesutarimai, o islamo terorizmo vėzdas beatodairiškai ims pulti visus, kurie pasipainios jam amerikiečių užkariauto Irako žemėje, - tokį žmogų būtų pripažinę bepročiu ir iškart pasiuntę: Krokuvoje – į Kobežiną, o Varšuvoje – į Šv. Jono prieglaudą6). Tačiau visa tai, kaip matome, nutiko ir dar kartą įrodo, kad įvykiai, amžininkams atrodantys neįmanomais ir prieštaraujančiais logikai, vis tik nutinka.

Kaip susiklostytų reikalai, jei mes kruopščiai rinktumės vystymosi kelius? Pvz., laikau, Žarnovce reikėjo, kaip planuota, pastatyti branduolinę elektrinę, tačiau su naujausio tipo reaktoriumi, nors, iš kitos pusės, kad jos nestatė pagal pasenusius pavyzdžius, su reaktoriaus katilo iš čekų plieno. O pirmajai galvai reikia atsižvelgti, kad nacijos egzistavimo sąlygų negalima rikiuoti palei liniuotę, kurios padalos reikš atskirų premjerų, ministrų kabinetų ir atskirų jų narių buvimo valdžioje metus, Dabar kitoks laiko mastelis, ir reikia išmokti kuo geriau save apginti nuo įvairių mažapročių, tarsi velniukas iš tabokinės iššokančių į politikos sceną. Tame nėra nieko neįmanoma: tarpkarinio 20-mečio metu Prancūzija nuolat išgyveno politines krizes, ministrų kabinetai keitėsi tarsi pirštinės, bet tai praktiškai neatsiliepė vidutinio prancūzo gyvenimui, nes pats ekonomikos valdymo mechanizmas buvo patikimai atskirtas nuo peripetijų, vykstančių politinio elito terpėje.

Gaila, tarybinio pavyzdžio paskirstymo-įsakinėjimo sistema pripratimo mus prie to, kad jei valstybinės institucijos švaistosi plytomis (na, kad ir sviesto pakeliais), iš to bus prasmė, nes tada vyriausybė, nenorėjusi ką nors duoti liaudies masėms, tai iškart duos. Toks mentaliteto tipas privalo negrįžtamai nueiti į praeitį, kad Lenkija galėtų pagaliau pasiektų pusiausvyrą ir stoti į progreso kelią. Mano nuomone, tai pati pirmutinė būtinybė, nors nežinau, kaip greitai pavyks susidoroti su tokia užduotimi. Nemanai, kad per metus- kitus ar net penkis; šis procesas neskubus ir ilgas.

Pasakysiu dar griežčiau: nors nesu stiprus Senojo Testamento žinovas, tačiau, atrodo, žydai apie 40 metų suko po dykumą ieškodami vietos, kur būtų galima įkurti valstybę. Šios metaforos prasmė tame, kad kartos, išauklėtos tarybinėje priespaudos ir prievartos sistemoje ir net kovojusios su ja, privalo, tiesiog biologine prasme, išmiršti, kad naujos kartos galėtų viską pradėti iš pradžių.

Europoje dabar gana madinga būtų kozyriuoti savosios istorijos nežinojimu, ir istorijos pamokų kiekis mokyklos tvarkaraštyje mažėja – žinoma, tai labai blogai. Kitas reikalas, kad dėl mūsų naudos būtina išnaikinti mąstymo tipą, būdingą mūsų patiems dešiniesiems, kurie nepavargsta pabrėžti lenkų tautos išskirtinumą. Aš jau nekalbu apie mesianizmą, nes tai truputį passe7), - ne, kalbama apie įsitikinimą mūsų išskirtiniu istoriniu vaidmeniu ir iš čia atsirandančių tokių samprotavimų: jei ne įvairiausi masonai ir kiti žydai, nukamavę mus, viskas pas mus būtų nuostabu. Tokie prielaidos prie gero nenuves.

Ir todėl manau, kad leperizacija gali tapti netgi tam tikru stimulu būsimam atgimimui. Nepasakysiu, kad šią zoną praeisime neskausmingai. Ne, tai primins pasivaikščiojimą basam po žėruojančias anglis, tačiau bent jau mes neprarasim nacionalinio savitumu, nenuskęsim paneuropinėje sriuboje; tačiau neverta ypatingai viltis, kad dėl broliavimosi su Jungtinėmis Valstijomis mus apipils dangaus mana, nes viltis tai vienais, tai kitais – pasitoikėti galima tik savim pačiu.

Mūsų žygis į ateitį nusitęs ilgam. Jau turime priekinį būrį, giliai pranikę į XXI amžių, apsiginlavusį šiuolaikinėmis technologijomis ir elektronika, tačiau yra ir baisiai tampus ariergardas. Kadaise daug kalbėjo apie dark ages, tai yra „tamsos erą“; tokioje tamsoje randasi dauguma žmonių Lenkijoje. Laikau, kad tautos švietimas mums tiesiog būtinas; negaliu pasakyti ir apie nepaprastai svarbų šeimos vaidmenį, ir apie tai, kad visuomenė, netekusi tikėjimo, balansuoja ant prarajos krašto; žinoma, tai nereiškia, kad visi turi laikytis vieno tikėjimo, tačiau kaip socialinis stabilizatorius, o taip pat vilties šaltinis ir savitarpio pasitikėjimas, tikėjimas kaip toksai – būtinas. Juk mes įpratome tikėti ir pasitikėti kai kuriais savo artimaisiais; apie mus nepasakysi, kad mes taip jau fataliai prisitaikę prie gyvenimo bendruomenėje.

Vienu žodžiu, manau, kad turime šansų, reikia tik sugebėti jais pasinaudoti. Net jei kelias duobėtas ir jame žioji leperizacijos duobės, visa tai ne taip baisu. Kartais pravartu atsigręžti į praeitį ir papildomą kartą prisiminti, kad Lenkija kaip nacija, laip sociumas išgyveno šimtą su trupučiu matų valstybinės nebūties. O šiandien turime savo valstybę...

Kaip mūsų ateitį paveiks masiškai diegiamos naujausios technologijos? Tikriausia tai bus du lazdos galai. Kompiuterinės informacijos, tiesa skurdžios mintimi, perdavimo priemonės, kartu su globalizacija, nors ir turinti daugybę nesutaikomų priešų, taip pat reiškia, kad bet kuris žmogus, jei tik panors, gali beveik akimirksniu sužinoti, kas vyksta su kitais žmonėmis tolimiausiuose planetos kampeliuose. Pati savaime tokia galimybė, kuri, žinoma, nebūtinai turi būti iškart realizuota, turi labai didelę reikšmę kaip tikėtinas mūsų pasaulio horizonto išplėtimas.

Sudėtingas visuotinio mastelio determinuotumas, kurią įtaką jaučiame jau dabar, ateityje veiks dar stipriau. Detalesnę ekonominių klausimų analizę priverstas praleisti, nes tame nesu stiprus. Tiesa, išsakysiu vieną baiminimąsi: ilgalaikiuose skolinimuose iš užsienio visada glūdi tam tikra grėsmė, ir priimantys sprendimus privalo iš anksto gerai paskaičiuoti pajamas ir nuostolius. O pavyzdžiui, tas faktas, kad stambūs vokiečių koncernai valdo daugybę žurnalų, formuojančių nacionalinę sąmonę, man atrodo nesveiku reiškiniu, nors ir žinau, kad tų žurnalų redakcijose dirba vieni lenkai. Mes taip pat pernelyg aklai kopijuojame kai kuriuos vakarų pavyzdžius, pavyzdžiui supernamrketus, kurie patys savaime neblogi, tačiau bendro vartojimo atmosfera, kurią jie aplink save paskleidžia, man atrodo yra žalinga.

Dar ilgai galima vardinti priežastis nerimui: paimkime kad ir mums gręsiantį žmonių populiacijos sumažėjimą ir pagyvenusių žmonių skaičiaus visuomenėje padidėjimą. Vėlgi skambus pesimistų choras slopina retus balsus, kviečiančius ramybės ir optimizmo. Užbaigiant man norėtųsi pasakyti, kad contra spem spero8) - alternatyvos vilčiai nėra, nepriklausomai nuo to, koks pesimizmas praninka į sielą pasaulyje ir kokia mūsų šalies perspektyva. Tegu šiuo momentu mums blogai, tačiau juk rytoj gali pasidaryti dar blogiau, o tai, atskiru atveju, reiškia, kad mes sugebėsim atsispirti į dugną. Gelbsti mus tik viena: reikia ramiai daryti savo darbus sekant geriausiais pasaulio ir Lenkijos pavyzdžiais. Nes gerai organizuota visuomenė sugeba ištverti net pačias kvailiausius ir silpniausius valdytojus, jei tik jie nepatenka į agresijos ar ekspansijos beprotybę.

Paaiškinimai

1) Paryžiuje leistas kultūros žurnalas lenkų kalba, kurio redaktoriumi ilgus metus buvo Jerzy Giedroyc (1906-2000)

2) Stanisław Tymiński (g. 1948) – lenkų kilmės Kanados verslininkas, sugebėjęs 1990 m. prezidento rinkimuose patekti į antrą turą (kartu su L. Valensa). http://en.wikipedia.org/wiki/Stanis%C5%82aw_Tymi%C5%84ski

3) Andrzej Lepper - radikalaus valstiečių judėjimo „Savigyna“ vadovas-populistas, išgarsėjęs ekstravagantiškais pasisakymais, panašiais į V. Žirinovskio.

4) Istorija – gyvenimo mokytoja (lat.)

5) Germanas Kanas (1922-1983) – amerikiečių politologas, sociologas, žinomas darbais karinės strategijos srityje; laikomas vienu iš mokslinės futurologijos pradininkų.

6) Psichiatrinės ligoninės.

7) Paseno, nuėjo į praeitį (pranc.).

8) Be vilties tikiuosi (lot.)

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
S. Lemas. Soliaris
S. Lemas. Setauro medžioklė
H. Velso pranašystės
Janušas A. Zaidelis. Riba
S. Lemas. Robotų psichologija
Kosminė opera ir Marsas
Stanislovas Lemas. Mokomasis skrydis
Mokslinė fantastika ir jos priešaušris
Apie: Inžinieriaus Garino hiperboloidas
"Aminadavas" arba fantastika kaip ypatinga kalba
Fantastikos istorija ir Vilniaus Dorado
Į žvaigždes – pas kitus protus
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Recenzija: Bermudizmas kaip metodas
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
L. Dilovas. Lagranžo taškas
Planetų judėjimo pakeitimai
Rausvų debesų šalis
Apie ufologiją kine
Civilizacijos kaina
R. R. Moore. Erdvė
Baikonūro tremtyje
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė