S. Lemas. Albatroso nelaimė

Anksčiau publikavome pasakojimą apie bandomąjį Pirkso skrydį, kai tasai dar tebuvo kursantas. Dabar siūlome dar vieną šio ciklo pasakojimą.
Apie autorių žr. >>>>>

Pietūs buvo iš 6 patiekalų, neskaičiuojant papildomų. Vežimėliai su vynu be garso riedėjo stikliniais takeliais. Viršuje aukštai virš kiekvieno stalo švietė taškinė lempa. Vėžlių sriubą patiekė prie citrininės šviesos. Žuvį – prie baltos su mėlynu atspalviu. Vištieną užliejo raudonis su šilkine pilka šilta ugnele. Su juoda kava, laimei, neužklupo tamsa – Pirksas buvo pasiruošęs blogiausiam. Jį tie pietūs nuvargino. Jis pasižadėjo, kad ateityje valgys tik žemutiniame denyje, bare. Ši salė aiškiau buvo ne jam. Visą laiką teko galvoti apie alkūnes. O priedo – tualetai! Salė buvo išlenkta – kraštai buvo iškelti, o centras įdubęs vos ne per pusę aukšto. Jis panešėjo į milžinišką kreminės spalvos auksinę lėkštę, pripildytą įvairiausių vieno kąsnio sumuštinių. Stangrios puskaidrės ponių suknios šlamėjo Pirksui už nugaros. Laiką čia leido puikiai. Grojo muzika. Zujo kelneriai – tikri kelneriai; bet kurį buvo galima palaikyti filharmonijos dirigentu. „Transgalaktikas“ garantuoja: jokių automatų, intymumą, delikatumą, nuoširdų žmogišką paslaugumą, gyvą visą aptarnaujantį personalą. Tikri savo reikalo virtuozai.

Pirksas gėrė kavą, rūkė cigaretę ir bandė salėje susirasti kampelį, už kurio būtų galima pasislėpti nuo žvilgsnių. Ramų kampelį poilsiui. Jam patiko moteris sėdinti prie to paties stalo. Ant jos dekoltuotos krūtinės tamsavo šiurkštus akmenėlis. Koks nors chrizoprazas1) ar chalcedonas2). Nieko žemiško – greičiausia iš Marso. Tasai akmenėlis, reikia manyti, kainavo beprotiškus pinigus – o buvo panašus į riedulio atplaišą. Moterims negalima turėti tiek pinigų.

Pirksas nesipiktino. Nesistebėjo. Jis stebėjo. Pamažu jam kilo noras prasimankštinti. Ar neišeiti į pasivaikščiojimų denį? Kosminis laineris

Jis atsistojo, nežymiai linktelėjo ir išėjo. Eidamas pro briaunotas kolonas, padengtas kažkokia veidrodine mase, Pirksas išvydo savo atspindį. Iš po kaklaraiščio mazgo matėsi saga. O beje, kas dar nešioja pačius kaklaraiščius?!

Jis apykaklę pasitaisė jau koridoriuje. Įėjo į liftą. Pakilo į patį viršų – į apžvalginį denį. Liftas atsidarė be garso. Čia nebuvo nė gyvos dvasios. Tuo Pirksas apsidžiaugė. Dalis šezlongais apstatyto denio išlenktų lubų atrodė esanti plačiu juodu langu, atvertu žvaigždėms. Šezlongai su krūvomis pledų buvo tušti. Tik viename jų gulėjo kažkas, užsidengęs galvą – keistokas seneliokas, ateidavęs pietauti valanda vėliau ir valgydavęs vienas tuščioje salėje, veidą užsidengdavęs servetėle, kai pajusdavo kieno nors žvilgsnį.

Pirksas prigulė. Nematomos klimatizatorių žiotys į galeriją nukreipė vėjo gūsius; atrodė, kad pučia tiesiai iš juodų dangaus gelmių. Konstruktoriai, kurių paslaugomis naudojosi „Transgalaktikas“, suprato reikalus. Šezlongai buvo patogūs – ko gero patogesni nei piloto krėslas, nors šis ir buvo sukonstruotas remiantis tiksliausiais matematiniais paskaičiavimais. Pirksui darėsi vėsu. Tam ir buvo reikalingi pledai. Jis susisuko į juos, tarsi paniro į pūkus.

Kažkas kėlėsi į čia. Laiptais, ne liftu. Stalo kaimynė. Kiek jai metų? Ji jau buvo su kita suknele. O gal tai visai kita moteris? Ji atsigulė per du šezlongus nuo jo. Atsivertė knygą. Vėjas šiugždeno lapus. Pirksas ėmė žiūrėti tiesiai prieš save. Puikiai matėsi Pietų kryžius. Nurėžtas lango rėmo spindėjo Mažojo Magelano debesies gabalėlis – šviesi dėmelė tamsiame fone. Jis pagalvojo, kad skrydis truks 7 dienas. Per tą laiką daug kas gali nutikti. Jis specialiai sujudėjo. Storas, keturgubai sulenktas popierius sušiugždėjo vidinėje krūtinės kišenėje. Jis neblogai gyveno pasaulyje – antrojo navigatoriaus vieta jau laukė jo ir jis žinojo tikslų maršrutą: iš Šiaurinės žemės lėktuvu iki Eurazijos ir toliau į Indiją. Iš bilietų susidarė visa knygelė – ją buvo galima skaityti, kiekvienas blankas kitos spalvos, dvigubas, nuplėšiami talonai, auksiniai apsiuvai – viskas, ką „Transgalaktikas“ davė keleiviams į rankas tiesiog blizgėjo sidabru ar auksu. Keleivė trečiame šezlonge buvo labai patraukli. Ko dero, vis tik ta. Ką nors jai pasakyti – ar vis tik geriau nereikia? Juk jis jau kaip ir prisistatė jai. Tai tikra nelaimė turėti tokią trumpą pavardę – nespėji pradėti, o ji jau baigiasi. „Pirksas“ skamba visai kaip „iksas“. Blogiausia būna telefoninių pokalbių metu. Pasakyti ką nors? Bet ką?

Jis vėl pradėjo blaškytis. Marse kelionę įsivaizdavo visai kitaip. Armatoriai iš Žemės apmokėjo jam perskridimą – atrodo, kad jie turėjo kažkokių reikalų su „Transgalaktiku“; ir iš jų pusės tai nebuvo gražiu gestu. O jis, nors ir buvo jau priskraidęs beveik 3 mlrd., dar niekad nebuvo kas primintų „Titaną“. Krovininiai laivai atrodo visai kitaip! 180 tūkst. t., 4-i pagrindinės traukos varikliai, 65 km/sek. greitis, 1200 keleivių vien vienvietėse ir dvivietėse kajutėse su vonia, liukso klasės kambariai, užtikrinama nuolatinė gravitacija, išskyrus starto ir nusileidimo metu, aukščiausios klasės komfortas, mažiausias avaringumas, 42 įgulos nariai ir 260 aptarnaujančio personalo nariai. Keramika, plienas, auksas, paladijus, chromas, nikelis, iridijus, plastikas, Kararos3) marmuras, ąžuolas, raudonmedis, sidabras, krištolas. Du baseinai. 4-ios kino salės. 18-a tiesioginio ryšio su Žeme stočių – vien tik keleiviams. Koncertų salė. 6-i pagrindiniai deniai, 4-i apžvalginiai; automatiniai liftai; bilietų užsakymas į visas raketas Saulės sistemoje metams į priekį. Barai. Žaidimų salės. Universalinė parduotuvė. Amatininkų gatvelė – tiksli kažkokio skersgatvio Žemės miesto senamiestyje kopija su vyno rūsiu, dujiniais žibintais, mėnuliu, vientisa siena ir po jį vaikštinėjančiomis katėmis. Oranžerėja. Ir dar velniai žino kas. Reikia skristi visą mėnesį, kad viską aplankytum bent po vieną kartą.

Kaimynė tebeskaitė. Ar verta moterims dažyti plaukus tokia spalva? Normaliam žmogui ji sukelia,... tačiau jai tinka prie veido. Pirksas pagalvojo, kad jei rankoje laikytų uždegtą cigaretę, reikiami žodžiai atsirastų savaime. Įkišo ranką į kišenę.

Portcigaras – jo jis niekad anksčiau neturėjo; šį gavo dovanų iš Horako, atminčiai, ir nešiojosi kaip draugystės ženklą – tarsi tapdamas svaresniu. Na, vos truputėlį. Tai jis pajuto. Padidėjo pagreitis? Pirksas įsiklausė. Ach štai kas.

Varikliai veikė pilnu pajėgumu. Paprastas keleivis to visai net nepajustų: „Titano“ mašinų salė nuo keleivių skyriaus buvo atskirta 4-mis izoliacinėmis pertvaromis.

Pirksas išsirinko blyškią žvaigždutę pačiame lango kampe ir nuo jos neatitraukė akių. Jei jie tiesiog padidino greitį, žvaigždutė nepajudės iš vietos. O jei ji pasislinks...

Žvaigždutė pasislinko. Lėtai, labai lėtai, nuplaukė į šoną. „Posūkis aplink didžiąją ašį“, pagalvojo jis.

„Titanas“ skrido „kosminiu tuneliu“, kurio kelyje nebuvo nieko – nei dulkių, nei meteoritų, - nieko, išskyrus tuštumą. Priekyje, 1900 km atstumu nuo jo, dūmė „Titano“ locmanas, kurio užduotimi buvo užtikrinti laisvą kelią milžinui. Kam? Dėl visa ko, nors kelias ir taip buvo laisvas. Raketos tiksliai laikėsi tvarkaraščio, „Transgalaktikui“ buvo garantuotas skrydis be trukdžių nurodyra hiperbolės atkarpa pagal susitarimą, pasirašytą Astronavigacinių kompanijų sąjungos. Niekas negalėjo užimti jo trasos. Meteoritų prognozės buvo šešioms valandoms; nuo tada, kai tūkstančiai automatinių zondų ėmė patruliuoti sektoriuose už Urano orbitos, raketoms praktiškai nustojo grėsti bet koks pavojus. Juosta, kurios orbitose tarp Žemės ir Marso lekiojo milijardai meteoritų, turėjo savą patrulių tarnybą, o, be to, raketų trasos ėjo ne per ekliptikos plokštumą, kuria aplink Saulę skrieja meteoritų juosta. Progresas, net nuo tų laikų, kai Pirksas skraidė patruline raketa, buvo milžiniškas.

Vienu žodžiu, „Titanui“ nebuvo nė mažiausio poreikio laviruoti – kliūčių nebuvo. Ir vis laivas darė posūkį. Dabar Pirksui net nereikėjo žiūrėti į žvaigždėtą dangų – jis tai jautė visu kūnu. Žinodamas laivo greitį, jo masę ir žvaigždžių slinkimo spartą, jis panorėjęs būtų galėjęs paskaičiuoti posūkio kampą. „Kažkas nutiko“, - pagalvojo Pirksas. – Tačiau kas?“ Keleiviams nieko nepranešė. Kažką slepia? Kodėl? Pirksas labai prastai gaudėsi liukso klasės keleivinių laivų tvarkose. Tačiau jis žinojo, kas gali nutikti mašinų skyriuje, valdymo kabinoje... tai ne toks ir didelis ūkis. Avarijos atveju laivas išlaikytų ar sumažintų ankstesnį greitį. O „Titanas“...

Tai truko jau 4 minutes. Vadinasi, raketa pasuko beveik 45o. Įdomu. Žvaigždės sustojo. Laivas skrido tiesiai. Portcigaro, kurį Pirksas tebelaikė rankoje, svoris padidėjo. Taigi, jie skrido tiesiai ir didino greitį. Iškart viskas paaiškėjo. Dar sekundę Pirksas sėdėjo nejudėdamas, o tada atsistojo. Dabar jis svėrė daugiau. Pilkaakė keleivė žvilgtelėjo į jį.

- Kas nors nutiko?
- Nieko ypatinga.
- Tačiau kažkas pasikeitė. Nejaučiate?
- Niekai. Truputį didinam greitį.

Dabar pats laikas buvo pradėti su ja pokalbį. Jis pažvelgė į ją. Plaukų spalva visai netrukdė. Ji buvo labai žavi.

Jis nuėjo į priekį. Paspartino žingsnius. Moteris, matyt, pagalvojo, kad jis pakvaišo. Ant denio sienų mirguliavo įvairiaspalvės freskos. Pro duris „Denio pabaiga – pašaliniams įėjimas draudžiamas“ jis įėjo į ilgą tuščią koridorių, blizgantį metalu lempų šviesoje. Pasirodė durų su numeriais eilės. Jis ėjo tolyn, orientuodamasis pagal garsą. Laipteliais pakilo per pusę aukšto ir stabtelėjo prie kitų durų. Plieninių. „Įėjimas tik žvaigždžių personalui“ – užrašyta lentelėje. Oho! kokius gražius pavadinimus sugalvojo šis „Transgalaktikas“!

Durys buvo be rankenų, jos buvo atidaromos specialiu raktu, kurio jis neturėjo. Jis kilstelėjo pirštą prie nosies. Pamąstė sekundėlę. Tada išstukseno morze:
- Tap – tap – ta-ta-tap – tap-tap.

Laukė kokią minutę, durys atsidarė. Niūrus, paraudęs veidas pasirodė plyšyje:
- Ko nori?
- Aš patrulinės tarnybos pilotas, - pasakė jis.

Durys prasivėrė plačiau. Jis įėjo. Čia buvo rezervinis valdymo pultas – palei vieną sieną buvo įrengta raketinių variklių, keičiančių kryptį, dubliuojanti valdymo sistema. Priešais – optinio valdymo ekranai. Prie aparatų stovėjo keletas krėslų, kurie visi dabar buvo tušti. Žemokas aparatas valdė lempučių mirksėjimą pulte. Ant siauro staliuko prie sienos stovėjo žiediniais stovais suspausti pustuštės stiklinės. Ore jautėsi šviežiai virtos kavos aromatas ir savitas įkaitusio plastiko kvapas su vos juntama ozono priemaiša.

Antros durys buvo pravertos. Pro jas sklido silpnas umformero4) pypsėjimas.

- SOS? – paklausė Pirksas atidariusio duris.

Tai buvo gana apkūnus vyriškis su kiek patinusiu, tarsi skaudant dančiui, žandu. Plaukuose – žymė nuo ausinių. Buvo apsivilkęs pilka pusiau atsegtu užtrauktuku „Transgalaktiko“ uniforma. Marškiniai kyšojo iš kelnių.

- Taip? – vyriškis tarsi kiek dvejojo. – Jūs iš Patrulių?
- Iš Bazės. Du metus skraidžiau transuraninėse orbitose. Aš navigatorius Pirksas.
- Mindelis. Branduolininkas, - vyriškis ištiesė ranką.

Neištarę daugiau žodžių jie perėjo į kitą patalpą. Tai buvo tiesioginio radijo ryšio kabina. Labai erdvi. Apie dešimt žmonių buvo apgulę imtuvą. Du radijo telegrafistai su ausinėmis kažką be pertraukos rašė, aparatai stukseno, po grindimis papypsėdavo. Ant visų sienų degė kontrolinės lempos. Visa tai buvo panašu į tarpmiestinę telefono stotį. Telegrafistai beveik gulėjo savo krėsluose. Jie tebuvo tik su marškiniais ir kelnėmis. Veidai blizgėjo nuo prakaito, vienas buvo išbalęs, kitas, vyresnis, su randu galvoje, atrodė taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Ausinių lankas praskyrė plaukus ir randas buvo gerai matomas. Du žmonės sėdėjo kiek nuošaliau; Pirksas žvilgtelėjo į juos ir vieną pažino esant komandorą.

Jie buvo šiek tiek pažįstami. „Titano“ komandoras buvo neaukštas, žiltelėjęs, mažu, neišraiškiu veidu. Užmetęs koją ant kojos jis, atrodo, apžiūrinėjo savo bato nosį.

Pirksas tyliai prisiartino prie žmonių, susibūrusių aplink telegrafistus, pasilenkė ir petį to su randu ėmė skaityti: „... 618 kablelis skrendu visu greičiu būsiu 8:12 pabaiga“.

Telegrafistas ranka prisitraukė blanką ir tęsė perdavimą:
„Mėnulis Centrinis Albatrosui 4 Marsas-Mėnulis. Ar yra pažeidimų? Atsakykite Morze, radiofonas nepasiekia. Kiek valandų išsilaikysite avarine trauka. Pelengacinis dreifas 06,21. Priimu“.
„Proveržis Marsas–Mėnulis Mėnuliui Centriniam. Skrendu visu greičiu prie Albatroso 64 sektorius. Man reaktoriaus perkaitimas. Nepaisant to skrendu toliau. Esu 6 nanoparsekai nuo punkto, užpelenguoto SOS. Pabaiga“.

Staiga antras telegrafistas, tasai, išblyškęs, išleido kažkokį nerišlų garsą – visi stovintys pasilenkė prie jo. Pirksą įleidęs vyriškis komandorui padavė užpildytus blankus. Antrasis telegrafistas rašė:
„Albatrosas 4. Dreifuoju elipsėje T-341 sektorius 65. Korpusas trūkinėja toliau. Užpakalinės pertvaros neatlaiko. Avarinė trauka reaktoriaus 0,3g. Reaktorius praranda kontrolę. Pagrindinė pertvara pažeista daugelyje vietų. Pažeidimai 3-me denyje plečiasi veikiant avarinei traukai. Šilumos nešėjo nutekėjimas tebesitęsia. Bandau užcementuoti.. Pervedu ekipažą į priekinį skyrių“. Laivo sprogimas

Telegrafistui rašant virpėjo rankos. Vienas stovinčių sugriebė jį už marškinių apykaklės, pakėlė, išstūmė pro duris, išėjo pats, tačiau po minutės grįžo ir sėdo į jo vietą.

- Ten jo brolis, - jis paaiškino į nieką nesikreipdamas.

Pirksas pasilenkė prie vyriausiojo telegrafisto, kuris staiga pradėjo rašyti:
„Mėnulis Centrinis Albatrosui 4 Marsas–Mėnulis. Skrendame pas jus. Proveržis iš sektoriaus 64, Titanas iš sektoriaus 67, Balistinis 8 iš sektoriaus 44, Koboldas 702 iš sektoriaus 94. Cementuokite pertvaras skafandruose už skydų esant pertekliniam slėgiui. Praneškite avarinis dreifas šiuo metu, Pabaiga“.

Žmogus, pakeitęs jaunąjį telegrafistą, garsiai ištarė: „Albatrosas!“, ir visi pasilenkė virš jo. Jis rašė:
„Albatrosas 4 visiems. Avarinis dreifas nepavyko. Korpusas lydosi. Netenku oro. Ekipažas skafandruose. Mašinos skyrius užlietas šilumos nešėju. Skydai pramušti. Pirmoji pradauža užcementuota. Užlieja pagrindinį siųstuvą. Palaikysiu ryšį radiofonu. Laukiame jūsų. Pabaiga“.

Pirksas panoro užsirūkyti – rūkė beveik visi ir matėsi, kaip dūmai melsvomis juostomis kyla aukštyn, įsiurbiami į ventiliacijos angas. Jis paieškojo kišenėse cigarečių, tačiau nerado. Kažkas – jis net nematė kas – jam į ranką įbruko pradarytą pakelį. Jis užsirūkė. Komandoras pasakė:
- Kolega Mindeli, - ir akimirkai prikando apatinę lūpą. – Visu greičiu.

Mindelis pradžioje, matyt, buvo susirūpinęs, tačiau nieko nepasakė.

- Perduoti įspėjimą? – paklausė greta komandoro sėdintis žmogus.
- Taip. Aš pats.

Jis prisitraukė mikrofoną ir prakalbo:
- „Titanas“ Marsas-Žemė „Albatrosui 4”. Skrendam pas jus visu greičiu. Esam ties jūsų sektoriaus riba. Būsim po valandos. Pabandykite išeiti per atsarginį išėjimą. Būsim prie jūsų po valandos. Skrendam visu greičiu. Laikykitės. Pabaiga”.

Jis atstūmė mikrofoną ir atsistojo. Mindelis kalbėjo visinio telefonu prie priešingos sienos:
- Vaikinai, po 5 min. skrisim visa eiga. Taip, taip, - atsakė jis esančam kitame gale. Komandoras išėjo. Girdėjosi jo balsas kitame kambaryje:
- Dėmesio! Dėmesio! Keleiviai! Dėmesio! Dėmesio! Perduodame svarbų pranešimą. Po 4 min. mūsų laivas didins greitį. Gavome SOS signalą ir skubame...

Kažkas uždarė duris. Mindelis palietė Pirkso petį:
- Laikykis už ko nors. Tuoj bus virš 2g.

Pirksas linktelėjo galva; 2g jam nieko nereiškė, tačiau jis suprato, kad dabar ne laikas girtis savo ištverme. Paklusniai įsitvėręs į krėslo, kuriame sėdėjo telegrafistas, atkaltę, jis skaitė per petį:
„Albatrosas 4 Titanui. Valandą neišsilaikysiu. Avarinis liukas užspaustas trūkinėjančio korpuso. Temperatūra vairinėje 81. Garai braunasi į kabiną. Bandysiu prapjauti priekinį šarvą ir pro ten išeiti. Pabaiga“.

Mindelis iš jo rankų išplėšė prirašytą blanką ir nubėgo į kitą kambarį. Kai jis atidarinėjo duris, grindys nežymiai suvirpėjo – ir visi pajuto, kad jų kūnus užlieja svoris.

Įėjo komandoras; jis žengė su pastebimu sunkumu. Sėdo į savo krėslą. Kažkas padavė jam pakabinamą mikrofoną. Rankoje laikė suglamžytą lapelį – paskutinę radiogramą iš „Albatroso“. Komandoras išlygino lapelį ir ilgai žiūrėjo į jį.

- „Titanas“ Marsas-Žemė „Albatrosui 4“, - galiausiai ištarė. – Būsim prie jūsų po 15 min. Priskrisim kursu 84,15; 81,2. Palikite laivą. Mes jus rasime. Tikrai rasime. Laikykitės. Pabaiga”.

Žmogus su prasegta uniforma, pakeitęs jaunąjį ryšininką, staiga pašoko ir pažiūrėjo į komandorą – tasai priėjo prie jo. Telegrafistas nusiėmė ausines, padavė jas komandorui, o pats ėmėsi reguliuoti įkyriai traškantį reproduktorių. Staiga visi sustingo.

Kabinoje buvo žmonės, skraidę jau daugelį metų, tačiau to dar niekas jų nebuvo girdėjęs. Tas, kieno balsas sklido iš reproduktoriaus, susimaišęs su besitęsiančiu triukšmu, tarsi atkirstas ugnies sienos, rėkė:
- Albatrosas – visiems – šilumos nešėjas – valdymo kabina – temperatūra – neįmanoma – ekipažas iki galo – viso – pravedimas ...

Balsas nutrūko, ir tesigirdėjo tik triukšmas.

Iš reproduktoriaus pasigirdo kažkoks gergždimas. Buvo sunku išsilaikyti ant kojų, tačiau visi stovėjo, susikūprinę, remdamiesi į metalines sienas.

- „Balistinis 8“ Mėnuliui Centriniam, - pasigirdo stiprus balsas. – Skrendu prie „Albatroso-4”. Atidarykite man kelią per sektorių 67, skrendu visu greičiu, manevruoti aplenkiant negaliu. Priėmimas“.

Kelias sekundes truko tyla.

- Mėnulis Centrinis visiems sektoriuose 66, 67, 68, 46, 47, 48 ir 96. Skelbiu sektorius uždarytais. Visi laivai, neskrendantys visu greičiu prie „Albatroso-4“, privalo nedelsiant reaktorius pervesti į tuščią eigą ir įjungti pozicines šviesas. Dėnesio, „Proveržiui“! Dėmesio, „Titanui“ Marsas-Žemė! Dėmesio, „Balistiniui 8”! Dėmesio, „Kobaltui 702“! Į jus kreipiasi Mėnulis Centrinis! Atidarau jums laisvą kelią prie „Albatroso 4”. Bet koks judėjimas sektoriuose aplink SOS sektorių pristabdomas. Pradėkite stabdymą per nanoparseką nuo SOS punkto. Stebėkite, kad stabdymo šviesos optiniame “Albatroso” spindulyje būtų išjungtos, nes jo ekipažas galėjo jau palikti laivą. Sėkmės. Sėkmės. Pabaiga”.

Tada atsiliepė „Proveržis“ – Morze. Pirksas įsiklausė į atsklindančių signalų garsus:
„Proveržis“ Marsas-Mėnulis visiems skrendantiems padėti Albatrosui. Įėjau į Albatroso sektorių. Po 18 min. būsiu prie jo. Mano perkaitęs reaktorius, pažeistas vėsinimas. Po gelbėjimo darbų man reiks gydymo pagalbos. Pradedu stabdyti pilna atbuline eiga. Pabaiga“.

- Išprotėjęs, - tarstelėjo kažkas; ir tada visi iki tol stovėję kaip statulos ėmė akimis ieškoti pasakusiojo. Pasigirdo trumpi, nepritariantys murmėjmai.
- „Proveržis“ bus pirmu, - pastebėjo Mindelsi ir pažvelgė į komandorą.
- Jam pačiam reikės pagalbos. Po 40 min.

Jis nutilo. Reproduktorius vis tebebraškėjo. Staiga pro traškesį pasigirdo:
- „Proveržis“ Marsas-Mėnulis visiems skrendantiems į pagalbą „Albatrosui-4“. Esu optiniame „Albatroso“ spindulyje. Jis dreifuoja apytiksliai palei elipsę T-348. Užpakalinė dalis įkaitusi iki vyšninės spalvos. Signalinių šviesų nėra. Į šaukinius neatsako. Stoju ir pradedu gelbėjimo darbus. Pabaiga”.

Kitame kambaryse suskambo zumeriai. Mindelis ir dar vienas vyra išėjo. Pirksui nuo įtampos sukietėjo visi raumenys. Dieve! Kaip jis troško atsidurti ten! Mindelis sugrįžo.

- Kas ten? – paklausė komandoras.
- Keleiviai klausia, kada bus galima šokti, - atsakė Mindelis. Pirksas net neišgirdo šių žodžių. Jis žvelgė į reproduktorių.
- Netrukus, - ramiai pasakė komandoras. – Įjunkite man optinį ryšį. Priskrendame. Po kelių minučių turime pamatyti. Kolega Mindeli, duok antrą perspėjimą, staigiai stabdysime.
- Klausau, - atsakė Mindelis ir išėjo.

Reproduktorius sugaudė ir pasigirdo balsas:
- Mėnulis Centrinis „Titanui“ Marsas-Žemė, „Koboldui 702“! Dėmesio! Dėmesio! Dėmesio! “Balistinis 8” sektoriaus 65 centre pastebėjo - 4 šviesumo objektą. „Proveržis“ ir „Albatrosas“ neatsako į šaukinius. Galimas „Albatroso“ reaktoriaus sprogimas. Keleivių saugumo užtikrinimui „Titanas“ Marsas-Žemė privalo sustoti ir nedelsiant atsiliepti. „Balistinis 8“ ir Koboldas 702“ veikia toliau pagal savo nuožiūrą. Kartoju: „Titanas“ Marsas-Žemė privalo...

Visi sužiuro į komandorą. Tasai tarė:
- Kolega Mindeli, sustosim per nanoparseką?

Mindelis pažvelgė į savo laikrodžio ciferblatą:
- Ne, komandore. Mes įeinam į optinę zoną. Reikėtų 6g.
- Tada keičiam kursą.
- Vis tiek, mažiausiai, 3g, - paaiškino Mindelis.
- Nieko nepadarysi, - komandoras atsistojo, priėjo prie mikrofono ir prakalbo: - “Titanas” Marsas-Žemė Mėnuliui Centriniam. Negaliu sustoti, per didelis greitis. Keičiu kursą aplenkdamas puse variklių eigos ir išeinu kursu 202 iš sektoriaus 65 į sektorių 66. Prašau atidaryti man kelią. Priėmimas. - Priimkite patvirtinimą, - kreipėsi jis į vyriškį, anksčiau sėdėjusį greta jo.

Mindelis kažką rėkė vidiniu telefonu. Nepaliaudami zyzė zumeriai. Sieniniame tablo žybsėjo lemputės. Staiga viskas tarsi pritemo – tai kraujas nutekėjo iš akių. Pirksas plačiai išskėtė kojas. „Titanas“ stabdė darydamas posūkį. Laivas vos pastebimai vibravo, girdėjosi pratisas, aukšta nata variklių gaudesys.

- Sėskit! – riktelėjo komandoras. – Man nereikia didvyrių. Dabar bus 3g.

Visi susėdo ant grindų, o tiksliau, suvirto ant jų. Jos buvo padengtos storu penoplasto sluoksniu.

- Na, na! Dabar ten viskas subyrės! – suniurzgėjo žmogus, prisėdęs greta Pirkso.
- Draudimo kompanija apmokės, - komandoras savo krėsle tai nugirdo.

Atrodo, kad buvo virš 3g – Pirksas negalėjo rankos pakelti iki veido. Keleiviai, tikriausiai, visi gulėjo kajutėse, tačiau kas darėsi virtuvėse, valgomuosiuose?! Jis įsivaizdavo oranžerėją. Juk tai neišlaikys joks medis. O apačioje?! Ištisi vagonai sudaužyto porceliano! Neblogas vaizdelis!?

Reproduktorius atsiliepė:
- „Balistinis 8” visiems. Esu „Albatroso“ optinėje zonoje. Jis – debesyje. Užpakalinė dalis išsilydžius. Nutraukiu stabdymą ir siunčiu būrius „Albatroso“ ekipažo paieškoms. „Proveržis“ neatsako į šaukinius. Pabaiga.

Pagreitis sumažėjo. Kažkas pasirodė duryse, kažkas kažką šūktelėjo. Jau buvo galima atsistoti. Visi pajudėjo link durų į pagrindinę valdymo kajutę. Pirksas išėjo paskutiniu. 8x16 m ekranas užėmė visą priekinę sieną – įgaubtas, milžiniškas, tarsi kino teatre milžinams. Visos šviesos kajutėje buvo užgesintos. Erdvėje, tamsiame, žvaigždėmis nusėtame fone, žemiau pagrindinės „Titano“ ašies, kairiame kvadrante, dulksojo plonas brūkšniukas, besibaigiantis įkaitusiu vyšniniu angliuku, panašiu į papiroso ugnelę. Jis buvo blyškaus, kiek priploto burbulo, nuo kurio į visas puses tęsėsi plonėjančios aštriakampės ataugos, branduoliu. Pro tą rutulišką darinį vis ryškiau prasišvietė ryškiausios žvaigždės. Staiga visi palinko į priekį, tarsi norėdami sueiti į ekraną. Visai žemai, dešiniame apatiniame kampe, tarp žvaigždžių sužibo baltas taškelis ir pradėjo tankiai mirksėti. Tai buvo „Proveržis“.

„Albatroso reaktoriuje prasidėjo nevaldoma grandininė reakcija. Yra žmonių netekčių. Yra apdegusių. Prašau gydytojų. Siųstuvas sprogimo pažeistas. Pasiruošęs katapultuoti reaktorių, jei nesustabdysiu nuotekų“, - Pirksas iššifravo pagal mirksintį tašką.

„Albatroso“ jau nesimatė. Tarp žvaigždžių kabojo sunkus gintariškai šviesiai rudas dūmų debesis, vainikuojamas suplaktomis putomis. Jis sėdo, judėjo į apatinį kairį ekrano kampą. „Titanas“ praskrido virš jo, rengdamas naują kursą iš katastrofos sektoriaus.

Į tamsią patalpą ir radijo kajutės durų krito ilga šviesos jusota. Girdėjosi „Balistinio“ balsas:
- „Balistinis 8” Mėnuliui Centriniam. Sustojau 65 sektoriaus centrinėje dalyje. “Proveržis” per nanoparseką virš manęs optiniu būdu signalizuoja apie žmonių netektis ir reaktoriaus nutekėjimą, pasirengęs katapultuoti reaktorių, prašo medicininės pagalbos, kurią jam suteiksiu. „Albatroso“ įgulos paieškoms trukdo vakuumo užteršimas radioaktyviu debesiu su virš 1200o temperatūra paviršiuje. Esu „Titano“ Marsas-Žemė, kuris skrieja aplink mane pilna eiga išeidamas iš 66 sektoriaus, optinio matomumo zonoje. Laukiu „Koboldo 702” atvykimo bendrų gelbėjimo darbų koordinavimui. Priėmimas.

- Visi į vietas! – pasigirdo garsus šūksnis. Kartu įsižiebė ir signalinės lemputės valdymo pulte. Prasidėjo judėjimas, žmonės išsiskirstė palei sienas trimis kryptimis, Mindelis įsakinėjo stovėdamas prie skirstomojo pulto; vienu metu gaudė keli zumeriai. Galiausiai salė ištuštėjo ir, be komandoro, Mindelio ir Pirkso, liko tik jaunas telegrafistas, stovėjęs kampe priešais ekraną ir žiūrėjęs į palengva besisklaidantį, vis labiau besiplečiantį ir blėstantį dūmų debesį.

- A, tai tu, - tarė „Titano“ komandoras, tarsi tik dabar išvydęs Pirksą, ir padavė jam ranką. – „Koboldas“ atsiliepia? – paklauso vyro, stovinčio radijo kajutės tarpduryje.
- Taip, komandore, skrenda atbuliniu.
- Gerai.

Jie pastovėjo minutėlę žvelgdami į ekraną. Pradingo paskutinis purvinai pilko debesies fragmentas. Ekraną vėl užliejo vėl švari, žvaigždėm nusėta tamsa.

- Ar kas išsigelbėjo? – paklausė Pirksas, tarsi „Titano“ komandoras galėjo žinoti daugiau už jį patį. Tačiau tasai buvo komandoru, o komandoras privalo žinoti viską.
- Tikriausia jiems užsikirto droseliai, - atsakė komandoras.

Jis buvo galva žemesnis už Pirksą, Plaukai kaip iš alavo – ar tai pražilo, o gal visad buvo tokie.

- Mindeli, - komandoras mestelėjo praeinančiam inžinieriui, - būk malonus, parenk atšaukimą. Tegu šoka. Ar žinojote „Albatrosą“? – paklausė kreipdamasis į Pirksą.
- Ne.
- Vakarų kompanija. 23 tūkst. t. Kas ten?

Radijo telegrafistas prisiartino ir padavė jam išrašinėtą blanką. Pirksas perskaitė pirmąjį žodį „Balistinis...“ ir atsitraukė per žingsnį. Tačiau dabar jis trukdė žmonėms, kurie kas minutę ėjo per valdymo kajutę, todėl atsistojo prie pačios sienos kampe. Pribėgo Mindelis.

- Kaip „Proveržis“? – jo pakalusė Pirksas. Mindelis nosinė šluostė suprakaitavusią kaktą. Pirksui atrodė, kad jie pažįstami visą amžinybę.
- Ne taip jau ir bjauriai, - sušvokštė Mindelis. – Reaktoriaus vėsinimo sistema nuo sutrenkimo sprogimo metu išėjo iš rikiuotės – ta bjaurybė visada atsisako pirmoji. Yra pirmo ir antro laipsnio nudegimų. Gydytojai jau ten.
- Iš „Balistinio“?
- Taip.
- Komandorai! Mėnulis Centrinis! – kažkas pašaukė iš radijo kajutės ir vadas išėjo. Pirksas stovėjo priešais Mindelį, kuris mašinaliai palietė savo ištinusį žandą ir į kišenę įsikišo nosinę.

Pirksui norėjosi jį išklausinėti smulkiau, tačiau Mindelis nieko nepasakė, tik linktelėjo jam ir nuėjo į radijo kajutę. Reproduktorius kalbėjo dešimčia balsų, laivai iš 5-ių sektorių klausinėjo apie „Albatrosą“, apie „Proveržį“. Galiausiai Mėnulis Centrinis pareikalavo, kad visi nutiltų, ir bandė atstatyti raketų skriejimo grafiką, pažeistą 65-e sektoriuje. Komandoras sėdėjo greta telegrafisto ir kažką rašė. Netikėtai telegrafistas nusiėmė ausines ir jas padėjo. Tarsi jos būtų tapę jam nereikalingos. Bent taip pasirodė Pirksui. Jis priėjo prie jo iš už nugaros, norėjo paklausti, kas nutiko „Albatroso“ žmonėms – ar pavyko jiems išsiropšti. Tasai pajuto jo buvimą, pakėlė galvą ir pažvelgė Pirksui į akis. Pirksas jo nieko nepaklausė. Jis išėjo iš salės pro duris su užrašu „Įėjimas tik žvaigždžių personalui“.


1) Chrizoprazas (iš gr. chrysos – „auksas” ir prasinon - „poras“, daržovė) – pusbrangis kriptokristalinis mineralas, chalcedono atmaina, turinti nikelio priemaišų, suteikiančių jam spalvą. Paprastai yra obuolių žalumo, bet gali būti ir tamsiai žalias. Jo kietumas yra 6-7 pagal Moso skalę. Skyla kriaukliškai kaip titnagas.

2) Chalcedonas - pusiau skaidrus ar permatomas mineralas, kvarco atmaina. Kietumas - 6,5-7 pagal Moso skalę. Spalva nuo baltos iki geltonos. Yra daug chalcedono įvairiaspalvių atmainų: rausvas, žalsvas, melsvas. Juostuotas chalcedonas vadinamas agatu. Pavadinimas kilęs iš senovės graikų miesto Chalcedono.

3) Karara (Carrara) - miestas Toskanoje prie Karionės upės, Italijoje, 100 km į šiaurės vakarus nuo Florencijos. egione 9 a. pr.m.e. gyveno Apuano ligūrai. Miestas atsirado iš barakų, kuriuos romėnai pastatė marmuro kasėjams po Ligūrijos užėmimo 2 a. pr.m.e. pradžioje. 19 a. skmentašiai Kararoje turėjo labai radikalius įsitikinimus. Daugelis revoliucionierių, išvytų iš Šveicarijos ir Belgijos, vyko į Kararą, kur 1885 m. įkūrė pirmą anarchistų grupę Italijoje. Jie žymiai prisidėjo prie profsąjungų judėjimo Italijoje.

4) Umformeras - įrenginys, verčiantis elektros energiją iš vienos formos į kitą arba, kai kuriais atvejais, perduodantis elektros energiją neatliekant jokio darbo. Pvz., pastovią srovę keičiant į kintamą arba atvirkščiai, energijos perdavimas tarp skirtingų dažnių sistemų, vienfazės srovės transformacija į trifazę ir pan.

Fantastikos skyrius
J. Zaidelis. Avarija
S. Lemas. Patrulis
Kosmoso musės, musytės
S. Lemas. Cave Internetum
L. Dilovas. Lagranžo taškas
S. Lemas. Setauro medžioklė
V. Zegalskis. Patrulių tarnyba
Robertas Silverbergas. Musės
Sergejus Žemaitis. Artakserksas
Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
Ž. A. Roni-vyresnysis. Žvaigždžių klajūnai
Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Terra Incognita ir Terra Fantastica
S. Lemas. Robotų psichologija
Kosminės operos bangomis
S. Lemas. Kosminis kazino
2019 m. fantastiniai filmai
S. Lemas. Soliaris
Suprų sukilimas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis