Robertas Silverbergas. Musės, 1968

Apie autorių   >>>>>

Štai jis, Kesidis – išdraikytas ant stalo.

I š  jo liko mažai. Kaukolės dėžutė, keletas nervų-skaidulų, viena galūnė. Kitką suplėšė netikėtas sprogimas. Tačiau to, kas liko, pakako „auksuotiems“. Jie jį rado sunaikintame laive, kai tasai kirto jų zoną už Japeto1). Kesidis liko gyvas. Jį galima pataisyti. Likusieji buvo beviltiški.

Pataisyti? Neabejotinai. Ar būtina būti žmogumi, kad būtum humaniškas? Žinoma, pataisyti. Būtinai. Ir pakeisti. „Auksuotieji“ buvo labai išradingi.

Visa, kas liko iš Kesidžio, gulėjo ant kažkokio stalo auksuotos energijos fone: čia nebuvo metų laikų kaitos, tik spindinčios sienos ir nekintanti šiluma. Niekas nesikeitė nei dieną, nei naktį, nei vakare, nei ryte. Formos ateidavo ir apstodavo jį. Žingsnis po žingsnio jie atlikinėjo Kesidžio regeneraciją; jis gulėjo ramioje užmarštyje. Smegenys buvo nepaliesti, tačiau neveikė. O visa kita atauginėjo: sausgyslės ir kremzlės, kaulai ir kraujas, širdis ir alkūnės. Prailginti audinių kalneliai brinko į mažus pumpurus, tampančius kūno ląstelėmis. Lipinti ląstelę prie ląstelės, atstatyti žmogų iš palaikų – nesudėtingas darbas „auksuotiems“. Jie buvo išmanūs. Tačiau teko nemažai ir mokytis, ir šis Kesidis irgi galėjo juos kai ko išmokyti.

Diena po dienos Kesidis artėjo prie savo tikrosios formos. Jie jo nežadino. Jis gulėjo tarsi lopšyje, šiltai, nejudėdamas, be bangomis dreifuojančių minčių. Jo naujas kūnas buvo rožinis ir glotnus tarsi kūdikio. Epitelio šiurkštumas susidarė vėliau. Kesidis buvo savęs pačio kopija, sukurta iš savo kūno likučių. Jie „sukūrė“ Kesidį iš jo paties polinukleininių grandinių, atkodavo proteinus ir surinko jį pagal jo paties modelį“ jiems tai – niekų darbas. O kodėl gi ne? Kiekvienas protoplazmos gabalėlis gali pats tai padaryti. O „auksuotieji“, nesantys protoplazma, tai galėjo padaryti kitiems.

Tačiau jie Kesidžio modelyje padarė pakeitimų. Tai aišku. „Auksuotieji“ juk buvo išmanūs. Ir be to, jie troško daug sužinoti.

Pažvelkime į Kesidžio dosjė:

Gimė 2316 m. rugpjūčio 1 d.
Gimimo vieta: Nijakas, Niujorko valst.
Tėvai: skirtingi
Ekonominis lygis: žemas
Išsilavinimas: vidutinis
Profesija: degalų technikas
Šeimyninė padėtis: 8, 16 ir 2 mėn. trukmės trys neigiamos vedybos
Ūgis: 2 m
Svoris: 96 kg
Plaukų spalva: šviesi
Akių spalva: žydros
Kraujo grupė: A+
Intelekto lygis: aukštas
Seksualiniai polinkiai: normalūs

Dabar sekite jo savybes jį pakeitus.

Vėl atkurtas žmogus gulėjo prieš juos pasirengęs antrajam gimimui. Reikėjo paskutinių patvarkymų. „Auksuotieji“ rado pilkąją medžiagą jo rožiniame apvalkale, įėjo į jį, perėjo visais smegenų vingiais, užtruko viename nuošaliame ramiame kampelyje ir sustojo prie siauros kalvelės pagrindo. Jie pradėjo operaciją, tačiau labai atsargiai. Nebuvo poodinių injekcijų, ne buvo blyksinčių ašmenų, pralaužančių kremzles ir kaulus, jokių lazerių, niekas plaktuku neskaldė kaukolės dėžutės. Šaltas plienas neraižė sinapsių. „auksuotieji“ dirbo subtiliau. Jie suderino tą energetinį lauką, kuriuo ir buvo Kesidis, sureguliavo, pašalino triukšmus ir visa tai padarė labai delikačiai.

Kai viskas baigėsi, Kesidis tapo gerokai jautresniu. Jis įgavo kelis naujus poreikius. „Auksuotieji“ jam suteikė kelis naujus sugebėjimus.

O tada ji jį pažadino.

- Tu gyvas, Kesidi, - paskelbė sodrus balsas. – Tavo laivas buvo sunaikintas. Tavo draugai žuvo. Tik tu išgyvenai.
- Kas čia per ligoninė?
- Tai ne Žemėje. Greitai grįši namo. Kelkis, Kesidi. Remkis dešine ranka. Dabar kaire. Sulenk kojas per kelius. Įkvėpk. Kelis kartus atsimerk ir užsimerk. Kaip vadiniesi, Kesidi?
- Ričardas Henris Kesidis.
- Kiek tau metų?
- Keturiasdešimt vieneri.
- Pažvelk į šį atspindį. Ką matai?
- Save.
- Turi klausimų?
- Ką su manimi padarėte?
- Pataisėme tave, Kesidi. Iš tavęs beveik nieko nebuvo likę.
- Ar manyje kai ką pakeitėte?
- Mes padarėme jus imlesniu jūsų gentainių jausmams.
- Oho, - atitarė Kesidis.

Pasekime Kesidį; jis grįžta į Žemę.

Kesidis atvyko tądien, kai buvo suplanuotas sniegas. Tai buvo lengvas, greitai tirpstantis sniegelis. Tai nebuvo blogas oras, sniegas tiesiog suteikdavo estetinį malonumą. Kaip gera buvo vėl atsistoti ant gimtos žemės. „Auksuotieji“ labai gudriai surengė jo grįžimą. Jie jį patalpino į jo pusiau sunaikintą laivą ir jį nukreipė taip, kad pasiektų zoną, kur jį galėjo išgelbėti. Monitoriai jį susekė ir astronautą paėmė. - Kaip gi išsigelbėjote, Kesidi? - Labai paprastai, sere. Buvau išorėje, kai įvyko sprogimas. Visi žuvo, tik aš išsigelbėjau.

Jį išsiuntė į Marsą patikrai, tada palaikė dekontamicinėje kameroje Mėnulyje ir galiausiai gražino į Žemę. Jis pateko kai snigo, stambus vyriškis siūbuojančia eisena: visose sužeidimų vietose buvo būtini sutvirtinimai. Kesidis turėjo mažai draugų, visiškai jokių giminaičių, pakankamai pinigų, kad išgyventų kurį laiką, ir kelios buvusios žmonos, kurias galėjo aplankyti. Pagal įstatymą kaip kompensacija jam priklausė metų trukmės apmokamos atostogos. Iki šiol jis nepanaudojo naujai įgyto jausmingumo. „Auksuotieji“ numatė, kad jo nauji sugebėjimai pradėtų reikštis tik atvykus namo: dabar, kai jis namie, laikas pradėti jas naudoti. O be galo smalsūs sutvėrimai gyvenę už Japeto kantriai laukė, kada Kesidis ims ieškoti kadaise taip jį mylėjusių.

IJis savo paieškas pradėjo Čikagoje, nes ten, prie Rokfordo2), buvo aerouostas. Judantis šaligatvis greitai privežė jį prie bokšto iš balto itališko kalkakmenio, papuošto žvilgančia mozaika iš dramblio kaulo bei alyvinės spalvos metalo juostomis. Ten, vietos televentorinėje centrinėje stotyje, Kesidis pradėjo ieškoti savo žmonų gyvenamųjų vietų, Jis buvo labai kantrus, tas milžinas bejausmiu veidu ir švelniomis akimis. Jis spaudinėjo reikiamus mygtukus ir ramiai laukė, kol sulauks kontakto iš kažkokios glūdumos Žemėje. Kesidis niekada nebuvo nekantriu. Jis visada buvo ramus. Jis žinojo, kaip reikia laukti.

Mašina jam pranešė, kad Berilė Freizer Kesidi Melonė gyvena Bostone. Mašina jam pranešė, kad Liurina Holstein Kesidi gyvena Niujorke. Mašina jam pranešė, kad Mirabelė Chanrik Kesidi Milmen Ridė gyvena San Franciske.

Tie vardai prižadino prisiminimus: kūno šiluma, rankų prisilietimai, balso garsai. Aistringi šnabždesiai. Niekinimo gūsiai. Dusinantys aistros atodūsiai.

Ir štai į gyvenimą gražintas Kesidis vyksta aplankyti buvusių žmonų.

Vieną jų rasime sveiką ir nesužalotą.

Berilės akių vyzdžiai buvo pieno spalvos, o akys ten, kur turėtų būti baltos, buvo žalsvomis. Per dešimtį metų ji sulyso. Raukšlių išvagotas veidas, oda tarsi pergamentas, skruostai išsikišę taip, tarsi ruoštųsi praplėšti įtemptą odą. Kesidis buvo ją vedęs 8 mėnesius, kai jam buvo 24-i. Jie išsiskyrė po to, kai ji priėmė sterilizacijos programą. Ne tai, kad jis būtų norėjęs vaikų, tačiau jos poelgis jį įžeidė. Ir štai dabar ji ramiai gulėjo lopšyje iš putų ir bandė jam nusišypsoti nesujudindama lūpų.

- Man pasakė, kad žuvai, - ji ištarė.
- Išsisukau. Kaip gyvenai, Berile?
- Pats matai, mane gydo.
- Gydo?
- Aš vartojau triliną. Argi nesimato? Pažvelk į mano akis, į mano veidą. Tiesio gesau nuo jo. Tačiau tai suteikė ramybę. Tarsi atsiskirtum nuo savo sielos. Tačiau po metų ar dvejų trilinas būtų mane pribaigęs. O dabar aš gydausi. Praeitą mėnesį jie mane apšvitino. Dabar jie konstruoja mano sistemą iš prostetikų. Manyje pilna plastmasės. Tačiau aš gyvensiu.
- Tu dar kartą buvai ištekėjusi? – paklausė Kesidis.
- Jis išėjau jau seniausiai. Štai jau penkti metai aš viena. Tik aš ir trilinas. Tačiau dabar jau mečiau tą bjaurybę, - Berilė sunkiai sumirksėjo. – O tu atrodai toks nurimęs, Dikai. Tačiau tu visad buvai toks. Tokiu ramiu, tokiu pasitikinčiu. Tu niekada bebūtum prijunkęs prie trilino. Paimk, prašau, mane už rankos.

Kesidis palietė jos sulysusią plaštaką. Jis jautė, kaip nuo jos sklinda šiluma, meilės poreikis. Milžiniškos pulsuojančios bangos užplūdo jį, aistringo troškimo žemo dažnio ritmai. Jie prasisunkė pro jį ir nuskriejo ten, kur toli toli juos stebėjo.

- Tu kadaise mane mylėjai, - kalbėjo Berilė. – Mes abu buvom kvaili. Pamilk mane vėl. Padėk man išsiropšti. Man reikia tavo jėgos.
- Žinoma, aš padėsiu tau, - pasakė Kesidis.

Jis paliko jos butą ir nusipirko tris trilino kubelius. Grįžęs, jis vieną ištirpdė ir įdėjo į ranką Berilei. Žalsvai pieniškos akys išsiplėtė iš siaubo:
- Ne, - ūktelėjo ji.

Iš jos sukrėstos sielos išsiveržęs skausmas buvo išskirtinis savo jėga. Kesidis priėmė visą tą skausmą. Tada ji suspaudė kumštį, narkotikas prasiskverbė į ją ir ji vėl nurimo.

Atkreipkite dėmesį į kitą sceną: su kita.

Pranešėjas „paskelbė“: atėjo ponas Kesidis.

- Tegu įeina, - atsiliepė Mirabelė Chanrik Kesidi Milmen Ridė. Durų pusikės išsiskyrė ir Kesidis įžengė į onikso4) ir marmuro apsuptį. Poliruotas medinis įtaisas, ant kurio gulėjo Mirabelė, buvo iš kaštoninio palisandro3), ir matėsi, kad jos putlus kūnas mėgaujasi šio tvirto medžio pojūčiu. Krištolo spalvos plaukai krito jai ant pečių. Ji 16 mėnesių buvo Kesidžio žmona 2346 metais. Tada tai buvo grakšti, drovi mergina ir dabar Kesidis vargiai tame išpampusiame kūne aptikdavo ankstesnius bruožus.

- Tu sėkmingai ištekėjai, - pastebėjo Kesidis.
- Taip, trečią kartą pasisekė, - sutiko Mirabelė. – Prisėsi? Išgersi? Užsakyti?
- Puiku, - Kesidis liko stovėti. – Tu visad svajojai apie vienkiemį, Mirabele. Buvai intelektualiausia iš mano žmonų, tačiau mėgai komfortą. Ar tau dabar gerai?
- Labai.
- Tu laiminga?
- Taip, man gerai, - atsakė Mirabelė. – Dabar skaitau mažai, tačiau man gera.

Kesidis pastebėjo kažką, panašų į pledą ant jos kelių, kažką purpuriška su auksinėmis gijomis, tingų, stipriai prisispaudusį prie Mirabelės. Būtybė turėjo kelias akis. Mirabelė laikė jį rankomis.

- Tai iš Ganimedo1)? – paklausė jis. – Tavo numylėtinis?
- Taip. Vyras jį man nupirko pernai. Baisiai myliu jį.
- Juos myli visi. Juk jie brangūs, ar ne?
- Tačiau jei labai prieraišūs, - paaiškino Mirabelė. – Beveik kaip žmonės. Labai atsidavę. Palaikysi mane kvaila, tačiau tai man dabar svarbiausia gyvenime. Svarbiau už vyrą. Aš myliu jį, supranti. Aš pripratau, kad kiti myli mane, tačiau aš myliu nedaugelį.
- Galima, aš pažvelgsiu į jį, - nedrąsiai paprašė jis.
- Na žinoma, - jis paėmė būtybę iš Ganimedo. Jo sandara buvo neįprasta. Kesidis niekada nebuvo laikęs rankose tokio minkšto daikto. Kesidis pajuto nuo Mirabelės sklindantį susirūpinimą, kai jis laikė jos numylėtinį. Kesidis paglostė tą sutvėrimą. Nuo malonumo tasai nežymiai virpčiojo. Jo oda vaivorykšte liejosi Kesidžio rankose. Robertas Silverbergas. Musės

Mirabelė tarė:
- O kuo dabar užsiimi, Dikai? Vis dar kosmose?

Kesidis praignoravo klausimą:
- Primink tas Šekspyro eilutes, Mirabele. Apie muses ir išdykusius berniūkščius.

Mirabilė suraukė savo išblyškusią kaktą:
- Tai iš „Karaliaus Lyro“, - ji pasakė. – Palauk. Taigi. „Kaip musės išdykusiems berniūkščiams, esam mes dievams. Jie žudo mus savo pasitenkinimui“.
- Taip, taip, būtent taip, - pasakė Kesidis. Jo didelės rankos greitai suspaudė į antklodę panašų padarą iš Ganimedo. Iš ištrėkšto kūno išlindo plonos gijos. Kesidis nusviedė kūną ant grindų. Iš pasibaisėjimo, skausmo ir netekties bangos, kurią paskleidė Mirabelė, jis beveik neteko sąmonės. Tačiau visa tai priėmė ir perdavė savo stebėtojams.

- Musės, - paaiškino Kesidis. – Išdykę berniūkščiai. Tame mano malonumas, Mirabele. Aš juk dabar dievas, argi nežinojai? – Jo balsas buvo ramus ir besidžiaugiantis gyvenimu. – Lik sveika! Dėkui tau.

Dar viena laukė apsilankymo: ji gyvena naują, pilnavertį gyvenimą.

Liurina Holstein Kesidi, jei 31-i, jos tamsūs plaukai, plačios akys, ji buvo 7-ame nėštumo mėnesyje. Ji buvo vienintele Kesidžio žmona, kuri daugiau niekad neištekėjo. Niujorke ji turėjo nedidelį, paprastai įrengtą kambarį. Prieš 5 m., kai ji 2 mėnesius buvo Kesidžio žmona, ji buvo putlia mergina, o dabar dar labiau papilnėjo. Tačiau kiek naujo svorio ji įgavo dėl nėštumo, Kesidis nežinojo.

- Ar tekėsi už manęs? – paklausė jis.
Šypsodamasi ji papurtė galvą:
- Turiu pinigų ir vertinu savo nepriklausomybę. Nenorėčiau vėl įsipareigoti santykiais, panašiais į buvusius. Nė su niekuo.
- O kūdikis? Gimdysi?
Ji stipriai linktelėjo:
- Tai aš nelengvai pasiekiau. Manai, kad tai lengva? Du metai apvaisinimų. Sumokėjau visą krūvą. Aplink mašinos, žvelgiančios man vidun, visi tie nėštumo greitintuvai. Ne, prastai tai įsivaizduoji. Tai bus trokštamas kūdikis. Kūdikis, dėl kurio kaip reikiant paplušėjau.
- Tai įdomu, - pasakė Kesidis. – Aš aplankiau Mirabelę ir Berilę, ir jos taip pat turi savo vaikų. Kažką panašaus į juos. Mirabelė – kažkokį mažą sutvėrimą iš Ganimedo. Berilė „sėdi“ ant trilino. O tavo viduje kūdikis, pradėtas be vyro. Visos trys kažko ieškote. Įdomu.
- Tau viskas tvarkoje, Dikai?
- Viskas puikiai.
- Tavo toks lygus balsas. Tu tiesiog vardiji žodžius. Tai baugina.
- Hm... Taip. Žinai, ką padariau Berilei? Aš jai nupirkai kelis trilino kubelius. O iš Mirabelės paėmiau jos numylėtinį ir nusukau jam, ne, ne kaklą. Tiesiog jį sutraiškiau. Ir atlikau tai labai ramiai.
- Man atrodo, kad tu išprotėjai, Dikai.
- Jaučiu tavo baimę. Tu galvoji, kad noriu ką nors padaryti tavo kūdikiui. Baimė neįdomi, Liurina.O liūdesys – taip. Tai verta išanalizuoti. Aš noriu padėti jiems jį analizuoti. Man atrodo, kad tai būtent tai, ką jie nori sužinoti. Nebėk nuo manęs, Liurina. Aš nenoriu tau suteikti skausmo, ne-ne.

Ji buvo smulki, silpna ir nerangi dėl nėštumo. Kesidis švelniai ją suėmė už riešo ir prisitraukė. Jis jau jautė tuos naujus nuo jos sklindančius jausmus: už siaubo paslėptą gailestį sau. O juk jis jai dar nieko nepadarė.

Kaip atlikti abortą septintame mėnesyje?

Reikia staigiai trinktelėti į pilvą. Per grubu, per grubu. Tačiau Kesidis neturėjo abortui reikalingų priemonių, nei skalsių tablečių, nei kitokių staigiai suveikiančių priemonių. Ir gailėdamasis savo žiaurumo, Kesidis staigiai stuktelėjo keliu į pilvą. Ji sunkiai susmuko ant jo. Jis jai trenkė antrąkart. Visą tą laiką Kesidis išliko visiškai ramus – juk negerai jausti džiaugsmą dėl prievartos. Atrodo, reikėjo ir trečio smūgio. Tada jis paleido Liuriną.

Ji dar turėjo sąmonę, tačiau visa raitėsi iš skausmo. Kesidis nusistatė į tą spinduliavimą. Kaip jis suprato, kūdikis jos viduje dar buvo gyvas. Galbūt jis nemirs, tačiau kažkokiu laipsniu bus invalidu. Jis aiškiai pajuto, kad Liurina gali iškviesti policiją. Tad vaisių reikia sunaikinti. Jei teks viską pradėti iš pradžių. Viskas buvo labai liūdna.

- Kodėl? – ji sumurmėjo... – Kodėl?

Tarp stebinčiųjų: siaubo ekvivalentas.

Kodėl nepavyko taip, kaip planavo „auksuotieji“. Bet net jei jie sugebėjo klysti, tai jau buvo teigiamu efektu. Tačiau reikėjo kažką daryti su Kesidžiu.

Jie jam suteikė didelius sugebėjimus. Jis galėjo sugauti ir jiems perduoti paprastas kitų žmonių emocijas: tai buvo naudinga „auksuotiesiems“, nes iš tos informacijos jie galėjo suprasti, kas per būtybės yra žmonės. Tačiau Kesidžiui davę kitų žmonių emocijų išgavimo centrą, „auksuotieji“ buvo priversti pašalinti paties jo centrą. Visa tai iškraipė informaciją.

Dabar jis be jokio pasimėgavimo kėlė per daug griovimų. Tai reikėjo sukoreguoti. Nes dabar Kesidyje buvo per daug „auksuotųjų“prigimties. Jie galėjo iš jo pasismaginti (kaip tai darė jis), - juk Kesidis jiems buvo dėkingas už gyvenimą. Tačiau jam nederėjo smagintis iš kitų. „Auksuotieji“ susisiekė su juo ir perdavė jam būtinas instrukcijas.

- Ne, - atsiliepė Kesidis. – Jūs su manimi jau baigėte, Man nereikia grįžti.
- Būtini dar kai kurie patvarkymai.
- Aš nesutinku.
- Tau nereiks ilgai išlikti nesutinkančiu.

Vis dar nesutikdamas Kesidis įlipo į laivą, skrendantį į Marsą. Jis nepajėgė pasipriešinti „auksuotųjų“ įsakui. Marse jis pasisamdė laivą, reguliariai skraidantį į Saturną ir įkalbėjo jį skristi palei Japetą. „Auksuotieji“ jį sučiupo, kai tik jis pateko į jų zoną.

- Ką su manimi darysite? – paklausė Kesidis?
- Pakeisime spinduliavimo poliariškumą. Daugiau nebūsite jautrus kitų žmonių emocijoms. Dabar mums pranešinėsite savo emocijas. Mes atstatysime jums sąžinę, Kesidi.

Jis prieštaravo. Tai buvo beprasmiška.

Spindinčioje auksingos šviesos sferoje jie jam atliko reikiamus pakeitimus. „Auksingieji“ praniko į jį, pakeitė jį, pasuko jį taip, kad jis kankintųsi savo nelaime, kaip kad pesliai drasko savo paties vidurius. Tai privalėjo suteikti informaciją. Kesidis protestavo tol, kol turėjo sąmonę. Kai jis viską suvokė, protestuoti jau buvo vėlu.

- Ne, - sumurmėjo jis. Gelsvame mirguliavime jis išvydo Mirabelės ir Liurinos veidus. – Nereikėjo tai daryti. Jūs atliekate bandymus su manimi... Tarsi būčiau musė...

Atsako nebuvo. „Auksuotieji“ išsiuntė į atgal į Žemę. Jie pristatė jį prie bokštų iš balto itališko kalkakmenio, ant barškančių judančių šaligatvių, prie malonaus namo 485-ojoje, prie iš dangaus srūvančios šviesos salų, pas 11 mlrd. žmonių.

„Auksuotieji“ paleido Kesidį klaidžioti tarp žmonių, kentėti ir jiems perduoti savo kančias. Ateis laikas, ir „auksuotieji“ išvaduos jį, tačiau laikas dar neatėjo.

Štai jis – Kesidis: prikaltas prie savo kryžiaus.


Pastabos

1) Japetas ir Ganimedas - Jupiterio palydovai.

2) Čikagos Rokfordo aerouostas - pagrindinis Vinebeigo apygardos aerouostas, esantis už 140 km į šiaurės vakarus nuo Čikagos ir 4 mylios į pietus nuo Rokfordo. Jo istorija prasidėjusi nuo 1917 m.

3) Palisandras - kai kurių tropinių medžių mediena – tokių, kaip palisandramedžio ar darbergijos. Spalva kinta priklausomai nuo rūšies – nuo rožinės šviesiai rudos iki plytinės raudonos arba šokoladiškai rudos.

4) Oniksas - rudos spalvos oksidų klasės mineralas, chalcedono (kvarco kriptokristalinės atmainos) variantas. Cheminė formulė SiO2. Vertingiausias oniksas yra su baltos ir juodos spalvos persisluoksniavimais. Oniksas gausiai randamas vulkaninių uolienų tuštumose. Nuo senų laikų naudotas smulkių dekoratyvinių dirbinių, o taip pat cilindrinių antspaudų gamybai.
Jo variantas yra sardoniksas kuriame juostos yra rausvos (o ne juodos) spalvos.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Julija Zonis. Megido
Lino Aldani. Korokas
Marsiečio nuotykiai Rygoje
Kosmoso musės ir musytės
Igoris Proninas. Rusiška idėja
S. Lemas. Mokomasis skrydis
D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas
J. Verovas. Niekada neatsiliepkite nepažįstamiesiems
O. Korabelnikovas. Sparnų prisilietimas
Lao Še. Užrašai apie kačių miestą
Pavelas Michnenko. Etiketas
Janušas A. Zaidelis. Riba
V. Baalis. Eksperimentas
K.S.N.
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė