|
Dmitrijus Bilenkinas. Protingumo išbandymas Skaitykite taip pat: M. Jako. Protingumo testas
Piteris vis delsė, nors reikėjo, be jokių skrupulų, įeiti, pažadinti Evą, jei tas miegotų, ir prisipažinti, kad jam, pirmosios klasės žvaigždėlėkio inžinieriui Piteriui Fanni, pasivaideno.
Piteris jautėsi, tarp kitko, kaip visada. Tikriausi jis net nustebtų sužinojęs, kad jame, šios pragariškos mašinos šeimininke, snaudžia toks pat nerimas kaip jo pirmykščiame protėvyje, kai gamtos galia išsiduodavo akių blyksniu ar aštriu plėšrūno kvapu nuo tako. Jis jau užbaiginėjo patikrinimą, kai privertė sustingti vietoje tylus, šioje vietoje neįmanomas pakosčiojimas. Jis apsisuko. Nieko, visai nieko. Tuščias koridorius, dulsvas sienų emalis, gyvatiški kabelių ir vamzdžių šešėliai. Ir aiškus, tarsi voratinklio prisilietimas prie veido, svetimo žvilgsnio jutimas. - Olegai, čia tu? su įtampa balse šūktelėjo Piteris. Koridorius tylėjo. Piteris buvo vienas, visiškai vienas tvarkingai dirbančios mašinos gelmėse. Po akimirkos Piteris savo pozos netinkamumą, netgi gėdingumą ir ryžtingai žingtelėjo į tą pusę, iš kur atsklido garsas, arčiau prisitraukdamas krepšį su testeriais ir tuo pačiu tarsi leisdamas suprasti, kad yra pasiruošęs nedelsiant pašalinti bet kokį kostintį, čiaudintį ar kikenantį gedimą. Nepadarė, vienok, nė dviejų žingsnių, kaip nuo sienos atsiskyrė ir skersai liuoktelėjo kažkas toks nepaprastai greitas ir beformis, kad atmintis užfiksavo tai tarsi juodo dūmo kamuolį, kuris, prieš dingdamas už kampo, žybtelėjo iš savo juodosios gelmės kruvinai raudonomis akimis. Kai nusilpę kojos išnešė Piterį į aikštelę, kurioje pradingo "kažkas", tai abipus jos nebuvo nieko be veidrodiškai viens kitą atkartojančių, virpančių koridorių. Uždusęs Piteris nubėgo į abu galus, apsižvalgė, ir atstumas, skiriantis jį nuo gyvenamųjų žvaigždėlėkio patalpų, pirmąkart jam pasirodė bauginančiai tolimas. Nutikimas buvo, žinoma, visiškai aiškus. Atsitikdavo ir anksčiau, kad ilgo skrydžio įtampa atsiliepdavo įgulos nervams, nors, kiek Piteris pajėgė prisiminti, šmėklų dar niekam neteko regėti. Tuo blogesnė buvo jo padėtis. Apie nutikimą jis privalėjo pranešti gydytojui, tai yra Evui, o kas bus po to, nesunku buvo nuspėti. Jam pasidarė be galo savęs gaila. Tai neteisinga, neteisinga, neteisinga! Kodėl jam? Už ką? Kaip iš viso galėjo nutikti, juk jis jautėsi kaip visada! - Evai, ar miegi? negarsiai šūktelėjo prie uždarų durų. Klausimas be atsako. Aišku, tą vėlyvą valandą vyriausiasis gydytojas ir ekspedicijos biologas daug miegojo po sunkių darbo dienų Bisere. Gal ir nereikia jo žadinti šią akimirką? Piteris perbraukė pasmakrę, mąstydamas. Jis privalo pasirodyti gydytojui, tai neabejotina. Jis privalo papasakoti, kas nutiko, tai jau tikrai. Tik skirtumas padaryti dabar ar kiek vėliau. Didelis skirtumas! Vargu ar jo reakcija šiuo metu normali. Štai kai jis pailsės, išsimiegos, tada, galbūt... Nuspręsta. Tvirtu žingsniu Piteris Fanni nuėjo į savo kajutę, nusirengė ir atsigulė. Daugiau nejuto drebulio. Kajutėje buvo tylu. Čia niekas nepriminė apie tą greitį, kuriuo žvaigždėlėkis, skubėdamas link žemės, laužė erdvę. Žvaigždėlėkis, kuriame žmogui pasivaideno šmėkla, kurios, žinoma, realiai būti negalėjo. Po kelių minučių Piteris užmigo. Jis, kaip ir pridera žvaigždėlėkio inžinieriui, turėjo stiprius nervus. Tačiau miegojo nekaip. Ten, Žemėje, kurioje atsidūrė, jis gulėjo hamake, kuris iškart virto voratinkliu ir širdis suvirpėjo, nes voro niekur nebuvo, tačiau jis turėjo iš kažkur pasirodyti. Piteris žinojo, kad jis greta, nes jautė plaukuotų kojų prisilietimą, o pajudėti neturėjo galimybių, ir kas baisiausia voras buvo nematomas. Tada, vis dar gulėdamas voratinklyje, Piteris žvelgė į mikroskopą ir tai, kaip jis suprato, buvo jo paskutinis šansas išlaikyti egzaminą, nuo kurio viskas priklausė. Mikroskopas, aišku, vietojo voro rodė Evo ūsus, rusvus, įžūlius ūsus; ir Piteris iš nevilties manė, kad tai ne baigiamasis egzaminas, nors gerai suvokė sapne, kad baigiamasis. Baisių pastangų dėka jis nusviedė niekam tikusį mikroskopą, kad paimtų naują, mikroskopas nukrito, nusirito kaip kamuolys, ir tas kamuolys tvykstelėjo didėdamas ledine šviesa, nuo ko Piteriui širdis apsivertė, nes tai buvo ne kamuolys, o neutroninės žvaigždės gabalas. "Štai, reiškia, kaip gimsta galaktikos..." šmėkštelėjo siaubo paralyžuotose smegenyse. Kažkoks triukšmas nutraukė Piterio košmarą. Jis pašoko įsiklausydamas. Nerimastingai plakė širdis, tačiau tikrovė jau įveikė sapnus. Aiškus beldimas ir šūksmai sklido kažkur greta. Vos ne tualete, kuris buvo šalia. Piteris iššoko į koridorių. Taip ir yra kažkas viduje su keiksmais daužė uždarytas tualeto duris. Piteris patraukė duris ir iš ten, kaip iš maišo, iššoko Olegas. - Kieno čia tokie juokeliai? rovėsi jis neleisdamas Piteriui susivokti. Irgi mat
linksmybės, amebos lygio jumoras, pirmykščių šikinykų išdaigos!
Klausimas buvo taip ne vietoje, kad abu susirėmė žvilgsniais.
Jis peržvelgė pusiau apsirengusius kosmonautus.
Visi sužiuro į Piterio kojas. Į jo skylėtas, purpurinėmis dėmėmis nusėtas naktines
šlepetes.
- Niekai! Evas nusviedė miogramos juostą. Ji užsikabino už jungiklio ir pakibo svyruodama.
Kokia šmėkla? Diagnostas tvirtina, kad esi sveikas; ir aš pritariu tos dėžės nuomonei.
- Kompotu! užbliovė Evas. Barščiais! Ko sieki? Viste priviso juokdarių, kaip apibūdino Olegas. Ir visi krečia išdaigas. Žadina nakties vidury... Nužudytųjų šešėliai, matote, kikendami užkabina duris... dabar suleisiu tokią raminamųjų dozę, tokią, kad... Jis ištiesė ranką link stalo, tačiau ampulės taip ir nepaėmė. Tarpdury stovėjo Antonas Resmi. Stovėjo ir žvelgė taip, kad Piteris panoro nedelsiant dingti. - Taip, - kapitonas žingtelėjo prie Evo. Kaip mūsų ekspedicijos biologui ir medikui, turiu
tau mažytį klausimą: ar pelytė gali pavirsti, tarkim, ketvirtuoju matavimu?
Evas pažvelgė į Piterį, tarsi kviesdamas jį pasidalinti jauduliu, tada vėl pažvelgė į kapitoną, - ir veidas neteko spalvos. "Taip, - pagalvojo Piteris, pro Evo petį apžiūrinėdamas vitalizacinius gaubtus, - jei kas ir išprotėjo, tai bent jau ne aš. Reikia gi!" Visą patalpos erdvė užėmė maži ir dideli skaidrūs sarkofagai, kuriuose automatai palaikė sąlygas, būtinas, kad Bisere sugaudyti gyvūnijos egzemplioriai liktų gyvi ir tik užmigdyti. Bent trečdalis sarkofagų buvo tušti. Ne paprastai, o, taip sakant, iššaukiančiai tušti, nes juose žiojėjo įspūdingų dydžių angos aplydytais kraštais. Pulte, tarsi pajuokai, žibėjo žalios lemputės, reiškiančios tvarkingą vitalizatorių veikimą. Pavėlavę ir tarsi įsižeidę mirksėjo gyvybės palaikymo sistemų, kurios jau neturėjo ką palaikyti, signalizatoriai. - Na ir kaip tai liepsite paaiškinti? Atsakymo nebuvo. Evas buvo toks išbalęs, kad jo rusvi ūsai atrodė kaip liepsnos.
Evas palingavo galva. - Vitalizacinis lygis palaikomas visuose hermetiškuose gaubtuose vidutinis, optimalus visai grupei. jis kalbėjo monotoniškai, kaip iškaltą pamoką. iš to seka galimybė, kad konkrečiam individui tas lygis gali būti per mažas ir gyvūnas prabus. Tokiu atveju kontroliuojantis automatas iškart padidins mišinio kiekį.... Ką jis ir padarė. Nieko nesuprantu... Juk taip pradeginti gaubtą galima tik kibirkštine iškrova! šūktelėjo jis. - Galbūt, kuris nors šių gyvūnų... - bandė pradėti kapitonas, tačiau Evas prieštaraudamas
papurtė galvą.
Visi iškart pasisuko į jį. Jis trumpai paaiškino apie "šmėklą".
Prie įėjimo į valdymo centrą Evas suėmė kapitonui alkūnę.
Kapitonas nusišluostė prakaitą nuo kaktos.
Tuo metu Piteris, stovėdamas savo poste, nieko nesuprasdamas apžiūrinėjo kairės
rankos pažastį. Tik dabar jis pastebėjo taškelį, koks būna po dūrio adata, ten, kur po oda
mėlynuoja vena.
Pradžioje niekas neabejojo, kad sugaudyti kažkokius kvailus žvėriūkščius bus lengva, tačiau
netrukus su tokios vilties teko atsisakyti. Žvaigždėlėkio ūkis užėmė keletą km Kuo daugiau Evas apie tai mąstė, tuo mažiau jam visa tai patiko. Hipotezė apie
išprotėjusį, atidariusį vitalizacines kameras, buvo nemalonia, nors ir panašia į tiesą prielaida.
Tačiau joje irgi buvo nežymus trūkumas. Tarkim, gyvūnus kažkas išleido. O kas toliau? Juk
Bisero oras buvo mažai panašus į žemės! Kaip jie juo kvėpuoja? O kad kvėpuoja, tai faktas!
Savo abejonėmis jis galų gale pasidalino su kapitonu.
- Gali mane teisėtai kaltinti, Antonai. Tačiau kas, jei ne pats, apkarpei biologinę
programą? Žinau, žinau, skubus pranešimas iš Žemės, mūsų kaip visada superskubiai
laukia priešingame Galaktikos kvadrate. O man kaip? Ką galėjau padaryti per likusį laiką? Tai
juk įprasta skuba. Skubam, amžinai skubam, šiandien viena žvaigždė, rytoj kita, duok-duok,
reikalų daugybė, apsižvalgyti nėra kada, o koks rezultatas? Negalvok, prašau, kad noriu
atsisakyti atsakomybės, bet ...
- Skubam, tai tikrai. Kitaip mūsų, galbūt, jau nebūtų tarp žvaigždžių. Tai kaip jie, vis dėlto,
prisitaikė?
Jie aptarė naują taktiką. Juos nuolat pertraukinėjo gaudytojų balsai: "Kapitone, dulkinuose
Piterio ūkio koridoriuose pastebėti nežinomų gyvūnų pėdsakai..." repliką pertraukė liūdnas
Piterio balsas: "Seniai sakiau, kad trūksta kiber-valytojų. Jie nespėja valyti". "gerai, gerai, -
atsakinėjo jam su ironija. Mes nematysime, bet kas uždengs techninės komisijos akis?"
"Nesityčiokite, vaikinai, tai visai ne dulkės, o tik cigarečių pelenai. Mechanikai slapta
užtraukdavo" "Ir visai ne mechanikai, o Evo žvėriukai. Jei jau sugebėjo ištrūkti, tai ko jiems
džiaugsmais nepasidalinti?"
Kapitonas nusivylęs sumažino garsą.
Jis buvo ne savo kailyje. Žvėriūkščiai kėlė mažai nerimo kur jie dings! tačiau
išprotėjęs laive... Reikalavimas būti po du buvo sutiktas nesupratingais pečių gūžtelėjimais
tegu, gerai dar, kad niekas nesusiprotėjo. O štai jis pražiopsojo, čia jau niekur nedingsi.
Kapitonas atsako už viską, kas benutiktų, - taip buvo, yra ir bus, kad ir kokius tolius žmogus
pasiektų, - ir jam, Resmi, tai vienintelis teisingas gyvenimas: viskuo rūpintis, viską numatyti ir
bet kokiomis aplinkybėmis būti už jas stipresniu. Jis visada nuspėdavo aklą nutikimą, o dabar
nutikimas jį pasigavo ir ar tai ne signalas, kad jis išsikvėpė? Kapitoną apėmė beviltiškas
pyktis. Ne, ne, jis dar visiems parodys!
Kam? Žvėrims? Aplinkybėms? Sau pačiam?
Resmi užgesino įkarštį anksčiau, nei Evas pastebėjo.
Išeidamas iš valdymo centro jis pastebėjo Piterį, kuris akivaizdžiai laukė jo.
Evas atidžiai apžiūrėjo ir jam pasidarė nejauku.
Pusryčiai prasidėjo paskubomis, tačiau greitai pasibaigė, nes kapitonas buvo pernelyg
liūdnas. "Ko jis? pašnibždomis paklausė Olegas Tik pamanyk, žvėriūkščiai išsibėgiojo..."
"Taip, tačiau dabar iš jo šaipysis visa Galaktika", - atsakė kaimynas. "juoksis, tarkim, iš Evo"
"Visiems mums klius. Klausyk, o merginos šiandien ne per daug išsikvėpino". "A, aš irgi
pastebėjau". "Negyvas nepastebėtų".
Kapitonas kilstelėjo galvą.
Audringas protestas privertė nutilti.
Kapitonas nespėjo baigti, nes patraukė tokiu dvoku, kad ant grindų virto pastumtos
kėdės, visi pašoko, ir tuo pat metu sukaukė sirena.
Evas ir Resmi sėdėjo vienas į kita nugaromis, kad galėtų stebėti visus paskubomis sustatytus
ekranus. Abu liko su kaukėmis, nors dvokas dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado, o ir sukėlė
jį, beje, labai dvokiantis, tačiau bendrai paėmus, visai nekenksmingas sieros vandenilio,
metano ir bromo vandenilio mišinys.
Davikliai buvo pastatyti visuose pagrindinių praėjimų susikirtimuose ir ten, palubėse, buvo
primityvūs, tačiau labai patikimi spąstai. Beliko tik sėdėti ir laukti, kol akiratyje nepasirodys
kuris nors iš bėglių.
Minutės ėjo po minučių, tačiau nieko neįvyko. Selektorius tylėjo žmonėms galvoje buvo
nebe juokeliai. Spausdami ginklus už aklinai uždarytų durų, jie saugojo gyvybiškai svarbias
laivo vietas ir laukė.... Niekas negalėjo pasakyti ko.
- Pagaliau!
Evas akimirksniu paspaudė mygtuką.
Ekrane pasirodžiusi būtybė sustingo, tarsi kažką negera pajutusi. Per vėlu ji jau daužėsi
tampriuose siliketiniame tinkle.
- Pakliuvo! šūktelėjo kapitonas.
Taip, besiplakanti tinkle būtybė buvo su sparnais. Kaip misandro. Ir šešios galūnės. Kaip
asfeto. Ir vamzdiška plika uodega, kokios niekas neturėjo.
- Evai, - kapitono balse skambėjo prašymas. Tu gi biologas, tu juk gaudei juos.
Paaiškink nors ką nors!
Evo veidas buvo negyvas.
Būtybė nurimo. Kaip tamsus kamuolys ji gulėjo ant grindų; ir tik vamzdiška jos uodega
truputį judėjo. Ne, nejudėjo. Kapitonui atvipo žandikaulis. Uodegos galas lėtai, tačiau
nepaliaujamai dvejinosi. Uodega virto kažkuo panašiu į žirkles organu, ir tų žirklių ašmenys
aiškiai aštrėjo. Štai jie apėmė pora siliketinių kilpų... susispaudė...
"Juk tai siliketas", - kaip pasmerktas pagalvojo kapitonas.
Uodega paleido kilpas jos jai nepasidavė. Dabar kito jos spalva iš plytinio į pilko
plieno. Jos vėl išsiskėtė buvo pastebima, kad jos "ašmenys" sutrumpėjo, - ir suėmė
apkibusią tinklo dalį. Žmonės krūptelėjo išgirdę siliketo triaukšėjimą. Dar keli lanksčios,
susidvejinusios, skambančios metalu uodegos mostai, būtybė nusipurtė tinklo gabalus ir
ekrane nieko neliko.
- Na, - Evas pasisuko į kapitoną, - mušk mane, aš nusipelniau. Koks buvau idiotas!
Tačiau patikra nieko nedavė. Beviltiškomis pasirodė visos išpuoselėtos kontakto
užmezgimo teorijos; jų šimtaprocentinis kabinetinis patikimumas išleido kvapą nebyliose laivo
erdvėse. Įtampa augo. Visus kankino vieni ir tokie patys klausimai. Nesupranta ar nenori
suprasti? Ką reiškia visi tie jų poelgiai? Piterio susitikimas su "šmėkla", tarkim, buvo
atsitiktinis. Tačiau ar taip jau atsitiktinai kažkas prasmuko pas jį, kai jis miegojo? Kam? Kad
paimtų kraujo analizei? Ar patikrintų žmogaus tinkamumą maistui? O šlepetės, prie ko čia šlepetės? O uždarytos durys? Vienas kvailesnis už kitą!
Kodėl jie pasislėpė?
Laive tvyrojo tyla, kokios dar niekada nebuvo. Nei žingsnių, nei balso, "nulinės erdvės"
tyla, kuri bet kada galėjo virsti mūšio triukšmu. Varginančiai ir nervingai slinko laikas, o su juo
ir silpo taikios pabaigos viltis.
Vakarop atėjo lūžis. Ekranai, kuriuose kapitonas ir biologas stebėjo padėtį, vienas po kito
nuraibuliavo. Vienas po kito jie merkėsi, kaip vėjo užpūstos žvakės.
Taip atėjo momentas, kurio visi laukė ir kurio bijojo.
Susiėmęs galvą kapitonas nemirksėdamas žvelgė į patamsėjusius ekranus.
Jis žinojo, kokio įsakymo iš jo laukia. Įsakymo pajudėti su gyvos materijos
dezintegratoriais, kad ištaškyti į sienas bėglius, kad ir kur jie besislėptų. Kol dar nevėlu. Kol
dar yra laiko. O gal jo jau nėra?
Tačiau taip pat tvirtai kapitonas žinojo, kad nei Žemė, nei jo įgula, nei jis pats neatleis
žudynių, jei Evo žodžiuose yra bent dalelė tiesos. Vėliau, kai viskas baigsis, kai bauginanti
nežinomybė liks praeityje, žmonės susivoks. Baimė užsimirš, ją pakeis užuojauta ir kartėlis,
nes nepažintų būtybių žūtis tai kartu ir žmonių įsitikinimo, kad viską, su kuo susiduria,
sugeba suvokti, pabaiga. Tas įsitikinimas, kuris iki šiol pasiteisino ir drąsiai vedė žmones per
žvaigždžių pasaulius. Ir tikėjimas savo humaniškumu taipogi žus.
Kapitonas jautė prie sienos prispausto žmogaus neviltį, neviltį, kuri pykčiu galėjo
prasiveržti ant Evo, visų teoretikų, kurie privalėjo tai numatyti ir liko akli, kurie privalėjo rasti
išeitį, o vietoj to atvedė į aklavietę. Pyktis pagaliau pažadino ryžtą duoti įsakymą, nes žinoma,
kad pavojingoje situacijoje net blogas sprendimas geriau nei neveikimas. Kapitono pirštas
sparčiai nusileido ant selektoriaus mygtuko.
- Palaukite! suriko Evas. Atrodo, supratau.
- Tai ne išmonė! Neteisingos buvo mūsų pradinės kontaktų strategijos prielaidos; ir vis
dėlto tarpusavio supratimas yra įmanomas. Mes bandėme su jais bendrauti protinių
abstrakcijų, mokslinių sąvokų lygyje ir dar situacijoje, kai jų požiūriu mes esam pragaro
išperos. Reikia grįžti prie esmės, pačios esmės. Ji yra, bendra visoms būtybėms. Blogis bet
kuriai gyvybės formai yra visa, kas trukdo, kenkia, gresia jos egzistavimui; gėris visa, kas
tam padeda. Taip yra visur, po visomis saulėmis, tai akivaizdu kaip dukart du, nes priešingai,
sumaišius pliuso ir minuso ženklus, gyvybė pasmerktų save žūčiai. Nė viena civilizacija negali
nenubausta keisti kriterijus "gerai" ir "blogai". Todėl turime šansą, nepatikimą, silpną, tačiau juo reikia pasinaudoti.dabar spręsk.
Kapitonas susimąstė.
Pakaušio raumenys sustingo nuo įtampos, tačiau Evas neatsigręžė. Jis visąlaik jautė žvilgsnį,
net ten, kur daugelio metrų atstumu negalėjo pasislėpti joks už pelę stambesnis gyvūnas.
Visą valios galią jis skyrė tam, kad eitų neskubėdamas.
Jis ėjo pažįstamais koridoriais, kurie dabar atrodė tokie svetimi ir begaliniai. Tiesą sakant,
nėjo, o balansavo ant trapaus vilčių ir iki galo neišsakytų tvirtinimų tilto, kuris galėjo subyrėti
bet kurią sekundę. Ką gi, jis ne pirmas tokiu būdu tikrino savo teorijų patikimumą.
Po trečio ar ketvirto susikirtimo jis buvo priverstas sustoti, nes sienoje žiojėjo anga. Tad
štai kaip, vadinasi, jie apeidavo spąstus! Pamintijus apie tai, kiek ir kokių komunikacijų yra
šiose sienose, Evas sudrebėjo. Ant gridū gulėjo metalo dulkių krūvelė. Evas pasiostiebė ir
pažvelgė pro angą. Tai, ką išvydo, galėjo bet ką išgąsdinti. Nė viena komunikacija nebuvo
pažeista, tačiau visos buvo kruopščiai apnuogintos, tarsi organai ant operacinio stalo. "O mes
manėme, kad bet kurią akimirką galime juos priploti, kaip muses. Tačiau kodėl, kodėl jie leido man tai pamatyti?"
"Todėl, kad tai nieko nekeičia, - pats sau atsakė Evas. Todėl, kad pats pirmasis mūsų
bandymas užtaisyti skyles bus paraližuotas jie perrėš homeostatines grandines ir variklis..."
Apie tai buvo geriau negalvoti.
Jis pastebėjo dar dvi angas, kol pasirodė masyvios vitalizacinių kamerų durys. Jis atvėrė
jas ir, nedelsdamas nė akimirkos, ėmė gaivinti pseudo-bjaurybes. Kol jis manipuliavo
aparatūra, patalpoje kūrė Bisero orą, jam visąlaik atrodė, kad durys, kurias paliko atdaras, štai štai ir užsivers.
Ir kai jis viską baigė, kai gyvūnai nėrė į tamsius kampus ir ten blaškėsi, jis panoro
prisiglausti prie sienos ir užsimerkti.
Tačiau jis turėjo dar kažką padaryti. Nuimti spąstus. Paskutinis draugiškas mostas... Ar nesupras jie to kaip kapituliacijos?
Evas pažvelgė į išleistuosius. Kažkokia būtybė tupėjo už gaubto, kitos laikėsi ramiai, tarsi
jų visai nebūtų. Šnypštė siurbliai, pūsdami svetimos planetos orą. Vargšai, baimės paraližuoti
svetimos planetos žemesnieji gyvūnai. O kaip turėjo jaustis aukštesnieji, protingi? Kažkas
baisaus užpuolė juos ten, kur jie jautėsi saugiai, užsiiminėjo savo reikalais ir nenujautė jokios
nelaimės nebent paskutinę akimirką juos nustebino krentantis iš dangaus šešėlis. Tada
siaubas, migla ir atsibudimas neaišku kur, svetimame ir priešiškame pasaulyje.
"Žinoma, pirmieji jų poelgiai nebuvo protingi, - mąstė Evas, uždarydamas duris. Tačiau,
galbūt, jų poelgiai neprotingi tik mūsų požiūriu. Kaip bebūtų, jie savitvardą išlaikė. Taigi, ne
viskas prarasta. Jiems... Tuo pačiu ir mums".
Ir čia pat sudraudė save. Nėra jokių įrodymų, kad jie teisingai suprato jo poelgį.
Jokių? Bet juk jis iki šiol dar tebėra gyvas! Ar jam pačiam būtų užtekę savitvardos tokioje
pat situacijoje ar nebūtų jis pasidavęs pagundai pribaigti priešą, jei jau jis pats ateina į rankas?
Visiškai priešinga mums civilizacija. Nukreipta į savo vidų. Aklinai uždaras mums
pasaulis, nes nesuprantam, kaip galima kurti viską, ko reikia, iš savojo kūno, o jiems, matyt,
neaišku, kaip galima gyventi kitaip.
Taip, ko jau ko, o vieningų standartų Visatoje nėra.
Liko septyni spąstai. Penki. Du. Nė vieno.
Evas grįžo netekęs jėgų. Vis dar lydimas nematomų akių žvilgsnio. Niekas nepasikeitė.
Ne, pasikeitė. Angos, pro kurias jis praėjo, žiojėjo kaip ir anksčiau. Visos, išskyrus
paskutinę. Ji buvo užtaisyta taip kruopščiai, kad vieta, kur ji buvo, spindėjo kaip naujas metalas...
Erdvėje išrietęs keistą lanką, žvaigždėlėkis suko atgal prie Bisero.
Liukai pagaliau atsivėrė. Kapitonas su palengvėjimu atsiduso, tarsi nuo pečių būtų nusiritęs Elbrusas.
Tačiau jo kantrybė trūko, kai praėjo beveik valanda, o pro liuką niekas neišėjo.
- Ko jie delsia? Juk negali nepajusti tėviškės vėjo?
Evas gūžtelėjo pečiais.
Tačiau jie pasirodė. Kamuoliukais nusirito trapu ir čia pat šovė į puikų žalsvą Bisero
dangų. Jis juos priėmė, tačiau jame pabuvo neilgai.
- Tiesiog kumeliukai, - tarė kapitonas, žvelgdamas pro žiūronus į po kalvas šokinėjančius proto brolius.
- Atrodo, kad supratau, ko jie užsilaikė, - pastebėjo Evas. Nusileiskime. Labai nusivilsiu,
jei mano spėjimas nepasitvirtins.
- Štai, jis paglostė metalą, kuris spindėjo ten, kur prieš nusileidžiant žiojėjo skylės.
Protas, vis dėlto, visur protas; nesuprantant kitų jam sunku išlikti, ar ne taip?
Fantastikos skyrius | |
Tai nutiko viename tų nuošalių tolimų laivo užkampių, kur įkyri vibracija primena apie
netoliese esantį erdvėlaikio anihiliatorių. Greta buvo uždaryta galia, kurios pakaktų suskaldyti
nedidelei planetai, ir sąmonė nevalingai tapdavo atsargi tuose ankštuose, menkai
apšviestuose ir virpančiuose praėjimuose.
