|
Elena Židkova. Figso puzonas Misteris Figsas sėdėjo priešais holaiderį ir įdėmiai stebėjo didelę pilką musę. Ji vikriai ropojo baltu slidžiu paviršiumi, į Figsą nekreipdama jokio dėmesio. - Ir ilgai ketini taip sėdėti? mostelėjau ranka, nuvydamas musę, tačiau toji tik išsisuko. Ar ką ten daro musės panašiais atvejais? - Aš užsiimu moksliniais tyrimais. Viduje Figso puzonas, aš jaučiu, jis jau pakankamai įsisuko. Gal jau ir subyrėjo, -
misteris Figsas į mane įsispoksojo meldžiančiomis žaliomis akimis. Reikia atverti ir pažiūrėti. Visa tai žąsis, visas reikalas joje, pagalvojau. Ne tai, kad visa žąsis, mažiau ketvirčio. Tačiau ir to visai pakanka. Musė slystelėjo žemyn stačia holaiderio sienele; Figsas nepatenkintas krenkštelėjo. Musė pas mane gyveno nuo rudens pradžios; ją pavadinau Matilda. Musė neprieštaravo. - Aš išeinu, man reikia ruožtis paskaitai, misteri Figsai, o ar jūs eisite? Čia reikia išjungti šviesą, mes taupome elektrą. Mes susižvalgėme su Matilda. Matilda pasukiojo letenėle ten, kur pas žmones yra smilkinys. Su ja neprieštaravau.
Jau toli po pusiaunakčio pagaliau užbaigiau. Pasiražiau krėsle pažadindamas Matildą. Nemaloniai sugurgė skrandis. Juk taip ir nepavakarieniavau. Kažkur manęs laukė apetitingas, gerai pakeptas žąsies gabalas. Galima net nešildyti, sueis ir šaltas. Nurijau susidariusią seilę. - Misteri Figsai, kur jūs? Ar nenorite papietauti? Įsižiūrėjau į tamsą. Kažkas buvo ne taip. Tolumoje, kažkur Visatos pakraštyje, švietė siaura šviesos juosta. Ji tarsi dalijo pasaulį į dvi puses. Nejaugi holaideris?! Tik ne tai!? Aš įsiveržiau į virtuvę ir įjungiau šviesą. Taip ir yra, šaldytuvo durys praviros. Viskas, kas liko iš mano vakarienės tuščia lėkštė, blizganti smulkiais žąsies riebalų lašeliais. - Figsai!!! surikau aš. Katinas sustingo virtuvės viduryje su kilstelėta virš grindų letena. Jo snukis ir ūsai iššaukiančiai blizgėjo. - Kur mano žąsis?! Pagriebiau šluotą na, aš dabar tau parodysiu! Pačiau iškrapštyti katiną be praradimų praktiškai neįmanoma. Jis atsišaudys iki paskutinio šovinio; aš tai žinau, su kuo turiu reikalą. - Aš Šriodingerio katinas, manęs čia nėra, - spiegė katinas, spausdamasis į tolimiausią kampą. Pastačiau ant plytelės arbatinuką, išsitraukiau pakelį su sausainių likučiais. Ką gi, teks gerti arbatą, ar ne, Matilda? Musė, stebėjusi mano manipuliacijas su spinta, atsargiai nusileido. Matildai įpyliau arbatos į indelį. Virš jo suvinguriavo tankus, kvepiantis jazminais garas. Musė įsitaisė greta, ir delikačiai trindama letenėles, laukė, kol ji atvės. - Vandens agregacinio būvio pasikeitimas, - tyliai sumurmėjo musė, tačiau aš išgirdau, - kuo didesnis paviršiaus plotas, tuo greičiau vėsta. Aš vos nepaspringau sausainiu. Ir šioji į ten pat! O man atrodė, kad Matilda miegojo, kol aš rinkau tekstą kompiuteriu. Ir kada baigsis šita saviizoliacija! Greičiau jau grįžti į institutą, ne ne skaityti paskaitas nuotoliniu būdu iš namų. Bendrauti su gyvais studentais gyvai, kaip anksčiau, iki pandemijos. Perteklinis keturkojų ir sparnuočių smalsumas geruoju nesibaigs. Jei taip tęsis, tai katinai išmoks gaminti tikrus kolaiderius arba kosminius aparatus iš to, kas papuls po letena. O bet kuri musė veršis skaityti fizikos paskaitų. O mes visi liksime be darbo. Tikriausiai. Kaip manai, Matilda, įstengsi? Musė neatsakė. Įleidusi straubliuką į indelį ji gėrė jau atvėsusią arbatą. Papildomi skaitiniai: | |
Paskaita pilnai mane užėmė. Darbo daug, tačiau priekyje visa naktis. Rytoj vėl reikės skaityti paskaitą per Skype.
Musė įsitaisė man ant peties ir, kaip man pasirodė, prisnūdo. Na bent kas nors išsimiegos šią naktį. Misteris Figsas
nesiskaito. Jis linkęs miegoti dieną, o naktį saugo holaiderį. Jo teisė.