Vladimiras Michanovskis. Žaliasis debesis

Apie autorių

Vladimiras Michanovskis (g. 1931 m.) – ukrainiečių poetas ir mokslinės fantastikos rašytojas. Gimė Charkove, fizikas-teoretikas, dėstė Charkovo un-te. Rašytojų sąjungos narys. Išleido „Vienos laboratorijos paslaptis“, „Antrininkai“, „Šuolis virš bedugnės“, „Oranžinė širdis“ ir kt. Už kosmosui skirtus mokslinės fantastikos kūrinius apdovanotas J. Gagarino ir S. Koroliovo vardo medaliais.

Uraganas siautėjo, pervedus į Žemės matavimus, keturias paras. Nebylus uraganas, be griausmų, liūčių ir galingų vandenyno bangų. Keturias paras, fiksuodamos neįprastą spinduliavimą, konvulsiškai trūkčiojo prietaisų strėlytės. Keturias paras tarpplanetinis erdvėlaivis „Adalberta Virdžinija“ skrodė įsismarkavusią erdvę tarsi kryptį pametęs keliautojas brautųsi per džiungles. Ir tik penktąją parą pasiutpolkę šokanti sinusoidė kapitono pulte nenoriai nėrė už raudono brūkšnio.

Kursą, kaip ir spėjo kapitonas, pavyko greitai atstatyti, tačiau negausaus ekipažo džiaugsmas pasirodė per ankstyvas. Laivo paviršiuje lokatoriai aptiko keistus pokyčius - tokių nebuvo per visą laiko gyvenimą. Atrodė, kad tuo mažiausiai nustebo kapitonas.

- Kolia, išeik į išorę ir išsiaiškink, kas ten, - pavedė jis, truputį palinkęs prie videofono membranos. – Automatika lioviausi patikėti...

Apsirengęs skafandrą, šturmanas Nikolajus Bortas pasuko rankeną „vakuumas“. Barokameros sienos nežymiai suvirpėjo ir pasidengė nėriniuotu šerkšnu. Barometro strėlytė, nubrusi visą ratą sustojo ties „nuliu“.

Viskas! Galima išeiti.

Šturmanas paspaudė mygtuką, tačiau liukas nesujudėjo.

„Užsikirto“, - pagalvojo susirūpinęs Bortas.

- Ką, neatsidaro? – paklausė Fiodoras Skala.
- Ne.
- Tada palauk.

Po kelių minučių į barokamerą įėjo kapitonas su astrobiologu Jaroslavu. Paskui juos įlėkė ir Kiras – laimei, jam nereikėjo skafandro.

- Nestandartinė situacija, - pastebėjo Jaroslavas, kumščiu trinktelėjęs per liuką. Kapitonas, astrobiologas ir šturmanas iš visų jėgų užgulė liuką, tačiau jis nepasidavė.
- Teks tau, Kirai, - tarė kapitonas ir žingtelėjo į šalį. – Tik nepažeisk antenos.

Robotas įsibėgėjo ir lietu pečiu trenkėsi į liuką, skyriuje aidu nuaidėjo trenksmas. Liukas pasidavė tik po trečio bandymo.

Pirmas į lauką išniro kapitonas. Paskutiniu išsiropštė Kiras, čiuptuvais kabindamasis už liuko kraštų.

Atsidūręs ant žvaigždėlėkio paviršiaus, šturmanas Boratas pirmą akimirką prisimerkė, žengė kelis žingsnius, įveikdamas magnetinių lipučkų pasipriešinimą, ir pažvelgė į portatyvų teleskopą, kurį visada pasiimdavo išėjimų metu.

Priekyje, palei kursą, juodojoje bedugnėje, spindėjo Gulbės žvaigždynas. Jis buvo panašus į blizgučiais papuoštą mėlyno šilko audinį. Dulsvai švietė mėlynu žiedu perjuostas Andromedos ūkas. Pačiame jo centre kelios žvaigždutės skleidė rausvą šviesą. Atrodė, tarsi žibėtų anglys pilkuose laužo pelenuose. Ryškiai švytėjo violetinė Oriono juosta. Pilkame žiede pleveno Lyros žvaigždynas...

- Ar neužsnūdai, Nikolajau? – ausinėse nuskambėjo kapitono balsas.

Šturmanas atitraukė akis nuo teleskopo vamzdžio ir, pažvelgęs po kojomis, nustebęs krenkštelėjo: laivo paviršius buvo padengtas plonyčiu smaragdo spalvos fosforizuojančios medžiagos sluoksniu. Arčiau fotoninių tūtų švytėjimas stiprėjo, pereidamas į šviesiai žalią. Buvo nesunku susivokti, kad paslaptinga medžiaga yra labai tanki.

- Gal mikrometeoritais aplipo? – pasiūlė astrobiologas.
- Tai kodėl tada mūsų prietaisai neparodė meteoritų liūties? – paprieštaravo šturmanas. – Ne, čia kažkas kita...
- Kirai, paimk mėginį, - paliepė kapitonas.

Ir visi keturi patraukė link įėjimo į laivą...

Po pietų Skala paklausė astrobiologo:
- Na kaip ten gyvuoja smaragdinė medžiaga?
- Kol kas nieko negaliu pasakyti, - kažkaip nenoriai atsakė Jaroslavas. – Prietaisai krečia kaprizus. Sudėjau mėginį į astrohiberelino tirpalą... - Hibero? – nustebo Bortas. – Tačiau kodėl tu manai, kad medžiagoje, buvusioje per 2500 laipsnių sąlygose, pavyks aptikti biologinių požymių?

Astrobiologas rengėsi paaiškinti, kas paskatino tokiai prielaidai, tačiau sukaukė sirena. Kontrolės pulte ties skaičiumi 3 įsižiebė avarinės padėties žvaigždutė. Trečiasis skyrius... Tai buvo astrobiologija.

Jaroslavas išskuodė iš kajutės. Paskui jį puolė šturmanas. Kapitono šūktelėjimas „stokite!“ juos pavijo ties pačiomis durimis.

Fiodoras įjungė ekraną, sudariusį visą užpakalinę kajutės sieną, perbėgo keliais klavišais, ir prieš tris kosmonautus atsivėrė astrobiologija. Išmani aparatūra, prietaisais nustatytos lentynos... Tačiau kas tai? Kokia jėga pastūmė tuos masyvius termostatus? Jų tamsiai matiniai kubai dabar kažkodėl buvo susigrūdę kampe. Vienas kubų jų akyse netikėtai išsipūtė ir plyšo, o pro plyšį sunkėsi kažkas žalia, panašaus į samanas.

- Sporos! – sušnabždėjo išblyškęs astrobiologas. – Aš tai įtariau…

Iš ekrano sklido visus hipnotizuojanti nuojauta.

Pirmasis atsigavo kapitonas.

- Kirai! – riktelėjo. – nedelsiant į trečią skyrių. Užtaisyk išėjimą…

Robotas nesusimąstydamas iššoko į koridorių. Tačiau kuo arčiau trečio sektoriaus, tuo lėtesni darėsi jo judesiai. Netrukus jis ėmė judėti atsargiai, beveik saugodamasis. Ekrane gerai matėsi rutulio formos kūnas, galingi čiuptuvai, blizgančios fotoelementų akys.

Išoriškai jis atrodė kaip įprasta. Tačiau kiekvienas kosmonautas kiekvieną akimirką laukį kokios nors nelaimę.

Iki šiol „Adalberta Virdžinija“ skrodė erdvę be ypatingų nuotykių. Net pasiekęs paslaptingo Antario rajoną, ekipažas neaptiko jokių akademiko Svetlovo hipotezės patvirtinimų: nors kokių nors organizuotos gyvybės požymių! Tik radiacija, kurios lygis visą laiko augo, stiprino mintį, kad tose srityse gyvybė neįmanomą. Tačiau ką tokiu atveju rodo bioanalizatoriaus parodymai? Pagal juos ta žalioji masė yra gyvybės nešėja. Tačiau kodėl jos neveikia radiacinės audros? Kokia jos prigimtis? Kilo dešimtys klausimų, kurių nė vienas neturėjo atsakymo.

Tuo tarpu tas nebylus uraganas, keturias paras siautėjęs išorėje ir tik neseniai nurimo, nepraėjo be pėdsakų nei laivui, nei tiems, kurie buvo viduje. Mikrodalelės, dideliu greičiu bombardavusios laivą, skyriuose kėlė antrinę spinduliuotę. Jautrūs prietaisai, tiesa, vos vos ją registravo. Atskleisti fizikinės lauko prigimties niekaip nepavyko. Bet kuriuo atveju jis elgėsi labai keistai: paslaptingų spindulių poveikyje kosmonautus lenkė į sunkią, kažkokį kvaišinantį snaudulį. Ar keisčiau jie veikė robotus: kartą jie visai prarado gebėjimą judėti, - ir tik Kiras buvo išimtis.

Kosmonautai užkliūdavo už savo baltyminių palydovų neįtikėtinose vietose. Robotai sustingdavo gausių skyrių kampuose, sraigtiniuose laiptuose, judančių transporterių juostų – šiaip visur, kur juos užklupdavo baisi katalepsija.

Vykdydamas kapitono įsakymą, Kiras palaipsniu pristatė kosmonautus į 13 skyrių, kuriame buvo saugoma įranga, reikalinga išėjimui į svetimas planetas. Tai jis padarė manipuliatorių pagalba, kurie ir šiaip nelengvai paklusdavo komandoms.

- Atrodo, kad ir Kirą apėmė prakeiktas snaudulys, - mestelėjo Jaroslavas ir nelengvai suvaldė žiovulį. Visi trys neatsitraukdami stebėjo, kas vyksta ekrane.

Tuo tarpu Kiras pasielgė nelauktai. Vietoj to, kad užtaisytų liuką, kaip buvo liepta, jis kurį laiką pastovėjo prieš jį, tada nelauktai skubiai nuskubėjo į trečią sektorių.

- Geriau jau jis būtų užsnūdęs nei išprotėjęs, - su nuoskauda ištarė astrobiologas, delnu pasitrindamas paraudusias akis.
- Neskubėk su išvadomis, - patarė kapitonas. Jis nežvelgdamas paspragsėjo klavišais pulte, ir ekrane pasirodė trečio skyriaus vaizdas.

... Įbėgęs į skyrių, baltyminis sustingo prie durų. Žalia masė, daugelį dienų brendusi konteineryje, dabar bujojo, augo, bandydama užpildyti visą tuščią erdvę. Ji žaismingai laužė ir triuškino viską savo kelyje. Net termostatai, pagaminti iš supertvirto neitrolano, vienas po kito trūkinėjo tarsi pernokę melionai.

Deja, nuodugnių instrukcijų Kiras negalėjo gauti – tai, kas vyko skyriuje, buvo visiškas netikėtumas ir ekipažui, o ryšis su robotu buvo sutrikęs.

Taigi, baltyminiui buvo suteikta veiksmų laisvė, - ir ekipažo ir laivo likimas buvo jo rankose, o tiksliau, čiuptuvuose.

Paprasčiausias sprendimas: pabandyti sunaikinti, sudeginti spinduliuotuvu paslaptingą medžiagą. Tačiau skubėti su tuo neprotinga: juk Kiras iš žmonių žinojo, kad Antario rajone jie tikisi aptikti organizuotą gyvybę. Ir niekas negalėjo nuspėti, kokią formą ji įgis...

Visi tie samprotavimo sekundės dalį šmėkštelėjo baltyminio smegenyse, tol, kol jis stovėjo nugara į liuką, užstodamas išėjimą iš skyriaus.

Kitu Kiro veiksmu buvo – užtaisyti liuką.

Vos baltyminis spėjo padaryti kelis žingsnius skyriaus viduryje, kaip ant jo iš viršaus, linguodamas ėmė leistis kažkas panašaus į žalią lianą. Ji raitėsi tarsi gyva ir vos nelietė tamsaus blizgančio roboto paviršiaus. Nutraukti ją? Supleškinti? Bet ką tai pakeis? Ne, pradžioje nustatyti teisingą elgesio strategiją, būtinų veiksmų algoritmą.

Kiras atšoko ir sustingo laukimo pozoje. Tas sprendimas atrodė protingu: bent jau iš trijų pusių jį gynė sienos ir grindys.

Išoriškai robotas atrodė ramiu. Ekrane aiškiai matėsi, kaip juda jo ūsiukai-antenos, šaltai blykčiojo fotoelementų ratukai, virpa mikrolokatoriai.

Prieš pradėdamas veikti, Kiras rinko informaciją. Tomis akimirkomis jis smegenyse perrinkinėjo tūkstančius variantų, tarp jų rinkdamasis tikslingiausią, gal net vienintelį.

Priešais ekraną tolimoje kajutėje susirinkę žmonės suprato, kad būtent dabar sprendžiasi jų likimas.

Tuo metu atsistatė ryšis su trečiu skyriumi. Skala paspaudė priėmimo mygtuką ir patalpą užpildė radijo trikdžių traškesiai.

- ... laikiau būtina pranikti į trečiąjį, - iki jų atsklido aiškus Kiro balsas. – Liukas užtaisytas. Oro analizė skyriuje... – roboto balsas ėmė silpti, tarsi baltyminis nuo jų toltų.
- Trumpiau! Dėstyk tik svarbiausia, - perspėjo kapitonas. – Sprendžiant iš indikatoriaus, baigiasi energija tavo kalbos agregate.

Nikolajus Borkas kostelėjo. Sekti robotų energetines sistemas buvo jo funkcija, Jau kelias dienas jis rengėsi Kirui įstatyti naują akumuliatorių. O tada „Adalberta Virdžiniją“ užklupo nelabai malonūs netikėtumai: neaiškios prigimties radiacinė audra, baltyminių išėjimas iš rikiuotės (išskyrus Kirą), pereinamųjų liukų užsikirtimai, galiausiai, ekipažą užklupęs mieguistumo negalavimas. O čia dar smaragdinė medžiaga, kuri, atrodo, kelia didelį pavojų...

Taip ar kitaip, Nikolajaus aplaidumas dabar gali turėti fatalias pasekmes.

- ... oro analizė skyriuje, - užsispyręs kartojo Kiras, - rodo, kad deguonies kiekis mažiau įprastinio lygio ir tebemažėja.

Kosmonautai tylomis susižvalgė – tai buvo nauja grandis netikėtumų lavinoje.

- Ketinu pradėti žaliosios substancijos tyrimą, - ramiai tęsė Kiras, tarsi būtų ne laive, pasiekusiame tolimą žvaigždžių sistemą, o treniruočių poligone.

Praėjo kelios minutės, ir ryšis su baltyminiu nutrūko. Kiras nejudėjo iš vietos, laukė. Kažkokios mintys, matyt, jį sulaikė nuo ryžtingų veiksmų.

Judrus liežuvis, panašus į žalią liepsną, grindimis atšliaužė iki lentynos, o tada, išsiskirstęs į sroveles, apglobė ją iš visų pusių. Lentyna susvyravo ir griuvo, nusėdama grindis šukėmis. Dalis retortų sudužo, ir aitrūs, nuodingi susimaišiusių reaktyvų dūmai užpildė visą skyrių.

- O-o! – sudejavo Jaroslavas tarsi skaudėtų dantis ir akimirkai delnu pridengė akis.
- Ramiai! – ant peties ranką uždėjo kapitonas.

Kai dūmai išsisklaidė, prieš kosmonautus ekrane atsivėrė baisus reginys: žalia masė vinguriuodama šliaužė iš visų plyšusių konteinerių. Atrodė, kad laivo greitėjimo sukeltos perkrovos jai buvo nė motais. Galima buvo pamanyti, kad biolaboratorijoje, priešingai visiems fizikos dėsniams, įsiviešpatavo nesvarumas.

Nikolajus pirmasis atkreipė dėmesį į vieną nepaprastą aplinkybę: daiktas, kurį paliečia smaragdinė medžiaga, kažkur dingdavo. Štai žalias liežuvis palietį katodinį oscilografą, - ir prietaisas, netekdamas spalvos, pamažu ištirpo, tarsi būtų nulipdytas iš sniego.

- Gal jisai, netekęs spalvos, tapo skaidriu, - spėjo Jaroslavas. – Prakeiktas pelėsis ar kas ten, atėmė iš jo pigmentą...
- O aš manau, kad ji jį ištirpdė ėdriose rūgštyse, - pridūrė Nikolajus.
- Bijau, kad abu esat toli nuo tiesos, - palingavo galva kapitonas. – tačiau pažiūrim, kad nutiks toliau.

Šalia Kiro vis dar liko truputis laisvos vietos. Biokonteineriai, stiklas, įvairūs prietaisai – visi dingo be pėdsakų, tereikdavo paslaptingam kosmoso džinui paliesti juos. Iš Jaroslavo veido matėsi, kaip jam skauda matant tą baisų naikinimą. Žudo daugiamečių darbų rezultatai; ir niekas negalėjo padėti. Tačiau labiau už visus jaudinosi ir išgyveno astrobiologas: tai jis, savo rankomis, išleido į laisvę kažkokią pabaisą, kurios nepavyksta suvaldyti.

Tai tarpu į kampą užspeistą robotą apsupo judanti medžiaga. Ji drąsiai sutvarkė skyriaus prietaisus ir įrangą, tačiau baltyminio kažkodėl dar pasigailėjo. Nelietė ir laivo sienų.

- Gal ką gąsdina nanoplastikas, kuriuo užlietos vidinės panelės? – sušnabždėjo astrobiologas.
- Na, o Kiras? – paprieštaravo šturmanas, priešindamasis snauduliui.

Jaroslavas tik gūžtelėjo pečiais.

Kapitonui kuriam laikui pavyko suderinti ryšį su skyriumi.

- Žalioji medžiaga skleidžia spindulius, - atsklido vos girdimas roboto balsas. – Po 30 sekundžių pereinu prie...

Frazė nutrūko – žalioji masė – tai gerai matėsi ekrane – siūbtelėjo prie roboto.

Kiras dingo iš eterio. Ekrano paviršių užtvindė burbuliuojanti masė, iš kurios kelis kartus išniro roboto čiuptuvai. Matėsi, kad Kiras visomis pastangomis kovėsi su priešininku, nes trauktis nebuvo kur.

Galiausiai žalioji masė atšlijo nu roboto ir jis, pasvyruodamas, atsistojo ant atraminių čiuptuvų.

- Kirai, įsakau: saugok save! – riktelėjo kapitonas.

Žalia masė įtariai pūtėsi, ruošdamasi naujam puolimui.

- Ši ... – šturmanas užsikirto ieškodamas tinkamo žodžio, - ši štuka, matyt, baiminasi baltyminės medžiagos.
- Nelabai ir baiminasi, - paprieštaravo kapitonas, stebėdamas, kaip vėl ima glaustis žalioji pasaga.

Ekranas rodė visas neįprastos kovos peripetijas. Kiras tarsi liūtas atmušinėjo ataką. Medžiaga pradėjo tarsi chameleonas kaitalioti tonus.

Staiga iš žalios masės išsiveržė žalias siūlas. Jo galas eigos metu išsiplėtė ir nežymiai linktelėjo į roboto pusę. Vienu ių čiuptuvų Kiras nutraukė keistą stiebą, ir tasai vinguriuodamas sklandžiai nusileido.

Jaroslavas pažvairavo į draugus. Atrodė, kad jie visa to nepastebėjo. Ir nenuostabu: viskas įvyko per kokią sekundės dalį. Astrobiologas nervingai patrynė skruostą, taip nuvydamas snaudulį, ir iš visų jėgų suriko:
- Prieš mus protinga materija!

Nikolajus Bortas išsprogino akis į Jaroslavą, tarsi jį pamatė pirmąkart. Tik kapitonas neparodė jokios nuostabos. Jis tarsi laukė šių žodžių.

- Koks, tiesą sakant, tavasis pagrindimas? – paklausė Fiodoras Skala tebestebėdamas ekraną.
- Teisinga taktika puolant ir ginantis! – įsikarščiavęs kalbėjo Jaroslavas. Priešo apsupimas... Ir dar: jo užspeitimas.

Kapitonas linktelėjo, išgirdęs patvirtinimą savo mintims.

- Jei tai protinga materija, tai kaip rasti kontaktą su ja? – su nevilties atspalviu pasakė Nikolajus ir pirštu parodė į ekraną.

Kiras tebesikovė su priešininku.

Žalioji siena, tuo metu tapusi jau vientisa, atsargiai išlinkdavo kaskart, kai robotas žingtelėdavo pirmyn, ir iškart bandydavo jį apsupti iš visų pusių. Buvo aišku, kad Žemės pasiuntiniui nelemta ilgai atsilaikyti.

Pagavęs momentą, kai atsistatė radijo ryšis, kapitonas užkimusiu balsu šūktelėjo:
- Kirai, gavome pakankamai informacijos. Įsakau, bet kokia kaina išsiveržti iš skyriaus. Supratai?
- Taip.
- Negalima leisti, kad žalioji medžiaga išeitų iš astrobiologijos skyriaus ribų, - pabaigė Fiodoras Skala.
- Ar galima man ... pasinaudoti... – kajutę pasiekė silpnas roboto balsas. Žodžius buvo sunku suprasti, tačiau žmonės suprato, apie ką jie.

Kapitonas nesvyravo:
- Taip! – sušuko, neišklausęs iki galo. – Įjunk lazerinį pistoletą.
- Kapitone! – išsiveržė Nikolajui.
- Ramiai, be panikos! – ištarė Skala. – Saugokite akis...

Tą akimirką ekrane šmėkštelėjo akinantis spindulys. Jis užgeso ir vėl plykstelėjo.

Tūkstančiai roboto pasiųstų ugninių adatyčių skrodė trečiąjį skyrių. Žalioji masė suvirpėjo ir atsitraukė.

Kiras buvo panašus į fantastinį ežį, pavojaus akimirką atstačiusių spyglius. Tik spyglių vaidmuo teko lazerio spinduliams – akinančios baltoms gijoms, savo kelyje nešantiems virtį viskam, kas gyva.

Laboratoriją užpildė balti garai. Matomumas beveik dingo, ir kapitonas paskubomis perjungė į infraraudonąjį režimą.

Žalioji masė konvulsiškai trūkčiojo. Sprendžiant iš visko, lazerio spinduliai nebuvo jai skanūs, ir robotas iš gynybos perėjo į puolimą. Milžiniškas ežys lėtai slinko į skyriaus vidurį, svaidydamasis strėlytėmis- adatėlėmis. Lazerio spinduliai siekė pusantro metro, o tada staigiai nutrūkdavo. Toks nustatymas buvo tam, kad Kiras nesupleškintų laboratorijos sienos – kas būtų leidę priešininkui pasklisti po visą laivą.

- Kokia patvari gyvybės forma, - sumurmėjo šturmanas. – Nieko panašaus nebuvau sutikęs.
- O man atrodo, kad protinga... – šnibždėjo astrobiologas, pasirengęs, kaip atrodė, sulįsti į ekraną.

Kapitonas linktelėjo.

- Gal tu ir teisus, Jaroslavai, - pasakė jis ir uždėjo ranką ant peties. – Tačiau klausimas – draugiška ar ne?..
- Du protai privalo suprasti vienas kitą, - spyrėsi astrobiologas.
- Hm... turi rasti bendrą kalbą, - vyptelėjo Skala. – Trumpa tavo atmintis.
- Tu apie ką?
- Ar užmiršai, kaip vienoje iš planetų kariavo vienos civilizacijos atstovai? Atrodo, protingos būtybės, o kaip negailestingai naikino vieni kitus, su kokiu velnišku išradingumu! Stengėsi taip, kad kai kurių ir pėdsakų neliko... Ką čia kalbėti... – numojo ranka Fiodoras Skala, - tu ne blogiau už mane žinai gimtosios planetos istoriją.
- Žinau Žemės istoriją, tačiau čia kitas atvejis.
- Atvejis kitas, o pavojus tas pats, - savo laikėsi kapitonas.
- Žiūrėkit, Kitas kažką sumąstė! – įsiterpė šturmanas, ranka rodydamas į ekraną.

Ir iš tikro, roboto elgesys smarkiai pasikeitė. Jis ėmė manevruoti, perbėgdamas iš vietos į vietą. Atrodė, kad jis šoka kažkokį keistą šokį, tokie išlavinti ir tikslūs buvo jo judesiai. Kaip kitaip, juk bet koks netikslus judesys – ir tai dabar suvokė ne tik žmonės, bet ir baltyminis, - galėjo kainuoti jam gyvybę. Ir už kiekvieno jo judesio glūdėjo milžiniški skaičiavimai...

Netrukus baltyminio judesiuose ėmė ryškėti tam tikras dėsningumas. Lėtai, tačiau užtikrintai, jis priartėjo prie trokštamo liuko. Palei Kiro šuoliukus lingavo ir ugninės adatytės, padėjusios sulaikyti žaliąją masę saugiu atstumu.

- Savisaugos jausmas... – murmėjo astrobiologas. – Papildomas protingumo patvirtinimas.

Radijo ryšis su baltyminiu nutrūko, jį atstatyti niekaip nepavyko. Iš trečiojo skyriaus atsklisdavo tik kažkokie triukšmai. Tad apie tai, kokie jausmai užplūdę Kirą, ekipažas galėjo tik spėlioti.

Tebetęsdamas gudrius piruetus, robotas prasibrovė iki sienos ir iškart užgesino dalį spindulių, kad nepažeistų sienos panelių, o kitus spindulius sutelkė į siaurą pluoštą.

Priblokšta sustiprintos ugnies, žalioji masė pasitraukė kelis metrus., Matyt tai buvo taktinis ėjimas tam, kad sutelkus jėgas, pulti priešą. Tačiau Kiras sugebėjo padėtimi pasinaudoti geriau. Neįtikima jėga jis rovė į save liuką ir iššoko iš skyriaus...

Paskui jį ketino nutįsti žalia ranka, tačiau nukrista negailestingo lazerio spindulio, bejėgiškai nukrito ant grindų.

Tą pat akimirką Skala perjungė infražiūrą į koridorių. Čia viskas buvo taip įprasta, kad net nesitikėjo, kad gretimoje laboratorijoje vyksta kažkas neįtikėtina. Ramiai fosforizavo panelės, tvyrojo kažkokia užsistovėjusi tyla, kurią sugėrė minkštas grindų plastikas.

Visi matė lėtai tolstančią roboto figūrą. Jis šlubčiojo, vilko čiuptuvą, matyt sužeistą per susirėmimą.

- Įdomų, į kur jis? – trumpą pauzę nutraukė šturmanas. – Regeneruoti pažeidimų?
- Nemanau, - palingavo galvą astrobiologas.
- Tai kur?
- Ten, gale, ekspres-analizės laboratorija, - paaiškino Jaroslavas.
- Kirui reikalai svarbiau už viską, kaip ir mums, - pasakė Fiodoras Skala. – Šią mintį jam įteigė dar Žaliojo miestelio, kuriame buvo užaugintas, auklėtojai... Ir, kaip matau, padarė tai labai gerai.

Nikolajaus spėjimas pasirodė teisingas.

Kai Skala perjungė ekraną į ekspres-analizės, visi pamatė ten masyvią roboto figūrą, kuris kuitėsi prie prietaisų. Jo skleidžiamas spindulių pluoštas užgeso vos Kirui palikus trečiąjį skyrių.

- Užbaigiau išankstinę iš skyriaus paimtos žaliosios masės analizę, - raportavo Kiras.
- Na! – nerimo kapitonas.
- Medžiaga minkštos kristalinės struktūros, - tęsė Kiras.

Astrobiologas krenkštelėjo ir su nuoskauda pliaukštelėjo per krėslo atkaltę.

- Tačiau, atsižvelgiant į kai kuriuos duomenis, kuriuos dabar išvardinsiu, - tęsė robotas, - tai, be abejonių, gyva materija.

Kiras ėmė vardinti faktus, užpildamas klausytojus skaičiais. Tačiau Skala jį nutraukė:
- Skaičius įsimink, praneši vėliau. O dabar mus domina tik loginės išvados. Žinok, laiko turim nedaug.
- Sakuk, Kirai, kaip manai, ar žalioji materija turi protą? – uždavęs šį pagrindinį savo klausimą astrobiologas laukė atsakymo užkandęs žadą.

Tačiau baltyminis neskubėjo. Jis tarsi statula sustingo priešais stambią spektro analizės įrangą. Roboto nejudrumas liudijo apie mąstymo įtampą.

- Žalioji materija nėra organizuota materija, - pagaliau paskelbė Kiras. – Tai iš sporų susidaręs bakterijų konglomeratas. Toko audringo iki šiol besitęsiančio dauginimosi priežastis, - tinkamos sąlygos...
- Astrohiberelinas, - įterpė Jaroslavas.
- Tačiau neatmetu, kad prieš mus iki šiol žmonijai nežinomas reiškinys, - tęsė baltyminis. – Bakterijos sudaro kažkokį kolektyvinį protą panašiai kaip smegenų neuronai sudaro pačius smegenis.
- Sakyk, Kirai, o pati bakterijų rūšis žinoma? – paklausė astrobiologas.
- Ne, - atsakė baltyminis. – Aš patikrinau kataloge „Gyvybė kosmose“, kurį saugau atmintyje. Nieko panašaus ten neradau.
- Koks jų pagrindinis tikslas? – paklausė kapitonas.
- Jos geba skaidyti ir įsisavinti svetimos prigimties medžiagą.
- O panelių plastikas? – paklausė astrobiologas. - Tai viena mįslių, kuri dar neįminta: jonizuota medžiaga yra išimtis, - atsakė baltyminis.

Įsivyravo ilgoka tyla. Galiausiai Nikolajus Bortas tarė, nesikreipdamas į nieką:
- Ir vis tik nematau atsakymo į svarbiausią klausimą: ar žalioji medžiaga sudaro tam tikrą protą turintį organizmą? Ir jei taip, tai koks jo potencialas? Nejaugi stebėtame žaliosios medžiagos elgesyje nėra nieko protinga?
- Gali būti, kad ši masė veikai panašiai kaip skėriai, kurie savo kelyje naikina viską, ką sutinka, - sausai dėstė Fiodoras Skala.

Ir tą akimirką Kiras, ilgokai užtrukęs prie paskutinės diagnostinės įrangos, nusigręžė nuo jso ir ryžtingai tarė:
- Kapitone!

Žmonės užsičiaupė: roboto tonas nežadėjo nieko gera.

- Klausau, Kirai, - atsiliepė Skala.
- Į mano kūną praniko svetimos bakterijos.

„Tik to mums betrūko!” – mintyse šmėkštelėjo astrobiologui.

- Daug? – paklaus kapitonas.
- Keli šimtai. Jos praniko per įtrūkimą čiuptuve ir iš ten pasklido po visą kūną...

Šturmanai dilgtelėjo širdį. Jis prisiminė roboto eiseną koridoriumi ir pamanė, kad jau tada pajuto nelaimę. O jei ir Kiras išeis iš rikiuotės...

- Štai ką, Kirai. Skubėk į profilaktinio apšvitinimo kamerą, - nurodė kapitonas.
- Kokiam laikui? – įprastu tonu pasitikslino baltyminis, tarsi patirti mirtinai pavojingą spinduliavimą jam buvo kasdieniniu reikalu.
- Šimtui sekundžių.
- Klausau, - linktelėjo robotas.
- Tu išprotėjai, Fiodorai! – už rangos kapitoną čiupo šturmanas. – Tokia dozė jį nužudys.
- Maksimali dozė – vienintelis šansas susidariusioje padėtyje, - paprieštaravo Skala.
- Jei Kiras žus, mes nesusitvarkysime su laivo valdymu!.. Jaroslavai, ko tyli, po velnių! – neviltyje sušuko Nikolajus. – reikia sustabdyti Kirą, kol dar yra laiko – iki kameros dvi minutės!

Astrobiologas abejojo.

- Pagal žaliojo miestelio duomenis Kiras nuo tokios dozės turėtų žūti, - pagaliau pravėrė išbalusias lūpas. – Tačiau nuo to laiko praėjo...
- Štai, štai, mes skrendame gerus 15 m, - nutraukė kapitonas. – Per tą laiką baltyminis patyrė kai kuriuos pokyčius. Jo organizmas tobulėjo, kaip ir buvo užkoduota programoje.

Šturmanas dar norėjo kažką prieštarauti, tačiau tik numojo ranka.

- Aplankykime trečiąjį sektorių, - ištarė kapitonas ir perjungė vaizdažiūrį.

Jaudulys, kurį astrolaboratorijoje savo veiksmais sukėlė Kiras, spėjo nurimti. Tačiau žaliosios medžiagos kiekis pastebimai padidėjo. Ji kilnojosi, pūtėsi, neramiai blaškėsi nuo sienos prie sienos, tačiau kaip ir anksčiau nelietė panelių.

Kas bus su laivu, kai ji išsiverš į laisvę?.. „Adalberta Virdžinija“ tikriausiai pražus. Apie tai mąstė kiekvienas ekipažo narys.

Neramios nuojautos tarytum materializavosi, kajutėje sukurdamos neramią atmosferą. Kaip ten Kiras? Negi žuvo?

- Protu, Fiodorai, suvokiu, kad tu teisus, - prabilo Jaroslavas Gornas. – Tačiau sutikti sunku...

Kapitonas nutylėjo.

- Būtina sudaryti tolimesnių veiksmų planą, - pradėjo šturmanas, - tam atvejui, jeigu...
- Bakterijos žuvo, - iš garsiakalbio pasigirdo baltyminio balsas.

Žmonės su palengvėjimu atsiduso.

- Kaip tu? – paklausė Skala.
- Pažeistas nervų centras.

Jaroslavas susirietė tarsi iš skausmo.

- Tačiau kurį laiką dar galėsiu vykdyti tavo įsakymus, kapitone, - užtikrino robotas.

Kapitonas sunkiai atsikėlė, pažingsniavo po skyrių. Likusieji tylėdami akimis lydėjo jį.

- Taigi, mūsų kol kas keturi, - kalbėjo kapitonas. – Laivo kursas liko stabilus, paskutiniai įvykiai jam įtakos neturėjo. Spręskim ką daryti su trečiuoju skyriumi?

Gniuždanti tyla įsivyravo skyriuje. Kiekvienas suprato, kokia atsakomybė tampa jam. O ne, ne tik atsakomybė u- kitų gyvybę, už laivą, už neįkainojamą informaciją, kurios laukia Žemė. Čia kalbama apie kažką kokybiškai naujesnį.

Kas išdrįs pasakyti, kas iš tikro yra keista žalioji medžiaga? Juk net ją tyrusių prietaisų parodymai prieštarauja vienas kitam. Ką bekalbėti apie ekipažą?

- Gal iš išorės trečią skyrių padengiam nauju nonoplastiko sluoksniu? – pasiūlė šturmanas.
- Ne, vis tik rizikingam, - papurtė galvą kapitonas. – Laivas negali savyje visą laiką nešti bombą, kuri gali sprogti bet kurią akimirką.
- Mes sukonstruosime lazerinę patranką ir nukreipsime į trečio skyriaus liuką, - ištarė Jaroslavas. – Jei žalioji bjaurastis pereis ribą, mes iš arti ją sušaudysime, kaip tai darė Kiras.

Astrobiologas klausiamai pažvelgė į kapitoną, tačiau tasai vėl paprieštaravo:
- Sušaudyti tai sušaudysime, tačiau kur garantija, kad kažkokia bakterijų dalis nepateks į kitus skyrius? Tada jau niekaip nesusitvarkysime su žaliąja nelaime. Ji sunaikins visą laivą.

Į kajutę įžengė Kiras. Jo vaizdas nebuvo ypač šaunus: čiuptuvai sužaloti, fotoelementus dengęs plastikas sudaužytas.

Robotas tylėdamas prisiartino prie ekrano ir įjungė trečią skyrių. Vaizdas, deja, buvo mažai paguodžiantis. Visa žalioji masė sukosi tarsi pasiutusi. Tame buvo sava prasmė: toks sukimasis sukelia išcentrines jėgas. Jos išorinius bakterijų sluoksnius numesdavo prie laboratorijos sienų, ir kai kurie smaragdiniai liežuviai voe nepaliesdavo nonoplastiko.

Kosmonautai tarsi užburti kurį laiką žiūrėjo į žalių atspalvių bakchanaliją.

- Štai kas, - prabilo kapitonas. – Biolaboratorija – visas skyrius – privalo būti katapultuota. Kito kelio išsigelbėjimui nėra.

„Adalberta Virdžinija“ buvo sukonstruota pagal povandeninio laivo principą: laivą sudarė skyriai, kurių kiekvienas turėjo atskirą paskirtį. Tai laivui užtikrino didesnį gyvybingumą: jis galėjo likti „plūduriuoti“ ir funkcionuoti net ir iš rikiuotės išėjus nemažam skyrių kiekiui. Kilus būtinybei „Adalberta“ galėjo atmesti bet kurį iš skyrių.

Per kelias minutes kosmonautai atliko reikiamus paskaičiavimus – borto kompiuteriui teko pasidarbuoti pilnu apkrovimu – ir užėmė savo vietas. Per ilgus metus dar neteko atlikti tokios operacijos. Todėl ne tik ekipažas, bet ir Kiras aiškiai jaudinosi.

Kai kapitonas paspaudė mygtuką, kuris sukeldavo katapultavimą, šturmanui pasirodė, kad laivas protestuodamas virptelėjo ir nuo nosies iki uodegos nusirito stabdanti banga. O gal tai tebuvo tik įaudrintos vaizduotės žaidimas? Beje, strėlytės valdymo pulte iš tikro neužtikrintai pasiblaškė ir tik po kelių minučių, 3-4 kapitono komandų, vėl nurimo, o signalinės lemputės užgeso.

Keista ir neįprasta buvo matyti išorinės apžvalgos ekrane vietoje vieno – du dirbtinius dangaus kūnus: „Adalbertą Virdžiniją“ ir nuo jo atšlijusį rutulio formos biolaboratorijos skyrių. Atstumas tarp jų lėtai didėjo, tarsi skyrius iš visų jėgų stengtųsi neatsilikti nuo motininio laivo kūno.

- Motina su dukra, - mestelėjo kažkas iš ekipažo.
- Įnoringa dukra, - patikslino kapitonas.
- Trečias skyrius jau toli nuo mūsų, - po pauzės liūdnai ištarė astrobiologas, į nieką nesikreipdamas. Jis jautėsi taip, tarsi jį būtų apvogę.
- Tavo akimatis niekam tikęs, - šturmanas papurtė galvą.
- O ką tu pasakysi, Kirai? – paklausė kapitonas.
- 24 km, - nesvyruodamas atsakė robotas, tarsi ir laukęs šio klausimo.
- 24 km! – pakartojo Skala. – Pėstysis šį atstumą nueina per 5 val. Mašina nuvažiuoja per 15 min. O žvaigždėlėkis tai liuokteli per niekingą sekundės dalį. Savyje mirtį nešantis konteineris plaukia visai greta laivo tarsi pririštas prie jo. Pavojus sumažėjo, tačiau nedingo.
- Akivaizdu, kad skyrius negavo reikiamo impulso, - mąsliai įterpė Kiras.
- O! Pažvelkite! Skyrius ėmė dreifuoti į mūsų pusę, - sušuko šturmanas. - Man atrodo, kad jis didėja. – ir šturmanas mestelėjo žvilgsnį į Kirą, tais klausimais buvusį nenuginčijamu autoritetu.
- Tu teisus, tačiau tik iš dalies, - išbūgnijo robotas, Kartais jis išsireikšdavo gana spalvingai, - auklėtojo įdiegtas įprotis.
- Paaiškink, prašau, Kirai, - nedrąsiai paprašė Nikolajus.
- Atstumas šiuo metu tarp skyriaus ir laivo liko nepakitęs.
- Tačiau skyrius didėja!
- Taip, didėja jo paties dydis, - sutiko robotas. – Paaiškinti to reiškinio negaliu...
- Nejaugi tai sporos?! – sušuko išbalęs astrobiologas.

Dabar jau ir paprasta akimi matėsi, kad sferinis skyrius pučiasi tarsi nuo mielių.

- Klausykite, o ar jums neatrodo, kad ... – pradėjo šturmanas, tačiau jo žodžius užgožė darnus kitų ekipažo narių riksmas. Garsiausiai kaukė Kiras – jo balsas buvo panašus į nevilties apimtą rūke paklydusio laivo sireną.

... Juodas erdvėje sklendžiantis rutulys staiga plyšo, ir iš plyšio išaugo smaragdo spalvos fantastinis žiedas. Jo žali žiedlapiai pablizgėdavo, tarsi būtų nusėti brangakmeniais.

Tačiau net su tokiu žavinčiu grožiu žiedas slėpė didelį pavojų. Plėšri mikroorganizmų kolonija išsiveržė iš įkalinimo ir metė iššūkį kosmonautams.

Žiedas kurį laiką pasiūbavo ant lankstaus vis augančio stiebo, o tada liuoktelėjo link žvaigždėlėkio.

Pirmasis akis nuo prikaustančio reginio atitraukė kapitonas. Tarsi nusimetęs apžavus, jis prišoko prie valdymo pulto ir pasuko keletą rankenėlių, staigiai padidindamas fotoninę trauką. Iš reflektoriaus lėkštės laivo gale pliūptelėjo akinanti šviesos upė.

Žmonės įsitaisė perkrovas kompensuojančiuose krėsluose ir sustingo skausmingo laukimo būsenoje.

„Adalberta Virdžinija“ didino greitį. Ekrane gerai matėsi, kaip didėja atstumas nuo smaragdinio žiedo, kuris tuo metu jau ėmė panašėti į žalią debesėlį.

Atrodė, lyg debesėliui buvo gaila išsiskirti su „Adalberta“. Jis link laivo tiesė savo plonus kuokelius, tarsi maldaudamas jo palaukti.

Skala, Bortas, Gornas ir Kiras neatitraukdami akių spoksojo į iškilą apžvalginio ekrano akį. Žalias debesėlis tolo. Štai jis virto katės akimi ir galiausiai – tiesiog žaliu tašku, kuris po kelių akimirkų ištirpo begalinėse kosmoso erdvėse.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Janušas Zaidelis. Avarija
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
Gyvenimas vietoje gyvenimo
Anatolijus Radovas. Georkas
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
Konstantinas Čikunovas. Laikrodis
Vladimiras Maryševas. Ekskursija
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
Voldemaras Baalis. Eksperimentas
Atominis karas pokario fantastikoje
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
J. Verovas. Niekada neatsiliepkite nepažįstamiesiems
A. Anisimovas. Mažas papildymas oficialiai istorijai
Albertas Šatrovas. Nusikaltėlio fotorobotas
Valerijus Gvozdėjus. Rasti kurmį
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
V. Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Pavelas Michnenko. Etiketas
J. Glazkovas. Juodoji tyla
Polas Ešas. Kontaktas
M. Jako. Protingumo testas
L. Aldani. Korokas
Kasijus
K.S.N.
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis