Viačeslavas Nazarovas. Suprų sukilimas

Apie autorių

Viačeslavas Aleksejevičius Nazarovas (1935-1977) – rusų rašytojas-fantastas, poetas. Išleido 4 eilėraščių rinkinius ir parašė keletą fantastinių apysakų ir apsakymų, kurių žinomiausios apysakos, „Silajaus obuolys“ (1982), „Suprų sukilimas“ (1982), „Žaliosios Žemės durys“ (kitas pav. „Lygiųjų našta“, 1977).

Gimė 1935 m. Orle, valstiečių šeimoje. Su sergančia motina išgyveno vokiečių okupaciją. Po karo ėmė lankyti mokyklą. 1958 m. baigė MVU Žurnalistikos fakultetą ir pasiprašė, kad jį paskirtų į Sibirą. Gyveno Krasnojarske, dirbo redaktoriumi, žurnalistu. Dirbdamas kino dokumentalistikoje, pabuvojo Evenkijoje, Chakasijoje, Tuvoje, Jenisiejumi plaukė iki Arkties vandenyno.

Kūrybinį kelią pradėjo kaip poetas 6-o dešimtm. pabaigoje. 1968 m. pasirodė pirmas fantastinis apsakymas “Pažeidėjas“.

Sunkiai sirgo, 1972 m. buvo operuota širdis. Mirė 1977 m. birželio 20 d.

 

1.

Aš, Kolis Liberis, 6-ą tarnybos laikotarpį tarnaujantis zistoris, neblogai išsilaikiau, neskaitant kai kurių nesklandumų fizionomijoje, mažo trūkumo piršto skaičiaus klausimu, įgimtos trumparegystės ir sintetinio inksto. Tokią sėkmę pilnai priskiriu visagalei Desanto tarnybos statutui, kurį dievinu ir kurio visą savo sąmoningą laiką nepriekaištingai laikausi. Čia aš tai tam, kad mane beviltiška įpainioti į sukilusių suprų istoriją: prie manęs neprikibsi, aš vykdžiau įsakymą, ir mano reikalai švarūs.

Tačiau Statusas net zistoriui nedraudžia turėti akis ir ausis, o papildomai – ir galvą, nors ir vien kaip minėtų organų laikmeną.

Štai jūs manęs klausotės jau gerą penketą minučių ir iš jūsų veidų matau, ką galvojate: štai grynakraujis plepys, iš kurio nieko dora neišgausi. O man to kaip tik ir reikia: pirmasis armijos pėstininko, tokio, kaip aš, priesakas yra – plepėk kiek galima daugiau, kad neišplepėtum ko nereikia. Pusė vaikinų, su kuriais pradėjau, jau senai tūno atsargoje, o aš vis dar skraidau. Žemas nusilenkimas tam žvitriam proprotėviui, kuris pirmasis sumąstė žodžius. Jais galima taip supainioti paprasčiausią reikalą, užleisti tokias miglas, kuriose net suprai ragus nusilaužys.

Štai mes iki suprų ir priėjome. Puikiai suprantu, kad jie šią akimirką domina gerokai labiau nei mano kuklus asmuo. Todėl baigiu tūpčioti ir pereinu prie reikalo. Tik prašau atsižvelgti – visame tame, kas įvyko, aš nė velnio vis dar nesuprantu, tad negaliu atskirti tai, kas svarbu, nuo nesvarbaus. Atsirinkite patys, o a6 tiesiog pasakosiu, ką mačiau ir girdėjau.

Viačeslavas Nazarovas. Suprų sukilimas Rytas tądien išaušo geras. Mūsų SB-13 pakibo virš paties vandenyno, ne aukščiau nei 200-300 m virš paviršiaus, kvadrate ... Beje, kvadratas, - tai ne mano reikalas. Civiliams paaiškinsiu. Kad SB – tai Skraidanti Bazė, o 13 – mūsų numeris; o tasai, kuris jį mums suteikė, tarsi į vandenį pažiūrėjo – nuo mūsų bazės viskas ir prasidėjo.

Taigi, pakibome mes virš paties vandenyno ir aš iškart sumečiau: šiandien aukščiausioji vadovybė vėl suprais mėgausis. Jau visą savaitę šie nukaršę dievai-griausmavaldžiai iš TKT (kas yra Tarptautinė Kosmonautikos Taryba, manau, nereikia ir civiliams aiškinti) trinasi Ruberoje. Mūsų SB senoliai tūno jau antra para; ir mūsų šaunusis konsulas kapitonas Mort-Irisas, tarp savų tiesios Mortyra, per tas 48 val. numetė kokius 8 kg. Kas dėl mūsų, smulkaus mailiaus, tai atsipirkome papildoma medicinine komisija ir papildomomis dvejomis Statuto užsiėmimų valandomis. Mat aukštieji svečiai atvilko kažkokias stebuklingas torpedas, kurios atseit turėtų pakloti suprą. Tų torpedų paleidimo mygtukus iškart užantspaudavo ir grasindami tribunolu uždraudė jomis naudotis nepriklausomai nuo situacijos. Paspausti tą mygtuką buvo leista tik tada, kai konsulas-kapitonas Vidiniu lanku susisieks su Gėja ir išprašys kaip minimumas trijų TKT narių palaiminimą. O tai, įvertinant visas aplinkybes, reiškė – niekada.

Per tris tarnybos Ruberoje metus mačiau ne mažiau nei desėtką tokių komisijų ir tokių stebuklingų torpedų. Ir esu tvirtai įsitikinęs: visos tos ultratorpedos, išskyrus tą, paskutinę ir lemiamą, tebuvo vaikiškais barškučiais, kuriais bandė pakelti mūsų kovinę dvasią...

Tą rytą pradėjęs budėjimą Viršutiniame denyje, priverčiau savo vienintelį pavaldinį, jaunesnįjį zistorių Julą Imperą, viską sutvarkyti ir išblizginti, nes svečius iš Gėjos pirmiausia atves į Viršutinį denį: iš čia puiki panorama ir nuostabi galimybė pūsti dūmus į akis naujausia įranga.

Julas Imperas pas mus pateko iškart po mokyklos, pakeitęs eilinio medicininio patikrinimo nepraėjusį Kilį Overą. Jis paklusnus ir tvarkingas vaikinas, tačiau nuo pat pirmos dienos krito į akis jo yda – jis visa siela beatodairiškai ir be priežasties neapkentė suprų. Ar tai genuose pas jį kažkas atsilenkė, ar, kaip vaikams būna, nebuvo nuotaikoje pirmąkart juos išvydęs, tačiau tereikėdavo jam taikiklyje nusitaikyti į suprą – jam net rankos imdavo virpėti, garbės žodis.

Julas baigė tvarkytis aštuntai valandai. Tuo metu Stela jau išniro horizonte ir žydrokuose oro verpetuose virpėjo milžinišku kiaušinio tryniu. Aplink oro verpetus spietėsi, susiliedami ir atitrūkdami, siauri rudi žiedai; antroje dienos pusėje jie išbrinks, išsipūs, susiklostys į svyruojančias ant smaigalio stovinčias piramides, iš užklos dangų. Ir vandenynas, kuris ryte savo rubiniškais atspalviais panašus į dvigubo valymo šeri-brendį, taps tamsiai raudonu, tarsi venų kraujas. O naktį praūš toks uraganas, kad jei ne antigravai, tai mūsų „skraidančią lėkštę“ nusviestų velniai žino kur, už tūkstančio parsekų.

Tokia Rubera, Raudonoji planeta, vientisas vandenynas be jokios užuominos apie sausumą, milžiniškas stebuklingojo protovito burbulas, padovanotas nežinia kieno, nežinia už ką ir nežinia kodėl.

Miegoti protingu veidu ir atmerktomis akimis išmokau dar per bendrojo lavinimo pamokas desantininkų mokykloje . Su metais tas naudingas sugebėjimas tapo aukštuoju menu. Galiu lažintis iš bet ko – varžovų Galaktikoje tuo klausimu man nėra.

Todėl, kai Julas Imperas atsistojo prieš mano neregias akis, aš pirma užbaigiau turiningą sapną apie mano vieną pažįstamą ir tik tada įsijungiau. Julas jau baigė raportą ir laukė tolimesnių nurodymų. Nepradėjau jo traumuoti, reikalaudamas pakartoti, ką jis sakė, tuo labiau, kad denis blizgėjo švara taip, kaip dviejų mėnesių amžiaus kūdikio sąžinė.

- Puiku, jaunesnysis zistoriau Imperai, - ištariau tėviškai. – neblogai įvykdėte įsakymą. Jei visada taip kruopščiai vykdysite Statuto nurodytas pareigas, tapsite tikru desantininku.

Reikia prisipažinti, man gerokai laužė galvą po vakarykščio. Neskubėkite su išvadomis – už šito šono irgi manęs nesučiupsite. Žinau, kad gerti Bazėje uždrausta, iš šventai laikausi draudimo. Tačiau Statutas moko mus padėti draugams, o Kilis Overas buvo mano geriausias draugas ir geriausias chemikas už Gėjos ribų. Paprasčiausio naminės varymo aparato pagalba jis į skystį paversdavo viską, kas patekdavo jam po ranka. Tačiau jam trūko literatūrinių sugebėjimų, kad pakankamai vaizdžiai aprašytų savo mišinių savybes. Todėl jis dažnai mane pasikviesdavo į savo vienišus cheminius vakarėlius. Mes dirbome gryno mokslo labui, pagal jėgas užrašydami rezultatus į specialų žurnalą. Kai Kilį išbrokavo komisija, jis su ašaromis akyse paruošė mišinį, kurį mano garbei pavadino „Kuolu“. Pasilikau sau gertuvę detalesniems aprašymams. Produktas pavyko – nuo to „Kuolo“ gerklėje kuolas įstrigdavo. Galite pabandyti...

Vienu žodžiu, miegoti užsimaniau žvėriškai, tačiau juk nepaliksi pavaldinio be užsiėmimo? Tad pasisodinau Impera šalia, pritraukiau jam taikymo stereookuliarus ir ėmiausi aiškinti mūsų amato Ruberoje pagrindus.

- Ko mes čia tūnom? Ogi todėl, kad tankeriams užtikrintume saugų protovito pasikrovimą. Nuo ko giname tankerius? Nuo suprų, nes vienas toks sutvėrimas gali į garų debesį paversti visą mūsų tankerių laivyną. Kaip mes juos saugome? Niekaip, nes suprai dar niekada neužpuolė nei tankerių, nei mūsų pačių. Tiesiog pasikrovimo meru mes atkreikiame suprų dėmesį į save, atlikdami keletą provokuojančių šūvių. Suprai pradeda mus „čiupinėti“, o mes pereiname į „veidrodžio“ režimą: supras mus lazeriu – ir mes lazeriu į tą pačią vietą, supras mus kovine galvute – ir mes jam lygiai tokią pat. Toks persimetinėjimas trunka iki nakties uragano, tankeris per tą laiką pasikrauna ir nuneša kojas toliau, o nakties uraganas užtikrina taiką tarp mūsų ir suprų. Ryte suprai nieko neprisimena, o mes prisimename, tačiau tylime – iki kito tankerio... Štai ir visas darbas.

Štai tada ir pastebėjau, kaip dreba jo rankos: visas išbalęs, viena ranka laikosi už okuliaro, o kitą ranką prie paleidimo tumblerių tiesia.

- Tu, šitą, vaikine, mesk, - sakau kiek galima griežčiau. – Tau šiame skyde nėra ką daryti. Čia šeimininkė – mašina. Ji seka, skaičiuoja, mąsto ir šaudo – viską pati. Žmogui tai nepasiekiama. Visa gudrybė, kad suprusi reikia atsakyti visiškai taip pat – akimirksniu įvertinti smūgio tipą ir galingumą, trajektoriją, pataikymo vietą ir kita – ir momentaliai atsakyti. Ir ne duok dieve, jei nepataisysi...

- O ką, jei prašausi?
- Supras pakartos smūgį, tik du-tris kartus stipriau.
- O jei ir jam – stipriau?
- Jis dar stipriau mostels. Jam kas – galios pakaks dešimčiai tokių SB kaip mūsiškė.
- Vadinasi, mes praktiškai beginkliai?
- Kaip taip – beginkliai? Apsižvalgyk – via, kas tik sugalvota tam, kad žudytų, draskytų, degintų, daužytų, laužytų, paverstų garais, pelenais, dūmais, trupintų į dulkes, molekules, atomus – visa tai surinkta mūsų „skraidančioje lėkštelėje“. O tu sakai – beginkliai...
- Tačiau suprai galingesni? Jei jie nuspręs rimtai mus pulti, tai paprasčiausiai pavers Bazę – kaip ten sakei? – „dulkėmis, molekulėmis, atomais“. Vadinasi, tik apsimetame, kad saugome tankerius. O iš tikro, mes net savęs apsaugoti nepajėgūs. Nepajėgūs su visu savo protu prieš šiuos besmegenius supergalingus gyvulius...

Čia jau rimtai pyktelėjau. Nemėgstu, kai mane nosimi baksnoja į visokias įtartinas vietas.

- Jaunesnysis zistoriau Imperai, - sakau, į balsą įdėdamas daugiau druskos, - neašarokite, tu ne mergina, praradusi nekaltybę, o desantininkas. Statusas atleidžia viską, išskyrus bailumą. Suprai nėra stipresni už mus, jie nepažeidžiami. Jie beveik nemirtingi, tad nėra nieko, kas galėtų juos pasiųsti į aną pasaulį. Supras akimirksniu randa apsaugą nuo bet kokio ginklo. Tačiau tai visai nereiškia, kad turime iš čia nešti kojas. Gėjai būtinas protovitas. Tuo viskas pasakyta. Toks mūsų darbas. Ne besiseilėjantiems...

Čia tas pajodžarga pažvelgė į mane – ir visas mano iškalba akimirksniu dingo. Prisiekiu, jo išprotėjusiose akyse nebuvo nė pėdsako baimės, o tik nuostaba, kažkoks kartėlis ir neapykanta. Oi, kokia neapykanta... Tik dabar supratau, kad jam rankos drebėjo ne iš baimės, o iš pykčio...

- Aš ne apie tai, Kuolai, - jis taip ir pasakė „Kuolai“, o man pritrūko dvasios jį pertraukti. – Aš ne apie tai. Aš jų nebijau. Aš tik negaliu suprasti, iš kur tokia bjaurybė atsirado. Juk aplink – protovitas, gyvasis kraujas, pirmapradžio gėrio okeanas. Protovitas gali užgydyti žaizdą, prikelti iš mirusiųjų, apvaisinti ir derlingu padaryti tūkstantmetį granitą. Tai iš kur supergėrio planetoje atsirado tokia superšlykštynė?

Nevalingai pažvairavau į binokuliarus ir dar kartą blogu žodžiu paminėjau savo protėvius, perleidusius man savo trumparegystę – kontaktines linzes po vakarykščio aš nusiėmiau, kad netrukdytų apmąstymams, o ryte nesugebėjau užsidėti, nes ištino rankos. Būtų mano žvitruolės vietoje, gal ir visos istorijos nebūtų... Bet apie tai vėliau. O kol kas įsižiūrėjau į binokuliarus ir nors prastai, tačiau vis tik matau: viskas lyg ir tvarkoje, suprai, kaip priklauso, dūksta ties horizontu – jie mums netrukdo, o mes jiems. Ir nieko ypatingai blogo nėra.

Aišku, supras iš arti vargiai gali sukelti simpatijos protrūkį. Įsivaizduokite gero kreiserio dydžio krokodilą, padenkite jį dvimetriniu burbuliuojančių ir radioaktyvių gleivių sluoksniu, gerokai apraizgykite aprūdijusia spygliuota rankos storio viela ir ją paleiskite dešimčių milijonų voltų stiprumo elektros srovę, nepaisydami žaidų fejerverko – ir gausite supro karkasą, taip sakant, „kaladėlę“. Dabar į tą kaladėlę kiškite visa, kas tik šaus į galvą puolimo ir gynybos srityje – visa, ko mokė mokykloje, visa, ką girdėjote iš daug mačiusių žmonių, visa, kas sapnavosi košmaruose po riebios mėsiškos vakarienės, - gerai visa tai išmaišykite, dar kartą viską apseiliokite gleivėmis, papudruokite kreida ir savo kūrinį paleiskite į kraujo vandenyną, po baisiais uraganiškų viesulų gaubtais, į trūkią kiaušiniškai gelsvos šviesos gęstančios saulės šviesą – na kaip? Įkvepia?

Tik ar suprai kalti, kad tokiais išsigimė? Juk mes pas juos be kvietimo atsitrenkėme – jiems ir be mūsų gerai buvo. Gyveno savęs nevaržydami, kutenosi daugiakilovačių lazerių iškrovose, termobranduolinėje aistroje pradėdavo šarvuotus supriukus – ir staiga apsireiškia jaunesnysis zistorius Julas Imperas ir taria: „Fu, kokia bjaurastis! Noriu, kad būtų kitaip!”

- Klausyk, Julai, tu geras ir mielas vaikinas, ko tam kliūva šios vargšės pabaisos? Kaip jos tave nuskriaudė? Juk jie niekam nepadarė nieko bloga. Dar daugiau, jie leidžia vogti jiems teisėtai priklausantį protovitą iš savo panosės ir nieko nereikalauja mainais...
- Bet juk jie gali sunaikinti visus ir visa!
- Gali, bet nenaikina! Vadinasi, ir jie turi kažkokius stabdžius!
- Ne, ne ir dar kartą ne! Visata sutverta gėriui, o ne blogiui. Ir jei gamta pasielgė neprotingai, protas turi teisę ją pataisyti.

Laiku susigriebiau, kad susigūžiau kiek galiu. Tuo labiau, kad ginčytis ne specialistas. Juk gerai pagalvojus, tai visada padarai išvadą, kad tavo varžovas savaip teisus. Visa gudrybė tame, iš kurios pusės pažiūrėsi. Iš vienos – herbas, iš kitos – skaičius. Ir kaip bemesi monetą, kaip besiginčysi, kaip beįrodinėsi – vienas matys herbą, o kitas skaičių. Ir ko tada gerklę plėšyti?

- Jaunesnysis zistoriau Imperai, - atvėsęs sakau. – Savo įgimtus valdoviškus polinkius galite pasilikti sau – perauklėti jūsų nesirengiu. Tačiau jei bent raidele nukrypsite nuo Statuso – prižadu dėl didelių nemalonumų. O jei užkliudysite aną raudoną mygtuką – šausiu į rankas be perspėjimo. Aišku?
- Aišku, zistoriau Liberai.
- Kodėl pykstasi mano berniukai?

Kimus burkuojantis moteriškas balsas už nugaros visada paveikia tarsi bizūnas, o jei jis skamba plieniniame virdulyje, numestame nežinia į kur ir tu tiksliai žinai, kad moterų komandoje nėra – vargšas Julas, jis net pasilenkė, neįstengdamas atsižvalgyti. O man tarsi akmuo nuo krūtinės nukrito. Mūsų cid-biologas Simas Bibiozas, kartu ir psichoanalitikas bei gydytojas, turėjo nuostabią savybę apsireikšti laiku. Nes uosto merginos balsas priklausė jam ir niekam kitam priklausyti negalėjo, kaip niekam kitam negalėjo priklausyti ir negirdima katės eisena bei aštrus start-šokolado, kuriuo gydytojas, jo žodžiais tariant, naikina blogą prieskonį burnoje, kvapas.

Visuose laivuose ir bazėse gydytojų padėtis ypatinga. Taip buvo ir pas mus. Net Mortyra užsimerkdavo ir nurydavo liežuvį, kai „tėtušis Bi“ vaikščiodavo po kovinius skyrius, apsirengęs naktine pižama arba visus, nuo jaunesniojo zistoriaus iki paties konsulo-kapitono, vadina „berniukais“.

Tačiau šiandien tėtušis buvo su uniforma, kuri ant jo kabojo kaip propeleris ant kupranugario.

- Julai, berniuk, tave įžeidė šis nepakenčiamas kareiva Kolis? Jis verčia tave mokytis Statusą dviem balsais su kompiuteriu?
- Visai ne, cid-biologe Bibiozai, - tai aš pagailėjau Julo; jis tai tėtušį Bi mato pirmąkart ir net nežino, kas prieš jį. – Visai ne, mes nesipykstame. Tiesiog jaunesniajam zistoriui Jului Imperui kilo kai kurie klausimai dėl suprų. Taip sakant, mokslinio pobūdžio... O aš tik negaliu jam tinkamai paaiškinti.

Tėtušis Bi iškart nurijo jauką. Kalba, kad iki Ruberos jis buvo profesoriumi kažkokiame universitete, o tokie žmonės neišgydomi. Jie gali skaityti paskaitas net savo katei.

- Kas būtent tave domina, berniuk?
- Niekas, - atkirto Julas, ir jo akys dėbtelėjo į mane tarsi mašinos žibintai. _ Zistoris Liberas man labai suprantamai paaiškino. Klausimų neturiu. Vandens stichija

Tačiau sustabdyti tėtušio Bi jau buvo neįmanoma. Jis visas virpėjo.

- Tu varžaisi, mano berniuk, tu tiesiog dar varžaisi. O klausti reikia, reikia kuo dažniau klausti, senasis Simas Bibiozas atskleis tau viską, ką pats žino. Tu mane dar mažai pažįsti, todėl varžaisi paklausti. Tačiau aš tau padėsiu. Nes žinau, ką nori paklausti. Nori paklausti – kodėl? Atspėjau? Nori paklausti – kodėl egzistuoja suprai? Tu nori paklausti – kodėl tokioje gėrio planetoje atsirado tokios piktos būtybės?

Įsivaizduoju, kas dėjosi Julo galvoje po šių žodžių. Jo keliai kažkaip sulinko, o delnai susidėjo laiveliu, kaip brahminui Budos akivaizdoje.

- Suprai – unikalūs sutvėrimai. Tai labiausiai šiuolaikinės mums žinomoje Visatoje biologinės žudymo mašinos ir tobuliausios apsaugos sistemos. Evoliucija šias dvi suprų savybes taip ištobulino, kad jie atsveria viena kitą. Bet kuriam vienos pusės smūgiui kitai pusei yra gynyba, bet kuriam nuodui yra priešnuodis. Atėjo visuotino nemirtingumo era. Bet juk gimsta naujos kartos. Kur jiems dėtis?
- Skristi į kitas planetas, - tariau aš.

Jau nepamenu, kurį kartą pertraukiau mūsų gerojo tėtušio Bi lekciją ta pačia kvailiausia replika ir ramiai užsnūsdavau. Atsimerkęs, aišku. O tėtušis Bi kaskart entuziastingai atsiliepdavo: „Neįmanoma. Protovitas...“ ir pan. Kuo protovitas trukdė jauniesiems supriukams, iki šiol nežinau, nes užsnūstu akimirksniu...

Mano pažįstama nusprendė nueiti į vonią ir paprašė jai padėti atsegioti suknelę su labai sunkiai susegtomis sagomis, kai mane pasiekė Julo Impero šūksnis: „Pažiūrėk, daktare, jie kažką sumanė! Jie pasiuto!“

Aš mintyse nusikeikiau ir supratau, kad pro binokuliarą įdėmiai žvelgiu į toli esančius suprus. Pačių suprų neįžvelgiau, tik kažkokie šešėliai siūbavo raudonoje migloje, tačiau pagal greitėjantį tamsių dėmių judėjimą iškart susekiau, kad pas suprus kažkas nutiko. Jie jau nesišaudė tarpusavyje, jie savo sunkiais kūnais suformavo „u“ primenančią figūrą ir sustingo laukdami.

O tėtušis Bi nelaukė. Pertraukas žodžio viduryje, jis sumurmėjo kažką nesuprantama ir puolė prie videotelefono. Ekrane pasirodė liesas Mortyros veidas siauromis lūpomis. Jis turėjo Mefistofelio, kurį Faustas išdūrė kortomis, išraišką.

- Konsule-kapitone, raportuoja cid-biologas Bibiozas. Sprendžiant iš visko, SB-13 apžvalgos lauke vyksta supro savižudybė. Viskas dar tik prasideda. Jei gerbiamieji svečiai nori, gali pakilti į Viršutinį denį...

Asmeniškai aš apie suprų savižudybes išgirdau pirmąkart per tris tarnybos Ruberoje metus. Ir aš naiviai paklausiau:
- Daktare, argi suprai vis tik miršta?

Bibiozas pažvelgė į mane tarsi į prisidirbusį bernioką:
- Julai, tu tik pažiūrėk į šitą tipą! Šimtaprocentinis desantininkas! Vienas vingis Statusui, kitas – išgertuvėms, trečia – mergiotėms, o ketvirtai jau nėra vietos. Aš jau kiaurą valandą aiškinu jums, kaip privalo gyventi suprai visiškos jėgų lygybės sąlygomis, o jis taip nieko ir nesuprato! Nejaugi tai taip sudėtinga? Jei gimsta nauji palikuonys, senieji suprai turi išnykti, ar ne?
- Taip?
- Palikti planetos jie negali, nes tokio protovito kiekio, kaip Ruberoje, niekur nėra, ar ne?
- Taip, - patvirtinau mažiau užtikrintai, nes, dėl žinomų priežasčių, ryšis tarp suprų ir protovito man buvo paslaptimi.
- Vadinasi, jėgų pusiausvyros sąlygomis ir nesenstant lieka viena išeitis: savanoriškas išėjimas iš gyvenimo, t.y., savižudybė...
- O kaip jie tai padaro?
- Štai dabar tai ir pamatysime, kaip.

Įsivaizdavau savo kontaktines linzes ant mėlynos sterilios pagalvėlės ir dar kartą papriekaištavau protėviams už genetinį neatsakingumą.

- Aš ne apie tai, tėtuši Bi. Kaip nemirtingi suprai vis tik įsigudrina numirti?
- Jeigu tai žinočiau, berniuk, netūnočiau dabar Ruberoje, o vadovaučiau Gynybos žinybos smegenų centrui arba kažkas panašaus, o Mortyra paskui mane nešiotų mano lazdą...

Pagrindinio praėjimo sąvaros atsidarė ir tarpduryje pasirodė Mortyra. Mes pašokome ir išsitempę sustingome, aplenkę komandą „Ramiai!“ Mortyra roboto, kuriam stringa sąnariai, judesiu žingtelėjo į šoną. Sekundę užtrukę, į SB-13 Viršutinio denio apžvalgos galeriją išėjo trys žilagalviai besišypsantys seniokai.

2.

Aš, Simas Bibiozas, Skraidančios bazės numeris 13 cid-biologas Ruberoje, atsimenu miuono 33-ios dienos dieną iki smulkiausių detalių. Ji tapo mano didžiausios pergalės ir didžiausio pralaimėjimo diena. Pergalės – kadangi pasiekiau savo gyvenimo tikslą ir išsiaiškinau suprų paslaptį. Pralaimėjimo – kadangi tai padariau per vėlai.

Tokiai iškilmingai įžangai reikia paaiškinimų, ir aš pasirengęs juos pateikti. Rubera buvo ne tik mano eiline darbo vieta, kaip kitiems, - nuo to laiko, kai pakeičiau kuklų patologijos profesoriaus kostiumą į ekstravagantišką mano metams Žvaigždžių desantininko mundurą, Rubera tapo mano šansu, mano kelrodžiu švyturiu.

Galbūt, dabar kalbu kiek pompastiškai, tačiau privalote mane suprasti – pernelyg ilgai vaidinau juokdarį, pernelyg ilgai slėpiau savo svajonę nuo svetimų akių. O aš troškau didybės – ne šlovės, pinigų ar apdovanojimų– norėjau tikrosios didybės, troškau nemirtingumo. Kas išdrįs tai man prikišti?

Ne, neturiu nepilnavertiškumo komplekso ir nebuvau nevykėliu nuo vaikystės. Greičiau – atvirkščiai. Tačiau virš savęs jutau ne lubas, o dangų, ir jisai mane nesulaikomai traukė. Jaučiau savyje sugebėjimą padaryti daugiau, gerokai daugiau, labai daug, ir bijojau save išeikvoti smulkmenoms, iššvaistyti jėgas anksčiau laiko.

Nuo to laiko, kai prakalbo apie protovitą – o tai buvo pakankamai senai, - supratau: tai mano.

Protovitas – gyvybės kvintesencija, neįmanoma, tačiau vis tiek egzistuojanti substancija, gyvą tverianti iš negyvo. Apie protovitą neįtarė, kol tolimame Žydrojo kosmoso užkampyje neužtiko ištiso gyvybė tveriančio skysčio vandenyno. Ir ėmė naudoti, nelaukdami, kol šiuolaikinis mokslas šį reiškinį įterps į savo teorijų vaikiškas kelnaites. Revoliucija medicinoje, beveik galutinai gėjų išnaikintos gamtos atstatymas, bandymai negyvuose Gėjos palydovuose, o vėliau – planingas Hefo žvaigždžių šeimos negyvų planetų „prikėlimas“... Rubera tiekė protovitą, o mokslininkai blaškėsi aklavietėje nepajėgdami suvokti jo struktūrinio kodo ir iki šiol lieka nesuprantami „kosminės dovanos“ sintezės principai...

Tačiau aš neskubėjau. Laukiau. Kaupiau jėgas mirtinam susikibimui, skaičiau nuobodžias paskaitas bukokiems studentams ir intuityviai jaučiau, kad viskas dar priekyje.

Ir žvaigždė patekėjo. Kai buvo atrasta Rubera, mečiau visa, kuo užsiminėjau iki šiol, ir tapau desantininku. Tačiau praėjo beveik šešeri žvaigždžių klajoklio metai, kol aš teisėtai ir neteisėtai įstengiau prasiskverbti į Raudonąją planetą kontroliuojančio kontingento gretas.

Gyvenimas Ruberoje man nebuvo labai saldus. Jei su jaunesniaisiais laipsniais greitai užmezgiau kontaktus, leidau jiems pasišaipyti iš mano civilinių įpročių ir moteriško balso, tai aukštesnieji vadai mane sutiko durtuvais. Juk tikslus karinio termino „cid-biologas“ vertimas yra „biologas-žudikas“. Pagal Desanto tarnybos statutą privalėjau kuo įmanoma greičiau ištirti kontroliuojamos planetos florą ir fauną, kad būtų surasta galimybė, prireikus, ją sunaikinti. O toks poreikis galėjo kilti, jei svetima gyvastis galėjo kuo nors grėsti Gėjai.

Trumpiau kalbant, pagal savo pareigas buvau budeliu, ir vyresniųjų požiūris į mane buvo atitinkamas: daryk, kas tau priklauso, tačiau mūsų neliesk; tu – purvinas, tu - kruvinas.

Užsiimti tyrnėjimais, kuriems save rengiau, tokiomis aplinkybėmis buvo neįmanoma, todėl teko imtis papildomų darbų: pasitaikius progai užimti laisvas gydytojo ir psichoanalitiko vietas. Užtat toks triveidis gydytojo, budelio ir šventiko amplua (naudojantis senovine terminija) į mano rankas atidavė faktinę valdžią bazėje. Valdžia naudojausi nevaržomai, nors niekad nedemonstravau, ir net pats labiausiai nusmurgęs jaunesnysis zistorius turėjo teisę man paplekšnoti žemiau juosmens ir pašmaikštauti palydint pritariančiam gaudesiui: „Ech, gaila, tėtuši Bi, kad tu ne mamulia“.

Taigi, stovėjau prie savo didžiosios temos durų, turėjau teisę ir galimybę jas atverti, turėjau jėgos ir noro pasukti raktą spynoje. Trūko tik mažmožio – rakto.

Suprai pagimdė daugybę legendų ir išmislų, niūrių ir bauginančių. Ištyrinėjau suprus „nuo“ ir „iki“, todėl galiu užtikrinti, kad tokiems baimėms realaus pagrindo nebuvo, nėra ir, kiek suprantu, nebus. „Neprotinga“ gamta iš tikro yra protingesnė už mus. Sukurdama visus įmanomus gyvosios materijos tipus, ji tuo pačiu apriboja tų variacijų arba zoną, arba laiką. Grėsmė egzistuoja tik nekviestam svečiui, kitos terpės būtybei...

Supras, ši pati grėsmingiausia pasaulyje naikinimo mašina, už Ruberos ribų, už protovito vandenyno ribų yra mažiau bejėgė už lietaus slieką ant betono. Supras neturi maitinimosi, šalinimo, kvėpavimo organų – dosni protovito drėgmė ir Stelos šiluma padarė juos nejudriais; supras – Ataka, Meilė ir Gynyba, sulieti į vieną nemirtingą šarvuotą kūną.

Žinoma, supro nemirtingumas – sąvoka gana santykinė. Neišsemiama gyvybinės energijos atsarga, glūdinti Ruberos vandenyne, supro kūną išlaisvino nuo liūdno visos gyvasties likimo – senėjimo. Bet kuris supras teoriškai gali egzistuoti neribotai ilgai, neprarasdamas galios ir įkarščio. Tačiau tokia begalinė egzistencija prieštarauja rūšies kaip visumos interesams, pažeidžia kartų kaitą ir stabdo vystymąsi. Todėl gamta sumąstė gudrybę: ji supro smegenyse paslėpė slaptą laikrodį, mechanizmą, kuris nustatytu metu visagaliui milžinui padiktuoja norą palikti gyvųjų pasaulį...

Tas laikrodis ir buvo aukso rakteliu, kurio dėka tikėjausi pranikti į didžiųjų klaną. Jis būtų įminęs slapčiausią būties mįslę - jos prasmę, etinę pradžią, pažadėtąjį tikslą.

Dabar matau, kad svetimą pasaulį bandžiau aprėpti mūsų sąvokomis, neišmatuojamą išmatuoti mūsų matais, neaprėpiamą apmąstyti iš mūsų požiūrio – naivus sumanymas. Tačiau tada man atrodė, kad žvirblis mano delne, ir pakanka tik jo nenubaidyti...

Atsiprašau į tokį ilgą nukrypimą į savo slaptus ketinimus ir mokslines aplinkybes, kurioms miuono 33-ąją Žemės laiku atėjo tokia netikėta pabaiga. Be tų ketinimų ir aplinkybių galima ne taip suprasti vėlesnius įvykius ir mano vaidmenį juose. Kartoju – aš buvo faktinis Bazės vadas, tačiau neturėjau teisės įsakinėti. Galėjau gudrauti, pateikti paskatinančias suvestines, stumtelėti reikiama kryptimi, įtikinti aiškia nesąmone, tačiau įsakinėti tegalėjo tik Mort Irisas.

Tas žmogus man nesuprantamas. Man atrodo, kad jis susivokė apie mano dvigubą žaidimą ir neapkentė manęs. Tačiau su laiku jis man vis daugiau perleisdavo savo vadovavimo naštos ir nė karto nepasinaudojo mano apsirikimais. Abejoju, ar tai iš jo kilnios natūros: su kitais jis buvo grubus ir nesikuklino kirsti mirtinai, už ką ir gavo „Mortyros“ pravardę.

Paprasti desantininkai buvo pasidaliję į dvi grupes: žalias jaunimas, ieškantis savo vietos, kaip naujokas Julas Imperas, ir patyrę, visų vėjų vėtyti ir visų šviesulių nušvitinti „žvaigždžių vilkai“ kaip cinikas ir tinginys Kolas Liberas. Su pirmaisiais aš nežymiai pažaisdavau ir progai pasitaikius pamalonindavau; su antraisiais – taikiai sugyvenau, pamažu apipindamas smulkių skolų ir atsitiktinių paslaugų voratinkliu. Man reikėjo apačios paramos, psichologinio reduto, kuriam esant Morto Iriso įsakymai bejėgiai. Galbūt, elgiausi nevisai gražiai, tačiau argi dėl savęs stengiausi, argi savo gerbūviu rūpinausi?

Paskutiniu metu laikėmės netoliese vienos iš stambių suprų grupių, kurią vadinau Nuožmiąja imperija, o jos vadą – Neronu. Suprų klanai egzistuoja, matyt, tūkstantmečius ir svetimus priima nenoriai. Tačiau mano sukurta ir į karinių kompiuterių programas įdėta „veidrodžio“ sistema leido suprams susitaikyti su SB buvimu, ir jie liovėsi į mus kreipti dėmesį.

Tarptautinės kosmonautikos komisijos atvykimas buvo labai tinkamas. Jos sudėtyje į Ruberą atvyko Sentas Encelas, buvęs universiteto, kuriame savo laiku dėsčiau, rektorius. Dabar jis mažumėlę susipyko su protu, tačiau mane prisiminė, o jo kvart-sekretoriaus sanas Senolių lygoje užtikrino jam išties karališką padėtį moksle. Paleisti potencialų karaliaus rango globėją būtų neleistinu aplaidumu, ir todėl stengiausi Encelui sudaryti kuo geriausią nuomonę apie mane.

Dabar įvertindamas savo kaltės laipsnį, priverstas pripažinti, kad tomis dienomis daugiau dėmesio skyriau Encelui ir jo palydai, nei suprams, dūkstantiems pavojingu artumu. Tik tuo galima paaiškinti faktą, kad nepastebėjau netikėtų ir staigių pokyčių įprastame klano gyvenimo būde. Suprai, paprastai susiskirstę į flirtuojančias poras, nutraukę meilingą susišaudymą ir susimetė į krūvą, o Neromas ir jo griausmavaldė draugė Kleopatra kažkur pranyko. Aptikai tą pradingimą, netgi tai užregistravau savo dienoraštyje, tačiau keistumas praslydo pro sąmonę, užimtą Encelu, ir nesukėlė susirūpinimo, įprasto tyrinėtojui.

Meilės žaidimai ir apoteozė pas suprus nelabai patrauklūs – mano požiūriu, meilės anti-estetiškumas b9dingas visai gyvasčiai, Aš viengungis ne todėl, kad daug laiko skyriau mokslui, o todėl, kad nenorėjau atrodyti kretinu dėl tuščiagalvės uodensukės kikenimo. Man bjaurus moters kūnas, potraukis jam bedvasis, jis nepaklūsta logikai ir susilpnina mąstymą.

Tačiau, grįžkim „prie reikalo“... Čiurlionis: Jūros sonata

Meilė - praktiškai vienintelė suprų veikla Ruberoje. Gyvavimo sąlygos jiems nesuteikė galimybės užsiimti kuo nors kitu. Meilės akto atlikimui egzistuoja sudėtingiausi ir sunkiausi ritualai, kurių atlikimas tokį aktą padaro išskirtiniu įvykiu. Patino ir patelės susiporavimas tampa daugiadiene viso klano orgija.

Ar galite įsivaizduoti lėktuvnešio geismą? Flirtuojantį kreiserį? Fregatą, gundančią minininkų eskadrą. Trūkčiojančių šarvuočių aistra, nuo kurios trūkinėja radijo ryšis? Kai pirmąkart pamačiau supriuko pradėjimą, nusprendžiau, kad Galaktika štai-štai susmegs, išjudinta įkaitusių griausmavaldžių...

Encelas, mano džiaugsmui, ne pagal metus rodė susidomėjimą suprais. Įtariu, kad jį traukė galia ir nemirtinga jų prigimtis – sutręšę seniokai patiria nenumaldomą potraukį tokioms kokybėms. Aš skatinau jo susidomėjimą – tai man buvo paranku.

Miuono 33-ąją užsukęs į Viršutinį denį ten aptikau budinčius Kolą Liberą ir Julą Imperą, aiškiai kažko nepasidalijusių. Puikiai pažįstu tą vėjo pamušalą bestiją Liberą, per šešis savo desantinės tarnybos laikotarpius praėjusio ugnį, vandenį ir varines dūdas. Jis protingas, netgi perdaug, kibus ir pastabus, tačiau šios gerosios savybės tampa pavojingu ginklu – su juo reikia būti visada susikaupusiu. Panašus į mieguistą žiemos žaltį, jis akimirksniu virsta kobra, vos užmynus jam uodegą. Kai jis miega, aš ramus, tačiau jo blaivaus žvilgsnio neatlaikau – man atrodo, kad prieš jį aš nuogas.

Julas Imperas atvyko į SB vietoje išrašyto iš Žvaigždžių flotilės zistoriaus Kilio Overio, o praeityje – puikaus vitametristo. Imperas man pasirodė man gana standartiniu jaunuoliu su naiviu polinkiu į suabsoliutintus kriterijus. Tačiau jame buvo neužpildyto telegrafo blanko grynumas; ir aš pasistengiau patenkinti jo įgimtą smalsumą dvivalandine paskaita apie suprus. Jeigu tik vietoje to būčiau apžiūrėjęs savo Nuožmiąją imperiją...

Taigi, Kolis Liberas be sąžinės graužimo snaudė, į erdvę išvertęs padūmavusius apgirtusias akis, aš suokiau lakštingalos balsu priešas gentonplunksnį viščiuką, kuris manęs klausėsi iš nuostabos net prasižiojęs. Tuo tarpu atmosfera Nuožmiojoje imperijoje įtaiko tiesiogine prasme.

Kai Impera pertraukė mano pamokslavimą šūksniu: „Pažiūrėk, daktare, jie pasiuto!“, aš per apsauginius binokuliarų filtrus pamačiau atominę liepsną, besiveržiančią iš kriaušės formos juodų dūmų stulpų, ir sunkias suprų eiles, pilančias į kur pakliuvo. Tada šaudymas staiga liovėsi, o judėjimas paspartėjo – ir jau galėjau neabejoti: suprai išsirikiavo „u“ raidės forma.

Aš žinojau, kas seks šį išsirikiavimą, jaučiau, kad mano didžiosios šlovės akimirkos žingsniai jau šalia, tačiau kodėl vietoje to, kad susikaupčiau, viską, kaip reikiant, apmąstyčiau, paskambinau Mortui Irisui ir pasikviečiau Encelą su svita? Mane tarsi persekiojo kažkoks apsėdimas, hipnozės atmaina, verčianti pirma padaryti, o vėliau pagalvoti. Buvau tarsi paveiktas narkotikų: viską mačiau, tačiau nieko nesupratau.

Nerodas pasirodė beveik vienu metu su Encelu. Sprendžiant iš įkaitusių gleivių, jis atvyko iš toli. Ir buvo vienas. Kleopatra dingo.

Ir tik dabar pradėjau susivokti, kad didžioji bakchantė Gamta vėl man įstatė ragus. Tai, kas atrodė savižudybe, iš tikro buvo kažkuo kitu, kas dar neturi vardo žodynuose. Bijau, kad Sentas Encelas įsižeidė dėl manęs: aš nelabai pagarbiai atsakinėjau į kvailus klausimus, o tai ir visai praleisdavau juos pro ausis. Norėjau prieš jš būti spektaklio režisieriumi, tačiau spektaklis tapo nekontroliuojamas. Ir man beliko kartu su kitais būti sumišusiu žiūrovu, nežinančiu, koks bus finalas.

Tuo tarpu įvykiai vystėsi...

Neronas buvo seniausiu patinu, jei kalbėsime apie amžių šiame nesenstančiame pasaulyje. Tačiau ginkluotės galia jis viršijo visus, padūmavę apsauginių plokščių laukai galėjo atlaikyti visos Imperijos užpuolimą. Nelėtindamas greičio, jis – griaustinio ir mirties dievu – įsiveržė į savo supykusių gentainių rikiuotę. Rikiuotė lėtai užsidarė aplink imperatorių, ir dabar jis blaškėsi glaudžiame rate, tai vieną, tai kitą nuliedamas mirtinu škvalu.

- Atrodo, brangusis Simas, tiktų kalbėti apie žudynes, o ne savižudybę, - sumurmėjo Encelas ir Tarybos nariai pritardami palinkčiojo.

Jis buvo neteisus. Nė vienas supras neatsakė į Nerono išpuolius. Patelės – o Neronas kažkodėl pliekė būtent jas – be jokio šūvio atlaisvindavo kelią valdovui, ir pralėkdavo pro šalį, kartais išsiverždamas iš žiedo ir vėl į jį sugrįždamas.

Bandžiau paaiškinti suprų elgesį ir negalėjau. Matyt įvyko šeimos drama. Kleopatra paliko Nuožmiąją imperiją ir prisišliejo prie kito klano, nežiūrint visų Nerono pastangų ją susigražinti. Tačiau – kodėl? Nerono gebėjimas pratęsti giminę nekėlė jokių abejonių – tad ko jai dar reikėjo?

Ir ko reikėjo Neronui iš Imperijos patelių? Tarp jų buvo individžių, aplenkiančių Kleopatrą fiziniais duomenimis, ir bet kuri būtų atsidavusi imperatoriui be klausimų. Tačiau Neronas laksto tarp jų ir lakstys dar labiau patrakęs, kol nepakeliamas karštis nesusvilins energinių plokštumų sienelių – ir tada gigantas sustings amžiams. Klanas išnyks už horizonto, o negyvas vado kūnas bus žaisliuku nakties uraganams, lėtai tirpstančiu šiltame jį pagimdžiusiame okeane.

- Gaila, kad per dūmus blogai matosi, kas vyksta žiede...

Encelo balse išgirdau mandagų prašymą ir nesugebėjau atsisakyti nuo malonumo kreiptis į Mortą Irisą, stovėjusį už mūsų nugaros sanitaro beprotnamyje povyza.

- Konsule-kapitone, ar negalima priartėti prie suprų ir dar kiek nusileisti?

Tasai kareiva net antakio nekilstelėjo, tik ranką prie snapelio pridėjo:
- Ar tai oficialus cid-biologo leidimas?
- Taip.

Jie patys priminė apie save. Neronas netikėtai apsisuko ir užsipuolė liūdną patelę, dreifavusią už kokių dviejų kilometrų mūsų kryptimi. Patelė gana vikriai išsisuko, o kelios jai skirtos kovinės galvutės trinktelėjo į mūsų SB. Mašinos suveikė tiksliai – atsakomosios salvės virpulys sutapo su Nerono sviedinių stuktelėjimais.

Taip pradėjome žaidimą. Sustingo kliudytas Neronas, sustingo pasimetęs jo ratelis, sustingome mes prie apžvalgos nišų, pagrįstai laukdami dar blogesnių naujienų.

O tada Neronas puolė SB.

Viršutinio denio sienos siūbavo, apžvalgos pakraščius laižė liepsnų liežuviai, kompiuteriai į prietaisų skydą išspjaudavo gautos ir paleistos energijos skaičius. Ir Mort Irisas nuo tiltelio atiduodavo komandas su kažkokiu mašinaliu entuziazmu – net jo skruostai paraudo. Jis atgijo, kaip atgyja senas aparatas, kurį pagaliau įjungė.

Mes traukėmės tokiu greičiu, kokiu tik galėjome. Tačiau Neronas pasirodė vikresniu u- mus. Jis vijosi stotį ir jo smūgiai darėsi vis juntamesni. O mūsų smūgiai jam darė tiek žalos, kiek uodo įkandimai begemotui. Sentui Encelui pasidarė bloga, jo asmeninis gydytojas sunerimo, matuodamas tai pulsą, tai spaudimą.

- Ką daryti, cid-biologe Sime Bibioze?
- Eikit velniop, Mortai, - suriaumojau, netekdamas savitvardos. – Iš kur man žinoti? Aš biologas, o ne žudikas, tai tavo profesija – žudyti, štai ir užmuškite tą pasiutusį krokodilą!
- Tu cid-biologas, Simai Bibiozai.
- Varykit su savo pareigybinėmis ir Statutu! Radote laiką! Aš mokslininkas, o tu – kareivis – ieškokit išeities patys, o už manęs nesikabinkite!

Mūsų susikirtimą ne vietoje ir nelabai gražų pertraukė balsas, net spengiantis iš azarto.

- Konsule-kapitone, leiskite panaudoti torpedą „nulis“!

Jau spėjau pastebėti, kad Mort Irisas, ir taip pasikėlęs su visais, Julo Impero tiesiog nenorėjo pastebėti. Nenustebsiu, jei žodžiai, mestelėti nuo kapitono tiltelio, buvo pirmieji vaikinui skirti žodžiai:
- Jaunesnysis zistoriau Julai Imperai, kas jums davė teisę kreiptis į mane be jūsų vadovo Kolo Libero leidimo?

Mačiau, kaip ant sklerozinio Morto kaklo iš pykčio iškilo gyslelės, ir mestelėjau ugnies:
- Kapitone, o juk jaunesnysis zistorius, skirtingai nuo tavęs, kažką siūlo! Kodėl tau nepanaudojus torpedos „nulis“, specialiai skirtos tokiai situacijai?

Palaikiau naujoką, kad paerzinčiau Mortą – nei aš, nei Mortas, o ir niekas Skraidančioje bazėje netikėjo ultratorpedomis, kurių vis naujas ir naujas modifikacijas mums kišo. Niekas negalėjo užmušti supro – niekas, išskyrus paslaptingą jėgą, tūnančią jame.

Tačiau Encelas mūsų pikiravimus priėmė rimtai.

- O ar negalima... – jis pabandė stotis iš krėslo, tačiau nuo naujo stumtelėjimo atsisėdo ant pūkuoto plastiko. – O ar negalima ... sugalvoti ką nors kita... Aš galvoju ... torpedos neišbandytos... Ar nėra kitos išeities?
- Jei cid-biologas Bibiozas... – buvo bepradedąs Mortas, tačiau aš atrėžiau:
- Ne. Kitos išeities nėra. Tačiau yra galimybė išbandyti torpedas „nulis“, nes per laimingą atsitiktinumą pas mus yra trys Tarptautinės kosmonautikos tarybos nariai...

Man buvo juokinga ir gaila matyti tas drebančias seniokiškas rankas, iškeltas akademinio balsavimo gestu – gerai, kad jie surengė atvirą, o ne slaptą veikimą! – kai Bazė drebėjo ir lingavo nuo sprogimų.

Visi trys TKT nariai buvo „už“. Encelas ranką iškėlė paskutinis. Go for fight

'- Veikite, konsule-kapitone, - pasakiau Mortui. – Tu klausei, ką daryti – tau atsakė. Laukėte leidimo – jį gavote. Ko delsiate?
- Ach tu, cid-biologe, - Mortas pramurmėjo pro dantis. – Nieko nesupranti ir nesuprasi. Tau niekada neteko naudoti ginklo „nulis“. O man teko...

Ir jau kitu – įprastu, be emocijų, metaliniu balsu konsulas-kapitonas davė komandą:
- Zistoriau Kolai Liberai, paruoškite torpedą „nulis“!

Pasaulis aplink vis dar virpėjo ir siūbavo, įsiutęs Nerono snukis užpildė visus ekranus ir matėsi, kaip juoduose nejudriuose jo akių rutuliuose daug kartų atsispindėjo Bazės skrituliukas, juosiamas miksinčiomis sprogimų žvaigždutėmis. O tas velnio pamušalas Kolas vis delsė, taikėsi, atsilošdavo, uždengdavo akis ranka – žodžiu, vaidino kažkokią nesuprantamą komediją.

- Zistoriau Liberai, negirdžiu atsakymo.
- Konsule-kapitone, leiskite perleisti šūvį Jului Imperui.
- Draudžiu!
- Bet man kažkas akims...
- Įsakau tau šauti, zistoriau Liberai! Ir neklausiu apie tavo savijautą!

Tuo metu visoje Bazėje sustaugė sirenos, o visuose pultuose ir durų praėjimuose įsižiebė visuotino pavojaus lemputės. Per pusę sekundės stoties grindys pasislinko atgal ir į šoną, kiškio balsu suvirko pagrindinio torpedų aparato skambutis. Julas Imperas, nelaukdamas įsakymo, nuplėšė plombą ir paspaudė mygtuką.

Torpeda, sprendžiant pagal švytinčią trasą, pataikė Neronui kažkur po kairiąja energetine plokštuma. Greta centrinio nervų kanalo.

Ir dabat esu įsitikinęs, kad Encelo atvežta torpeda „nulis“ niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių modifikacijų. Bet kuriuo kitu atveju ji suprusi nebūtų padarę jokios žalos. Tačiau tą akimirką per atsitiktinumą ji paskatino įvykius. Tai, kas turėjo įvykti, įvyko minute anksčiau. Neronas staigiai pristabdė, apsuko ratą vietoje ir ėmė lėtai verstis atgal. Kurtinantis spiegimas nusirito visais ryšio diapazonais. Jį būtų galima pavadinti džiūgaujančiu, jei tai nebūtų mirties riksmas.

Spiegimas nutrūko. Iš supro parūko tankus violetinis dūmas. Viskas buvo baigta.

Tačiau Nerono riksmą girdėjom ne tik mes. Sunku pasakyti, ką jame pajuto pavaldiniai. Ir kai violetinės miglos, užklojusios horizontą, pradėjo nirti blizgantys korpusai, nusitaikę į mūsų bazę, mes supratome, kad viskas dar tik prasideda.

Ir prasidėjo...

šios apysakos tęsinį >>>>        

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Pusiaudienio pasaulis
Kosmoso musės ir musytės
V. Nazarovas. Žaidimas mirtingiesiems
Gyvenimas vietoje gyvenimo
Robertas Silverbergas. Musės
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Viačeslavas Nazarovas. Pažeidėjas
Sergejus Lykovas. Ilgas kelias namo
Valerijus Gvozdėjus. Kosmoso baisūnas
Dmitrijus Bilenkinas. Gyvybės dykuma
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
Pavelas Kolpačnikovas. Septynių fazių planeta
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Kalisto diena prilygsta metams Žemėje
Borisas Rudenko. Medžioklė su licenzija
Julijus Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
J. Verovas. Niekada neatsiliepkite nepažįstamiesiems
Aizekas Azimovas. Paimkite degtuką...
Jurijus Glazkovas. Juodoji tyla
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
Ralph Robert Moore. Erdvė
Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
S. Lemas. Setauro medžioklė
Žvaigždžių karų belaukiant
M. Jako. Protingumo testas
Janušas A. Zaidelis. Riba
Mėnulio kronikos kine
S. Lemas. Soliaris
Prekiautojai skausmu
L. Aldani. Korokas
Kasijus
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė