Sergejus Lykovas. Patikimiausias ginklas arba Ilgas kelias namo

Paukščius gena vėjas palankus,
Juos vilioja gyvasis vanduo;
O pasauly mus veda parankus - 
- O kokia laimė - kelias namo.
     (grupės „Žemiečiai“ daina „Kelias namo“)  

Juodame dangaus aksome planeta spindėjo tarsi žydras deimantas vėrinyje – melsva vandenynų spalva maišėsi su balta debesų danga. Nepaprastas miražas beribėje kosmoso dykynėje. Tikra palaima pavargusioms akims, įpratusioms prieš save matyti tik uždaras tarpžvaigždinio laivo skyrių erdves. Bet kuris jų būtų atidavęs viską, kad apsigyventų ten ir gyventų savo malonumui, nesusimąstydamas apie švaraus vandens ir oro kvotas. Nes net ir labiausiai užkietėjusiam bastūnui anksčiau ar vėliau nusibosta bastytis po kosmosą, švaistant vertingiausius metus neįsivaizduojamų atstumų tarp žvaigždžių įveikimui. Kyla noras sustoti ir kur nors apsistoti, ramiai nugyvenant likimo skirtus metus. Juk galiausiai, Visatoje ne tiek jau daug tinkamų gyvenimui vietų. Normaliam gyvenimui, o ne tam primityviam surogatui, vadinamam egzistavimu. Senovės optimistai gerokai klydo laikydami Visatą milžiniška oranžerija, kur užauga bet kuri į dirvą numesta sėkla. Deja, pasaulis pernelyg rūstus, kad švaistytųsi tokiomis dovanomis į visas puses! O tokios planetos turėjimas – jau aukšto lygio privilegija, kurią pirmiausia reikia užsitarnauti.

Arba atimti iš mažiau vertų pretendentų.

Visa bėda tame, kad ši planeta, kaip ir bet kuris vertingas daiktas, jau turėjo šeimininką. Gyvybė joje įsitvirtino labai seniai: pradžioje užgimusi vandenyne, vėliau užkariavo ir sausumą. Tad šio balkšvai žydro kamuolėlio grožis buvo labai pavojingas jaukas, savyje slepiantis baisų monstrą iš nakties košmarų. Jis surydavo kiekvieną, kas išdrįsdavo išsilaipinti vienas. Vietos gyventojai save laikė aukščiausiąja gyvybės forma ir nepripažino jokių kompromisų, kas neleido vykti jokiam protingam dialogui. Situacija ilgai buvo miglota ir galutinai pateko į aklavietę po neseniai įvykusio susidūrimo Mirselino¹⁾ sektoriuje. Dabar bet užkietėjusiems optimistams neliko jokių iliuzijų. Tai reiškė, kad lepias diplomatijos mūzas turi pakeisti rūsti karo proza: arba-arba. Arba ši sukrečiančiai nuostabi, tačiau svetima planeta, arba iš vaikystės iki skausmo pažįstamas pasaulis, kenčiantis nuo daugybės post-industrinės epochos ligų. Kažkurį iš jų teks paaukoti.

Kaip vienas Trijų planetų aljanso kosminio desanto karys, jis neturėjo įprasto vardo, o tik karinį šaukinį – Dži Ei, kurio prasmė pradingo daugybėje prisiminimų, kuriais toks turtingas kolonijinis laivynas. Beje, jis niekada ir nesistengė prisiminti savo buvusio vardo, nes jį turėjo kitas žmogus, turintis labai miglotą supratimą apie tai, kaip užtikrinamas visų piliečių gerbūvis. Tą įsitikinusį idealistą jis paliko tolimojoje Ariulėje²⁾ ir nuo to laiko stengėsi kuo rečiau prisiminti jį, nes praeitis daro žmones pažeidžiamesnius, o tai reiškia – ir silpnesnius. Dabar juos skiria geras desėtkas parsekų ir 20 subjektyvių metų. Kiek metų praėjo pačioje Ariulėje žino tik tas keistokas seniokas³⁾, kadaise išvystęs reliatyvumo teoriją. Dži Ei visad jį laikė šarlatanu, uždirbančiu iš per didelio likusių pasitikėjimo. Vis tik jo kontrakte buvo juodu ant balto parašyta, kad jis privalo Aljansui atiduoti savo gyvenimo „dvidešimt subjektyvių metų“.

Ir štai dabar, kai iki išsvajoto termino liko mažiau nei metai, jis staiga pajuto kažką panašaus į baimę. Tas jausmas nustebino savo nelogiškumu: paprastai bijo tik nepatyrę naujokai, ką tik įžengę į laivo-skraidintojo denį, o ne patyrę desantininkai, pabuvoję visose įsivaizduojamose ir neįsivaizduojamose mūšių situacijose! Būdamas protingu, jis nepakentė iki galo neišsakomo ir neapibrėžto. Pasikapstęs savyje, pabandė išsiaiškinti, iš kur kilo tas jausmas.ir netrukus suprato, kad priežastis – kažkoks mistinis dėsningumas, šnekamojoje kalboje vadinamas likimu arba Apreiškimu. Pagal prietarus, tokius paplitusius tarp karių, Visata siunčia sėkmę ir nesėkmę su vienoda tikimybe, tuo išlaikydama didįjį Pusiausvyros dėsnį. Jis pasireiškia tik pakankamai didelėje įvykių imtyje, tačiau bejėgis nuspėti kiekvieno atskiro atvejo baigtį. Mintyse prasekęs savo gyvenimo kelią, Dži Ei netikėtai pamatė, kad sėkmių jis turi gerokai daugiau nei nesėkmių. Tas faktas jau pats savaime buvo gana keistas ir, akivaizdu, tapo to iracionalaus jausmo, pranašaujančio būsimus nemalonumus, priežastimi. Žygis į Žydrąją planetą žadėjo tapti rimtu išbandymu nervams. Tai buvo galima laikyti atpildu už sėkmę arba, priešingai, už tas nuodėmes, kurias įvykdė tarnybos kolonijiniame laivyne metu.

Pagal navigatorių paskaičiavimus, eskadra išėjo iš tarpinės erdvės netoli Žydrosios orbitos ir, prisidengdama už jos neapgyvendinto palydovo, ėmė mažinti savo skriejimo greitį.

Laivyno vadovybė, pademonstravusi protingą atsargumą, nusprendė neforsuoti vykių ir atidėliojo savo aptikimą iki paskutinės akimirkos, nesuteikdama šeimininkams pernelyg daug laiko pasiruošimui gynybai. Kai planeta pasirodė virš krateriais nusagstyto gelsvoko palydovo krašto, parodydama savo veidą, Dži Ei patyrė mišrų jausmą. Iš anksto neapkęsdamas šios planetos už tas bjaurias nuojautas, sukeltas jo sieloje, jis tuo pačiu jai pajuto tam tikrą gailestį: tokiu nekaltu ir bejėgišku atrodė tas melsvas kamuolėlis. Kažkokiai trumpai akimirkai svetimos planetos kontūrai jm pasirodė netgi gerai pažįstami – tartum jis čia yra buvojęs anksčiau. Nors slogutis truko trumpai. Jį sukėlė ta, kad Žydroji labai jau priminė kosmoso toliuose pasimetusią gimtinę. Jis kažkaip buvo girdėjęs, kad psichologai vadina panašų jausmą nostalgija, ir žinojo, kad net bebaimius karius ji gali paversti į švelnius ir sentimentalius idiotus. Labai jau pavojinga metamorfozė profesionaliems žudikams...

Dži Ei staiga pagavo save, kad jis vėl galvoja apie save trečiuoju asmeniu. Taip nutikdavo kaskart, kai jis vertindavo savo nugyventas dvi dešimtis metų. Tarsi jam būtų gėda ir nemalonu save tapatinti su tuo, ką darė kaip kolonijinio laivyno desantininkas. O juk kažkada noras tapti karinių pajėgų nariu jam siūlė šlovę ir gausybę naujų pojūčių... Buvo tame nore, tiesa, ir slapta potekstė: tarnyba armijoje suteikdavo Trijų planetų aljanso pilną pilietybę su visomis priklausančiomis privilegijomis. Tapti pirmarūšiu žmogumi ir patekti į išrinktųjų ratą – ar ne apie tai svajoja kiekvienas tikras vyras?!

Tarnybos metu jam neteko skųstis nuoboduliu – jis gavo pakankamai aštrių pojūčių. 20 metų ir 20 žvaigždžių sistemų. 7-ios buvo tinkamos kolonizavimui. Tik su viena sąlyga: visas tas planetas pradžioje reikėjo išvalyti nuo vietinės gyvybės formos.

Praktikoje tai atrodė ne taip jau nekaltai: čiabuvius tiesiog išžudydavo. Visus iki paskutinio.

Tokios delikačios operacijos įvykdymui milžiniškų laivų angaruose buvo gabenama visa desantinių botų flotilė, pajėgi talpinti per 50 mln. tame reikale patyrusių karių. Tolimos tėvynės vardan kiekvienas jų buvo pasiruošęs atlikti net tai, kas neįmanoma. Kariai savo pareigą vykdė paeiliui, trimis pamainomis, tarsi šachtininkai. Išgyvenusius įrašydavo į Aljanso kolonizavimo istoriją, saugomą Centrinio informatoriumo archyvuose.

Trys Radonito sektoriaus planetos buvo tarsi linksmas pasivaikščiojimas: gyvybė ten nebuvo suspėjusi išsivystyti iki protingų būtybių stadijos ir liko užstrigusi primityvių gyvūnų lygyje. Medžioti gyvūnus jam patiko, ypač atsižvelgiant į tai, kad gyvūnų mėsa paįvairino skurdų karių racioną, būdama, be visa ko, gana skani. Intendantai patenkinti trynė rankas, į aptarnavimo laivų triumus kišdami nelauktą trofėjų. Dži Ei įtarėm kad dalis ekspedicijos pelno neabejotinai nusės jų kišenėse. Tačiau ir tai pernelyg neerzino: kiekvienas karys turėjo panašius šansus susikrauti sau kapitalą, tiems patiems intendantams iškišdami vertingus mūšyje įgytus niekučius.

Tokia galimybė jiems pasitaikė Ebeno ir Karmelitų sektoriuose. Trys bevardės planetos su nepakartojama gamta ir unikaliais gyventojais. Bevardės todėl, kad jų dar nebuvo Aljanso registruose, o jų vietiniai pavadinimai nieko nedomino. Tarp savęs jie juokais jas vadino Baltuoju, Geltonuoju ir Žaliuoju pasauliais už vieno ar kito atspalvio dominavimą planetos spalviniame vaizde. Trys protingi pasauliai Išminties pasiekimo lygyje. Susidoroti su jų gyventojais nebuvo jokio vargo. Pasitarimo pas Konsortą metu kapitonai laivų sutarė pulti tas planetas vienos eskadros jėgomis, kad nebūtų viršytas sąnaudų protingas lygis. Dži Ei buvo tarp laimingųjų: jis pateko į visas tris ekspedicijas.

Jo kovinis krikštas įvyko Geltonajame pasaulyje, užpustytame smėliu, tarsi jūrų pliažas Ariulos pusiaujo zonos tropikuose. Visa negausi gyvybė ten spietėsi poroje šimtų oazių, chaotiškai išmėtytų po visą planetą. Vanduo tose vietose buvo gana arti paviršiaus, kas leido vietiniai florai ir faunai mėgautis visais tokio nepatogaus egzistavimo privalumais.

Jūrų, o tuo labiau vandenynų, tame pasaulyje nebuvo. Visą jo turtą sudarė trys dešimtys ežerų ir keletas vandeningų upių, nešančių savo vandenis nuo snieguotų poliarinių kalnų. Tokia padėtis nelabai nudžiugino ekspedicijos iždininką – ir pradžioje armados vadovybė netgi neketino čia išlaipinti desantą: pernelyg rūsčios planetos sąlygos žadėjo nemažas išlaidas teraformavimui. Tačiau paviršiaus cheminės analizės rezultatai kardinaliai pakeitė jų nuomonę. Visas smėlis pasirodė esąs, tikrąja to žodžio prasme, deimantinis, būdamas reta anglies modifikacija, kurią laivynas naudojo žvaigždėlėkių termobranduoliniuose reaktoriuose. Tai galiausiai ir nulėmė sprendimą įsiveržimui.

Su drąsinančiais liekančiųjų orbitoje palinkėjimais ir kovinio ritmo garsais šalmofonuose pora šimtinių desantinių botų paliko transportinių laivų angarus ir besiskleidžiančia vėduokle nėrė prie planetos paviršiaus – po vieną į oazę. Kiekviename jų buvo po šimtinę savimi pasitikinčių fortūnos adeptų, svajojančių apie karinius žygdarbius ir neblėstančią šlovę.

Čiabuviai pasirodė esą tokias pat dvikojais ir dvirankiais homindais kaip ir ariuliečiai. Tiesa, jų odos spalva buvo tamsiai mėlynai juoda, taip dangus nusileidus saulei. Nuo svilinančios saulės juo dengė kažkokie skudurai, per juosmenį standžiai suveržti juosta ir gausiai išpaišyti gana mįslingais simboliais ar rašmenimis. Jie gyvena gana prastuose, pagal išvaizdą, būstuose, sudėliotuose iš akmens luitų, sujungtų vietine cemento atmaina. Žvelgdamas į tokią „architektūrą“, Dži Ei pagalvojo, kad neblogai būtų palikti gyvais kelias dešimtis tų laukinių, kad jie pasidalintų savo išgyvenimo šioje įkaitusioje deimantinėje keptuvėje patirtimi. Vis tik jis nesurizikavo įgarsinti savo minties, nes ji prieštaravo strategų, jau patvirinusių vietinių gyventojų utilizavimo planą, nuomonei.

Kaip ir tikėtasi, rimto pasipriešinimo juodaodės beždžioniukės neparodė. Negalėjo iš principo. Argi galėjo jų bronziniai kirviai ir primityvūs kardai pasiginčyti su blasteriais ir neutroninėmis bombomis? Dar prieš parą iki desanto išsilaipinimo bombarduotojai į planetą numetė dvi šimtines tokių užtaisų – po vieną į kiekvieną oazę. Kad jos už žmones atliktų purviną darbą. Desantas privalėjo atlikti baigiamąjį išvalymą, pašalinę bereikalingus incidentus būsimiems kolonistams. Pagal strategų paskaičiavimus, po prevencinio smūgio turėjo išgyventi apie 20% pradinio gyventojų skaičiaus, tad šimto karių buvo su kaupu kelių dešimčių kvadratinių kilometrų teritorijai.

Botas juos išlaipino netoli kvailai atrodančių statinių, apjuostų dar kvailiau atrodančia moline siena, masinio susikaupimo vietos. Sprendžiant iš dydžio, šis pasaulis dar nežinojo atakų iš oro priemonių, nes kitaip čiabuviai nebūtų švaistę tiek darbo ir laiko panašių kliūčių įrengimui. Erdvė priešais sieną buvo užpildyta daugybe statinių su vienintele lango anga, Dži Ei priminusių archaiškas prekyvietes iš senosios Ariulos istorijos. Palaikiai statiniai tęsėsi palei abi kelio, vedančio prie pagrindinio įėjimo į tvirtovę įėjimo. Kelio, tiesiogine prasme užversto akimirksniu žuvusių nuo negailestingo spinduliavimo čiabuvių kūnais.

Dži Ei buvo jaunas, tačiau pavadinti jį naujoku karo reikaluose būtų grubi klaida. Per du mėnesius jis praėjo specialius kursus, kur jį mokė patyrę instruktoriai, savo laiku atlikę dešimtis sėkmingų žygių. Valandas leisdamas hipnodidaktoriumuose jis mintinai išmoko garsių vadų memuarus ir peržiūrėjo jų ekspedicijų video ataskaitas. Jis žinojo, kas yra totalus karas ir matė jo grimasas. Jį nuo vaikystės auklėjo negailėti svetimos gyvybės ir žudyti visų labui. Tačiau gyvas šimtų lavonų vaizdas, sustiprintas aštriu gendančios mėsos kvapu, iš pradžių jam sukėlė šoką.

Sukrėstas rūstaus atsivėrusio vaizdo realizmo, jis sustingo vietoje ir būtų taip prastovėjęs velniai žino kiek, jei ne jo porininkas Kei Si. Tas lengvai stuktelėjo Dži Ei į petį, išvėsdamas jį iš sąstingio, ir kandžiai pasiteiravo, ar tik nebijo negyvėlių? Akivaizdi patyčia tarsi šaltas dušas padėjo sugrįžti į tikrovę. Jei Kei Si vietoje būtų pasirodęs grandinis, tai tasai visai galėjo į darbą paleisti savo dvipūdžius kumščius. Dži Ei sumišo ir pabandė nerišliai paaiškinti savo būseną pirmą į galvą atėjusia mintimi: atseit, aplink tiek turtų deimantinio smėlio pavidalu, o šie laukiniai gyvena lyg paskutiniai skurdžiai! Kei Si mandagiai įvertino tokios banalios minties originalumą, nuo savęs pridūręs, kad gyvenimas – dalykas filosofinis, kuris dažnai mėgsta į savo šūdu tepti vienus, kad kiti išmoktų teisingai gyventi. O tada, nelaukdamas atsakymo, patraukė palei gatvę, atidžiai įsižiūrinėdamas į tamsius tarpus tarp statinių.

Dži Ei pastovėjo dar kelias sekundes, įsiklausydamas į kovinio ritmo aidą, ir netrukus pasijuto geriau. Suėmęs blasterį, nusekė draugą, kruopščiai apeidamas beformėmis krūvomis gulinčius lavonus. Nepaisant visų jo pastangų nežiūrėti į negyvėlių veidus, akys prieš jo valią slinko žuvusiųjų drabužiais, užkliūdamos už nereikalingų detalių. Būtent tada jis ir atkreipė dėmesį į atskirų piešinių ant čiabuvių drabužių panašumą į ženklus ant stambių pastatų iškabų. Tai neabejotinai kažkoks raštas, šmėkštelėjo spėjimas. Viena jo dalis liūdnai konstatavo, kad niekas ir niekada nesužinos, kuom gi gyveno šios primityvios būtybės, kaip jos įsivaizdavo aplinkinį pasaulį, ką planavo veikti ateityje, kuri neatėjo. Kita jo „aš“ pusė , užaugusi kareivinėse, iškart smarkiai protestavo, kad tokios primityvios žinios vargu ar bus naudingos civilizacijai, įveikiančiai atstumus tarp žvaigždžių. Kam rinkti visokį nereikalingą šlamštą?! Trijų planetų aljansui reikalingos planetos kolonizavimui, o ne pirmykštė jų buvusių gyventoj išmintis! Po mėnesio į čia atvyks teraformatoriai ir nutrins paskutinius ankstesnio gyvenimo čia pėdsakus. O naujakuriai tiesiog neklausinės tokių kvailų klausimų.

Ir vis tik jam kažkodėl buvo gaila, kad šios primityvios tautos kultūra išnyks be pėdsakų.

Nuo apmąstymų jį atplėšė būdingas švilpiantis impulsinio ginklo garsas, pasigirdęs kairiau jo. Tikriausiai kažkuris desantininkas aptiko vieną stebuklu po neutroninio smūgio likusį gyvą čiabuvį ir gailestingai jį pribaigė. Toks įprastas treniruotėse garsas kažkodėl jo širdį užliejo stingdančiu šalčiu tarsi prieš jį trumpai akimirkai būtų atsivėrę Ado⁵⁾ durys. Viduje jis susigūžė į kamuolėlį ir paliepė sau nedelsiant apkursti. Tačiau neleistini garsai vis tiek pranikdavo į jo sąmonę, kaskart priversdami instinktyviai krūptelėti.

Kad išsivaduotų nuo nemalonių garsų, jis ėmėsi save įtikinėti, kad čiabuviai ateityje neturėjo jokios perspektyvos. Prieš jos stojo pernelyg rūsčios gamtos sąlygos, jų išsiblaškymas ir atskirų oazių riboti resursai. Jau vien šių trijų veiksnių pakako, kad būtų sustabdytas gyventojų prieaugis ir tuo pačiu visuomenė pastūmėta į necivilizuotą vystymosi kelią. Nepraeitų ir keli amžiai, kaip peraugę visas įmanomas ribas oazės susidurtų su aštriu vandens ir maisto trūkumu. Vargu ar laukiniams ateitų mintis bendrai ieškoti protingos išeities. Greičiausiai, nesugebėję normalizuoti demografinės politikos, kiekviena oazė iškeltų klausimą apie savo išgyvenimą. Ir tada imtųsi spręsti iškilusias problemas primityviausiu būdu – atiminėti vertingus resursus vieni iš kitų. Kad galutinai išsektų, jiems neprireiktų net labai daug laiko. Tad bet kuriuo atveju jų laukė pražūtis. Čiabuviams šis išvalymas buvo išvadavimo iš galimų problemų ateityje misija. Kiekvienas blasterio šūvis reiškė, kad šiame pasaulyje tapo viena nelaiminga siela mažiau, o, reiškia, ir truputį geriau bei ramiau.

Tuo pat metu Aljanso kolonijinis laivynas šiai Dievo užmirštai planetai atneša tikrą suklestėjimą. Kai tik desantininkai užbaigs savo misiją, utilizatoriai sunaikins visus ankstesniųjų gyventojų ženklus ir surinks visą deimantinį smėlį. Tad pasirodys teraformeriai ir užpildys atsilaisvinusią vietą derlingu gruntu, išvežtu iš kokios nors neperspektyvios planetos. Speciali komisija dar kartą priekabiai patikrins planetą dėl gyvenimo komfortiškumo ir tik tada įleis į čia fermerius, kurie patys spręs, kas augs jų laukuose. Galbūt čia pastatys net ir kelis perdirbimo fabrikus ir pora dešimčių miestų. Iš ankstesnės planetos jau nieko neliks – net tą laikiną vardą, kurį kariais suteikė iš nuobodulio, pakeis kažkuo geriau skambančiu. Istorija prasidės nuo tuščio lapo. Šiuo požiūriu viskas gaunasi netgi labai neblogai! Taip mąstydamas Dži Ei pasijuto gerokai geriau.

Iki tol, kol būrys pasiekė tvirtovės sienas, jam taip ir neteko panaudoti savo ginklo. Kol jis vilkosi savo grupės gale, bandydamas susigražinti savo dvasinę pusiausvyrą panašiais filosofiniais apmąstymais, jo kolegos prisiėmė dalį jam priklausančio darbo. Atokvėpis leido jam kažkiek atsigauti ir nurimti. Suvokti tikrovę ir ją priimti pasirodė nėra viena ir tas pats. Ir visai ne taip paprasta, kaip tai buvo treniruotėse.

Netvirtų statinių eilė baigėsi maždaug 50 žingsnių nuo sienos. O toliau atsivėrė tikra praraja – 20 m pločio gilus griovys su beveik stačiomis sienomis. Atsargiai pasilenkęs per jo kraštą, Dži Ei giliai apačioje įžvelgė įkastus aštrius medinius baslius. Paskutinis sustojimas tiems, kas nemoka skraidyti. Čiabuviams įveikti tokią kliūtį praktiškai neįmanoma. Tačiau bet kuris jų būrio desantininkas nematė jokio skirtumo tarp tokio griovė ir įprastos duobės kelyje. Technologijų skirtumas ariuliečius darė tikrais dievais vietinių akyse.

Iš dangaus nusileidę galingieji dievai tam, kad įvykdytų savo griežtą teismą... Nevalingai iki save gerbti, pagalvojo Dži Ei. Tik štai tiems nusidėjėliams nebuvo leista suprasti, kad dievai visus juos pasmerkė mirčiai. Pasisekė tiems, kurie su gyvenimu atsisveikino pakankamai greitai, taip ir nespėję nieko dorai suprasti. Likusiems kančios tiesiog išsitęsė laike.

Apsidairęs Dži Ei suprato, kad prie griovio susirinko visas jų būrys. Desantininkai tylėdami stovėjo išsirikiavę viena linija ir susidomėję apžiūrinėjo kitą griovio pusę, kur nuo žemės kilo smėlio audrų nupoliruotos tvirtovės sienos. Nesuprasdamas, ką tokio jo kolegos galėjo įžiūrėti toje molinėje sienoje, Dži Ei į ją įsižiūrėjo atidžiau ir tik tada suprato savo klaidą. Tokio masyvaus statinio medžiagai buvo panaudotas visai ne molis, kuris čia turėjo būti vos ne aukso kaina. Kažkokiu nesuprantamu būdu šie visais atžvilgiais atsilikę čiabuviai išmoko deimantinį smėlį sukepti į vientisą monolitą, tvirtumu lenkiantį gryną plieną! Sprendžiant iš gilių atžymų jos paviršiuje, technologija išlaikė egzaminą – į šią sieną atsitrenkė ne viena priešo ataka. Tik pagalvokite – vientisa polikristalinė struktūra iš tarpžvaigždinių laivų kuro tarnauja laukiniams kaip gynybinė siena! Ir dar kai jie dorai kelių nesugeba nutiesti! Iš tikro, progresas šioje planetoje vyko dideliais vingiais...

Jis pričiupo save su mintimi, kad vėl priskiria čiabuviams kažkokį civilizuotumo laipsnį. Gebėjimas polimerizuoti deimantą – rimtas žingsnis į priekį, tačiau be palaikančiųjų technologijų tai nelabai palengvina vietinių gyvenimą. Jo alter ego vėl pabudo ir paprieštaravo: jei jau ši laukiniai prisigalvojo iki tai, nejaugi jie negali išspręsti žmonių pertekliaus problemos? Čiabuviai jau ties energijos išgavimo iš deimantinio smėlio slenksčiu, o tai tikrai juos stumtels civilizuotumo link. Jie sugebės išskirti vandenį iš oro arba pradės jį siurbti iš žemės gelmių. Vanduo suteiks gyvybę augalams, o šie pamaitins žmones. Pusiausvyra nusistovės aukštesniame lygyje – ir viskas nebus taip jau liūdna. Atsiras keliai, sujungsiantys gretimas oazes. Galbūt netgi jie suvienys pastangas ir išmoks gyventi drauge kaip viena nacija, be karų ir nesutarimų. Kokią jie tokiu atveju turės perspektyvą?!

Į tą klausimą antroji pusė atsakyti negalėjo, tad tiesiog nutylėjo.

Viršutinis sienos kraštas buvo padengtas keliomis mėlynos spalvos plytelių eilėmis visam statiniui suteikiant paradinį, nors iki galo ir neišbaigtą vaizdą. Galbūt taip ir buvo: užpuolimo pradžia atsitiktinai sutapo su tvirtovės, susidėvėjusios per amžius, rekonstrukcijos laikotarpiu. Nebūdama savo esme iškiliu architektūros kūriniu, siena kažkokiu būdu traukė desantininkų žvilgsnius ir dėmesį. Pradžioje Dži Ei spėjo, kad tai dėl šviesos žaismo laužiant spindulius deimantų kristaluose. Tačiau po to suprato, kad tai dėl visai kito – jos pažeidžiamumo. Nebuvo abejonių, kad tą grubų akmeninį statinį jis mato pirmąkart, ir vis tik jis jam atrodė gerai pažįstamas. Jis įtempė atmintį, bandydamas aptikti joje panašų vaizdą, ir tasai nelauktai lengvai išplaukė: senovinis miestas, apjuostas akinančiai balta dantyta siena su į ją įstatytais apžvalginiais bokštais, į vieną iš kurių vedė platus pakeliamas tiltas, nerūpestingai permestas per siaurą griovį. Toji siena buvo pastatyta iš akmens blokų ir atrodė tvarkingesnė už tą, prieš kurią dabar jie sustojo. Abi tvirtovės viena kitą priminė išoriškai, besiskirdamos tik detalėmis. Mėlynos plytelės sienos plokštumoje sienoje sudarė visai taisyklingą geometrinį ornamentą tinklelio pavidalu. Bokštuose jis keitė savo piešinį, apjuosdamas statinį trimis plačiomis juostomis, sukurdamas jo nepaprasto tvirtumo iliuziją. Vartų bokštas skyrėsi nuo kitų papildoma galerija su angomis, einančia virš durų sąvarų išlenkto akmeninio tilto pavidalu. Vartai buvo ištisai apkalti geležimi, ant jų raudonais dažais buvo nupiešti kažkokie fantastiniai gyvūnai agresyviomis pozomis. Archaizmas, kuriai aiškiai ne vienas tūkstantis metų.

Vaizdas mintyse buvo labai aiškus ir stabilus, beveik kaip tikrovėje. Tarsi nuotrauka, išplėšta iš laiko nelaisvės, Dži Ei buvo sukrėstas: jis tiksliai žinojo, kad negalėj matyti panašaus vaizdo, nes gimė milžiniškų dangoraižių ir oro transporto pasaulyje, kuriame akmeninėms tvirtovėms ne vieta. Vis tik, jis prisiminė. Tai nebuvo panašu į iliuziją, sukelta kažkokių senų knygų skaitymu. Greičiau jau tai priminė vieną tų paslaptingos genetinės atminties apraišką, apie kurią sklido tiek gandų ir ginčų. Iškilūs Aljanso mokslininkai savo laiku ties tuo sulaužė nemažai iečių. Kai kurie jų tvirtino, kad labai senai ariuliečių protėviai gyveno kitoje planetoje, kurios pavadinimas išsitrynė iš atminties. Tačiau kadangi žmogus niekada nieko neužmiršta, spėjo, kad protėvių atmintis galėjo išlikti palikuonių genuose. Dėl savo ypatumo ši atmintis buvo nepavaldi protui ir pabusdavo spontaniškai, kai atskiri dabarties vaizdai kažkuo primindavo tolios praeities vaizdinius. Tokią akimirką žmogui atrodė, kad jis jau išgyveno panašią būseną r matė panašų dalyką. Psichologai tokį jausmą vadino deža-vū – ir juo paprastai nesigyrė, nes karinė vadovybė jį priėmė kaip savitą šizofrenijos formą. Dži Ei buvo linkęs patikėti kariškiais, jei ne keistas jausmas, kad išvystas vaizdas visai realus. Jis mintyse atsižymėjo, kad reikės tuo klausimu pasiknisti archyvuose. Galbūt ten atsiras koks nors paminėjimas apie neįprastai nudažytą tvirtovę.

Čiabuvių tvirtovės vartai buvo, žinoma, kuklesni už matytus vizijoje, tačiau darė įspūdį savaip. Sudaryti iš dviejų didelių medinių panelių, įstatytų vientiso geležinio karkaso viduje, jie buvo tiesiai priešais ten, kur nutrūko kelias. Metalinis karkaso apvadas turėjo tokį pat keistą ornamentą, kokį jau matė ant čiabuvių drabužių. Taigi, jie mokėjo apdirbti metalą, o net statyti deimantines sienas. Ir vis tiek tebegyveno pirmykščių laukinių gyvenimu... Kaip visa tai buvo nepanašu į šaunią jo paties tautos istoriją!

Tai, kad vartai buvo uždaryti, galėjo reikšti tik viena: likę gyvieji vis tik suspėjo suvokti iš dangaus pasirodžiusios ugnies pavojų ir stengėsi atsiriboti nuo jos kaip tik mokėjo. Tačiau teisingai įvertinti pamatyto esmę jie nebuvo pajėgūs.

Desantininkai pašalino „pagal vadovėlį“ – iš blasterių „nuskynę“ jų tvirtinimo vietas. Sąvaros nukrito tiesiai į griovį, tuo sukeldamos didelį triukšmą. Ir tada staiga paaiškėjo, kad jos kartu vaidino tilto vaidmenį per išraustą griovį. Susidarė gana kvaila padėtis: norėdamas pranikti į tvirtovės vidų būrys tik apsunkino sau užduotį. Dži Ei buvo nustebęs, kodėl niekas ir jų nesusiprato pasinaudoti portatyviniu reaktyviniu modeliu, kad juo paprasčiausiai perskristų per sieną. Susidarė įspūdis, kad kariai tiesiog linksminosi, nujausdami gerą laimikį. Tikriausiai jie manė, kad nokiu neįprastu būdu pavyks įbauginti išgyvenusius priešininkus. Po kokių trejeto dešimčių metų, pagalvojo Dži Ei, sėdėdami prie židinio su aramėjiško bokalu rankoje, jie bedieviškai meluos savo sūnums, kad vienu šūviu nulėmė visų kautynių baigtį.

Aktyvuoti modulius jiems vis tiek teko – tik jau visiems be išimties. Panašu, kad be jo paties, niekas neatkreipė dėmesio į šį nežymų nepatogumą.

Priešo už sienos nesutiko. Užtat ten buvo tikras akmeninis miestas. Akmens blokai buvo tiksliai apdoroti, jų paviršius lygus, vos ne poliruotas. Dominavo 2-3 aukštų statiniai, o tvirtovės centre stūksojo tikra viduramžių pilis: 7-i aukštai aklinų pilkų sienų su siaurutėmis angomis šaudymui ir dvišlaičiu stogu iš rudų čerpių.

Tačiau svarbiausia – gelsvą dykumų sėlį čia keitė tamsus gruntas su tikra žalia žole. Miesto gyventojai nepatingėjo sukurti tikrą stebuklą – viduryje plačios oazės dar vieną mažesnę oazę! Tai jau tikrai buvo panašu į civilizuotumo užuomazgas: kaip ir aruliečiai, jie nesitaikė prie supančios aplinkos, o bandė dominuoti jai. Susikūrė sau komfortišką zoną negyvenamoje dykumoje. Dar vienas argumentas jo alter ego...

Vienintelis dalykas, kuris gadino visą tą idiliją – nauja lavonų, gulinčių visur, kur bepažvelgsi, sankaupa. Jų buvo tiek daug, kad Dži Ei net nusistebėjo, dėl ko miesto gyventojai paliko savo būstus? Gal šventė vieną iš savo švenčių? Šventę, kurią Aljanso raketos greitai pavertė mirtinu šou?

„Dėmesio, ponai ir ponios! O dabar pagrindinis numeris! Tik kartą ir tik pas mus – dangaus pyktis ir dievo bausmė! Dar niekada mirtis nebuvo tokia efektyvi! Jums tikrai patiks, jei išgyvensite...“

Ir štai šou baigėsi, žiūrovai guli ant smaragdinės žolės, sustingę pačiose įvairiausiose pertraukto judesio fazėse. Tarsi dirbtinai sukurtos lėlės, kurioms kažkoks piktadarys perpjovė visus jas palaikančiu siūlus. Tačiau smalsiais buvo ne visi. Buvo ir kiti – tie, kurie lemiamą akimirką pamanė esant verta pasislėpti už tvirtų akmeninių sienų. Pamatę netikėtą savo artimųjų mirtį, jie visiškai suvokė grėsmingą esmę. Ir vis tik sugebėjo įveikti savo baimę, palikdami po kuri laiko savo priedangas. Tačiau ne tam, kad apverktų ir palaidotų žuvusius, o tam, kad apgintų likusiuosius. Jie tvirtai uždarė miesto vartus. Tokie nepasiduos ir kovos iki galo. Tiesiog dabar jie kažkur, savo namuose, stebi nekviestus ateivius ir laukia patogaus momento kerštui...

Dži Ei pajuto, kaip nugara staiga perbėgo lengvas šaltukas. Svetimo buvimo pojūtis buvo toks juntamas ir nemalonus, kad net pragarą praėję kariai staiga sunerimo ir ėmėsi niūriai žvalgytis po išmirusį miestą, rankose tvirtai suėmę savo ginklus. Kažko baisaus laukimas suspaudė orą iki vandens tankumo, ir kiekvienas iškvėpimas buvo per jėgą. Kažkurią akimirką netgi pasirodė, kad kai kurie iš negyvėlių ima keltis iš savo vietų...

Kai Dži Ei jau buvo pasirengęs pripažinti, kad čiabuviai mikliai pergudravo juos tik apsimetę negyvais, staiga iš kažkur pasirodė bejausmis grandinis ir sutrikdė tą trapią iliuziją, pradėjęs rutininę apklausą. Įsitikinęs, kad netekčių nėra, jis iškart ėmėsi skirstyti karius į patrulius. Dži Ei pateko į trejetą su Kei Si ir patyrusiu gretimo skyriaus kariu, kurio karinio numerio jis nežinojo, o kiti jį vadino tiesiog Meistru. Būtent Meistras ir tapo jų nedidelės grupelės vadu - jai teko užduotis patikrinti į pilį panašų statinį.

Ten jis ir gavo savo pirmąjį trofėjų.
Atsitiko tai, bendrai paėmus, visai atsitiktinai. Ir tapo pradžia tai ilgai nutikimų grandinei, kuriai užsibaigti buvo lemta Žydrojoje planetoje.

Pastatas, į kurį juos nukreipė grandinis, buvo pilnas siaurų laiptų ir koridorių, nežymiai apšviestų pro šaudymo angas. Ar jo gyventojai naudojo papildomą apšvietimą taip ir liko neišsiaiškinta, tačiau jokių lempų ar fakelų Dži Ei viduj nepastebėjo. Medį čia labai brangino; ir naudoti jį apšvietimui buvo tas pat, kaip deginti pinigus. Meistras, numatydamas galimas problemas, grupei nurodė aktyvuoti šiluminius detektorius. Beje, iškart paaiškėjo, kad pats pastatas, sušildytas vietinės saulės spindulių, sudarė tokį stiprų šiluminį foną, kad niekais vertė visą aukštesnių technologijų naudą. Tokia aplinkybė kažkiek prilygino desantininkus su čiabuviais, kuo šie, tiesa sakant, ir pasinaudojo.

Jo priešininkas slėpėsi vienoje iš daugybės nišų, išsidėsčiusių abipus koridoriaus. Užpuolimo Dži Ei būtų nepražiopsojęs, jei jose nebūtų stovėję metalinės skulptūros, vaizdavę ne tai vietinius dievus, ne tai didvyrius. Čiabuvis pasislėpė už vienos jų. Automatinio nutaikymo taikiklis suvirpėdavo kaskart praeinant pro skulptūras, ir ariulietis kiek atsipalaidavo, palaikęs, kad patalpoje nieko nėra, o automatika tiesiog reaguoja į didelę geležies sankaupą. Tas suklydimas vos nekainavo jam gyvybės.

Čiabuvis išlaukė akimirką, kai desantininkas susilygino su jo niša, o tada pastūmė statulą tiesiai ant jo. Dži Ei sureagavo į garsą ir pamatė, kaip iš prieblandos ant jo virsta kažkokia neaiški figūra. Jis momentaliai paspaudė mygtuką, tačiau statula visiškai sugėrė visą paleistos plazmos užtaisą. Kario nuostabai, autotaikiklis ignoravo judantį siluetą, sustingęs nišos tamsoje. Kol ariulietis susigaudė, kas prie ko, geležinė skulptūra jį partrenkė ir numatė dramatišką pabaigą.

Statula pasirodė esanti pakankamai sunki ir prispaudė Dži Ei prie akmeninių grindų. Jau griūdamas jis akies kampeliu pastebėjo, kaip nuo nišos atsiskyrė tamsus siluetas virsdamas tamsiaodžiu čiabuviu dėl maskuotės nusimetusiu savo margus drabužius. Pasirodęs šviesoje jis pakibo virš partrenkto priešo tarsi nenumaldomas Likimas ir užsimojo kažkokiu masyviu daiktu panašiu į kovinį kūjį. Koridoriaus prieblandoje šis primityvus ginklas ariuliečiui pasirodė esąs Paskutinio teismo ginklu. Viskas vyko taip greitai ir nelauktai, kad Dži Ei beveik prarado kūno kontrolę ir galėjo tik užburtas žvelgti į savo priešininką, net nebandydamas nusimesti ant jo užvirtusios statulos. Tamsiaodis, matyt, tai suprato, ir jo veide pasirodė pasitikinčio pasididžiavimo išraiška – jis juk pergudravo patį dievą!

Tačiau staiga padėtis pasikeitė. Čiabuvio azartinė grimasa staiga virto nesusivokimu, greitai perėjusiu į nuostabą. Ginklas iškrito iš jo rankų ir gana trankiai pariedėjo koridoriumi. Tamsiaodis trumpai dar pastovėjo, tarsi įsiklausydamas į kažką vos vos girdimą, o tada sunkiai susmuko ant grindų šalia nieko nenutuokiančio priešininko. Silpnoje pro šaudymo angas sklindančioje šviesoje jaunasis karys ant jo nugaros įžvelgė nedidelę lėtai drėkstančią dėmę. Plazminio užtaiso pėdsakas...

Pasimetęs Dži Ei apsidairė – šiame koridoriuje be jo nieko nebuvo. Tada kas patiesė užpuoliką? Žvilgtelėjęs į baterijos indikatorių, jis suprato, kas įvyko: švytinti indikatoriaus juostelė vienareikšmiškai tikino, kad desantininko ginklas atliko du šūvius. Atsitrenkęs į grindis, jis, matyt, instinktyviai paspaudė mygtuką. Tai tas retas atvejis, kai mirtis kažkokiu nesuprantamu būdu staiga pakeitė savo planą, pasiimdama ne planuotą pradžioje. Tądien Sėkmė aiškiai buvo ariuliečio pusėje...

Kažkaip išsiropštęs iš po geležinio stabo, Dži Ei atsargiai atsistojo. Ir iškart už nugaros išgirdo būdingus skubius žingsnius. Kažkaip prietariai atsisukęs, jis pasistengė perimti galimą svetimą užpuolimą... Tačiau pačią paskutinę akimirką suprato, kad jokio pavojaus nėra – ten buvo Kei Si. Kas dar galėjo taip garsiai trepsėti visiškoje tyloje? Sprendžiant iš visko, jo porininkas buvo visai netoliese, kad išgirstų susigrūmimo sukeltą triukšmą ir atskubėtų į pagalbą. Pamatęs, kad šis saugus, Kei Si nuleido ginklą ir ėmėsi apžiūrinėti žuvusį čiabuvį.

Meistras pasirodė po kelių sekundžių, be garso iškilęs ore, tarsi tikras vaiduoklis. Patyrusia akimi apmetęs akimis įvykio vietą jis nerūpestingai paspyrė į šalį čiabuvio masyvų ginklą ir, pasilenkęs virš jo, kažką mikliu judesiu nutraukė nuo jo kaklo. Atsitiesęs jis pasisuko į sumaišties kaltininką ir nieko nesakęs į delną įdėjo kažkokį mažą daiktą. Draugiškai paplojęs per petį jis, tarsi nieko nebūtų įvykę, grįžo prie ankstesnio užsiėmimo. Kai Meistras dingo už kampo, Dži Ei pažvelgė, kas guli jo delne.

Tai buvo paprastutis medaliono pavidalo amuletas: jo grubaus metalinio disko centre buvo išgraviruotas ženklas, kažkuo primenantis begalybės ženklą.
Jo pirmasis trofėjus. Pagal seną karių tradiciją visas nužudyto priešo turtas priklauso nugalėtojui. Tai, kad Meistras atidavė jam amuletą, reiškė, kad Dži Ei praėjo kovinį krikštą ir dabar turi teisėtą teisę vadintis „Aljanso kariu“. Tikriausiai jam reikėjo sušukti iš džiaugsmo, tačiau vietoje to jis pajuto tik kažkokią tuštumą.

Vėliau buvo kitos ekspedicijos ir kitos kautynės, kuriose jis papildė savo pergalių sąskaitą. Tačiau savo pirmąjį trofėjų jis visad nešiojosi su savimi, neišmanydamas jo nė į jokį kitą vertingą daiktą. To priežastis buvo banaliai paprasta: ženklas ant medaliono labai priminė kario sėkmės ženklą, Apraiškos globos ženklą. Tokio niekaip negalima atiduoti niekam kitam, nesibaiminant, kad supykdys likimą. Per praėjusius metus jis suprato vieną svarbų dalyką: niekas šiame žiauriame pasaulyje neduodama tiesiog šiaip, dykai. Už kiekvieną poelgį skirta visai konkreti kaina. Tik tada suprasi, kas konkrečiai buvo ant kortos. Sėkmė nusišypso tik tiems, kurie sutinka apmokėti jos sąskaitas. Abejojantys tiesiog žūsta. Be alternatyvių variantų.

Tokia netikėta pergalė nedavė jam ramybės. Jis daug kartų sugrįždavo prie šio savo biografijos momento ir iš naujo mintyse praeidavo visas jo peripetijas. Įvairiausiai keisdamas jo sąlygas, Dži Ei priėjo išvados, kad jis teturėjo vieną šansą iš dešimties. Visiškai beviltiška situacija. Vis tik jis išsisuko.

Pradžioje toji išvada jį šokiravo, tačiau vėliau jis priėmę įvykį kaip savotišką apdovanojimą už tradicijų laikymąsi. Trečiasis praregėjimas įvyko po 5 m. po kvailiausios Kei Si žūties Baltojoje planetoje: tasai tiesiog mirtinai sušalo, nuklydęs nuo patruliavimo maršruto. Štai tada Dži Ei paaiškėjo, kad Apvaizda nieko negelbsti tiesiog šiaip, atsitiktinai būrusi pirštu į dangų. Ji aplamai negelbsti už kažką, o visada – dėl kažko. Buvo kažkoks svarbus tikslas, kažkokia misija, kurią jis privalo atlikti gyvenime, kol laivyno intendantas užspaus jo akis pora variokų. Kažkas, be ko neįmanomas pasaulio funkcionavime – mechanizmas, palaikantis balansą tarp Chaoso ir Kosmoso. Su visa pagarba Aljanso armijai Dži Ei suprato, kad, netgi būdama pasaulinės Tvarkos dalele, ji galiausiai savo veikla mažina jos dalį, į ta pasaulį įnešant Chaosą. Priverstinė planetų kolonizacija, tarsi šoko terapija, taip stipriai iš pusiausvyros išveda pasaulio svarstykles, kad grįžimui į jų ankstesnę būseną jau nepakaktų vien progresoriškos teraformatorių veiklos, kuriančios naują pasaulį iš senojo griuvėsių. Bet kuriuo atveju lieka kažkoks nekompensuotas likutis, besikaupiantis su kiekvienu nauju užgrobimu. Kai to likučio dydis išsiplečia iki tam tikro dydžio, susidaro kažkas panašaus į elektros iškrovą: pasaulį veikti paleidžia kažkokios jėgos, pašalinančios atsirandantį iškraipymą. Visata vėl sugrįžta į pusiausvyrą, tuo pačiu pradėdama naują savo egzistavimo ciklą.

Ir štai dabar atėjo laikas eilinei pasaulio svarstyklių korekcijai. Dži Ei nesuprato tik vieno: kodėl tokiam svarbiam reikalui Apvaizda pasirinko būtent jį, o ne ką nors labiau patyrusį – tarkim, Meistrą? Tačiau smulkiems pasaulio varžteliams isai nebūtina gilintis š to sudėtingo mechanizmo funkcionavimo taisykles. Svarbiausia – žinoti, kad jis yra ir veikia. Todėl Dži Ei nepradėjo bergždžiai varginti savo galvos, bandydamas prisiknisti iki tiesos, kuria net ir filosofams suprasti nelengva, tik nesiginčydamas prisiėmė jam skirtą naštą. Visai ne todėl, kad ji buvo jo jėgoms, o tiesiog todėl, kad kito pasirinkimo neturėjo. Jis tikėjosi, kad Apvaizda vis tik nesuklydo, - ir jis vertas jos pasirinkimo. Svarbiausia – nepramiegoti savo žvaigždžių valandos ir suspėti bent akimirkai sugražinti šiam pasauliui amžinai nepasiekiamą ramybę.

Tačiau laikas ėjo, o Apvaizda nepriminė apie savo buvimą. Ištisus 15 m. jis buvo paliktas pats sau.
Baltajame pasaulyje, tarp amžinų ledų ir aršių pūgų.
Klestinčios žalumos pasaulyje, kuriame medžiu tapti ir visai išdžiūvusi lazda.
Dešimtyse kitų pasaulių, negavusiems pavadinimų, nes buvo neperspektyvūs kolonizacijos atžvilgiu.

Tose ekspedicijose Dži ei pamažu įgavo patirties ir netrukus nustojo būti naiviu prasčioku, kokiu buvo savo kelio pradžioje. Jis išmoko iškęsti kariško gyvenimo nepatogumus ir vertinti jos nežymius džiaugsmus. Jo daugiau nešokiravo lavonų vaizdas, o kilus būtinybei jis ir pats buvo pasirengęs žudyti, kaip to reikalavo desantininko garbės kodeksas. Jis nebandė save įtikinti savo poelgių teisingumu – tiesiog darė tai, ką duotą akimirką laikė esant reikalinga. Ir galiausiai susitaikė su užgrūdinto kareivos įvaizdžiu, kuriuo, kaip jam atrodė, tarsi buvo nuo gimimo.

Apie Žydrąją planetą jis girdėjo jau senai, dar iki užsirašymo į laivyną, - ir tas žinojimas neteikė jam optimizmo. Jau tada toji planeta Aljansui buvo tikru kaulu gerklėje, akmeniu ant kelio į visuotinę gerovę. Planetos civilizacija užtikrintai ėjo kosminės ekspansijos keliu, kad neišvengiamai vedė link susidūrimų tarp žvaigždžių. Tokio nutikimo perspektyva, beje, buvo tokia neaiški, kad į ją kol kas nekreipė dėmesio. Tačiau Apvaizda turėjo kitą nuomonę ir savo plano realizavimui ji panaudojo visas galimybes...

Dži Ei gimė dar iki Aljansui pasiekiant savo šlovės apogėjų, aprūpinant negirdėtą gausą visiems trims įsisavintiems pasauliams: Ariulei, Tantrai ir Valkirijai. Išsivystęs mokslas ir maksimaliai efektyvi ekonomika, nedarbo ir nusikalstamumo nebuvimas, patikima garantija visiems socialiniams sluoksniams – tai tapo tiek natūralu ir įprasta, kad net nebuvo aptariama jokiuose visuomeninio gyvenimo lygiuose. Kiekvienas iš 70 mlrd. gyventojų turėjo teisę gyventi bet kurioje iš jo planetų, turėdamas tokią nuosavybę, kokią įstengė išlaikyti. Vieninteliu apribojimu buvo vaikų skaičius šeimoje – vienas berniukas ir viena mergaitė. Kiekviena jų suprato, kad tai buvo priverstinė būtinybė tam kad būtų išvengta gyventojų pertekliaus. Augtas pragyvenimo lygis numatė ir aukštas išlaidas, o, tai reiškia, nuolatinį resursų trūkumą. Juos atstatydavo kolonizuodami kitas planetas, kuriose nebuvo protingos gyvybės. Kai taisyklė, ten pradžioje buvo statoma baė, kurioje gyveno ribotas siauro profilio specialistų kiekis. Jie prižiūrėjo automatinių šachtų ir gamyklų darbą. Jei planeta turėjo perspektyvą tapti gyvenamąja vieta, ją teraformuodavo. Artimojo Galaktikos sektoriaus sėkmingas įsisavinimas privedė per labai trumpą laiką prie padvigubinto Aljanso gyvybinės erdvės dydžio – praktiškai, per vienos kartos laikotarpį.

Būtent tada tolimoji žvalgyba nuošaliame Mirselino sektoriuje Aljanso laivus atvedė į Pandorą – planetą su gausiais unikalaus levituojančio mineralo anaptanijaus telkinius. Tačiau ne šiam atradimui buvo lemta iš esmės pakeisti trijų pasaulių gyvenimą, o tuo, kad šioje laukinėje planetoje jie susidūrė su kita rase, besilaikančia tokių pat vystymosi principų.

Vietiniai gyventojai, melsvaodžiai uodeguotieji gigantai, buvo primityvia rase, gyvenusia santarvėje su gamta. Jie nesistengė skraidyti tarp žvaigždžių. Į anaptanijų, jiems, tiesą sakant, buvo nusispjauti.

Problema buvo dėl kitos civilizacijos atstovų, atėjusių į Pandorą 100 m. prieš Aljansą. Štai tai jiems reto mineralo reikėjo nors plyšk. Svetimieji jau eksploatavo kelis telkinius ir todėl neišreiškė jokio noro dalintis turtu su kitais pretendentais. Iškilo tam tikri nesutarimai ir trintis, po kurių Aljansą tiesiog išstūmė iš žydrojo giganto sistemos, dėl visa ko užblokavę dvi jo nutolusias kolonijas Sutvėrimo stulpų rajone. Visi bandymai jas susigražinti duodavo atvirkščią rezultatą – du protingi pasauliai vis labiau susipriešindavo vienas prieš kitą. Anaptanijus tapo tikru kliuviniu jų santykiams.

Laikinai pasitraukęs iš šio kosmoso sektoriaus, Aljansas neatsisakė savo tikslo ir tik tiesiog pakeitė taktiką. Visos kontaktų su svetimaisiais formos buvo nutrauktos, vyko tik pasyvus stebėjimas. Tokia taktika po kažkiek laiko atnešė sėkmę. Automatiniai reideriai aptiko gimtąjį nesukalbamų svetimųjų pasaulį.

Jis gana toli nuo radiacija persmelktų galaktikos branduolio regionų, ten, kur keistai persipynė dvi žvaigždėmis gausios spiralių šakos. Svetimųjų saulė – niekuo neįsidėmėtina geltonoji nykštukė, kokių Visatoje nors šienaute šienauk – šviesą ir šilumą tiekė 8-iems pasauliams, kurių 3 buvo apgyvendinti. Pirmasis jų, žvalgų pavadintas Žydrąja planeta, buvo metropolija ir buvo gana komfortišku atstumu nuo karščiu svilinančios žvaigždės atmosferos. Tai planetos paviršiuje sudarė iš tikro rojaus sąlygas gyvenimui. Skirtingai nuo Ariulos, Žydroji turėjo nestambų negyvenamą palydovą, savimi puošusiu jos nakties dangų. Dėl gausaus vandens kiekio planeta buvo geidžiamu kąsneliu Aljansui, kur net įprastas švarus vanduo buvo didele retenybe. Toji nuostabi žydra planeta tapo tuo švyturiu, kuris žadėjo ramybė ir palaimą visiems patiriantiems vargus bastūnams.

Jau niekas neprisimena, kam pirmam atėjo į galvą savintis svetimus pasaulius.

Kol vyko slaptas stebėjimas, Aljansas pasistatė galingą kosminį laivyną ir išauklėjo profesionalių karių kartą, dėl to paaukoję viso labo tik porą Konstitucijos straipsnių. Dabar kiekvienas Trijų planetų gyventojas privalėjo užmokėti už savo pilietybę keliais tarnybos laivyne arba su juo susijusiose struktūrose metais. Egzaminu brandumui buvo dalyvavimas kokios nors naudingos planetos užėmime.

Tik dabar tai jau neturėjo reikšmės, ar planeta turėjo gyvybę ir ar joje jau buvo pasirodžiusi daugiau ar mažiau išsivysčiusi civilizacija. Antruoju atveju jos laukė nepavydėtinas likimas...

Gausioje kautynėse Aljanso laivynas išvystė paprastą taisyklę: netikėtumas, puolimas ir drąsa visada yra nugalėtojų pusėje. Ir jie tapo tais nugalėtojais. Pralaimėjimų prie tolimųjų Pandoros pakraščių privertė Aljansą atidžiau rinktis priešininkus. Tuos, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo tinkamai jam pasipriešinti. Mokslininkai irgi įdėjo savo indėlį, sukūrę gana patikimas masinio naikinimo priemones, saugias naudojantiems. Tasai ginklas užtikrino pagrindinį išvalymą būsimai kolonizacijai, jo desantininkai paprasčiausiai valė likučius.

Akivaizdūs Aljanso pasiekimai pakėlė jo autoritetą ir tarnyba jame tapo prestižine profesija. O tai, savo ruožtu, leido nugalėti ir stipresnius priešininkus. Taip nenumaldomai tobulindamas savo meistriškumą, Aljansas pamažu susilygino karine galia su savo senu priešu...

Prieš 10 m. iš Mirselino sektorius atėjo drąsinančios žinios. Žvalgybinis zondas, stebintis gimtąjį svetimųjų pasaulį, pranešė apie masinį gyventojų iš jo pasitraukimą. Matyt, tai buvo susiję su eiliniu karu, kurią svetimieji pradėjo savo sistemoje. Į jį buvo įtrauktos kelios planetos, kuriose buvo stambiausios svetimųjų kolonijos. Sprendžiant iš laivų judėjimo krypčių, kolonijos apsijungė ir surengė masinį smūgį į savo metropoliją. Žydroji atsilaikė, tačiau buvo gerokai susilpninta ir faktiškai tapo nublokšta kelis šimtus metų atgal.

Aljanso Asamblėja paskaičiavo, kad palankesnis momentas gali ir nepasikartoti, ir paskelbė visuotinio karo „iki paskutinio kario“ politiką, organizuodama „kryžiaus žygį į dangų“.

Oficialiu jo tikslu buvo užgrobtų teritorijų išlaisvinimas. Tačiau Aljanso piliečiai jau išmoko ne užuominų suprasti, dėl ko sukeltas toks triukšmas. Reikalu buvo net ne anaptanijus, nors ir jis neabejotinai turėjo pakelti Aljanso technologijas į aukštesnį lygį. Tai buvo kerštas. Senai užmirštas žodis iš Pasidalinusių pasaulių epochos. Kerštas įžūliems svetimiesiems už pažeminimą, už atsisakymą bendradarbiauti ir nepripažinimą. Pirmąkart Trijų planetų vadovybė pasidavė emocijoms. Ir tai labai neramino Dži Ei: senų ir patikrintų tradicijų atsisakymas dažnai veda į pralaimėjimus. Viena tų taisyklių, kurią jo civilizacija išsinešė iš daugybės karų tiglio.

Jis gerai suprato, kad, nepaisant visų nelaimių, jų priešininkas vis dar pavojingas. Kaip kad pavojingu būna ir sužeistas vorgas, kurį medžiotojai apsupo iš visų pusių, Šie paskutiniai laukinės Ariulės praeities atstovai niekada nepasiduoda, todėl jiems, nors ir retai, vis tiek nusišypso sėkmė.

Čia nusimatė panaši analogija. Taip, priešas susilpnintas ir jo veiksmai apriboti, jis turi mažiau resursų ir galimybių. Tačiau jo patirtis niekur nedingo, ranka tebėra tvirta ir stipriai laiko ginklą. Ir jei jam nusišypsos Apvaizda, tai Aljansui taps tikra katastrofa.

Dži Ei buvo savo Tėvynės sūnumi ir į karo girnas pakliuvusių tautų likimas mažai jį jaudino. Jis tą faktą priėmė taip, kaip savo geru besirūpinantis ūkininkas tvarkosi su piktžolėmis ir kenkėjais. Jų naikinimo būtinybę jis prima be jokio pykčio, su kažkokiu dalykiniu kruopštumu, tarsi atliktų kasdienį ritualą. Nemalonų, bet būtiną.

Šiuo atveju misija toli gražu nebuvo saugi. Buvo visai reali grėsmė daugybės protingų pasaulių bendrijos, išsibarsčiusios dešimtis tūkstančių šviesmečių abipus galaktikos centrą, klestėjimui – stojant prieš patyrusį ir daugeliu atžvilgių mažai žinomą priešininką? Nejaugi greta mažai planetų, kur rizikos laipsnis būtų daugelį kartų mažesnis? Jei Asamblėja būtų paklaususi jo nuomonės, jis tiksliai būtų nubalsavęs prieš tokį neapgalvotą sprendimą. Tačiau dabar nuo jo jau beveik niekas nepriklausė.

Ar vis tik priklausė?!

Dži Ei vėl prisiminė, kaip paties pirmojo išsilaipinimo metu Sėkmė jį pasirinko savo didžiajai misijai. Visus tuos metus jis bandė išsiaiškinti, kame toji paskirtis. Gal jam lemta išgelbėti Aljansą nuo būsimos katastrofos? Tik kaip tai padaryti? Juk negali tiesiog taip atsistoti ir pareikšti, kad šis įsiveržimas – siaubinga klaida! Jo nesuprastų net artimiausi draugai, neminint jau laivyno vadovybės.

Įsitikinęs, kad sprendimas glūdi žvalgų gautos informacijos gilumoje, jis beveik visą laisvą laiką skyrė ataskaitų skaitymui bei vaizdų, nufilmuotų iš gelsvojo Žydrosios planetos palydovo orbitos, peržiūrai. Kol kas be ypatingos sėkmės. Tai liūdino jį, tačiau kartu ir provokavo. Lyg vorgas, jis nepasiduos taip lengvai! Būtinai ras sprendimą ir gaus atsakymą į savo klausimą. visai tikėtina, kad tai, ko jis taip atkakliai ieško, laukia jo pačioje planetoje. Jei jam lemta gauti gelbstinčią tiesą kruviniausiame jo gyvenimo mūšyje, reiškia, taip ir lemta!

Tik kai laivyno avangardo laivai priartėjo prie stacionarios Žydrosios orbitos, buvo įsakyta numušti pavojingiausius palydovus. Tai tam tikru laipsniu buvo būtina priemonė: kiekvienas iš tų palydovų galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai pranešti savo šeimininkams apie svetimo laivyno priartėjimą. Netikėtumo efektas kare dažnai turėjo vos ne lemiamą vaidmenį, juk besiginantieji visad turi šiokį tokį pranašumą, kuriuo tam tikru miklumu galima kompensuoti net nusileidimą klase. Palydovo išnykimą, net jei tai sukeltų tam tikrą įtarimą, gerokai sunkiau sujungti su pašaliniu poveikiu dėl daugelio kitų galimų gedimo priežasčių. Tuo labiau, kad tokiems apmąstymams gynėjai nelabai ir beturės laiko.

Priartėjusi prie planetos, armada pasidalijo į tris dalis, kurios ėmė telktis orbitose, užtikrinančiose didžiausios paviršiaus dalies kontrolę. Desanto laivai pasislinko į priekį, užimdami tinkamas pozicijas atakai į pasirinktus svetimo pasaulio regionus, kurių svarba nustatyta pagal tą pavojų, kokį jie kėlė laivynui. Pirmiausia tai buvo kosminio zondavimo sistemų susitelkimo ir priešraketinės gynybos vietos. Toliau ėjo giluminės gynybos elementai: įtvirtinti rajonai, priešatominiai bunkeriai, antžeminių ir oro bei kosminių pajėgų bazės. Neliko be dėmesio ir stambiausios magistralės, kuriomis, esant reikalui, priešininkas galėjo operatyviai permesti savo dalinius. Eskadrilės ryšininkai nuolat klausėsi eterio, stengdamiesi nepraleisti akimirkos, kai jų buvimas pagaliau bus aptiktas. Strategai bandė pašalinti bet ką, kas vietiniams galėtų suteikti bent kokį pranašumą būsimame mūšyje.

Jų būrio desantinė kapsulė skriejo dešiniajame atakos sparne, taikydamasi į smarkiai jūros įlankomis išraižytą žemyno dalį. Žvalgybos duomenimis, toje nedidelėje sausumos teritorijoje sutelkta didžiausias miestų kiekis ir matuojamas aukštas elektromagnetinio fono lygis, kad rodo šio regiono svarbą planetos gynybos sistemoje. Greičiausiai čia randasi vienas tų planetos gynybos centrų, kurio darbą ir turi blokuoti desantininkai. Kai tik pavyks tai padaryti, planetos paviršius bus imtas siaubingai bombarduoti, galutinai svarstyklių lėkštę nusveriant Aljanso naudai. Likusios teritorijos išvalymą paprastai patiki šlovės trokštantiems naujokams ir palaikymo batalionams.

Paprastai šaltakraujis, Dži Ei šįkart buvo neįprastai susijaudinęs: šis mūšis turėjo lemti viską ir padėti tašką jo išbandymams – ant kortos buvo padėtas milžiniškos kosminės imperijos gerbūvis. Jis tikėjosi, kad reikiamą akimirką sugebės atpažinti tą sąlyginį ženklą, kuris pasufleruos jam, ką jis turi padaryti savo tautos išgelbėjimui. Būtent baimė pražiopsoti reikiamą akimirką vertė karė taip nervintis. Tai buvo dvejopai nemalonu: kai kurie jo draugai galėjo visai pagrįstai įtarti, kad jis baiminasi būsimų kautynių. Kad neperdegtų anksčiau laiko, Dži Ei ramino save, tuo, kad likimo negalima apgauti: Jei kam lemta įvykti, tai būtinai įvyks. O tai reiškia, ka viskas vyksta pagal planą.

Planetos gynybos sistemos susekė armadą, tereikė jos laivams priartėti prie sinchroninės orbitos⁴⁾. Vienas iš korvetų pateko į skenuojamą lauką ir buvo nedelsiant atakuotas automatinės platformos. Dvi raketos išskriejo perėmimui, tačiau savo ruožtu buvo perimtos vieno iš linkoro priešraketinės gynybos. Palaikymo minininkai čia pat paskleidė trikdžius ir išleido priešpriešins raketas pagal išskaičiuotas atgalines koordinates. Atakos tęsinio nebuvo, kas rodo aukštą karinį Aljanso matematikų meistriškumą ir ribotą vietinės kosmoso kontrolės tarnybos funkcionalumą. Matyt jai gerokai kliuvo per paskutinį konfliktą tarpusavyje.

Laivyno vadovybė nepuolė rizikuoti ir įsakė 30-čiai desanto kapsulių pradėti desantą nelaukiant, kol antžeminiai priešraketinės gynybos punktai apsireikš naujomis salvėmis. Kad kelias būtų išvalytas desanto kapsulėms, linkorai ėmėsi numušinėti žemose orbitose esančius palydovus, patekusius į nusileidimo zonas. Prisidengdami aktyvių trikdžių, trukdančių antžeminiams radarams atsekti juos, lauku, desantiniai botai įskriejo į Žydrosios atmosferą ir pradėjo leistis. Antrąją leidimosi minutę staiga išsijungė nukreipiančių švyturių tinklas – pagaliau suveikė priešo radioelektroninės kovos sistema. Botai iškart perėjo į rankinį valdymą pagal avarinį protokolą. Tai automatiškai duodavo paklaidą kelių kilometrų ribose. Ne tokia jau ir baisi būtų problema, je būtų žinoma tiksli planetos gynybos mazgo vieta. Tačiau kol kas jis nepasireiškė, laukdamas pasirodant stambesniems taikiniams.

Dži Ei piktdžiugiškai vyptelėjo: atrodo, tie svetimieji ne tokie jau ir gudrūs – jie dar nesuprato, kad pagrindinę grėsmę jiems kelia ne milžiniški gerai ginkluoti laivai, o vikrūs desantiniai botai. Matyt jų taktikoje lemiančiam kalibrui buvo teikiamas pagrindinis vaidmuo, nes vietinės kovos buvo dėl resursų užgrobimo. Tačiau šio įsiveržimo tikslu buvo visiškas jų rasės sunaikinimas. Štai kodėl Aljanso linkorai ir kreiseriai, paslėpti trikdžių lauku, be reikalo nesivėlė į susišaudymą ir protingai laikėsi toliau nuo sinchroninės orbitos, kantriai laukdami savo tiesos akimirkos...

Kol du šios šachmatų partijos bokštai bandė pagauti vienas kito klaidą, kitos figūros rodė padidintą aktyvumą. Minininkams pavyko nustatyti dar dviejų orbitinių raketinių platformų padėtis ir šuo metu jie buvo užsiėmę jų neutralizavimu. Pirmąją ataką platformos atmušė, tuo pačiu sunaikinę naikintuvų grandį, pernelyg toli įsibrovusią į jų pasiekiamumo sektorių. Tolimesni įvykiai liko už kadro, nes Dži Ei kapsulė sėkmingai nusileido greta numatyto taško, perkirtusi vieną vietinių transporto arterijų. Dabar įtvirtinto rajono gynėjams teks kliautis tik savo jėgomis.

Jų būrio išsilaipinimo punktu tapo nedidelio miestelio, apstatyto 5-aukščiais ir 9-aukščiais namais, išsimėčiusiais plačioje želdinių zonoje, pakraštys. Visa bylojo, kad čia viešpatavo taika, tyla ir ramybė. Tačiau būtent tokiose pilnose idilijos vietose kariškiai dažniausiai slepia savo slaptus objektus.

Grandinis perspėjo, kad nuolatinio palaikymo iš oro nebus: beveik visi glaideriai buvo užimti gretimame sektoriuje, kur buvo stambus aerodromas. Desantininkus ta naujiena nelabai nuliūdino, nes jie visada laikė, kad tikrą šlovę ir šaunumą gali parodyti tik savo rankomis garbingoje vienas prieš vieną kovoje, o ne po aukštųjų technologijų priedanga.

Dar priskrendant prie taikinio desanto kapsulės pabūklai sunaikino įtartiną bokštelį iš sukietinto betono, labai jau primenantį antžeminę kokio nors bunkerio dalį. Dėl visa ko buvo pašalinti visi arti buvę statiniai: ten galėjo būti atraminiai pasipriešinimo taškai. Iškart po nusileidimo grandinis į ten nusiuntė pirmąjį skyrių, kad galutinai išvalytų objektą: negalima už nugaros palikti nė vieno gyvo priešo kareivio.

Dži Ei su savo skyriumi buvo pasiųstas į priešingą pusę griežtai įsakius patikrinti kitus įtvirtintus objektus. Taktiniame žemėlapyje, projektuojamame į hermošalmo stiklą, jų atsakomybės zonos ribos buvo pažymėtos geltona linija; galimos priešo gynybos mazgų vietos pažymėtos mirksinčiais raudonais apskritimais. Juos ir reikėjo patikrinti pirmiausia. Iki artimiausio tikslo buvo apie 5 km po tiesumai. Atsižvelgiant į vietinio kraštovaizdžio ypatumus, buvo dukart toliau. Žemas kovinio ritmo tonas rodė negausų priešo gyvosios jėgos kiekį aplinkiniuose pastatuose – greičiausiai civiliai jau buvo savigynos pajėgų evakuoti. Tokiomis aplinkybėmis visa operacija žadėjo būti paprastu pasivaikščiojimu parke.

Pakeliui link pirmojo objekto jiems pasitaikė masyvus pastatas, iš toliau panašus į aviacinį angarą. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio: viena jo sienų buvo dalinai sunaikinta tiesioginio pataikymo, o pro pramuštą skylę aiškiai matėsi lygios vieno tipo konteinerių eilės su spalvingomis etiketėmis. Tikriausiai vietiniai naudojo pastatą kaip prekių sandėlį. Jei jis kad ir buvo saugomas, tai dabar tai tapo nebeaktualu. Grandinio pavaduotojas žvilgtelėjo į vidų ir atliko būdingą gestą ranka, reiškiantį, kad čia nėra nieko įdomaus. Šmėkštelėjo paradoksali mintelė, kad visi tie turtai staiga neteko savo vertės.

Padažnėjęs karinis ritmas perspėjo juos apie iš pietryčių artėjantį kažkokį greitaeigį taikinį. Raketai jis būtų per lėtas – labiau panašu į vietinį skraidymo aparatą, skraidantį tik atmosferoje. Dži Ei spėjo įsmukti po artimiausio statinio apsaugą, paskubom žvilgtelėjęs į savo karių pusę: ar kuris neliko atviroje vietovėje? Neišvydęs nė vieno, patenkintas šyptelėjo. Po akimirkos šaižus garsas virš galvos perskėlė dangų tarsi bizūnu trenkęs į ausų būgnelius. Dži Ei kiek susiraukė ir iš smalsumo žvilgtelėjo iš už pastato kampo, stengdamasis pamatyti to garso šaltinį, tačiau pastebėjo tik nuo judėjimo išplaukusių kontūrų šešėlį, nėrusį už artimiausio aukšto pastato. Po poros sekundžių tuo pačiu kursu nusekė ariuliečių glaideris, palikdamas stebėtojus nežinioje apie tos dvikovos baigtį.

Miesto gatvės buvo tuščios ir niekas nebandė jiems priešintis. Priešininko taktika buvo aiški: neginti kiekvieno atskiro namo, o sukaupti pajėgas aplink įtvirtintus objektus, galinčius atlaikyti ilgalaikę apsiaustį. Dži Ei netgi kiek užjautė besiginančius dėl tokios klaidos. Jie vis dar mano, kad juos užpuolė savi kolonistai. Tie pilnai galėjo apsiriboti tik sandėlių ar net asmeninio sektoriaus plėšimais, tačiau nepuldami įtvirtintų rajonų – nebuvo jokios prasmės užimti nuosavą metropoliją. Tačiau Aljansas atėjo kitko – jam reikėjo priešo krauju nuplauti savo suterštą garbę, paverčiant planetą sava kolonija. Vietiniai kariai, patys to nenorėdami, palengvino armadai tuos uždavinius...

Taip, be ypatingų nuotykių, jie išėjo į erdvią dykynę, kurios viduryje kėpsojo masyvus pastatas su apvadu ir ažūrine lėkšte viršuje. Dži Ei kažką panašaus matė senose Trijų planetų kronikose – ten tai vadinta paraboline antena. Senovėje jas naudojo dviem tikslams: arba priimti iš Visatos gelmių sklindantį signalą, arba kaip galingą siųstuvą – vieną iš radioelektroninės kovos priemonę.

Kas nors kitas jo vietoje nebūtų nieko tikrinęs, o tiesiog paprasčiausiai pasiuntęs įtartiną statinį velniop į dulkes. Tačiau Dži Ei visad garsėjo tuo, kad pirma mąstė, o tik tada – darė. Sutikrinus su planšete paaiškėjo, kad tai tikrai buvo ts pats objektas iš pirmojo statinio: žemėlapyje jų indikatoriai išsidėstė greta raudono apskritimuko. Dži Ei atidžiai apžiūrėjo teritoriją; ir kai kas iš to, ką pamatė, jam nepatiko: antena nejudėjo ir rodė ne į zenitą, kaip būdinga koviniam siųstuvui, o kažkur į pietus, kampu į horizontą.

Keista... Atrodytų, kad ji nutaikyta į sinchroninę orbitą... Laukia, kada joje pasirodys pagrindinės priešo armados pajėgos, kad pažeistų laivus vienu galingu impulsu? Ką gi, tai būtų protinga, jei strategai būtų panaudoje svetimųjų taktiką pradėdami bombardavimu. Tačiau jie pasielgė išmintingiau: išlaipino desantą, kad planetoje likviduotų visas kosmiės gynybos priemones. Panašu, kad vietiniai nesugebėjo nuspėti svarbiausią punktą priešininko taktikoje.

Tačiau buvo ir kita keistenybė, kurios nebuvo galima paaiškinti apsiskaičiavimu taktikoje: sprendžiant iš visko, antenos niekas nesaugojo.

Dži Ei pradžioje net nepatikėjo savo akimis, nes žinojo, kad to tiesiog negali būti. Palikti tokį svarbų objektą be priedangos? Ten juk privalėjo būti gausybė besiginančiųjų! Tuo labiau, kad laisvos vietos buvo – dykynė puskilometrio pločio. Tačiau tylus, beveik negirdimas kovinis ritmas teigė esant atvirkščiai: šioje erdvioje vietoje beveik nieko nebuvo. Beveik – tai vos keli žmonės. Mažoka apsaugai, net jei tai būtų tikri meistrai. Dži Ei staiga suabejojo: ar tik nepervertinta šio objekto svarba? Gal jis niekad neturėjo planetos apsaugai skirtos rolės? Tai ar verta dėl jo naudoti brangų terminį užtaisą? Jis dar kartą įtariai apžvelgė dykynę. Antena stovėjo ant cilindrinės pakylos iš gryno metalo, tarsi paminklas ant pjedestalo. Palei pakylą buvo plačių ambrazūrų eilė, sudaranti pilnos apžvalgos ratą. Ideali gynybinė pozicija – ir nė vieno gynėjo! Nei užtveriančių įrenginių, nei apsauginių laukų... nėra net įprastinio artimojo mūšio pabūklų! Užtat buvo keli platūs poliruoto akmens takai, vedantys tiesiai prie pakylos pagrindo. Tarsi būtų kokia parduotuvė, o ne strategiškas svarbus karinis objektas!

Ko gero, vertėtų pradžioje pažvelgti, ką ruošėsi sunaikinti. Dži Ei būtų neatleidęs sau dėl tokios neįmintos mįslės/ Kad neužlaikytų visos operacijos vykdymo, per ryšio kanalą pora patikimiausių karių, o likusiems liepė vykti prie antrojo objekto ir veikti pagal situaciją, Jis buvo įsitikinęs, kad neprivers jų ilgai laukti.

Trise jie sparčiai ie be jokių nutikimą įveikė atvirą erdvę. Žymiai ilgiau jie ieškojo įėjimo į cilindrišką pastatą. Ten paaiškėjo, kad visi akmeniniai takai susilieja į vieną, sudarydami kažką panašaus į erdvią aikštę priešais statinį. Perėję ją nemažu lanku, jie rado įėjimą. Visai įprastas duris, o ne masyvią šarvuotą plokštę, kaip galima buvo tikėtis. Ir kas visai nesuprantama – iš šios pusės prie jos vedė platus takas iš stiklabetonio, iš kraštų su klombomis su gyvomis gėlėmis ir žalia žole. Nepaisant aplink vykstančio chaoso, klombos atrodė tvarkingos ir prižiūrėtos. Dži Ei net pajuto tam tikrą nepatogumą: jam kilo noras mandagiai pabelsti į duris, kad išlaikytų vietinio etiketo taisykles.

Belsti jie, aišku, nebandė – tiesiog durų praėjime išdegino reikiamo dydžio skylę. Nevertėjo kelti bereikalingo triukšmo, įspėjant tuos, kurie pasislėpė šios prieglaudos viduje, pasitikėdami tik ginklo galia ir savo šaltakraujiškumu. Kaip ir reikėjo tikėtis, pastato viduje taktinis žemėlapis buvo visiškai nenaudingas; ir Dži Ei be gailesčio išjungė jį, kad neatitrauktų nuo svarbesnių reikalų. Perėję trumpą vestibiulį, desantininkai atsidūrė plačiame ratu vedančiame koridoriuje. Jo sienos buvo išmuštos medžiu, o grindis dengė minkštas kiliminis takelis purvinai geltonos spalvos su mįslingu raštu. Kažkas panašaus į senovinius šviestuvus skleidė prislopintą apšvietimą, ant takelio mesdami šviesias dėmes aprėmintas keistu šešėlių nėriniu. Kaip pasakytų grandinis: jauku tarsi beprotnamyje. Ši rasė tiesiog stebino savo keistenybėmis: kam paversti įtvirtintą bunkerį į kažką panašaus į viešnamį? Bet kuris tikras karys čia jausis visišku idiotu. Ir kaip tiems keistuoliams pavyksta išlaikyti discipliną armijoje?

Priešingos sienos centre buvo dar vienos įprastos durys, už kurių prasidėjo dveji laiptai – vieni vedė aukštyn, į antrą aukštą, o kiti – žemyn į šio keisto bunkerio gilumą. Sekundę pamąstęs Dži Ei apsisprendė, kad reikia išsiskirti: paikęs savo kolegoms koridorių ir antrą aukštą, pats ėmė pamažu leistis laiptais.

Po dviejų aikštelių laiptai atvedė į kitą žiedinį koridorių. Šis buvo gerokai kuklesnis už viršutinį ir prasčiau apšviestas: matinės šviesos panelės buvo išdėstytos kas 10 žingsnių. Sienos buvo tokios pat neįspūdingos kaip ir apšvietimas – plikas pilkas betonas be jokių įmantrybių. Tiesa, kartais pasitaikydavo užrašai vietine kalba. Sąmonės krašteliu Dži Ei pastebėjo, kad daugelis simbolių labai primena jo gimtąją abėcėlę. Jis tam neskyrė didelės reikšmės: argi mažai sutapimų Visatoje...

Kilimas slopino jo atsargius žingsnius ir netrukdė įsiklausyti į tylą. Tai buvo būtina, nes kovinis ritmas iškart pakeitė savo toną, vos tik jis nužengė nuo paskutinio laiptų laiptelio. Tai reiškė, kad vienas iš besislapstančių bunkeryje vietinių buvo šiame lygyje. Dži Ei perjungė blasterį į tylųjį režimą. Prieš nužudant eilinį priešą, būtina išsiaiškinti keletą dalykų. Kur jie slepia savo kosminį laivyną? Kur dingo visi civiliai? Ir galiausiai, kodėl priešais įėjimą į karinį objektą žydi gėlės, o ant grindų patiesti kiliminiai takeliai?!

Po keliasdešimt žingsnių jis atsidūrė prie uždarytų durų. Paprastų metalinių durų, šimtus kartų matytų įvairiausiuose bunkeriuose. Tik šios buvo kažkokios netikros, tarsi pigi klastotė ar butaforinė dekoracija“ per plonas plieno sluoksnis, paprastas tvirtinimas prie sienos, nesutvirtintas nei molekuliniu skydu, nei apsauginiu lauku, ... senovinė mechaninė spyna ir .... durų rankena. Eilinė vietinio gyvenimo būdo mįslė.

Dži Ei pabandė tyliai praverti duris, palengva patraukdamas už rankenos, tačiau jam nepasisekė – durys nepajudėjo nė per milimetrą. Jo įtarimai pasitvirtino: viduje vietinis laukė jo ir visai nesistengė palengvinti užduotį. Ne kas. Teks panaudoti radikalesnes priemones, o to jis visai nenorėjo: ne vien kad pridarys triukšmo, bet dar gali ir nužudyti vienintelį liudininką. Toji mintis jam pasirodė paradoksali. Dži Ei staiga visiškai aiškiai suvokė, kad gauti atsakymu sį savo klausimus jam norėjosi labiau nei padidinti savo kovinių trofėjų kiekį.

Jis prigaudė ausį prie durų metalo neypatingai tikėdamasis ką nors išgirsti. Bet išgirdo!

Pradžioje kažką panašaus į girgždesį ir silpną krebždėjimą, tarsi toje pusėje būtų ne žmogus, o koks nors laukinis gyvūnas. Po to Dži Ei išgirdo durų prislopintus kažkieno kojų šlepsėjimus, kuriuos pakeitė visai ne vietoje pasigirdęs burbuliavimas, kad dar labiau supainiojo spėjimus. Pasibaigė tas beprotiškas garsų srautas varpo ar metronomo dūžiais.

Netikėtai kovinis ritmas pasikeitė, jam parodęs, kad žmonių kiekis patalpoje staigiai išaugo. Bent 10 kartų! Dži Ei nieko nesuprasdamas atšoko nuo durų, parengdamas kovai blasterį.

Su dar didesne nuostaba jis suvokė, kad ritmas grįžo į pradinį. Abejonių nebuvo: už durų tebuvo vienas žmogus.

Kas gi ten vyksta, su visais Ado velniais?! Negi vietiniai išmoko teleportuoti gyvąją jėgą? Bet kodėl anksčiau toji technologija nepasireiškė anksčiau? Tai, žinoma, galėjo paaiškinti, kodėl jie neturi kosminio laivyno ir kur išnyko visi žmonės, tačiau pasavo priešais paprastą argumentą: civilizacija, įvaldžiusi teleportaciją, nepradėtų smulkintis ir jau seniai būtų apgyvendinusi visas kaimynines planetas. Ko pas vietinius nebuvo pastebėta, Vadinasi, tai kažkas kita.

Dži Ei vėl priglaudė ausį prie durų. Ir vėl suprato, kad gynėjų skaičius anoje durų pusėje vėl žymiai išaugo. Atsitraukė – ir viskas grįžo į vėžes. Gal jis nepastebimai išprotėjo? Tai būtų visai įtikinama, jei priešininkas būtų panaudojęs Aljansui nežinomą psichinį ginklą. Tada reikia skubiai palikti planetą, nes kovoje su savo protu dar niekas netapo nugalėtoju.

Vienintelis dalykas, kuris sulaikė jį nuo pavojaus signalo draugams paskelbimo - visiškas savo normalumo suvokimas ir deginantis noras įminti naują mįslę. Ir tai buvo lemiamu veiksniu.

Dži Ei dar kartą truktelėjo rankeną, tačiau tai padarė kažkaip nerūpestingai ir negrabiai, atpalaidavęs rankos riešą, tarsi jam jau būtų žinomas neigiamas rezultatas. Ranka sudrebėjo ir slystelėjo žemyn, su savimi nuleisdama ir durų rankeną. Durys nelauktai pasidavė ir pasisuko aplink savo ašį. Spragtelėjimas jam pasirodė šūvio garsu. Ir ... durys atsidarė!

Tiksliau, nežymiai pasisuko iš durų plokštumos. Tačiau to pakako, kad Dži Ei įstengtų įžvelgti, kas randasi viduje.

Nedidelis kambarys, apšviestas silpna vienintelio palubėje kabančio šviestuvo šviesa. Tokios pat plikos, kaip koridoriuje, sienos papuoštos pora-kita plakatų karine tematika. Praktiškai visa laisva kambario erdvė užstatyta kažkokiomis neaiškiomis panelėmis su įvairiaspalviais indikatoriais ir įvairiausiomis skalėmis. Šitos elektroninės bakchanalijos centre mirgėjo didelis ekranas, transliuojantis vaizdą nežinia iš kur. Prieš ekraną – krėslas aukšta atkalte ir nedidelis medinis stalas.

Būtent ekranas ir pritraukė desantininko dėmesį. Tiksliau tai, ką jis išvydo ekrane.

Kažkokio miesto griuvėsiai, nusėti sugriautų namų nuolaužomis. Plika, beveik be augmenijos žemė, kurią laižo alkani liepsnų liežuviai. Dūmai, kylantys juodais debesimis ir šen, ir ten. Ir virš šio apokaliptinio peizažo – niūrus dangus, užtrauktas storu debesų sluoksniu.

Vaizdas pasislenka į šoną, parodydamas nedidelį karių būrį, grandine besibraunantį per visišką chaosą. Visi kariai apsivilkę apsauginiais kamufliažais ir ginkluoti senoviškais ilgavamzdžiais šautuvais. Veidų nesimato – juos dengia tamsūs hermošalmai, kurių šonuose pritvirtinti registruojantys įtaisai. Dži Ei suprato, kad ekranas realiu laiku transliuoja vieno iš tokių įtaisų vaizdą. Taigi, jis atidarė duris į savotišką regioninį antžeminių operacijų valdymo centrą. Kažkaip skurdoka tokiam skambiam pavadinimui. Kaip beje, ir viskam kitam šiame pasaulyje...

Netikėtai kamera sufokusuojama ties kažkokiu tolimu objektu, šmėkštelėjusiu griuvėsiuose. Vaizdas išsiplečia ir jo centre pasirodo snaiperio taikiklis. Dabar gerai matosi, kad taikiniu tapo vos įžiūrimas kito kario siluetas, apsirengusio pernelyg pastebimu maskuojančiu chalatu. Taikiklis virpteli ir kartu klausą užgriūva serija garsių garsų, panašių į šūvius. Figūra centre kvailai sumosuoja rankomis ir negyva griūna ant sudaužytų plytų krūvos.

Dži Ei instinktyviai atsitraukė. Tai ką mat, nustebino savo nelogiškumu. Į ką šovė tas karys? Nušautas priešininkas akiratyje tebuvo pora sekundžių, tačiau Dži Ei galėjo prisiekti, kad tasai nebuvo panašus nė į veną jų dalinio desantininką. Be to, jis elgėsi visai idiotiškai. Gal strategai išlaipino planetoje kitą desantą? Tačiau kodėl tada jis nematė ta patvirtinančio pranešimo iš taktikų? Ne, tasai nušautasis aiškiai nebuvo ariulietis... Tada su kuo kariauja vietiniai?

Neklausinėk, įsakė Dži Ei sau, o veik! Kokia prasmė laužyti galvą spėlionėmis, jei greta randasi tas kuris žino visus atsakymus?

Jis vėl pažvelgė pro praviras duris. Jei toje patalpoje ir buvo kas nors iš gyvų, tai jis privalėjo sėdėti priešais ekraną, nes visos kitos vietos buvo gerai įžiūrimos nuo durų. Ir lyg patvirtinant jo mintis, krėslas prie stalo nežymiai pasisuko ir iš už atkaltės pasirodė jame sėdėjusio subjekto ranka. Ne čiuptuvai, ne žnyplės. Paprasta ranka. Kaip ir jo paties. Tik vietinio ranka spaudė ne ginklą, o kažkokį pusapvalį daiktą, primenantį espanderį. Net ne spaudė, o glaudė jį prie stalo paviršiaus, retkarčiais perstumdama. Sprendžiant iš neskubių judesių ir ramios pozos, tasai žmogus buvo visiškai užtikrintas savimi ir neįtarė, kad jį stebi. Nejaugi jis toks kvailas, kad visiškai pasitikėjo iliuzorine įėjimo durų užtvara? Kuo ilgiau Dži Ei mąstė apie vietinių karinę organizaciją, tuo mažiau suprato: kaip jie sugebėjo kolonizuoti tiek planetų, būdami tokiais nerūpestingais karinės tarnybos atžvilgiu?!

Jis perėmė blasterį į kitą ranką, nukreipdamas jį tiesiai į krėslo atkaltę, ir stengdamasis nekelti triukšmo, atidarė turis tiek, kad galėtų atsargiai prasmukti vidun. Žengęs vieną žingsnį jis pasimetęs sustojo: kovinis ritmas tvirtino, kad patalpoje yra bent pora dešimčių žmonių.

Kol jo protas bandė sutaikyti to, ką pamatė ir išgirdo, prieštaravimus, sprendimas atėjo iš šalies. Paaiškėjo, kad visi garsai kambaryje sklido iš dviejų sudėtingos sienos konstrukcijos segmentų, kurią pradžioje jis palaikė ventiliacijos sistema. Tie du agregatai generavo savo kovinį ritmą, sinchroniškai su vaizdu ekrane. Įsiklausęs atidžiau, Dži Ei vis tik aptiko nemažai nežymių neatitikimų, kuriuos nustatyti tegalėjo treniruota kario ausis. Iškart tapo suprantami tie mįslingi žmonių pasirodymai ir pradingimai, kurie vos nesupainiojo visų jo planų. Teleportacija čia buvo ne prie ko – tiesiog garsas iš išorinio šaltinio tam tikru atstumu nuslopindavo kovinį ritmą hermošalme. Ariulietis pasveikino save, kad nepasidavė tokiai kvailai minčiai ir nepasikvietė pagalbos. Baisu pagalvoti, kokiu idiotu jis po to būtų atrodęs! Kad išsaugotų būrio garbę, tektų atsisveikinti su savo laipsniu ir vėl tapti eiliniu.

Dabar, kai padėtis galutinai paaiškėjo, Dži Ei pradėjo veikti. Įsitikinęs, kad jo priešininkas neginkluotas, jis atsargiai priglaudė blasterį prie sienos ir atidarė priekinę antveidžio plokštelę, kad toli netrukdytų jam klabėti ir girdėti. Po to neskubėdamas priėjo prie krėslo ir vienu staigiu judesiu į atsuko į save.

Jame sėdėjusysis aiškiai nesitikėjo tokios dekoracijų kaitos. Jo rankos pakibo ore, tarsi dvi kilpos, o veidas dar nespėjo prarasti to nerūpestingai patenkintos išraiškos, kokią paprastai turi įsimylėję ar narkomanai. Beje, ji daro keitėsi į nustebusią-suirzusią.

Dži Ei nežymiai nustebo: vieninteliu šio mazgo šeimininku buvo kokių 18-10 metų amžiaus jaunuolis, jei vertinsim pagal ariuliečių matą. Jo uniforma buvo purvinai žalios spalvos, ant jo atrodžiusi kaip nulieta nepalikdama abejonių, kad jis savo teisėtoje vietoje, o ne užbėgęs čia į svečius pas draugužį. Virš kairės kišenėlės buvo pritvirtinta kažkokia juostelė su užrašu vietos kalba – ir Dži Ei vėl atpažino kelias panašias raides. Jam iškart kilo stiprus deja-vous jausmas, tarsi ir jis pats buvo apsivilkęs tokia uniforma. Nuginęs neprašytas mintis, Dži Ei rūsčiai pažvelgė vietiniui jaunuoliui į akis, kad iškart parodytų savo ketinimų rimtumą. Vaikinas, beje, visai neišsigando. Priešingai – jis greičiau jau buvo nusiminęs dėl tokio grubaus jo ankstesnio užsiėmimo pertraukimo. Nuleidęs rankas ant kelių, jis garsiai iškvėpė ir piktai peržvelgė ariulietį nuo galvos iki kojų:
- Ir kaip jūs visi man nusibodote! Argi informacija ant lentelės užrašyta neaiškiai? Tik man neaiškinkite, kad prastai mokate interlingvą!

Dži Ei iš netikėtumo apstulbo. Iki šiol mažai kam buvo tekę nustebinti ariulietį. Dabar tai nutiko dukart. Maža to, kad vaikinas pernelyg jau ramiai sureagavo į bunkeryje pasirodžiusį visai svetimą žmogų, bet dar ir laisvai kalba oficialia Aljanso kalba! Nors jo interlingva ir skamba kiek kitaip... Pabandyk čia nenustebti...

Sunkiai suvaldęs jausmus, Dži Ei pabandė suprasti, ką tai galėtų reikšti. Pirmuoju jam į galvą atėjo paaiškinimas, kad objektas jau užimtas kito Aljanso dalinio, tačiau jį teko atmesti dėl loginių samprotavimų: jis žinojo, kad kaimynų atsakomybės zona buvo į rytus už gerų 200 km. Tie net panorę negalėtų taip smarkiai nukrypti į šalį. O ir vaikino uniforma kažkokia keista... Liko spėti, kad konflikto Pandoroje metu svetimųjų kariai spėjo išmokti oficialią Aljanso kalbą ir dabar kažkodėl naudoja ją bendraudami tarpusavyje. Silpna prielaida, žinoma, bet neturint nieko geriau....

Tada kilo dilema. Jei vaikinas iš tikro jį priėmė kaip vietinį, tai ar verta laikytis ankstesnio plano, į kurį įeina griežta belaisvio apklausa? Ar protingiau būtų sužaisti tuo jo apsirikimu, išprovokuojant atvirumui ir be papildomų pastangų išsiaiškinti ą nors svarbaus? Akimirksniu pasvėręs visus „už“ ir „prieš“, Dži Ei pasirinko antrąjį variantą.

Nesugebėjęs rasti tinkamo atsakymo, jis nutarė patempti laiką ir pastukseno ranka per išorinė savo šalmo paviršių: atseit, prastai girdžiu. Tačiau vaikinas jo gestą suprato savaip:
- Kiek pamenu, jūsų senovės mylėtojų sekta renkasi aikštėje sekmadieniais. O šiandien dar tik penktadienis.

Sekta?! Še tai tau!?.. Pas juos kas – segregacija pagal religinį požymį? Ir kas tai penktadienis? Ariuliečiui teko net apsimesti, veide pavaizduojant nesusipratimą. Tai vėl suveikė jo naudai: vaikinukas, atrodo, buvo visai ne prieš išlieti kas ant jo dūšios.

- Tiesą sakant, man visai vis vien, kokią dieną jūs rengiate savo kaukių šou. Jei tik elgiatės kaip normalūs žmonės. Tačiau kai kurie, kaip kad jūs, aiškiai persistengia! Jie tiek įsigilina į savo vaidmenį, kad gąsdina turistus ir trukdo mums dirbti. Greičiausiai, jums tai atrodo labai originalu! Ir kuo jus taip traukia karinė tematika?! Galėtumėte apsirengti elfais ar klounais. Manau, būtų gerokai linksmiau! – to po, priekabiai apžiūrėjęs desantininko ekipiruotę, žinovo balsi pridūrė: - Kažko nepamenu tokios formos. Čia kas per kariuomenė?

Visa kaskada nežinomų žodžių visai išmušė Dži Ei iš vėžių. Turistai, elfai, klounai... Visa tai buvo nesuprantama, tačiau, tuo pat metu, kažkas neaiškia žinomo. Vėl genetinės atminties pokštai? Prie ko čia svetimieji> Ariuliečių protėviai juk niekaip negalėjo būti šioje planetoje! O gal galėjo?!

Situacija įgavo kažkokio kvailo anekdoto pobūdį. Tik buvo neaišku, kas iš ko šaiposi. O kas, jei jis pasakys tam nesusipratėliui tiesą? Bet vargu ar tasai ką nors supras – užtat jis paklius į akligatvį ir mes būsim atsiskaitę!
- Tai ariuliečių desanto forma, - Dži Ei tikėjosi, kad svetimtaučiui nebus vargo išsiaiškinti j akcentą. Taip ir nutiko.
- Ariuliečių desantas? – vaikinas suraukė kaktą. – Nežinau tokio. Tikriausiai, kas nors nauja. O kur jis kariavo?
- Pandoroje, - netikėtai nutrūko nuo liežuvio. Dži Ei mintyse nusikeikė, prakeikdamas save už tokį didelį plepumą.

Vaikinukas staiga gudriai nusišypsojo:
- Juokaujate? Pandoroje kovėsi ne desantas, o korporatyviniai aljanso samdiniai.

Dži Ei nevalingai įsitempė. Iš kur jis žino apie Aljansą? Pandoros konflikto metu jų organizacija dar vadinosi Trijų planetų bendrija. Aljansu ji tapo būtent dėl dviejų kolonijų Mirselino sektoriuje netekties, kai Asamblėja nusprendė pakeisti valdymo formą, kad jas susigražintų. Atrodo, tasai žodžių žaidimas tampa pernelyg atviru! Reikia pradėti kitaip sudėlioti jo akcentus...

Demonstratyviai praignoravęs kandžią vaikinuko pastabą, Dži Ei abejingai paklausė:
- O pats kokioje kariuomenėje tarnauji?
- Kariuomenėje? – nusišaipė tasai. – Tu tikrai iš kitos planetos nukritęs! A6 tiesiog apsauginis – prižiūriu štai šį muziejų.

Ariuliečio širdis atlaikė dar vieną smūgį ir tik karinė ištvermė padėjo jam neparodyti to. Ir visai ne dėl to, kad vaikinukas jame atpažino ateivį – tai, greičiausiai, buvo kažkokia vietinės kalbos idioma. Jį suneramino žodis „muziejus“ – taip istorinėse Aljanso kronikose buvo vadinama senovės artefaktų saugykla.

- Kokio muziejaus? – nevalingai perklausė jis.
- Štai šito paties, - jo pašnekovas nerūpestingai mostelėjo ranka parodydamas visą statinį. – Radijo ryšio muziejaus. Tiesa, pusė įrangos čia jau neveikia, o tiesiog palaiko reikalingą vaizdą.

O-ho-ho, tai bent posūkis!!! Jam norom nenorom prisiminė tvarkingos klombos prieš įėjimą ir švarūs kiliminiai takeliai koridoriuje. O taip jokios gynybinės ginkluotės nebuvimas. Vadinasi jis šturmavo visai ne valdymo centro bunkerį, o paprastą muziejų! Va tai didvyris... Tereiks grandiniui sužinoti apie tokį žygdarbį, tikrai pažemins iki eilinio! Dži Ei išsitiesė, lėtai nusiimdamas šalmą ir pasimetęs žvelgdamas į ekraną. Netikėtai jis susivokė, kad vaizdas jame visai nepakito per visą jų pokalbio laiką.
- Jei čia muziejus, tai kuo tu čia užsiimi? – ir desantininkas linktelėjo link ekrano.

Atrodo, pataikė į dešimtuką – jaunuolis susimėtė, tarsi sugautas darant kažką nepadoraus:
- Čia taip ... tai kai kovinis simuliatorius, - greitakalbe išbėrė jis ir paspaudė kažkurį klavišą pulte. Sugriauti miesto vaizdas dingo, pasikeisdamas į jūros pakrantės statinį vaizdą. Tačiau treniruotas ariuliečio žvilgsnis spėjo pastebėti šmėkštelėjusį transparantą su logotipu, kažkuo primenantį karišką emblemą: trys raidės M, P ir G koordinačių tinklelių u-dengtoje planetoje įrėmintoje stilizuotais sparnais. Kažko nepanašu į kovinį simuliatorių....

Ir tada jam staiga paaiškėjo. Atrodo, kad jaunasis muziejaus apsauginis tiesiog laisvalaikį leido žaisdamas kompiuterinius žaidimus!

Ariuloje kompiuterinius žaidimus žaidė tik maži vaikai, o suaugusieji kompiuteriui surasdavo rimtesnius užsiėmimus, nei tuščiai vaikyti virtualius herojus po išgalvotus pasaulius. Šioje planetoje, matyt, elgėsi panašiai, jei jau tas vaikinukas taip sumišo pagautas.

„Išorėje žūsta jo pasaulis“, - su panieka pagalvojo Dži Ei, - o jis linksminasi iš nuobodulio, stiprius žemės krestelėjimus priimdamas kaip kompiuterinės simuliacijos dalį! Aido demonai... Mes abu atrodome visiškais idiotais, tik aš apie tai žinau, o jis - kol kas ne“.

Beje, ir pats Dži Ei geras – nesugebėjo atskirti akivaizdaus padirbinio nuo tikro taikinio ir tik veltui iššvaistė brangų laiką. Jis turėjo susiprasti dar tada, kai pamatė visai neginamą objektą su aiškiai pažeista antena. Matyt jis visai pametė galvą nuo nuolatinio likimo ženklo laukimo, jei ėmė daryti tokias kvailystes. Kitaip niekaip nepaaiškinsi to fakto, kad jis neištaškė iki pamatų šio statinio, kaip būtų pasielgęs bet kuris sveiko proto karys, o pabandė apsidraust ir pagauti „liežuvį“. Jo neatgrasė net tai, kad tuo „liežuviu“ pasirodė esąs nesubrendęs vaikiūkštis, tinkamas vien snargliams ir nešvarioms nepadorioms vietoms valyti. Ko tada stebiesi rezultatu?! O tiksliau – jų nebuvimu.

Ariuliečiui kilo jausmas, kad visos vietos planetinės gynybos organizacijų keistenybes buvo galima paaiškinant pravedant analogijas su šiuo senovės technologijų muziejumi, tačiau kol kas jis nepajėgė aiškiai suformuluoti savo minties. Liūdna, tačiau atsakymų jam teks ieškoti kitoje vietoje, o čia daugiau nėra ką veikti. Reikia greičiau užbaigti, kol pavaldiniai nesuprato, kad jų vadas kvailai pasimovė ant nesudėtingos priešininko apgaulės.

Teks paslėpti galus: vaikinuką likviduoti, o šį neveikiantį bordelį – nušluoti iki pagrindo. Kitaip neišvengsi nemalonių grandinio klausimų. O taip iš jo pusės bus viskas švaru: objektas sunaikintas, užduotis įvykdyta. O visokias įdomias smulkmenas bus galima sumąstyti vėliau. Tačiau sielos gilumoje jam buvo truputį gaila to vaikino, palikto saugoti niekam nereikalingo bunkerio ir nenumanančio, koks liūdnas likimas jo laukia jau po akimirkos. Vienas dalykas – žūt sąžiningame mūšyje su ginklu rankoje suvokiant, kad padarei viską, ką galėjai, o kitas – mirti kaip plyšyje įstrigęs tarakonas, net nesuprantant, kad miršti perniek...

Koks kaltas bebūtų tas jaunuolis, jis vis tik neužsitarnavo tokios gėdos. Vienintelis dalykas, kuo jam galėjo padėti Dži Ei – padovanoti greitą ir garbingą mirtį. Tai reiškia, kad jis nepanaudos aukštų technologijų ginklo – tik tuos sugebėjimus, kuriuos gavo gimdamas. O savo pavaldiniams tiesiog sumeluos, kad apsauginis buvo tikru kariu ir mirė garbingai – kaip lygus nuo lygaus. Taip bus teisingiau....

Dži Ei atsiduso: jis pagal galimybes stengėsi nežudyti silpnesnių, todėl truputį gėdijosi to, ką jam teks atlikti.

- Pasakyk, mano jaunasis drauge, - tyliai paklausė jis, padėdamas šalmą ant stalo krašto, - o kur dingo jūsų visi civiliai?

Vaikinukas nesuprantančiomis akimis žvilgtelėjo į desantininką, o jo akyse suspindo visiška panieka:
- Civiliai? Taigi čia nėra jokių civilių!
- Kaip tai nėra? – ariulietis neskubėdamas nusimovė pirštines ir demonstratyviai jas įmetė į apsauginio rankas, taip parodydamas savo ketinimus tuo senoviniu iššaukiančiu gestu.

Vietinis sužiuro į pirštines apstulbusiu žvilgsniu. Jis dar ne visiškai suprato, kas vyksta, tačiau nešvaistė laiko tuštiems klausimams. Dži Ei davė laiko jam suvokti padėtį. Tam reikėjo kelių sekundžių. Metęs į nekviestą svetį atsargų žvilgsnį, jaunuolis pastūmė pirštines į šalį ir skubiai aktyvavo kažkokį sensorių panelėje. Dži Ei tam nekliudė: ką ten vaikinukas besumanė, tai jau negali jam padėti.

Tačiau tasai tiesiog prisijungė prie išorinės apžvalgos. Dideliame ekrane vėl iškilo niūri žūstančio miesto panorama: sugriautų namų iš žemės kyšantys likučiai, tarsi paskutinę akimirką iššiepti milžiniško žvėries dantys; horizontas, pažymėtas daugybės gaisrų, nuo kurių namai įgavę siurrealistinį atspalvį, punktyru, dangų remiantys dūmų stulpai tarsi milžiniškos šventyklos kolonos. O virš viso šio vaizdo – mįslingi sparnuotų mašinų mirtino šokio inversiniai pėdsakai... Panašu į ankstesnio kovinio simuliatoriaus vaizdą. Tačiau ne! Dabar ten buvo ne kompiuterinė simuliacija, o realus vaizdas, transliuojamas išorinių kamerų. Apokalipsė ekrane buvo tikra.

Jaunuolio akys plačiai išsiplėtė iš netikėtumo, iškart suvokdamos visą to, kas vyksta, tragizmą. Reikia jį pagirti: jis gana greitai susitvardė ir nesupratimą jo veide pakeitė tvirto ryžtingumo išraiška. Suvokdamas, kad užduotas klausimas visai retorinis, jis vis nusprendė atsakyti:
- Žemėje jau senai niekas negyvena – mes iš jos padarėme žmonijos civilizacijos muziejų.

Štai jie – ryšis ir įminimas! Dži Ei patyrė stiprų dvilypį jausmą – savotišką simbiozę iš gilaus nusivylimo ir iki kaulų smegenų stingdančio siaubo. Jis pagaliau suprato, kas kėlė jo sumišimą visos operacijos metu: per silpnas planetos gynybos lygis ir visiškai kvaila priešo kovinių padalinių veikla. Pradžioje jis tai palaikė savaime suprantamu dalyku: išgyvenę neseniai vykusį karą planeta nebuvo pasiruošusi naujam užpuolimui. Tačiau dabar tapo aišku, kad jokio karo čia nebuvo! Žvalgai norimą priėmė kaip esamą: planinis planetos gyventojų persikėlimas į vieną iš kolonijų buvo priimtas kaip bėgimas nuo karo. Sprendžiant iš visko, čia reguliarių karinių pajėgų irgi nebuvo: kam muziejui tokia apsauga?! Planetą gynė tik visai nesubrendę jauni apsauginiai, panaudodami jau nurašytas karines relikvijas. Ir kariavo, reikia pasakyti, visai neblogai... O tikrieji kariai mūšyje dar nepasirodė! Gali būti, kad šia akimirką vienoje iš bazių jie dar tik šildo savo kovinių žvaigždėlėkių variklius, kad slapta smogtų į Aljanso laivyno užnugarį...

Dži Ei stipriai prisimerkė, valios pastangomis iš širdies vydamas baimę, o iš galvos – įkyrias mintis apie neišvengiamą kerštą už padarytą blogį. Taip, matyt, ne veltui jis bijojo dėl Trijų planetų likimo! Neapykanta svetimiesiems apakino Asamblėjos deputatus; ir jie vienbalsiai priėmė sprendimą apie įsiveržimą, neįtardami, kad tuo pačiu pasirašo mirties nuosprendį ir sau. Jei Aljanso laivynas atguls prie Žydrosios, Aljanso hegemonijai ateis galas. Niekas Ariuloje net nenuspės apie jų liūdną likimą. 50 mln. sieliūkščių be pėdsako pranyks kosmoso gelmėje. Tik po kokių dešimties subjektyvaus laiko metų prie Ariulos pasirodys svetimųjų laivynas – ir viskas galutinai išaiškės. Tačiau tada jau bus vėlu prašyti pasigailėjimo...

Ach, nereikėjo eiti čia su kalaviju!

Dži Ei ne iš karto sugebėjo suvaldyti savo emocijas, tad kiek uždelsė prieš smogdamas oponentui stiprų smūgį kumščiu. Gailestingumo smūgis, tapęs nevilties smūgiu. Tačiau, vis tik, nepraradęs savo žudančios jėgos. Tačiau jis kažkokiu stebuklu nepasiekė tikslo.

Dži Ei taip ir nesuprato, kas nutiko. Ar tai berniūkštis pasinaudojo akimirksnine pauze ir spėjo truputį pasitraukti į šalį, ar tai nežymiai sudrebėjo ranka, valdoma sumišusio proto. O gal tiesiog įsikišo ta pati Apvaizda, kurios ženklo jis taip laukė. Tad smūgis, nukreiptas į pažeidžiamiausią gerklės vietą – įdubimą tarp dviejų raktikaulių – teko pečiui. Vaikinukas liko gyvas – jį tiesiog apsuko ir išsviedė iš krėslo ant grindų. Pavėluotai bandydamas apsiginti jis kažkaip nevikriai sumojavo rankomis, kartu netyčia nuspausdamas vieną iš mygtukų pulte...

... ir po akimirkos ariuliečio galvoje tarytum sprogo branduolinis užtaisas...

Į jo sąmonę įsiveržė visa kaskada garsų, keistai, tačiau aiškiai pagal tam tikrą dėsningumą keičiančių tonaciją. Kam nors kitam tai, greičiausiai, nebūtų rimta problema. Tačiau Aljanso armijoje panašiu būdu informuodavo mūšyje, nurodant galimos priešo atakos kryptį, jo gyvosios jėgos kiekį ir t.t. Ši technologija rėmėsi faktu, kad garsas yra pagrindinis dirgiklis žmogui. Į išgirstą garsą žmogus reaguoja greičiau ir teisingiau, nei į pamatytą dalyką. Paaiškinimo reikėtų ieškoti tuose tolimuose laikuose, kai žmonės buvo gyvūnų pasaulio dalimi ir baidėsi kiekvieno garsesnio garso, kurio šaltinis buvo nežinomas. Po milijonų metų tasai pirmykštis įprotis išgelbėjo ne vieną tūkstantį Aljanso kareivių, besikovusių visuose artimojo Galaktikos sektoriaus frontuose, gyvybių. Juo pakeisdami kompiuterius, o kai kur ir akis, jis leido nuspėti įvykius ir regėti per bet kokias kliūtis. Tad kariai įprato juo pasitikėti.

O dabar garsai pirmąkart tarnavo priešininkui, glumindami ir sėdami chaosą jo galvoje.

Pradžioje jam pasirodė, kad į kambarį įsiveržė visas kareivių pulkas. Tačiau Dži Ei jau žinojo, kad tai iliuzija, iššaukta jo sąmonę užliejusių garsų. Nuo jų gausos akyse temo ir jis buvo priverstas užspausti ausis delnais, kad nors kiek susilpnintų jų poveikį. Rega kiek atsigavo, tačiau audra galvoje visai neketino nurimti.

Kaip jis ir tikėjosi, už nugaros nieko nebuvo. Durys kaip ir anksčiau buvo uždarytos, o impulsinis ginklas tebebuvo ten, kur jis jį paliko. Vaikinas kažkokiu būdu pradingo iš jo akiračio, tačiau ariuliečiui buvo ne iki jo – žymiai svarbiau buvo susigražinti gebėjimą spręsti.

Galvoje viešpatavę garsai blaškė visas jo mintis, trikdė koordinaciją ir paralyžiavo valią. Jie buvo labai sudėtingi ir tik iš tolo priminė kovinį ritmą. Ritmas juose tebuvo tik išorine forma, karkasu, ant kurio laikėsi visa ta neįprasta garsų seka, turinti vos ne visatos mastelį. Garsai skyrėsi tembru ir tonacija, besikeisdami pagal kažkokį nežinomą algoritmą. Jie skambėjo tai atskirai, tai susiliedavo į vientisą srautą, kurdami neįsivaizduojamus derinius. Vos Dži Ei suspėdavo prisitaikyti prie jų, jie staiga akimirksniu pakeisdavo ir formą ir skambesį, nuolat jį sutrikdydami ir neleisdami susikaupti. Jis net nustebo, kaip jo protas aplamai atlaiko tokią laviną, neišsilakstydamas gabalais. Dar daugiau, jis pradėjo suprasti, kad tokia garsų kombinacija savitai harmoninga ir aiškiai įsiterpia į kovinio ritmo vagą. Kaip bebūtų keista, jam tai netgi patiko! Nespėjo jis ir mirktelėti, kad garsų sūkurys įsuko jį, privertęs vibruoti giliausias sielos stygas, apie kurias jis net neįtarė. Garsų pasikeitimas jam sukėlė idiosinchraziją: vietoje garsų jis pradėjo matyti vaizdus tarsi kaleidoskope. Tie vaizdai jį traukė šalin nuo tikrovės, užbūrė savo slaptu grožiu ir galiausiai užhipnotizavo – ir jis net nepajuto, kaip neteko savo kūno kontrolės.

Toji keista hipnozė jį veikė tarsi anestezija. Dži Ei nepajuto, kaip uraganas jo viduje nugriovė kažkokią sieną, už kurios atsivėrė erdvė, bauginanti savo nežinomybe. Vos akimirkai atsirado išsidvejinimo jausmas, iškart prablaivęs jį, išgąsdindamas galimomis pasekmėmis. Jam pasirodė, kad ant jo besiliejantys garsai bando paveikti jo sąmonę. Jis truputį supanikavo, manydamas, kad patyrė psichinę ataką. Jis buvo truputį pasimetęs, tačiau jam visai nesinorėjo virsti paklusniu svetimai valiai robotu, aklai tarnaujančiu naujiesiems šeimininkams, Tiksliau, šeimininkui. Reikia pripažinti, kad tas bjaurus vaikinukas pasirodė ne toks jau bejėgis, kaip atrodė pradžioje, ir gana mikliai pasinaudojo jo kilnumu. Dabar stovi kur nors nuošalyje ir piktdžiugiškai šypsodamasis stebi, kaip jo priešininkas grumiasi su savo paties demonais. Jaustis žaislu svetimose rankose buvo nemalonu ir žemino. Dži Ei įtempė nusilpusios valios likučius, kad tinkamai pasipriešintų psichiniam garso poveikiui, tačiau tik sukėlė galvos skausmą. Nuo savo bejėgiškumo suvokimo jis panoro pravirkti ... arba mirti.

Toji prieštaringa mintis nespėjo kaip reikiant susiformuluoti, kaip staiga iš šalies besilieję garsai savaime ėmė silpti ir netrukus nuslopo kažkur begalybėje.

Tyla kilo taip staiga ir nelauktai, kad sukėlė galvos svaigulį. Buvo įspūdis, kad kambarys ėmė suktis vilkeliu, tarsi būtų centrifugoje. Dži Ei vos nepargriuvo ir turėjo rankomis įsitverti į stalą.

Galvos svaigimas traukėsi pamažu, pamažu grįžinėjo pusiausvyros jutimas, palikdamas tik lengvą silpnumą. Buvo dar kažkoks nesuprantamas kaltės jausmas. Tarsi būtų narkotikų poveikyje, tarsi būtų padaręs kažką gėdinga. Tai buvo poveikio psichikai pasekmė, susiprato karys. Juo grubiai, tarsi marionete, manipuliavo. Kartu jis suvokė, kad praktiškai visiškai susigražino savo kūno ir jausmų kontrolę. Įsiklausęs į save, jis pabandė įvertinti to nuostolio, kurį padarė baisi svetima psichinė ataka, mastą.

Ir čia netikėtai paaiškėjo, kad jokios netekties jis nepatyrė: mintys tebebuvo šviežios ir nevaržomos. Valia stipri ir nepriklausoma, o logika – be priekaištų. Negi psichinis ginklas jo nepaveikė?!

Pasikapstęs savyje giliau, jis aptiko, kad kai kas vis tik pakito. Atmintis. Ji pasidarė gilesnė. Pažvelgęs į ją jis suprato, kad gerokai suklydo su savo prielaidomis.

Vietinių psichinis ginklas ne tik nepakenkė jam, o net praturtino: dabar jis atsiminė ne tik savo asmeniškai išgyventą praeitį, bet ir savo tautos praeitį, kurios niekada gerai nežinojo. Toji atmintis visada buvo saugoma jame, nesuvokta ir nepareikalauta. Net neįtardamas apie ją, jis tikėjo jos egzistavimu. Ir nesvarbu, kaip ją vadino – genetine atmintimi ar kaip kitaip – gandai apie ją pasirodė esą teisingi. Paradoksas buvo tame, kad jos įgijimui jis privalėjo pralaimėti paskutinę savo kovą. Nors, galiausiai, tapo, kad pralaimėjęs, jis vis tik laimėjo. Tiesa, visi jo idealai po to nuėjo šuniui ant uodegos, o jo buvę poelgiai visai neatrodė esą gražūs. Daug to, kuo jis anksčiau didžiavosi, jis būtų linkęs dabar užmiršti.

Jo alter ego žvelgė į dalykus optimiškiau. „Užtat tu dabar pilnavertė asmenybė“, tvirtino jis, „ne kiekvienam duota galimybė turėti dešimčių kartų atmintį. Panaudok ją išmintingai! Ištaisyk seną klaidą ir gražink tai, ką prarado tavo protėviai. Nuo to, nei daugiau, nei mažiau, priklauso tavo rasės likimas. Laiko dar yra, tačiau jis teka greitai tarsi upė!“.

Nuojauta jo neapgavo: jam buvo skirta svarbi misija – nunešti savo tautai tiesą apie ją pačią. Apie tai, kaip kadaise jų protėviai, vedami neaiškios paskatos, paliko gimtąją planetą ieškodami geresnio gyvenimo. Praleidę daugelį metų kosminėje erdvėje, jie pagaliau rado naują tėvynę ir pradėjo ją apgyvendinti. Apie senąją per užgriuvusius rūpesčius prisimindavo vis rečiau ir galiausiai ji virto tiesiog mitu, gražia pasaka, kurią pasakodavo vaikams prieš miegą. Užteko vos trijų kartų, kad žmonės pamirštų savo ištakas. Štai kodėl jie neatpažino vieni kitų, kartą susidūrę bandant kolonizuoti tą pačią planetą. Nesugebėję susitarti, kitą pusę priskyrė priešams. O tada pradėjo beprasmį karą prieš savo bendrų protėvių tėvynę. Beprasmę bent todėl, kad brolžudikiškame kare nebūna nugalėtųjų.

Apvaizda ragino jį nutraukti tą beprotybę, nes kariui gerokai lengviau tapti kieno nors įrankiu. Jis randasi pirmojoje kosminės ekspansijos bangoje ir gerai žino, kokią kainą žmonija moka už savo progresą. Jis mato, kur eina toji neregima riba, skirianti Gėrį ir Blogį – ir gali juos palyginti. Gyvybė pernelyg didelė retenybė šioje Visatoje, kad ją būtų galima ignoruoti.

Dži Ei staiga prisiminė savo ankstesnį vardą. Buvo toks pojūtis, tarytum jo kūne vienu metu apsigyveno dvi skirtingos asmenybės. Pirmoji laikė save Aljanso kariu su lakonišku raidžių kodu GA (dži ei). Kita, kadaise užblokuota hipnodidaktorių, vadinasi Džinu Eičeru ir yra fermerio sūnumi iš Ariulos, geltonosios nykštukės, Žemės astronomams žinomos kaip Tukano Dzeta⁶⁾. O genetinė atmintis jam pasakė, kad abi šios asmenybės priklauso 7-ai Žemės kolonistų kartai.

Jis stovėjo ir klausėsi tylos. Įvairiaspalvėmis žvaigždėmis mirgėjo perimetro apsaugos indikatoriai, nežymiai mirgėjo ekranas, o iš garsiakalbių sklido kažkoks neaiškus šnarėjimas. Operatoriaus krėslas gulėjo nugriuvęs greta stalo, tačiau jame jau nieko nebuvo. Tikriausiai vaikinukas-apsaugininkas spėjo atsigauti ir kažkur pabėgo. Tačiau už nugaros pasigirdę garsai paneigė tą jo spėjimą.

Džinas Eičeris atsisuko: vaikinukas stovėjo už poros žingsnių nuo jo ir bandė aktyvuoti ariuliečio impulsinį ginklą. Ką gi, teks jį nuvilti:
- Palik ginklą, žemieti! Jo daugiau neprireiks.

Jaunuoli kaip užguitas žvėris pažvelgė į jį, nenutraukdamas savo veiksmų.
- Mūsų ginklai nešaudo į šeimininkus, - kantriai paaiškino desantininkas, stengdamasis, kad balsas skambėtų geranoriškai.
- Ir kodėl turėčiau patikėti šlykščiam užgrobikui? – sušnypštė vaikinukas.

Džinas nusišypsojo:
- Aš jau ne tas, koks buvau prieš 5 min. Man nereikia tavo gyvybės, juk mes abu vieno kraujo. Mums nėr ako ginčytis dėl mažmožių: pasaulis didelis ir nėra jokio reikalo dalintis jį!

Vaikinukas užmetė savo bevaises pastangas aktyvuoti svetimą ginklą, tačiau jo iš rankų neišleido.
- Irgi mat man giminaitis! – pašaipiai paprieštaravo. – Pradžioje išmok kaip reikiant kalbėti interlingva, tada jau matysim!

Taigi, vadinasi, akcentas abipusis...
- Aš Džinas Eičeris. Mano protėviai kilę iš Žemės. Prieš 6 amžius jie išskrido iš čia, kad gyventų atskirai. Todėl mūsų kalba kažkiek ir skiriasi jūsų. Mes ją vadinam interlinku.

Ir čia vaikinukas tiesiog pratrūko:
- Tai ko tada mus užpuolei, Džinai Eičeri? Argi mes ką bloga jums padarėme?! Tu gi ką tik pats sakei, kad mes neturim ko dalintis Visatoje!

- Mes tiesiog užmiršo apie savo tėvynę, - liūdnai prabilo ariulietis. – Arba kažkas specialiai ištrynė atmintį apie praeitį. Tačiau tu padėjai ją susigražinti! Dabar privalau padaryti, kad tai prisimintų ir kiti.

Vaikinukas nutylėjo, virškindamas jo žodžius. Nepasakytum, kad jis iškart patikėjo savo buvusiam priešininkui, tačiau, kad pradėjo kiek pasitikėti – jau tiesa!

Džinas, supratęs tai, nusprendė pamažu forsuoti įvykius: karas dar nesibaigė ir kiekviena minutė didino beprasmių aukų kiekį:
- Koks tavo vardas, žemieti, o tai kažkaip nepatogu su tavimi bendrauti...

Vaikinukas pradžioje norėjo paprieštarauti, tačiau laiku susilaikė, matyt padaręs tą pačia išvadą, kaip ir ariulietis:
- Jurijus... galima paprasčiausiai Jura,... – kažkiek paabejojęs pasakė ir iškart uždavė jam rūpimą klausimą: - Tu sakei, aš padėjau prisiminti. Kaip?
- Kai aš tave užpuoliau, tu įjungei ... tą neįprastą garsą.... Ir jis man sugražino atmintį. Protėvių atmintį. Tada ir supratau, kad mes ne priešai... Tai galingiausias priešas prieš mus. Jis padės mums užbaigti šį karą.

Jura pasimetęs nuleido blasterį:
- Ginklas? Ne, Džinai Eičeri, tu klysti. Aš nepanaudojau prieš tave jokio ginklo!
- Tai kas tada ten buvo?!
- Tai tik muzika. Tu ką, niekad negirdėjai tikros muzikos?

¹⁾ Mirselinas – greičiausiai tai aliuzija į filmų ciklą „Kitas pasaulis“ (2003-2016) apie vampyrus ir vilkolakius (rus. „Mir“ - pasaulis), kurio pagrindinė veikėja yra Selenė (rusifikuotas vardas Selin), „Mirties dylerė“, vampyrė ir elitinė karė-žudikė.

²⁾ Ariula - gražus (Šiaurės Kaukazo Karačajevo-balkarų kalba), tad Ariula – Gražioji (planeta).

³⁾ Keistas seniokas - Albertas Einšteinas.

⁴⁾ Sinchroninė orbita - orbita, kurioje palydovo sukimosi periodas lygus centrinio kūno ašinio sukimosi periodui. Jei sinchroninė orbita apskritimo formos ir jos plokštuma sutampa su centrinio kūno pusiaujo plokštuma, tokią orbitą vadina stacionaria. Palydovas stacionarioje orbitoje stebėtojui iš centrinio kūno atrodo nejudančiu. Atitinkamos orbitos Žemės atžvilgiu vadinamos geosinchroninėmis ir geostacionariomis.

⁵⁾ Adas - pakitęs Hado pavadinimas.

⁶⁾ Tukano Dzeta (z Tuc) – geltonai balta nykštukė pietų pusrutulio Tukano žvaigždyne, nutolusi apie 28 švm. Jos masė – apie 98% Saulės masės. Aptiktas spinduliavimas 70 mm bangų ilgyje liudija apie prie jos esantį 218^oK temperatūros dulkių ir nuolaužų diską, turintį suktis aplink ją 2,3 a.v. atstumu. Iki 2009 m. prie jos dar nebuvo aptikta planetų.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Uras kitaip!
Julija Zonis. Megido
V. Baalis. Eksperimentas
Andrejus Anisimovas. Arka
Hubertas Lampo. Dievo gimimas
Vladimiras Vasiljevas. Varna kišenėje
Henrichas Altovas. Devynios minutės
Vl. Berezinas. Riugeno aukštas dangus
Aizekas Azimovas. Paimkite degtuką...
Ch. Elisonas. Atbuline eiga: 480 sekundžių
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
A. Chlebnikovas. Neįkainojama dovana
Nilsas Nilsonas. Planeta pardavimui
Sergejus Žemaitis. Artakserksas
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
Igoris Proninas. Rusiška idėja
B. Rudenko. Nugalėtojas
R. Silverbergas. Musės
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis