Nilsas Nilsonas. Planeta pardavimui

Apie autorių

Nilsas Nilsonas (Niels Erik Nielsen, 1924-1993) – danų rašytojas fantastas. Debiutavo 1950 m. „Raudonuoju rūku“. Vėliau iki pat mirties beveik kasmet išleisdavo po knygą. Jo kūriniai neretai turi satyrinį atspalvį. Daugelis jų turi panašius elementas ir struktūras, daugelis jų susiję su asmenimis civilizacijos žūties akivaizdoje arba kelionėmis, kai jie keičiasi dėl jos gautos patirties.
Apsakymas „Planeta pardavimui“ yra iš to paties rinkinio (2011), išleisto po rašytojo mirties. Atmetus techninio pobūdžio neatitikimus (tokios planetos egzistavimo mokslinė galimybė), iškeliama moralinė dilema – ar vardan pinigų ryžtamasi bet kam. Klausimas aktualus ir šiandien – Australija vardan verslo interesų neskuba saugoti koralinio žiedo, o Trumpas „ekonominiais“ sumetimais nesivaržė leisti teršti JAV (ir velniop ta ekologija!). Kitas „techninis“ neatitikimas apsakyme ypač išryškėjo paskutiniais metais – kai planetos prie kitų žvaigždžių atrandamos per atstumą ir visai nereikia skristi prie jų, norint jas pastebėti. Bet reikia neužmiršti, kad apsakymas rašytas apie 1964 m., kai dar nebuvo rasta jokios planetos už Saulės sistemos ribų.
Beje, N. Nilsonas turi ir kitokių kūrinių, su laiminga pabaiga, kai žmonija laimi prieš bedvasią robotų valdžią, apie geravalius ateivius iš kosmoso, atskridusius tiesiog pažaisti su vaikais...

- Jokios planetos, - bosu sudundeno Timas O‘Šo, atitraukdamas veidą nuo radaroskopo. – Net niekingiausios planečiūkštės prie Betelgeizės!

Airio balsas išdavė susierzinimą, o juk jis laikytas geriausiu pokerio žaidėju anapus Saturno. Tačiau juk jie į tą reikalą sukišo gerą pinigų sumelę bei keturis savo gyvenimo metus!

Tamsiaplaukis italas Madžio Forlinis atsitraukė nuo antigravitacinio prietaiso, žybtelėdamas savo vaikiškai žydromis akimis:
- Tikrai? Tu įsitikinęs?
- Tiek pat, kiek apie tai, kad Andželo bobutė buvo komančų skvo kokiam nors dievo užmirštame užkampyje – Niujorke, - vyptelėjo Timas.

Kvarteronas Andželo del Nortė, vyriausias „Barškučio“ laivo, skriejančio link raudonosios gigantės, komandos narys, patylėjo. Kaip įprastai. Niekas jo tamsiai geltoname arkliškame veide neliudijo to, kad jis išgirdo įžeidimą. Jis puikiai žinojo kiek reikia savitvardos, kad išgyventum 4 m. šiame skraidančiame termose. O greičiau iki Betelgeizės ir atgal tokia sena gelda, kurios greitis vos kelis kartus viršija šviesos greitį, nesuskraidysi.

- Pažiūrėk dar kartą, - pasiūlė ketvirtasis komandos narys, vokietis Egė Kerlas. Jis mąsliai pažvairavo į savo apvalainą pilvuką. Erdvėlaivyje su mocionu ne kaip, tik kortos, miegas bei valgis...
- Kiek gi galima žiūrėti?! – Nors Timas ir vadovavo mažam tarptautiniam kosmoso „žvalgų“ būriui, jis tvardėsi prasčiausiai iš visų. – Jau kelintą tai dieną sukamės, ir nors kokia užuomina apie planetą. Tuščias reikalas... 600 šviesmečių ir 10 mln. dolerių užž kiekvieną atrastą planetą... Tik kur jos?

Jis piktai peržvelgė bendražygius. Jį piktino bereikšmiai veidai. Viska sjam kėlė pyktį: nusibodę konservai, apglebę raumenys, dantys skausmas (suekonomino plomboms!). Žinoma, žvalgas, tiek Žemėje, tiek kosmose, privalo būti pasiruošęs rizikai. Tačiau ne be galo... Karštas airio charakteris ieškojo išeities.

Kokią minutę tvyrojo tyla; visi apmąstė nuobodžią kelionę namo. Pro plačius iliuminatorius kairėje laivo pusėje jie matė Betelgeizę – milžinišką liepsnojančių dujų kamuolį juodoje bedugnėje. Šviesomagnetiniai „Barškučio“ varikliai veikė ketvirčiu pajėgumo, laivas ištįsusia elipse 4-ą kartą skriejo aplink milžinišką saulę. Melodingai gausdama raketa krito į tuščią erdvę, o dešinėje tamsoje, toli-toli, spindėjo vos pastebima kibirkštėlė – gimtoji Saulė.

„Barškutį“ įrengė Panamos Kosminės prekybos kompanija, vienas tų tarptautinių kartelių, kurių nesuskaičiuojamas kiekis susikūrė po to, kai prieš 20 m. buvo atrastas alternatyvusis reliatyvumas ir tapo įmanoma skristi greičiau už šviesą.

Žemės kapitalas gavo galimybę savo veiklą išplėsti kaimyninėms žvaigždėms, nes Saulės sistemos planetos jau seniai buvo paverstos pelningais Žemės filialais. Paviliotos karališkų apdovanojimų už kiekvieną naują planetą, 4-i avantiūristai sutiko skraidinti „Barškutį“ prie Betelgeizės. Ir štai jie prie tikslo po 730 nelengvų dienų, praleistų tarp kosmoso pavojų: meteorų, magnetinių audrų, skvarbių spinduliavimų, - nervai ties riba; ir tik nauja planetų sistema galėjo padėti iškrauti įtampą...

O Betelgeizė pasirodė esanti vieniša raudona žvaigžde, užleistu švyturiu neaprėpiamame vandenyne, senmerge, iš kurios karštos įsčios neišleido nė vienos planetos! Net ramiose rudose Andželo akyse gali buvo nuspėti nusivylimą. Planeta pardavimui

- Žiūrėkit, žiūrėkit, - man jau akys sprogsta! – Timas sugniaužė kumščius, tačiau aprimo nuo šalto vokiečio žvilgsnio.

Jis irzliai priėjo prie elektroninių smegenų, kad įvestų komandą atgalinei kelionei. Įveikė 200 šviesmečių – ir kad bent viena planečiukė atpildui.

Kerlas gūžtelėjo pečiais ir palinko prie radaroskopo okuliarų. Andželo ir Madžio lėtai priėjo prie Kerlo. Timas paniekinančiai prunkštelėjo. Kvailiai, jie vis dar tikisi, - ar ką?

Andželo pro Kerlo galvą pažvelgė į raudonų liepsnų jūrą kairėje pusėje. Milijardus metų žvaigždė į erdvę švaisto milžiniškus kiekius energijos, tačiau nė viena planeta nesidžiaugia jos spinduliais. Kodėl?! Andželo buvo indėniško kraujo, jam Saulė buvo beveik dievu, ir jis negalėjo suprasti: kodėl nėra nieko, kas garbintų šį gigantišką šviesulį? Kodėl po jo neaprėpiamais ugniniais sparnais negimsta, negyvuoja ir nemiršta tautos?

- Planeta priekyje, ... 30o kairiau, - skiemenuodamas ištarė Kerlas.
- Ką?

Vienu šuoliu Tomas O‘Šo atsidūrė greta jo.

- Tai neįmanoma! Būčiau pastebėjęs bet kokį dangaus kūną didesnį nei 10 mylių skersmens!

Kerlas neskubėdamas atsitiesė:
- Pats įsitikink!

Timas prigludo prie okuliaro ir ilgam sustingo. Galiausiai pakėlė galvą ir pasitrynė patinusius vokus:
- Iš tikro!.. Su atmosfera, jūromis, debesimis... viskuo! Tačiau kaip galėjau ją pražiopsoti?

Jis kaltai apžvelgė kolegas. Tačiau jiems nerūpėjo jo išgyvenimai, jie prilipo prie teleskopo. Ir regėjo mažą sidabrišką diską, blizgantį lašelį juodoje bedugnėje, gyvą planetos veidą. Iki jos dar toli – ji dar kaip moneta, - tačiau tai neabejotinai planeta. Ir net su atmosfera! Brangus, ką besakysi, labai brangus radinys!

- 10 mln. dolerių- palaimingai sušnabždėjo Madžio.

Likusieji linktelėjo. Nuovargį ir nusivylimą tarsi vėju nupūtė. Jie kietai sučiaupė lūpas tarsi medžiotojas išvydęs laimikį. Beliko praskirsti pro planetą, kad prietaisai atliktų būtinus matavimus ir analizes: oro, vandens, traukos jėgos, masės, mineralinės sudėties... Tada galima grįžti namo nusipelnyto atlygio, o visa raketų eskadra iš Žemės pakils išnaikinti naują koloniją Nervų dujomis ir chorio virusu, kad būtų galima netrukdomai išgauti brangakmenius ir tauriuosius metalus. O po 10 m. Panamos Kosmoso prekybos kompanija savo akcininkams galės išmokėti solidžius dividendus!

„Barškutis“ pakeitė kursą pasukdamas tiesiai prie planetos. Spendžiant pagal vizualų pelengą, iki jos buvo dar ne vienas milijonas mylių. Netikėtai sumirkčiojo radaro raudonos lemputės: priekyje kliūtis! Automatiškai įsijungė stabdymo varikliai, astronautai nukrito ant grindų, pasigirdo keiksmai. Jei ne antigravitacija, jie būtų buvę suploti tokio staigaus stabdymo.

Meteoras? Ketvertas sužiuro į artimojo vaizdo radarą. Kaip anksčiau prieš juos tuštumoje spindėjo mažytis planetos diskas. Jis tapo truputį didesnis, tačiau atstumas iki jos vis darbuvo didelis... O daugiau nieko nesimato.

- Tegul mane trenkia žaibas... – Timui atvipo apatinis žandikaulis.

Tada ir kiti suprato: radaras reagavo į planetą, tai su ja vos nesusidūrė. Tačiau tokiu atveju...

- Juk iki jos vos šimtas sieksnių, sušnabždėjo Andželo. – ir tie dydžiai ne atrodantys, o tikri.
- Skersmuo 10 m. – Kerlas jau stovėjo prie prietaisų skydo. Ir pridūrė su vokišku punktualumu: - Tiksliau, 10,2 m.
- O viešpatie! – sustenėjo Timas. – Pažvelkite į tuos kristaliukus.... Taigi čia miestas, kad aš prasmegčiau! O tos šviesios juostos – keliai. O tie stačiakampiai, aišku, dirbami laukai. Ir visa tai dydžio, iš bėdos... iš bėdos...

Jis atšlijo iš nuostabos:
- Jei miestų dydžių santykis su planeta kaip Žemėje... – Kerlas greitai mintyse primetė, - tada gyventojų ūgis yra iki 0,002 mm!

Jis pažvelgė į komandos narius. Jo šaltose žydrose akyse šmėkštelėjo kažkas panašaus į humorą:
- Kitaip sakant, jie kaip bacilos - šiltinės, tuberkuliozės, choleros!
- Nori pasakyti, kad planeta apgyvendinta … šiltinės bacilų? – melsvokais šeriais uždengtas Madžio smakras nežymiai virpėjo.
- Ne visai tai... – Kerlas nusijuokė. – Argi bacilos stato miestus? Apdirba laukus? Ir aplamai, ši problema domina tik teoriškai, nes...
- Nes ši nykštukinė planeta nė grašio neverta! - šūktelėjo iš nuostabos atsigaudamas Timas.

Andželo žvelgė į smulkutę planetą, nerūpestingai besisukančią priešais „Barškutį“. Žydras pūkelis, keistas kosminis žaisliukas...

- Žinai,... - Timas susitvardžiusiam kvarteronui norėjo pasakyti kažką aštraus, tačiau jo surūgęs veidas staiga pralinksmėjo. – Žinoma, Kosminė prekybos kompanija nieko neduos už 10 m skersmens planetą. Tačiau ką manote apie Londono astrofizikos muziejų?
- Tiksliai! – apsidžiaugė Madžio. – Tikra gyvenama planeta po stiklu – tai tikra sensacija! Žmonės būriais plūs! Muziejus noriai papurtys piniginę dešimčiai milijonų už tokį daiktelį!

- Į skafandrus, skubiai! – Timas jau įsakinėjo. Jo akys tapo griežtomis. – Paimsim ją magnetiniu kranu. Antroji vandens cisterna tuščia. Patalpinsime ją ten. Cisterna hermetiška, dėl atmosferos nereikia jaudintis!

Jis jau pagriebė savo hermošalmą.

- Tikrai! – vėl pasigirdo tylus Kerlo juokas. – Tu ne toks jau ir kvailas, Timai, ar ne?
- Dešimt milijonų! – džiūgavo Madžio. – Jei tik tas bacilas pristatysim gyvas!

Jie kulka iššoko iš pereinamosios kameros, judėdami deguonies pistoletų pagalba. Metodiškas Kerlas po pažastimi laikė mikroskopą. Virtinę užbaigė tylusis Andželo.

„Milijardai, - jis mąstė, jausdamas nesuprantamą baimę, - negali būti, šioje planetoje gyvena milijardai žmonių... Šia akimirką motinos vaikams šluosto varvančias nosytes, vyrai vairuoja laivus jūromis. Ir staiga – keisti siluetai danguje, paslaptingi švytėjimai, kosmoso demonai, dieviškoji blakstiena...“

Ketvertas gremėzdiškuose skafandruose priartėjo prie planetos. Apsupo ją. Astronautų šešėliai krito ant kalnų, vandenynų. Jie tiesė rankas prie planetos, rodė ją vienas kitam, pasikalbėdami šalmofonais.

- Coliukė! – nusijuokė Madžio. – Planeta Coliukė!

Jų tarpe orbita aplink raudonąją saulę sklendė mažoji planeta. Ir tai buvo ne atmosferos neturintis, negyvas asteroidas, ne šalčio kaustomas akmens gabalas. Apsupta silpnai švytinčiu žiedu – karališka atmosferos diadema, kosmose skriejo planeta, - su teliūskuojančiais vandenynais, žaliuojančiais augalais, nešanti gyvastį.

- Miniatiūrinė Žemė, - sumurmėjo Kerlas. – Aišku, jos trauka skiriasi nuo mūsiškės. Unikalus egzempliorius kosmose!

Andželo gniaužė gerklę. Jis matė, kaip nykštukinėje planetoje gimsta nauja diena. Aušros spinduliuose baltavo snieo viršūnės. Raudona saulė atsispindėjo galinguose šviesiai pilkuose vandenynuose. Šen bei ten žemynuose blykščiojo paslaptingi kristalai. Lygumose vinguriavo upės, blizgėjo ežerai. Per milijonus metų planetos veidas susiraukšlėjo, tačiau jis dar išliko su jaunatvišku raudoniu...

- Palikim ją... - prietaringa indėno baimė įveikė godulį. - Ji priklauso jiems. Tai žmonės. Gal jie turi tokias pat sielas kaip mes?
- Siela? - prunkštelėjo Timas. - Būtent! Bacilos su siela, tik pagalvok! Tai tik kelia kainą. Einu magnetinio krano.

Ir jis nuskubėjo atgal prie laivo, kurio plieninis korpusas blykščiojo raudonos saulės atšvaitais. Nuo deguonie spistoleto nutįso ilga balta juosta.

- Miestuose knibžda gyvybių! – Kerlas apžiūrinėjo planetą per mikroskopą. – Juodi taškeliai... aiškiai išgąsdinti. Aišku, kad ten panika. Jie mus regi savo danguje...

Jis kreipė mikroskopą tai į vieną, tai į kitą vietą. Jis matė laivus – mažyčius žvynelius, po lęšiu slinko debesys, miškai, ir, tarsi vandens laše, kažkas gyva knibždėjo, lakstė, kovėsi, gyveno, mirinėjo...

Mažytė planeta ramiai skriejo savo orbita. Jie matė, kaip ji sukasi. Kaip tikras tyrinėtojas Kerlas stebėjo, kaip susiūbavo ir suiro vienas kalnų. Jis nusijuokė:
- Mūsų masė veikia planetos sukimąsi. Mes joje sukėlėme žemės drebėjimus. O kas bus, kai visai sustabdysime. Tada žus milijonai!

Priskrido Timas, paskui save vilkdamas magnetinį kraną:
- Sugriebsime ją už magnetinių polių!

Jis tarsi nardytojas pranėrė per tamsių erdvę aplink planetą ir nėrė žemyn – mitinis milžinas.

- Tik pažvelkite į jį. – Išsišiepė Madžio. – Įdomu, kaip tai atrodo toms baciloms? Ar jos turi kuo gąsdinti nepaklusnius vaikus?! ‚Miegokit, vaikai, o tai Timas O‘Šo jus pagrobs!‘

Kerlas nusijuokė:
- Aš juos matau! – jo balsas buvo įsitempęs. – Oi kaip sujudo! Mes jiems tikriausiai atrodome arkangelais su ugniniais kalavijais...
- Cha! – iš juoko Timas paleido kabelį. – Čia tu gerai sugalvojai: arkangelai! Pirmą ir paskutinį kartągyvenime mums yra proga pabūti arkangelu Mykolu!

Ta mintis juos svaigino. Kosmoso dievai! Jie susiėmė už rankų, įjungė deguonies pistoletus ir ėmė sparčiai suktis aplink planetą, vis greičiau ir greičiau... Jie rėkavo, šūkčiojo, kvatojo. Tai buvo tikras homeriškas juokas. Jie jautėsi milžinais, galva besiremiantys į žvaigždes. Juo jų šuolių planetos atmosferose susidarydavo ciklonai ir tamsios dėmės debesų dangoje pralėkdavo virš laivų, miestų, sukeldamos baisius sugriovimus. Kiekvienas šuolis Coliukei atimdavo dešimčių tūkstančių gyvybių...

- Užteks… pakaks!..

Andželo paliko ratą. Jis prisiminė labai senai pasakytus žodžius... Kai senelė, rodydama žvaigždes virš jų vargano kaimo, drebančiu seniokišku balsu ištarė: ‚Kiekviena žvaigždė – tai vienas dievo angelų, Andželo‘.

Mažytė planeta milijonus metų drąsiai skriejo per amžinybės šulinių miglą. Virš polių virpėjo šiaurės pašvaistės, debesys nuliedavo laukus... Išskleidusi sidabriškus sparnus planeta gimdė gyvybę ir kaip įmanydama ją saugojo.

- Nedarykite to! – sudejavo Andželo. – Argi nematote... Ji šventa, ji – šviesos spindulys, krentantis į gyvybės duris. Jei ją pavogsim, sulauksim rūsčios bausmės. Gal ir prie mūsų Žemės kada nors priskris va taip, kaip mes prie Coliukės...

Kaip atsakymas nuskambėjo darnus garsus juokas.

- Nerimauti dėl kažkokių mikrobų! – kvatojo Timas. – Dėl dulkių žiupsnio ant delno. Tam reikia būti puspročiu indėnu!

Jis rankomis suėmė magnetinio krano rankenas:
- Pažiūrėkite, štai kaip perkeliama 10 mln. dolerių!

Jis nupikiravo prie mažosios planetos. Krano žnyplės buvo tarsi drakono letenos. Tvirtas kabelis įsitempė, skambtelėjo plienas...

„Barškutis“ skrodė erdvę pakeliui į Žemę – blizgantį grūdelį, paskui kurį tįso blyškus pėdsakas. Aplenkdami laiką jie tigro šuoliu liuoktelėjo per kosmoso bedugnę. Skrido nugalėtojai. Krovinių skyriuje kabojo Coliukė – įkalinta žydroji paukštė palaužtais sparnais...

Tiesa, Kerlas ir Timas su brangiu laimikiu elgėsi rūpestingai. Antrojoje cisternoje įjungė antigravitacinius generatorius ir sukūrė nesvarumo lauką, kur, tarsi retos rūšies kolibris, pleveno Coliukė. Pripumpavo ten deguonies, anglies dvideginio, argono, vandens garų, kad „jie“ galėtų kvėpuoti. Įrengė netgi dirbtinę saulę. Vienu žodžiu, padarė viska, ko nebuvo gaila dėl 10 mln. dolerių.

Ir jiems pavyko išvengti visuotinio bacilų išmirimo. Išsaugoti milijonus planetos gyventojų, išgyvenusių tvanus ir žemės drebėjimus, kai kranas grubiai sustabdė Coliukės sukimąsi, kai ją aptraukė rausvų dūmų šydu, kai atgijo ugniniai ugnikalnių taškai. Kosminė katastrofa ant delno...

Kelias atgal pasirodė ne toks nuobodus. Jie daug linksmų akimirkų praleido antroje cisternoje., apsiginklavę mikroskopu ir lupomis. Plonais pincetais sučiupdavo besimuistančius mažyčius gyvius ir padėdavo ant apšviesto prietaiso stiklo.

- Tai įdomiau už blusų cirką! – šypsodamasis murmėjo Timas. – Tik pažiūrėk, kaip jie blaškosi ir sprunka. Cha-cha! Milimetras per valandą! Jiems ir į galvą neateina, kas čia vyksta! Jie net pagalvoti negali, kad yra tokių antgamtiškų būtybių kaip mes!

- Idealus objektas paveldimumui tirti, - dalykiškai pastebėjo Kerlas. – Dauginasi taip pat sparčiai kaip bananinės musytės. Jie turėtų turėti visai kitą laiko matą nei mes. Tikriausiai mūsų valanda jiems ištisi metai. Įsivaizduojate, ką tai reiškia tyrinėtojui! Galima visai tautai sukelti vėžį, izoliuoti ją degtukų dėžutėje ir stebėti kelias kartas: atsparumą, ligos paplitimą, mirtingumą!
- Gal neverta parduoti Londono astrofizikos muziejui? – mąsliai tarstelėjo Madžio. – Geriau įrengiam veislyną ir pardavinėjam grupėmis bandymams? A? Tūkstantis dolerių už milijoną… Tarkim, jie dauginasi 10 mln. per parą greičiu. Ir jokių išlaidų maitinimui bei priežiūrai!
- Ir rink derlių po 10 tūkst. per dieną! – Timas pliaukštelėjo sau per šlaunį. – O kiek įvairiausių pritaikymų! Milijonas – mokykloms kaip iliustracinė priemonė. Dešimt milijonų – kariniams žaidimams, kuriais linksminasi karvedžiai: gali apgyvendinti dirbtinę planetą ir patikrinti, kad nutiks branduolinio karo atveju!
- O jei juos bus galima apmokyti, kad dirbtų kosminių laivų mikroaparatūroje, tai būtų gerokai pigiau nei tranzistoriai! – Kerlas priartino savo lupą prie planetos. – Pažiūrėkite, jie jau atstatinėja sugriautus miestus. Matosi, kaip keičiasi kristaliukų forma. Taip, gyvybingi jie... – jis nusišypsojo.
- Paklausykite! – Madžio kilo nauja idėja. – juos galima po kelis tūkstančius įkurdinti stikliukuose segėms. Tai būtų moterims apie ką pakalbėti susitikus. Segė, o jos viduje knibžda ši priedermė…

Taip, nemažai pasilinksmino toji ketveriukė apžiūrinėdama Coliukę. Jie statė oro pilis ir svajojo, kaip kimš į kišenes neregėtus pinigus. Anksčiau aiko įkūrė naują firmą: sindikatas „Coliukė“!

Vienintelis Andželo tylėjo. Jis žvelgė į žydrąją planetą, kuri muilo burbulu kybojo antrojoje cisternoje, žvelgė į ištuštėjusius žemynus ir gaisrų sunaikintus miestus su iš centro nutiestomis naujomis gatvėmis... Ir įsivaizdavo, kaip milijonai gyvų būtybių žvelgia į dangų be žvaigždžių, įrėmintą surūdijusiomis antrosios cisternos sienelėmis. Jam prasidėjo nemiga, dingo apetitas, jis užsisklendė, tapo išsiblaškęs ir irzlus. Planeta pardavimui

- Ach jau tos jo indėniškos fantazijos, - murmėjo Timas. – Tik ir mąsto apie tas bacilas. Tiki, kad jos gali mąstyti ir kalbėti. Bacilos!
- Be jokių abejonių, gali, - pastebėjo Kerlas.
- Kaip tai? – Timas nepatikliai pažvelgė į jį.
- Tame visas cinkas ir yra! – Kerlo akys blizgėjo, - Mąstančios bacilos!

Jis kilstelėjo ranką ir milžiniškas delno šešėlis krito ant miestų, kalnų ir šalių:
- Tame visas žavesys! Supranti?
- Na taip... – Timas žvelgė į ranką, kuri tarsi piktas paukštis sklendė virš mažosios planetos. – Na žinoma!

Jų juokas girdėjosi net ir tame skyriuje, kur Andželo blaškėsi lovoje, persekiojamas košmaro, kurį neabejotinai sukėlė pernelyg jautri vaizduotė.

- Jūsų laivas privalo būti sterilizuotas! – šaltai pareiškė tarnautojas. – Tokios taisyklės: visi laivai, grįžtantys iš kosmoso, privalo parą būti veikiami 100o temperatūra, kad nukenksmintų galimas svetimos kilmės bakterijas ir virusus.
- Kaip jūs nesuprantate?! – karščiavosi Timas. – Toji planeta antrojoje cisternoje gyvenama! Joje yra gyvybė!
- Ypatingos rūšies mikroorganizmai, - paaiškino Kerlas. – 0,002 mm ūgio. Unikali rūšis, nepaprastai tinkama moksliniams eksperimentams!
- Planeta? – sausai ištarė tarnautojas. - Šis mineralo pavyzdys? Šis… hm… jūsų atvežtas asteroidas?
- Tikra gyva planeta! – jį užtikrino Madžio. – Mes patys matėme ją besisukant aplink Betelgeizę. Su šiaurės pašvaiste, debesimis ir visa kita!

Panamos tarpplanetinis kosmodromas. Už jo langų meteorų apdaužytu paviršiumi kyšo ką tik tolimą reisą baigusio „Barškučio“ korpusas. Technikai jau įkišo į liuką milžinišką elektrinį kaitintuvą, kad atliktų sterilizaciją pagal privalomas taisykles.

Timas, Kerlas ir Madžio iš visų jėgų bando apginti „Coliukės“ sindikato interesus. Ką ten! Ar pajėgus bukas klerkas suvokti tokią nepaprastą idėją?

- Sakykite ką norite, - griežtai pasakė jis. – Apie ištisas tautas vandens laše, apie milijoną mikrožmonių po tūkstantį dolerių! – ir pastukseno pirštu per instrukcijų sąvadą. – Įstatymas yra įstatymas. Mes negalime rizikuoti, negalim išleisti šitų... hm, bacilų į mūsų planetą! Tai neatsakinga, ponai, ne-at-sa-kin-ga!

Jie protestavo. Jie mosavo rankomis ir kėlė balsą. Ir net nepastebėjo, kaip „Greitoji pagalba“ išvežė Andželo, kuris kažką murmėjo apie „žydruosius angelus“ ir „vargšę pavogtą žydrąją paukštę“.

Sugaudė šilumos generatorius. Deginančio oro bangos sklido iš skyriau į skyrių. Trys astronautai nutilo. Prieš vėją nepapūsi. Tarnautojas užvertė instrukcijų sąvadą ir palydėjo juos žvilgsniu palinguodamas galva. Kosminio pamišimo atmaina, ne kitaip... Visi tie astronautai, kai tik grįžta iš reiso, išgyvena savotišką krizę. Ką bekalbėsi, bet nelengva dirbti kontrolieriumi Panamos Kosmoso prekybos kompanijos kosmodrome!

Prie savo laivo trejulė stabtelėjo. Žvelgdami į skyrių su vandens cisterna jie įsiklausė į duslų kaitintuvo gaudesį, bandydami išgirsti – ką?.. Riksmus? Karščio šuorus, žudančius miestus? Užvirusius vandenynus?

- Yra gi nesupratingų žmonių! – iš pačių sielos gelių pasipiktino Madžio.
- Na taip, - burbtelėjo Timas. – Galėjome uždirbti milijonus, supranti, milijonus!
- Mes jiems buvom tarytum dievai, - svajingai nutęsė Kerlas. – ir staiga, še tau, sterilizacija!

Po 20 m. vienas tarnautojas Kosmoso prekybos kompanijos bokse rado kažkokį stambų apvalų akmenį. Jis atsargiai apsiklausinėjo, surinko pažymas ir išsiaiškino, kad šis uolienos gabalas nieko nedomina. Astronautai amžinai į Žemę atitempdavo meteorus kaip suvenyrus.

Tada tarnautojas liepė autokrano vairuotojui po darbo išvežti akmenį už miesto ribų. Jis žinojo, kad iš meteorų pagaminamos labai gražios plytelės. Susprogino akmenį ir iš skeveldrų sode sukūrė puikų ansamblį.

Ir kai klombose sužydo gėlės, jsi dažnai su žmona ateidavo pasigėrėti savo kūriniu.

- Tu tik pagalvok, - tarstelėdavo sau kaskart, - gauni nuostabų akmenį, kurį vilko nuo pat Betelgeizės, viso labo už dešimt dolerių!

Fantastikos skyrius
Dž. Blišas. Menki juokai
I. Proninas. Rusiška idėja
Janušas A. Zaidelis. Riba
Pavelas Michnenko. Etiketas
S. Lemas. Setauro medžioklė
Ralph Robert Moore. Erdvė
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
Vladimiras Maryševas. Ekskursija
B. Rudenko. Medžioklė su licenzija
V. Michanovskis. Žalias debesis
V. Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Sergejus Breinas. Anomalija
Atgalinė kelionė prie pasakų
V. Baalis. Eksperimentas
Pasidalijimas skausmu
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis