Henrichas Altovas. Devynios minutės. Vartiklis

Tai nutiko praėjus mėnesiui po išskridimo iš Griausmo, planetos Fomalgauto¹⁾ sistemoje. Plazmatrone, tiekusiame energiją apsaugai nuo dulkių, prasidėjo nevaldoma reakcija, ir automatai išmetė maištaujantį reaktorių už borto.

- Teks išsiskirstyti po tolimiausius skyrius, - pareiškė inžinierius. – Jei kas,... net vienas žmogus sugebės parskraidinti laivą. Ir nesibastyti. Skrisime su šešiagubu pagreičiu. Keturi mėnesiai...

Observatorijoje aš buvau vienas. Retkarčiais tekdavo atsikelti iš amortizuojančio krėslo, patikrinti elektroniką, pakeisti išfilmuotas kasetes. Beprasmis, iš esmės, darbas: viską, ką buvo galima padaryti, mes padarėme dar pakeliui į Fomalgautą. Tačiau prietaisai užpildydavo observatoriją gyvybės garsais. Knygos, grotuvai, kinoprojektoriai – mes atidavėme juos likusiems Griausme. Ir per šias ilgas savaites aš mąsčiau, tik mąsčiau...

Ji keista, toji planeta. Gal dėl to, kad ji neapgyvendinta. Žiūri į mišką ir galvoji: už jo privalo būti miestas. Juk ir miškas, ir paukščiai, ir upė – viskas kaip Žemėje! Ir žinai, kad nėra miestų, nėra nė vieno būsto visoje planetoje...

Prisimenu, kaip „Danko“ nusileido auštant, - ir pirmas dalykas, kurį išvydom, tai žara, apėmusi pusę dangaus. Spalvos buvo tokios ryškios, kad atrodė, kad jas galima paliesti... .Vėliau į tas žaras žvelgėme nesuprasdami. Kam jos? Kodėl?

Žemėje irgi yra dykumų – ledo, smėlio. Tačiau pačios nykiausios dykumos – kai nėra žmonių. Išskridus „Danko“ Griausme liko nedidelė tyrimų stotis: 16-a į įraustų į uolingą dirvą namukų, dvi observatorijos, angarai – o aplink visa planeta be žmonių: visi jos vandenynai, jūros, kalnai, miškai, stepės...

Dabar jau neatmenu, kaip kilo mintis, kad aš pirmasis išvysiu Žemę. Tačiau nuo tos akimirkos buvo sunku galvti dar apie ką nors.

Pas mus jau seniai sugedo optinio ryšio sistema. Radijo bangos neprasiskverbė pro trikdžius. Tačiau abu teleskopai išliko. Ir priekinio teleskopo ekranas buvo čia, observatorijoje!

Aš paskaičiavau, kada teleskopo geba bus pakankama ir ekrane bus galima matyti Žemę. Gavau – po 98 val. Tada pasukau krėslą taip, kad matyčiau ekraną. Jis buvo šviesiai pilkas: matinis sidabriškas paviršius, metras ant metro.

„Danko“ skriejo stabdymo režimu, reflektoriumi į Žemės pusę. Kol veikia variklis, negalima įjungti priekinio teleskopo. Praeis 98 val., mąsčiau aš, inžinierius išjungs, būtinai išjungs variklį, visi pakils į observatoriją, ir mes žiūrėsim į Žemę. O aš išvysiu ją pirmiausia, nes ekranas atgis iškart, kai tik sustos variklis. Kitiems prireiks laiko, kol ateis į čia, kai išnyks apkrovos, o aš jau esu čia, mano krėslas 3 m nuo ekrano.

Retkarčiais į observatoriją ateidavo mūsų gydytojas. Ne, neateidavo – atšliauždavo. Nuo tada, kai „Danko“ pasisuko reflektoriumi į Žemę, observatorija atsidūrė pačiame viršuje. Keltuvas neveikė; ir gydytoju teko šliaužti 70 m siauru koridoriumi. Jis ilgai ilsinosi ir pasakojo naujienas: vidinės signalizacijos sistema neveikė, ir mes negalėjome jos pataisyti, trukdė apkrova. Naujienos buvo linksmos: daktaras pats jas išgalvodavo.

Kartą gydytojas paklausė:
- Ar žinai, kiek aš sukaupiau išeiginių dienų, jei skaičiuotumėm Žemės laiku? - Apkrova kaustė jo judesius, tačiau, nė karto nestabtelėdamas, jis nusigavo iki artimiausio ekranui krėslo. – 500 išeiginių! Ar neprieštarausi, jei aš čia kiek pasėdėsiu… kokį pusdienį?
- Pusantros dienos, daktare, patikslinau. Žemė pasimatys po 37 val.

Jis sumurmėjo, kad 37 val. tai niekai, visiški niekai, - ir patogiai įsitaisė krėsle.

- Kaip manote, - paklausė jis, žvelgdamas į sidabrišką ekraną, - kas pasikeitė Žemėje per šį laiką? Mums du metai, o Žemėje praėjo beveik pusė amžiaus...²⁾

Ne, pagalvojau aš, mano atradimai nepaseno. Į kur buvo galima per šį laiką nuskristi? Na, į Altairą, ir vėlgi į Sirijų: tenais to neatrasi. Ko gero tik prie Denebo; bet, taigi, iki jo 540 švm.³⁾

Aš irgi prisnūdau, o kai atmerkiau akis, išvydau biologą, sėdintį greta manęs. Per tą laiką jis užsiaugino puikią rudą barzdą.

- Eina gandai, - prabilo jis, glostydamas barzdą, - kad pasimatys Žemė. Taip, žvaigždžių klajūnai. Visi laikraščiai pilni tų gandų.
- Gandai perdėti, - atsiliepė daktaras. – Mes pamatysime mažytį šviesų tašką, ir viskas.
- Nesikuklinkite, keliautojai tarp žvaigždžių klajūnai, - globėjiškai tęsė biologas. – Norite, papasakosiu, kaip mus sutiks Žemėje?

Mes gerai pažinome vienas kitą: iš apsimestinio biologo linksmumo supratau, kad jis apie tai galvoja jau senai.

- Tikiuosi, kad prisimenate, kaip mus išlydėjo, - tęsė biologas. - Barzdotasis akademikas išrėžė patetišką kalbą. Jo barzda buvo kaip mano dabar. Tik štai čia pakirpta štai taip, o ne taip... Na-a, po to pasisakė tasai simpatiškas dėdulė iš komiteto. Toks riestanosis simpatiškas rubuilis...
- Kaipgi, pamenu, - patvirtino daktaras. – jis dar sakė „farsekas“ vietoje „parsekas“.
- Būtent! Po to kosmodrome dirbusios merginos mums įteikė lauko gėlių...
- Mes prisimenam, - pertraukė daktaras. - O kas toliau?
- Jautru, kad išlydimosios kalbos guli mūsų širdyse, žvaigždžių klajūnai, - kandžiai tarstelėjo biologas. Ji snemėgo, kai jį pertraukdavo. – Tad štai, įtempkite savo fantaziją, mobilizuokite visą savo vaizduotę – ir vis tiek neatspėsite, kas nutiks sugrįžus.
- Kas gi? – tai paklausė fizikas; mes net nepastebėjome, kaip jis įėjo į observatoriją.
- O štai kas! Jūs galvojate – praėjo pusė amžiaus, Žemėje kiti žmonės, viskas pasikeitė... Žvaigždžių klajūnai, jūs neturite nė lašelio fantazijos! Mes nusileisime ir mus sutiks tas pats barzdotasis akademikas, puikiai prisimenantis išlydėtuves ir nė kiek nepasikeitęs. Ir tas pats riestanosis simpatiškas dėdulė iš komiteto. Ir tos pačios merginos... Galite tai įsivaizduoti? Na tarsi būtume išskridę valandai ar dviem – ir štai sugrįžome. – ir jis išdidžiai apžvelgė mus. – Na, gerai, žvaigždžių klajūnai, man gaila jūsų. Paaiškinsiu. Viskas dėl paveldėjimo atminties. Jūs prisimenate, kai buvo išskridimo išvakarėse? Liko paskutiniai žingsniai... Per šios 50 m. problema tikriausiai išspręsta.< BR> - Na ir kas? – paklausė fizikas. – Kas blogai, jei, tarkim, dailininko sūnus taps dailininku?!.. Palauk, palauk, tu turi omenyje, kad... na, progresas... ką, negi progresas liausis?
- Paveldima specializacija, - mąsliai ištarė daktaras. – Spėju, Žemėje ne blogiau už mus įsivaizduoja visą šios problemos sunkumą. Iš vienos pusės, milžiniškas laimėjimas mokymo srityje. Iš kitos, kažkokia cechų specializacija... Ne, Žemėje to nesiims!
- Aš miegu, žvaigždžių klajūnai, - paskelbė biologas. – kenksminga judinti smegenų vingius esant šešeriopai apkrovai.

Ir jis iš tikro užmigo. O po valandos atėjo inžinierius. Jį buvo sunku pažinti – pajuodo, skruostai įdubo, kombinezonas kabojo kaip maišas.
- Automatai išjungs variklį, - paaiškino jis. – Atsiminkite, draugai, iškart užklups nesvarumas.

Keista, tos paskutinės kelios valandos pralėkė labai greitai – gal todėl, kad mes vėl buvome visi kartu. Svoris dingo netikėtai. Krėslų išsitiesę amortizatoriai akimirksniu mus išmetė aukštyn, prie lubų; ir tą pačią akimirką patamsėjusiame ekrane suspindo žvaigždės. Žemė is kosmoso

Aš skaudžiai pečiu trenkiausi į lubas. Kažkas užstojo ekraną, tačiau Saulę išvydau iškart. Pradžioje ją, o po to Venerą, Marsą, netgi Merkurijų.

- Kodėl nesimato Žemės? – suirzęs ištarė biologas. – Prakeiktas teleskopas. Nejaugi Žemę užstoja Saulė?!

Mane praleido prie ekrano, - ir aš parodžiau, kur turėtų būti Žemė.
- Ten gi nieko nėra... – neužtikrintai prabilo daktaras. – Vadinasi, klaida?
- Kokia dar gali būti klaida! – paprieštaravo fizikas. – Aš dukart sutikrinau paskaičiavimus... Pas save, su savo mašina. Žemė turi būti čia. Atidžiau žiūrėkite!

Žemės nesimatė. Aš nuplaukiau prie valdymo pulto ir observatorijoje išjungiau šviesą. Tada sumažinau teleskopo didinimo laipsnį. Vaizdas susitraukė, tačiau ekrane pasirodė ir Jupiteris, Saturnas, Uranas...

Aš vėl pasukau reguliatorių. Didžiosios planetos pasitraukė už ekrano ribų, o iš tamsos išniro trys ryškūs taškai: Merkurijus, Venera, Marsas.

- Žemės nėra, - ištarė fizikas.
- Atsiprašau, kaip tai ... nėra? – paklausė daktaras. Jis pasisuko į inžinierių; tas nieko neatsakė.

Aš paaiškinau: didinimas maksimalus, paskaičiavimai negali būti klaidingi – juk kitas planetas matom. Daktaras staiga supyko:
- Kažkokia nesąmonė! Taigi, Žemė dingo?

Jam niekas neatsakė. Jis atkakliai pakartojo:
- Aiškinkimės!
- Paklausykite, - ištarė biologas dusliu balsu. – Nejaugi tai ... karas?! Karas – ir štai Žemės jau nėra. Visai nėra.
- Neskubėk, Pavelai, - Žemėje praėjo beveik 50 metų. Maža kas galėjo nutikti. Gal jie pakeitė Žemės orbitą?!
- Kai išskridome, vyko nusiginklavimas, - priminė daktaras.
- Na ir kas? – paprieštaravo biologas. – Galėjo kilti konfliktas...

Daktaras gūžtelėjo pečiais:
- Tačiau juk dingo planeta, supraskite – pati planeta! Ir kartu su Mėnuliu!..
- Praėjo 50 m., - nenurimo biologas. – Juk girdėjote. Per tą laiką visko galėjo prisigalvoti...

Mechaniškai, nelabai suprasdamas, ką darau, grįžau prie savo krėslo, prisisegiau diržus. Skaudėjo susitrenktą petį. Staiga lioviausi girdėti pokalbį. Užėjo tamsa – akinanti, kaip esant nepakeliama apkrovai. Tai truko nepaprastai ilgai. Tada vėl sugrįžo gebėjimas mąstyti. Apsidairiau: visi sėdėjo krėsluose, nors svorio vis dar nebuvo. Ekrane, aplink Saulę, spindėjo trys taškai. Tik trys!

- Tiesiog nesuvokiama, - kalbėjo fizikas. – Visa galaktika savo vietoje... ir Saulė, ir planetos... O Žemės nėra!

Niekas neatsakė. Ir iš tikro: kam galėjome pranešti, kad pradingo Žemė?! Kažkur begalinėje juodojo Kosmoso tuštumoje skraidė kiti laivai. Kažkur prie svetimų tolimų žvaigždžių buvo nedidelės tyrimų stotys. Tačiau jei mūsų bus ne 5, o 500 ar 1000 – kas pasikeis?! Juk Žemės nėra!

- Netikiu, - tyliai ištarė inžinierius. – Reikia skristi į ten. Kaip galima greičiau. Mes negalime grįžti į Fomalgautą.
- Mes pradėsime iš pradžių, - kimiu balsu tarė biologas. – Žemė su jos prieštaravimais... Viena krovėsi ant kita, iš kartos viskas darėsi painiau, sudėtingiau... Ten nebuvo galima rasti išeitį... O Kosmose dabar žmonijos žiedas; nes pradėjime iš naujo, mūsų bus daug...

- Kodėl bijote galvoti tiesiai ir drąsiai? – karštligiškai tratėjo biologas. – Įvyko tai, kas neišvengiama. Žmonija gyvuos. Tačiau be Žemės. Ji išsilaisvino iš šito prieštaravimų kamuolio...
- Vienintelė laisvė, kurios nepripažįstu, - pasakė inžinierius, - tai laisvė nuo Tėvynės. Mes skrisim į Žemę. Aš netikiu. Žmonės negalėjo to leisti.

Aš pagalvojau: taip, nebūtų leidę, jei būtų į ją pažvelgę iš čia. Tegu žvaigždės spindi tūkstančius kartų ryškiau už Žemę, tegu tų žvaigždžių nesuskaičiuojamai daug; vis tik be Žemės Visata tuščia!

Norėjau susikoncentruoti – man atrodė, kad reikia kažką sugalvoti – ir negalėjau. Tada išplaukė mintis, nuslopinusi visa kita: žmonės – kuo jie bebuvo ir kur besirado – spindi atspindėta Žemės šviesa. Už kiekvieno žmogaus randasi žmonija. Už robotų – net protingiausių – nėra „robotų bendruomenės“. Greičiausia čia ir yra pagrindinis skirtumas.

Tyla truko labai ilgai. Aš jaučiau, kad praėjo daug laiko, tačiau kiek – nežinojau, negalvojau apie tai. Kartu su Žemė išnyko ir laikas.

Tada iš kažkur iš toli atsklido neužtikrintas fiziko balsas:
- Paklausykite, tik paklausykite, pagaliau! Aš klausiu, ar galima šiame ekrane gauti vaizdą ultravioletiniame diapazone? Žinote, man kilo idėja... Žemės atmosfera sugeria ne visą į ją krintančią šviesą. Dalis šviesos išsisklaido, dingsta. O jei būtų išmokta neprarasti... ta, tarkim, kažkaip surinkti viršutiniuose atmosferos sluoksniuose ir panaudoti... Suprantate, juk mes galim tiesiog nepamatyti Žemės!

Inžinierius aplenkė mane. Atsistūmęs nuo krėslo jis priskrido prie valdymo pulto. Vaizdas ekrane išplaukė. Pasišiaušusi Saulė padidėjo, Venera tapo ryškesnė, Marsas ir Merkurijus priblėso.

O tada beveik vienu metu mes visi pagalvojome apie infraraudonuosius spindulius. Jei išmoko sugaudyti visą į Žemę krentančia matomą ir ultravioletinę šviesą, tai infraraudonieji, šiluminiai spinduliai privalo kaip anksčiau sklisti į erdvę – kitaip sutriktų šlluminis planetos balansas.

Inžinierius pakeitė ekrano nustatymus – ir mes išvydome Žemę! Ji buvo ten, kur mes jos ieškojome, gerokai ryškesnė už Marsą ir Venerą. Greta jos, beveik taip pat ryškiai, spindėjo Mėnulis.

Aš pabandžiau paskaičiuoti, kiek papildomai energijos gavo žmonės, tačiau iškart užmečiau skaičiavimus. Dabar tai neturėjo reikšmės.

Šviečiančiame chronografo ciferblate mačiau: praėjo devynios minutės - viso tik 9 min. – nuo tada, kai dingo svoris ir automatai įjungė teleskopą.

Laivai, grįžtantys į Žemę, visada pamatys kažką neįprasta. Tai suprantama: žmonės prigalvos dar daug naujų dalykų. Tačiau laivuose privalo būti tvirtai įsitikinę, kad Žemė gyvuos amžinai. Kitai nėra ko skristi į žvaigždes!

¹⁾ Fomalhautas (a Piscis Austrini; iš arabų - „Žuvies burna“) - ryškiausia Pietų Žuvies žvaigždyno trinarė žvaigždė, Lietuvoje matoma rudens naktimis neaukštai virš pietų horizonto. Nuo Žemės nutolusi per 24,8 švm. Ją supa supa protoplanetinis dujų ir dulkių diskas.
2008 m. paskelbta apie prie žvaigždės planetos rastą objektą, kurį įtarė esant planeta, kas vėliau pasitvirtino. Ji rastas tiriant dulkių pasiskirstymą diske ir buvo pavadinta Dagonu. Spėjama, jos masę esant lygią maždaug trims Jupiterio masėms. Vis tik 2020-ais suabejota planetos egzistavimu palaikius tai stebėjimo klaida – greičiausiai ja palaikyta dulkių sankaupa. Kaip bebūtų, šio apsakymo autorius 1964-ais viso to dar nežinojo.
Fomalhautas gana dažnas fantastinėje literatūroje. „Andromedos ūke“ jis paminimas kaip Paukščių tako galaktikos pietų polius; E. Hamiltono „Žvaigždžių karaliuose“ (1947) jis yra princesės Lianos gimtinė; iš jo po 127 m. trukusios kelionės grįžtama S. Lemo „Sugrįžime iš žvaigždžių“ (1961), jis užima svarbią vietą mituose apie Ktulhu ir t.t.

²⁾ Iš čia paaiškėja, kad laivas skrido maždaug 0.999 šviesos greičio. Kadangi nemažai truko greitėjimas, o po to stabdymas, didžiausias greitis, kuriuo jis skrido buvo dar didesni, praktiškai, beveik šviesos greitis. Tai paskaičiuojama pagal formulę:
$Time dilation formula$ Daugiau apie tai skaitykite reliatyvumo teorijos puslapyje >>>>>

³⁾ Altairas yra Erelio žvaigždyne už 16,7 švm.; Sirijus Didžiojo Šuns žvaigždyne – už 8,6 švm. Denebas Gulbės žvaigždyne – iki jo apie 1400 švm.

Pastabos apie „Devynias minutes“

Beje, „Devyniose minutėse“ žvalgždėlėkis neturi kapitono (ir „net vienas žmogus sugebės parskraidinti laivą“). Šiaip fantastikoje, net apie labai tolimus laikus, kosminiuose laivuose buvo kapitonai.

Šis apsakymas skirtas dviem filosofinėms temoms.
1. Tarpžvaigždiniai skrydžiai vyksta tarsi dviejuose laiko matavimuose: a) absoliučiame (asmeniniame) skrydžio dalyvio laike; b) reliatyviame stebėtojo iš Žemės laike. Pirmasis paskaičiuojamas vien tik atstumu, o antrasis priklauso nuo skrydžio greičio. Kol greičiai nedideli, laiko trukmė abiem atvejais beveik nesiskiria. Tačiau tereikia greičiui priartėti prie šviesos greičio, ir pradeda veikti reliatyvumo teorijos dėsniai: skrydžio laikas Žemės stebėtojui išsitęsia iki šimtų ar net tūkstančių metų. Ir todėl skrydis iki Famalgauto (7 parsekai) apsakymo dalyviams trunka vos per 2 m., o Žemėje per tą laiką praeina pusamžis, pasikeitė dvi kartos žmonių, kas pateisina žvaigždėlėkio ekipažo nuogąstavimus: ar pajėgs jie suprasti savo palikuonius ir integruotis į naują visuomenę. Tad ateityje į tai reikės atsižvelgti iš anksto, kad kosmoso didvyriai „neliktų už borto“.
2. Skraidant į žvaigždes žmonės vis tiek gimtine laikys Žemę – iki tol, kol neįsikurs kitose (jei tokių atsiras?!). O tai reikš, kad jie veršis į ją sugrįžti. Tad iš čia matome didelį Žemės vaidmenį organizuojant ir palaikant ekspansiją. Jei dėl kokios nors priežasties ji žus, likusi žmonijos dalis gana greitai degraduos ir praras gebėjimą skraidyti tarp žvaigždžių. Kolonijos už Žemės ribų taps izoliuotomis ir pamirš apie kitų egzistavimą. Istorija pradės atskaitą „nuo nulio“. Ir jei atgimusi žmonija kada nors savo kelyje vėl sutiks buvusius žemiečius, tai vargu ar juose įžvelgs savo kraujo brolius. Dvi civilizacijos laikys viena kita įprastais „svetimais“ (toks atvejo variantas pateiktas S. Lykovo apsakyme „Ilgas kelias namo“).
„Devyniose minutėse“ grįžtantis ekipažas, neradęs Žemės, visiškai pasimetęs, bet išsako kelis galimus paaiškinimus, kurių vienas pasirodo esąs teisingi. Į tai irgi reiktų atsižvelgti psichologiškai ruošiant būsimus „žvaigždžių klajūnus“.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad autorius paliečia vadinamosios „Daisono sferos“ specifinį variantą (panaudoti daugiau savo žvaigždės energijos) ir pateikia teisingą sprendimą, leidžiantį aptikti tokius kosminio masto inžinerinius sprendimus – šiluma niekur nedingsta, tad ją išspinduliuoti, o tai galima aptikti infraraudonųjų spindulių diapazone.

Dar dėl idėjų: amerikiečių mokslininkas F. Daisonas pasiūlė suskaldyti kokį nors dangaus kūną (pvz., Jupiterį) ir iš tos medžiagos (arba iš asteroidų) sukurti sferą aplink Saulę, kad būtų sugaudoma Saulės energija. Tokią sferą galima būtų apgyvendinti, sukurti atmosferą ir t.t. Tai štai H. Altovas („Norint tapti princese“, 1968; „Trečiasis tūkstantmetis“, 1974) buvo pasiūlęs ne statyti sferą, o disko pavidalu paskleisti susmulkintą materiją planetų sukimosi plokštumoje sukuriant kažką panašaus į „tarpplanetinę atmosferą“. Tada joje nuo planetos prie planetos būtų galima skraidyti ne raketomis, o paprastais lėktuvais. O taip pat „po ranka“ būtų medžiagų deguonies pasiėmimui, įvairių stočių statybai ir pan.