|
Uras kitaip! Erdvėlaivis Chironas buvo įprastas tarpžvaigždinis laivas, skraidantis įvairiais galaktinio kosmopolio maršrutais. Jis turėjo Laiko suspaudimo faktorių, būtent RWF T, naudojamą vado nuožiūra, kai kosmoso istorijoje atsirasdavo pavojus. Kosmoso laikas: 4183 m. pr.m.e., kovo 12 d. Žvaigždėlėkis Chironas buvo pasiųstas į Uro miestelio apylinkes. Valdymo centras pranešė vadui Benui Entermanui, kad gresia vaiko skriaudimas. Įsakas buvo labai aiškus: Turi bet kokia kaina išgelbėti vaiką. Žvaigždėlėkis iš RWF T išniro vidurdienį vietoje, kurią geriausia apibūdinti dykviete. Krūmas, vienintelis, vienišas kupranugaris, kelios avys ir kelios palapinės viena su nukarusia besiplaikstančia įėjimo uždanga su atvaizduotu pusmėnuliu.. Benas žvaigždėlėkį nutupdė už kalvelės, pasiėmė įrašytuvą RP V ir paėjo iki vietos, iš kur neatkreipdamas dėmesio galėjo stebėti palapines, kupranugarius, avis ir apylinkes. Nebuvo nė gyvos dvasios. Matyt žmonės šioje pasaulio dalyje snaudė per vidurdienį, o gal buvo užsiėmė palikuonių pradėjimu, pagalvojo Entermanas. Jis žvalgėsi po ramų ir niūrų peizažą, kai iš vienos palapinės išėjo senyvas skarmaluotas vyras, ne iš tos su pusmėnuliu. Jis ramiai kalbėjosi su maloniai atrodančiu berniuku, gal 12 m. amžiaus, vieną ranką uždėjęs ant jaunuolio pečių. Senolė laikėsi įsikibus į jo ranką.
- Girdžiu Dievą arba jo angelą. Kartais balsai susimaišo. Ir jis sakė, kad, kaip mano pagarbos ženklą, turiu paaukoti savo sūnų. Tai taip paprasta. Aš tikiu. Ir aš padarysiu, - čia senolis pakėlė traiškanotas akis į akinančią saulę, - ką jis paliepė. Senolis su berniuku ėjo link didelio plokščio akmens. Senolė kilstelėjo ant kojų, paleido nešvankybių seriją, nuo kurios nuraustų jūreivis, jei šioje Dievo užmirštoje vietoje galėtų būti jūreivių, Bet jei kupranugaris yra "dykumų laivas", tai gal raitelis tada tam tikras jūreivis. Tuo metu berniukas pradėjo spyriotis. Benas Entermanas, stebintis nuo kalvelės, akivaizdžiai matė, kad jis kiek nenorėtų eiti dėl "tėvo pašlovinimo". - Tu iš tikro manęs nepaaukosi, ar ne, Tėti? Ta prasme, iš tikro? Tai tik toks žaidimas. Kaip žinai, dabar kiti, ne Tamsieji laikai. - Tik šiek tiek paskaudės, - pasakė senolis. atliksiu apeigas su kiek galima mažiau skausmo staigus dūris į širdį ir pasuksiu į viršų. Tai truks tik kelias sekundes. Tai net nereiks būti atsimerkus. Surik, jei nori. Drąsiau, vienok, būtų pakentėti tyliai dėl Jo. net iš tokio atstumo Entermanas žinojo, kad senio akys nukreiptos į dangų. - Jo, kieno? berniukas akivaizdžiai traukėsi atbulas ir senolis, nuostabai stiprus pagal amžių, stūmė berniuką link akmeninio altoriaus. - Jo, kuris man liepė man parodyti, kad tikiu. Jo, kuris sakė, kad turi būti paaukotas kaip mano tikėjimo išbandymas. Tada viskas vyks teisingai. - Tau, galbūt. Man, tikrai ne. Ir berniukas visai liovėsi eiti, o senolis tempė jį, lėtai, prie akmens. Tuo metu senolė jau atsistojo ir nuskubėjo prie anų dviejų. Juos pasiekusi, ji stumtelėjo senį: Senis trinktelėjo jai antrąkart, ji nugriuvo be sąmonės. Dabar berniukas tikrai išsigando.
Tai gali patvirtinti drėgnos dėmės, kurias paliko jo kojos smėlyje: Senis nusijuokė išprotėjusio juokas. Benas Entermanas, stebėjęs nuo kalvelės, turėjo veikti. Įsakas iš Valdymo centro nekėlė abejonių: "Turi bet kokia kaina išgelbėti vaiką". Vadas, vis labiau susidomėjęs, viską įrašinėjo su RP V. Senis su sūnumi buvo maždaug 20 jardų iki altoriaus, ir nuo saulės vadui ėmė skaudėti galvą. Jo smegenyse ėmė suktis rateliai. Jis turėjo spręsti vienas. Grįžęs į praeitį su RWF T, jis neteko ryšio su Valdymo centru jis net neegzistuos kokius 6000 su trupučiu metų. Entermanas apsvarstė pasirinkimus. Jis galėjo nužudyti senį, tačiau išgelbėti vaiką, tačiau tai atrodė drastiškai. Jis galėjo apsvaiginti senolį, tačiau tai bebūtų laikinas sprendimas senis apsigautų ir vėl trauktų prie altoriaus. Entermanas gali padėti vaikui pabėgti, tačiau vienas jis tikriausiai neišgyvens. Sprendimas turėjo būti tikslus ir Entermanui bei vaikui neliko daug laiko. Senis nutempė berniuką iki aukų akmens. Jis laikė prispaudęs vaiką keliu į pilvą. Durklas buvo iškeltas ir senio traiškanotos akys žvelgė į žydrą dangų: Atrodo, kad senis kažką išgirdo, kažką, kas patvirtino, ir durklas ėmė leistis link berniuko
širdies. Benas Entermanas RP V paspaudė mygtuką "Skleisti". Jis prisiminė, kad senis yra
pasakęs: "Kartais balsai susimaišo". Tai buvo, ko reikėjo Entermanui jo balsas nuskardėjo aidu nuo plikų kalvų greta Uro: Senio ranka vis dar leidosi, tačiau, išgirdus balsą, durklo ašmenys sustojo prie pat berniuko krūtinės: - Nekelk savo rankos prieš berniuką, nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad tiki Dievu nepagailėjai sūnaus, savo sūnaus, dėl manęs. - Še tai tau! Izaokas buvo šlapias nuo prakaito. Tiek mažai trūko! - Ei, Sara! sušuko Abraomas. Paruošk pietus trims! Papildomi skaitiniai: | |
Ji rėkavo nešvankybes, galinčias priversti susigėsti jojantį kupranugariu, ir bandė įtraukti
atgal į palapinę. Ji netrukus liovėsi ir tada čiupo berniuką. Vyriškis, vienok, ją taip stumtelėjo,
kad ji parkrito, ir paliko ją suglebusią, bet ne tiek, kad ji liautųsi rėkauti: