Toji trauka pasirodė net geresnė už fotoninę. Branduolinio kuro efektyvumas prie artimų šviesai greičių krenta, nes kinetinės energijos liūto dalį su savimi nusineša išmetama liepsna, be naudos sviesta į kosmosą, ir tik maža išlaisvintos energijos dalis tenka raketai. Fotoninės, t.y. šviesos, traukai reikia laivą apkrauti milijonais materijos ir antimaterijos, kaip anihiliacinio kuro, tonų, o tiesiasroviai varikliai kurui naudoja tarpžvaigždinį vandenilį, Tačiau jo visur besantys atomai vakuume tokie reti, kad efektyvus šio tipo variklių veikimas galimas tik esant greičiui per 30 tūkst. km/sek. Visą galią jie pasiekia tik artėjant prie šviesos greičio. Tad laivas su tokia trauka negali pats startuoti iš planetos, nes jis pernelyg masyvus, ir jį reikia greitinti iki tol, kol atomai pradės patekti per reaktorių įėjimo angas su koncentracija, paankama įsižiebimui; [ ... ] tik po to laivas, neapsunkintas savomis kuro atsargomis, galės skristi su pastoviu pagreičiu. Po maždaug metų su pagreičiu, atitinkančiu žemiškąją trauką, pasiekiama 99% šviesos greičio – ir per minutes, prabėgančias laive, Žemėje praeis dešimtys metų.

Kai kurie procesai mikropasaulyje vyksta tarsi į kreditą. Tarkim, kartais mezonai pažeidžia tvermės išsaugojimo dėsnius, tačiau pažeidžia taip neįtikėtinai greitai, kad tarsi kaip ir nepažeidžia. Tai, ką draudžia fizikos dėsniai, jis atlieka akimirksniu ir iškart, tarsi nieko neįvyko, grįžta į dėsningumo ribas. Ir štai, ryte vaikštinėdamas universiteto parke, Razglyba paklausė savęs: o kas, jei kosmosas elgiasi taip pat, tik visatos masteliu? Jei mezonams leista krėsti tokius pokštus mažiausiąją sekundės dalį, lyginant su kuria sekundė atrodo amžinybe, Visata, atsižvelgiant į jos apimtį, panašiu būdu elgsis atitinkamai ilgiau. Tarkim. 15 mlrd. m... Ir štai ji kilo, nors negalėjo kilti. Kosmosas yra uždraustas fliuktuacija. Tai minutinė, akimirksninis nuokrypis nuo numatytojo veiksmų būdo, tačiau toji akimirka – milžiniškų dydžių. Visata - toks pat fizikos dėsnių pažeidimas, kokiu mikropasaulyje yra mezonas.

Kiek puikių ir net, nepabijosiu pasakyti, tobulų dalykų aš suprojektavau tomis karštomis dienomis! Kiek naktų prasėdėjau prie fizikos, etikos, zoologijos kūrinių šūsnių, kad į vieną kumštį surinkčiau vertingiausią informaciją, kurią profesorius vėliau, auštant, įnešdavo į elektroną – mūsų Visatos užuomazgą! Atskiru atveju siekėme, kad kosmosas vystytųsi harmoningai, o ne be plano kaip iki šiol, kad jo nepurtytų supernovų sprogimai, kad kvazarų ir pulsarų energija nebūtų švaistoma taip beprasmiškai, kad žvaigždės nespragsėtų ir ne rūgtų kaip nuorūkos su sudrėkusiu filtru, kad tarpplanetiniai atstumai būtų mažesni ir dėl to skrydžiai kosmose būtų patogia priemone bendrauti ir vienytis protingoms būtybėms. Ilgai tektų pasakoti apie visus panašius pagerinimus, mano sukurtus vos per kelis mėnesius. Bet ir ne tai svarbiausia: ar reikia dar aiškinti, kad daugiausia pradirbau su žmonija? Kad ją pagerinčiau, aš pakeičiau esminį natūralios evoliucijos principą.
Kaip žinoma, evoliucija – tai arba masinis nutukimas, kai stiprieji iš visų pusių engia silpnesnius, t.y. zoocidas, arna silpnesniųjų suokalbis, imantis stipresniųjų iš vidaus, t.y. parazitizmas. Moraliniu požiūriu nepriekaištingi tik žalieji augalai: jie gyvena savo sąskaita, išsiimtoje saulės banke. Ir todėl aš sumąsčiau visos gyvasties chlorofilizaciją ir, tame tarpe, parengiau Žmogaus Lapuočio projektą. Kadangi tuo pačiu atsilaisvina skrandis, aš į ten perkėliau nervų sistemą, atitinkamai ją padidinęs. Galiausiai, turėdamas tik vienintelį elektroną, visa tai dariau ne tiesiogiai; pagal susitarimą su profesoriumi aš nustačiau – kaip pagrindinį evoliucijos dėsnį Naujajame, Neapsunkintame skolomis kosmose – padoraus kiekvieno organizmo elgesį kitų požiūriu dėsnį. Be to, išvysčiau labiau estetišką kūną, delikatesnį lytinį gyvenimą ir daug kitų patobulinimų, kurių net nevardinsiu, nes širdis apsipila kraujais vien pamąsčius apie juos.

Aš pats tuo netikėjau, tačiau parašiau, nes tai buvo galima įsivaizduoti. Savo apsakyme iš informacijos randasi Mikrokosmosėlis, pagal mūsų fizikos dėsnius esantis ypatinga nebūties forma, ir nebūtis visur tanki, visiškai nepralaidi. Tasai ... yra visata, visiškai panaši į mūsiškę, t.y. turi ūkus, galaktikas, žvaigždžių spiečius, o gal net ir planetas su jose atsiradusia gyvybe. Pabaigoje profesorius sako „Pridėsiu į filosofinio pobūdžio knygas paskutinį skyrių, o būtent būties teoriją“. čia kalbama apie kosmoso tvėrimo receptą.
1999 m. sausio 30 d. „New Scientist“ numeris prasideda žinomo fiziko Polo Deiviso straipsniu, kuriame, nors ir su klaustuku, teigiama, kad Visata yra pirminės informacijos išdykavimu; beje, materija – kažkas panašas į miražą. Ir tasai mokslininkas užbaigia tekstą rimtai (tačiau mano išgalvotais daugiau nei prieš 20 m.) žodžiais: „Jei informacija iš tikro privalo pakeisti materiją kaip pirmučiausia kosmoso substancija, tai mūsų gali laukti dar didesnis apdovanojimas. Viena ir seniausių būties problemų yra jos dvilypumas, atsirandantis tarp sielos ir materijos. Šiuolaikiniu požiūriu smegenys (materija) gimdo mintis (mentalinę informaciją). Niekas nežino kaip, tačiau jei materija yra sutvarkytos informacijos forma, tai tada ir sąmonė jau ne tokia paslaptinga kaip mums atrodė“.
Netikiu tuo, kad mano fantazijos vaisius tapo prisilietimo prie galutinės būties tiesos rezultatu, ir tuo pačiu netikiu žinomo fiziko koncepcijos pirmiškumu. Viskas, kaip matau, gaila, gerokai trivialiau ir paprasčiau. Mūsų, t.y. žmogiškųjų, idėjų sūkurys iš tikro labai platus, tačiau turi ribą, nes vis tik nėra begalinis. Jo kombinatorinė galia, kaip man atrodo, privalo paklusti kažkokiam mums dar nežinomam baigtiniam, tačiau visiškai išskaičiuojamam dėsningumui. Tad mintys, o taip pat ir idėjos, iššokstančios iš žmogaus proto viralo yra panašios į žirnius kunkuliuojančioje žirnių sriuboje, kurios kartais susiduria, tarsi jų susidūrimo atvejis būtų iš anksto nulemtas dėsnių. Tikriausiai, nei anglų fizikas, nei aš, nieko nežinojome apie tai, kad mano prielaidos gali po ketvirčio amžiaus įeiti į svarbiausiųjų pasaulyje tiksliųjų mokslų hipotezių sąrašą! Galiausiai, atrodo, kad mes vis tik riboti minčių išsibėgiojime, tarsi žirgai, pririšti bėgantys ratu. Į sąmonę ateina palyginimas su vandens sūkuriu, iš kurio niekada negalime ištrūkti. Tai gal ir ne nuosprendis, o prielaida, padėjusi kryželį žmogaus vilčiai išeiti už savo mentaliteto ribų, kad taip iš tikrųjų suvoktume visos esaties esmę.