|
S. Lemas. Patrulis
Dėžutės dugne buvo namelis raudonu stogu su smulkutėmis čerpėmis. Jis buvo panašus į avietę norėjosi net palaižyti. Jei dėžutę pakratai, iš namelį supančių krūmų išlenda trys paršiukai. Ir kartu iš urvo prie miško miškas tebuvo nupieštas ant vidinės dėžutės sienelės, tačiau atrodė tarsi tikras išbėgdavo juodas vilkas ir sulig mažiausiu judesiu taukšėdamas dantytais, viduje raudonais nasrais skuodė prie paršiukų, kad juos suėstų. Matyt jo viduje buvo magnetukas. Reikėjo nemažo vikrumo, kad tam sutrukdytum. Stuksenant į dėžutės dugną mažuoju pirštu reikėjo paršiukus suginti į namelį per dureles, kurios, be kita ko, atsidarydavo ne visada. Daikčiukas ne didesnis už pudrinę o su juo galima praleisti pusę gyvenimo. Tačiau dabar, nesvarumo būsenoje, jis buvo bevertis. Pilotas Pirksas liūdnai pažvelgė į greitintuvų svertus. Vienas nedidelis judesys ir variklių trauka, net ir silpna, pašalins nesvarumą, ir vietoje to, kad be prasmės leistis į juodą tuštumą, jis bent užsiimtų paršiukų likimu. Gaila, reglamentas nenumato branduolinio reaktoriaus įjungimo dėl trijų rožinių paršiukų išgelbėjimo. Maža to: bereikalingi manevrai erdvėje kategoriškai draudžiami. Tarsi tai būtų bereikalingu manevru! Pirksas lėtai įsidėjo dėžutę į kišenę. Pilotai su savimi imdavo kur kas keistesnius dalykus, ypač į tolimus patruliavimo reisus tokius kaip šis. Anksčiau Bazės vadovybė pro pirštus žiūrėjo į bereikalingą urano švaistymą pilotams pasiimant keistus dalykėlius, tokius kaip prisukamus paukščius, lesančius trupinius nuo stalo, mechaninius širšuolius, besivaikančius vapsvas, kinų galvosūkius iš nikelio ir dramblio kaulo, - ir jau niekas neprisiminė, kad ta beprotybe Bazę užkrėtė mažylis Aamersas: vykdamas patruliuoti jis tiesiog atimdavo žaislus iš savo šešiamečio sūnaus. Tokia idilija tęsėsi gana ilgai beveik metus, - kol raketos nepradėjo dinginėti be žinios. Beje, tais ramiais laikais pilotai nesiveržė į patrulinius reisus, o priskyrimas į grupę, šukuojančią erdvę, laikytas asmenine Šefo nemalone. Pirkso paskyrimas į patrulinę grupę visai nenustebino; tai tarsi raudonukė anksčiau ir vėliau kiekvienas tai turėjo praeiti. Tačiau tada negrįžo Tomas, didelis niūrus Tomas su 45 nr. batais, dievinęs žaidimus ir pudelius aišku, protingiausius pasaulyje. Net jo kombinezono kišenėse galima rasti odelę nuo dešros ir cukraus gabalėlių, o Šefas įtarė, kad kartais slapta į raketą įsineša pudelį, - nors Tomas dievagojosi, kad nieko tokio jam ir į galvą nešaudavo. Gali būti. To niekas nesužinos, nes kartą liepą, vakare, Tomas išskrido pasiėmęs su termosus kavos jis visada daug jos gerdavo, o trečią palikęs Bazės kajut-kompanijoje, kad grįžęs išgertų tokią kavą, kokią mėgo - su kondensuotu pienu ir virtą su cukrumi. Termosas laukė jo labai ilgai. Trečią dieną septintą ryto pasibaigė leistino vėlavimo terminas ir Tomo vardą kreida užrašė ant lentos navigacinėje. To jiems dar nebuvo nutikę tik vyriausieji pilotai prisiminė laikus, kai avarijos buvo įprastu dalyku, ir net mėgo pasakoti jaunesniesiems baugias istorijas apie tuos laikus, kai pavojus apie meteoritus buvo paskelbiama prieš 15 sek. kaip tik laiku, kad spėtų atsisveikinti su šeima. Per radiją, žinoma. Tačiau tai buvo labai senai. Lenta navigacinėje buvo tuščia ir ten liko, iš esmės, tik per inerciją. Devintą vakaro vis dar buvo šviesu. Visi budintys pilotai paliko radijo kabiną ir stovėjo užvertę galvas į dangų, ant vejos, supančios betonuotą nusileidimo aikštelę. Šefas grįžo iš miesto vakare, paėmė visas juostas su Tomo automatinio siųstuvo signalų įrašais ir pasikėlė į įstiklintą observatorijos bokštą, kurios nedidelis kupolas sukosi kaip išprotėjęs į visas puses šmėkščiodamas tamsiomis radarų lėkštėmis. Tomas skrido nedideliu AMU ir nors kaip juos guodė seržantas iš aprūpinimo grupės, branduolinio kuro AMU būtų užtekę apskristi pusę Paukščių tako, visi žiūrėjo kaip į visišką idiotą, o kažkas netgi piktai jį aprėkė, juk Tomui deguonies buvo tik penkioms paroms, na dar ir 8 val. neliečiamos atsargos. 4 d. be paliovos 80-mt Stoties pilotų, neskaitant daugelio kitų, šukavo sektorių, kuriame prapuolė Tomas. Ir nerado nieko, tarsi jis išsiskaidė erdvėje. Antruoju tapo Vilmeris. Jį, tiesa sakant, mažai kas mėgo: tiesa, tam nebuvo rimtų priežasčių, užtat buvo daugybė smulkių. Pokalbiuose jis niekam neleisdavo baigti būtinai stengėsi įterpti savo žodį. Kvailai juokėsi, beje, visai ne laiku, ir kuo labiau erzino kitus, tuo juokėsi garsiau. Kai nenorėjo vargintis su tiksliu nusileidimu, tūpdavo tiesiai ant žolės, išdegindamas ją iki šaknų, metrą į gylį. Tačiau pakakdavo kam nors įskristi bent ketvirčiui miliparseko, kaip jis iškart siųsdavo raportą, - net jei tai būdavo jo draugas iš Bazės. Buvo ir kitų priežasčių, visai smulkių, apie kurias ir kalbėti nejauku, - pvz., šluostėsi svetimais rankšluosčiais, kad ilgiau nesupurvintų savus, - tačiau, kai jis negrįžo į Bazę, visi staiga pamatė, kad Vilmeris puikus vaikinas ir patikimas draugas. Vėl nieko nerodė radaras, pilotai skraidė be pamainos ir ne pagal tvarkaraštį, radistai iš pasiklausymo tarnybos nėjo namo ir miegojo palei sieną, net maistą jiems atnešdavo į viršų; Šefas, besiruošęs važiuoti į atostogas, grįžo specialiu reisu, pilotai šukavo sektorių 4 dienas, o visų nuotaika buvo tokia, kad už sulenktą ne taip kaip reikia varžtą buvo pasirengę nusukti sprandą mechanikui; atvyko dvi ekspertų komisijos, AMU-116, kaip du vandens lašai panašus į Vilmerio raketą, išrinko vos ne tiesiogiai iki paskutinio varžtelio, lyg kokį laikrodį, - ir be jokio rezultato. Tiesa, sektorių sudarė 1600 trilijonų km3, tačiau jis laikytas ramiu nei atsitiktinių meteoritų, nei pastovių meteoritų srautų; set senų, jau šimtą metų nepasirodančių kometų orbitos jo nekirto, o žinoma, kad tokia kometa kartais subyra kažkur prie Jupiterio, jo gravitacinių trikdžių malūno, o tada pamažu šiukšlina skeveldromis palei seną orbitą. Tačiau tame sektoriuje visiškai nieko nebuvo nei vienas palydovas, nei vienas asteroidas neįskrisdavo į čia, jau nekalbant apie visą jų juostą; ir kaip tik todėl, kad tuštuma jame buvo tokia švari, pilotai nemėgo patruliuoti jame. Vis tik Vilmeris buvo jau antru ten dingusiu pilotu, o jo registravimo juosta, aišku, prasukta dešimtis kartų, nufotografuota, nukopijuota ir išsiųsta į Institutą, davė lygiai tiek, kiek Tomo juosta, - t.y. nieko. Kurį laiką signalai ateidavo, o vėliau liaudavosi. Automatinis siųstuvas išsiuntė juos gana retai kartą į valandą. Po Tomo išliko 11, o po Vilmerio 14 tokių signalų. Ir tai viskas. Po antrojo dingimo vadovybė išvystė aktyvią veiklą. Pirmiausia patikrino visas raketas branduolinius reaktorius, dujų paskirstytuvus, kiekvieną mazgą; už laivo laikrodžio stiklo subraižymą galėjai likti be atostogų. Tada pakeitė visų siųstuvų laikrodinius mechanizmus, tarsi jie būtų kalti! Dabar kontroliniai signalai buvo siunčiami kas 18 min. Tame nebuvo nieko bloga ir net atvirkščiai; blogai buvo tai, kad pakilimo aikštelėje dabar stovėjo su aukščiausio rango karininkai ir negailestingai atimdavo viską lesančius ir giedančius paukščius, drugelius, kišeninius žaidimus, - visa krūva konfiskuotų smulkmenų netrukus išaugo Šefo kabinete. Pikti liežuviai netgi pakalbėdavo, kad kabineto durys taip dažnai užrakintos todėl, kad, atseit, jis pats su tais dalykais pažaidžia. Tik tų nutikimų šviesoje buvo galima iš tikro įvertinti neįtikėtiną Pirkso meistriškumą, kai jis nepaisant į nieką sugebėjo į savo AMU pranešti namelį su trimis paršiukais. Tiesa, džiaugsmo iš to buvo maža nebent moralinis pasitenkinimas. Patruliuojantis skrydis truko jau 9 val. Pirksas sėdėjo savo krėsle prisirišęs diržais tarsi kokia mumija, laisvomis liko tik rankos ir kojos, - ir apatiškai žvilgčiojo į ekranus. 6 savaites jie skraidė poromis, išlaikydami 300 km atstumą, tačiau vėliau Bazė grįžo prie ankstesnės taktikos: sektorius buvo tuščias, absoliučiai tuščias, ir net vienos patrulinės raketos tam buvo perdaug tačiau negalima palikti skylės žvaigždėlapyje, tad skrydžiai, dabar jau pavieniai, tęsėsi. Pirksas startavo 18-u, skaičiuojant nuo porinių skridimų atšaukimo. Neturėdamas geresnio užsiėmimo jis mąstė apie tai, kas vis tik nutiko Tomui ir Vilmeriui. Bazėje apie juos beveik niekas jau ir neprisiminė, tačiau patruliuojančiame skrydyje žmogus toks vienišas, kad gali leisti sau net bevaisius apmąstymus. Pirksas skraidė jau beveik treti metai (2 m. ir 4 mėn., jei tiksliau) ir save laikė senu vilku. Kosminis nuobodulys jį tiesiog išvesdavo iš savęs, nors ir visai nebuvo linkęs į avantiūras. Patruliavimą lygino, ir ne be pagrindo, su laukimo dantisto priimamajame tik su tuo skirtumu, kad dantistas neateina. Žvaigždės, savaime suprantama, nejudėjo, Žemė visai nesimatė, ji pasirodydavo ekrane kaip maža pamėlynavusio nago nuolauža, o ir tai tik pirmąsias dvi skrydžio valandas, o vėliau virsdavo žvaigžde, panašia į kitas, tik nuolat keičiančia padėtį. Į Saulę, aplamai, žiūrėti negalima. Tokiomis sąlygomis kinų galvosūkiai ir kišeniniai žaidimai tapdavo didžiausio svarbumo reikalu. Tačiau piloto pareiga buvo kaboti ant apsauginių diržų, sekti ekranus bei radaro ekraną, laikas nuo laiko pranešinėti Bazei, kad nieko nenutiko, tikrinti reaktoriaus tuščios eigos indikatorius, kartais, tačiau tai labai retai, iš patruliuojamo sektoriaus ateidavo pagalbos prašymas ar SOS signalas, ir tada reikdavo skuosti iš visų jėgų, tačiau tokia laimė iškrisdavo kartą-du per metus. Jei gerai į visa tai įsigilini, tampa aišku, kad net pačios neįtikėtinos pilotų mintys ir fantazijos, vis tik nusikalstomos Žemės ir įprastinių keleivių požiūriu, buvo visiškai žmogiški. Kai aplink tave pusantro tūkstančio kubinių kilometrų tuštumos, kurioje nerasi net papirosų pelenų kruopelės, noras, kad kas nors įvyktų, kad ir baisiausia katastrofa, virsta tikra manija. Per savo 172 patrulinius skrydžius Pirksas perėjo per įvairias stadijas: apsnūsdavo, liūdėdavo, jausdavosi seniu, imdavo kvailioti, buvo mintimi vos ne apie išprotėjimą ir galiausiai pradėjo, beveik kai kursanto laikais, išgalvoti visokiausias istorijas, neretai tokias painias, kad jų pabaigimui neužtekdavo ir viso reiso. Ir vis tik tebeliūdėjo. Panirdamas į savo vienišų apmąstymų labirintą, Pirksas gerai suprato, kad jis, žinoma, nieko nesumąstys ir jo dviejų kolegų dingimas liks neatspėtas: jei jau su jau plūkėsi geriausi Bazės ir Instituto ekspertai nors ir žinoma su kokiu rezultatu! Aišku, geriau jau į veiklą paleisti vilką ir tris paršiukus: užsiėmimas gal irgi toks bevaisis, et gerokai nekaltesnis, tai jai tikrai. Tačiau varikliai tylėjo ir juos įjungti nebuvo jokio preteksto, raketa skriejo neįtikėtinai ištęstos elipsės lanku, tad paršukams teks palaukti geresnių laikų.
Proziškai mąstantis profanas pradėtų nuo prielaidos, kad jų raketos su kažkuo susidūrė, tarkim, meteoritu ar kosmoso dulkių gniužulu, kometos branduolio likučiais ar netgi senos raketos nuolauža. Tačiau tokio įvykio tikimybė tiesiog niekinė lengviau surasti stambų deimantą, gulintį judrios gatvės viduryje. Iš nuobodulio tik iš nuobodulio Pirksas pradėjo pametinėti Skaičiuokliui skaičius, sudarinėti lygtis, skaičiuoti susidūrimų tikimybes, - kol nesusidarė toks skaičius, kad Skaičiuokliui teko atmesti 18 paskutinių ženklų, kad jis tilptų jo langelyje. Beje, erdvė buvo iš tikro tuščia. Nei senų kometų likučių, nei kosminių dulkių gniužulų nieko. Senos raketos korpusas, žinoma, galėjo įskristi grynai teoriškai, kai ir į bet kurią kitą kosmoso vietą, - per neįsivaizduojamai didelį metų tarpą. Tačiau Tomas ir Vilmeris būtų jį pastebėję iš tolo, mažiausiai 250 km atstumu, o jei iššoktų tiesiai iš už Saulės, meteoritų radaras muštų pavojų ne mažiau nei 30 sek. iki susidūrimo; o jei pilotas būtų pražiopsojęs pavojaus signalą, tai prasilenkimo manevras būtų atliktas automatiškai. Net tarkim, kad automatas nesuveiktų; toks stebuklas galėjo nutikti kartą, tačiau ne dukart per kelias dienas. Štai maždaug tokias hipotezes būtų iškėlęs profanas, kuriam ir į galvą neateina, kad pilotui gresia daugybė rimtesnių pavojų nei meteoritai ar apiręs kometos branduolys. Raketa, netgi tokia nedičkutė kaip AMU, sudaryta iš beveik 140 tūkst. svarbių mazgų, - gyvybiškai svarbių, t.y tokių, urių sutrikimas veda į katastrofą. O mažiau svarbių detalių per milijoną. Tačiau jei tokia nelaimė ir nutiktų, raketa po piloto mirties nesubyrės be pėdsakų ir niekur nedings, - pagal seną pilotą priežodį, tuštumoje niekas nedingsta ir jei ten paliksi portsigarą, pakaks paskaičiuoti jos trajektorijos elementus, o tada atvykti į reikiamą vietą reikiamu laiku ir portsigarą rasi astronominiu tikslumu. Erdvėje kiekvienas daiktas be galo sukasi savo orbita ir avariją patyrusių raketų korpusai beveik visada anksčiau ar vėliau atsiras. Didieji Instituto skaičiuokliai nubraižė per 40 mln. orbitų, kuriomis galėjo skrieti dingusių pilotų raketos, ir visos jos patikrintos, t.y. prazonduoti galingiausių radarų spindulių siaurais srautais. Su žinomu rezultatu. Tai nereiškia, žinoma, kad prazondavo visą Saulės sistemą. Jos mastais raketa neįsivaizduojama maža gerokai mažesnė nei atomas lyginant su Žemės rutuliu; tačiau ieškojo visur, kur galėjo būti raketos, su sąlyga, kad pilotai nepaliko sektoriaus maksimaliu greičiu.Tačiau dėl ko reiktų sprukti iš savo sektorių? Juk jie negaudavo jokių signalų, jokių iškvietimų, o ir nutikti su jais nieko negalėjo tai įrodyta. Taigi, Tomas ir Vilmeris kartu su savo raketomis tarsi išgaravo, lyg vandens lašai nukritę ant įkaitusios plytos, - ar vis tik... Profanas su vaizduote, skirtingai nuo proziško profano, aiškintų paslaptingą pilotų išnykimą kosmose besislepiančių būtybių iš kitų žvaigždžių paieškomis, tiek pat išsivysčiusių, kiek ir piktavališkų. Tačiau astronautika vystosi jau ne pirmi metai ir tomis būtybėmis jau mažai kas ir betiki, nes per visą tą laiką jų taip ir neaptiko. Anekdotų kiekis apie nežemiečius, ko gero, viršijo Saulės sistemos kubinių kilometrų apimtį, - ir, išskyrus žalius naujokus, kurie kol kas buvo teskraidę krėsle, pakabintame prie laboratorijos lubų, niekas dėl jų egzistavimo neskirtų nė seno popieriaus skiautės. Galbūt, tolimose žvaigždėse ir yra nežemiečių, tačiau labai jau tolimose. Kažkiek panašių į moliuskus, kelios rūšys samanų, bakterijų, dumblių, svetimų infuzorijų, - štai ir visas paskutinių kelių metų ekspedicijų derlius. Beje, vis tik tarkim, kad tokios būtybės egzistuoja, - tai nejaugi jos neturi daugiau ką daryti, o tik grobti patrulinius laivus beviltiškai tuščiame kosmoso regione? O ir kaip jos įsigudrino prie jų prisliūkinti nepastebėtos?! Klausimų, šią hipotezę darančių milžiniška nesąmone, buvo tiek daug, kad tasai žaidimas tiesiog neteko prasmės. Ir jei po devynių skrydžio valandų Pirksas nebūtų atmetęs ir pačių neįtikėtiniausių galimybių, vis tik tos nenuginčijamos ir išblaivinančios tiesos vertė jį imtis pastangų, kad įtikintų save, kad gali įtikėti demoniškais ateiviais iš žvaigždžių. Nepaisant nesvarumo, jis pavargdavo būti vienoje padėtyje ir laikas nuo laiko keitė krėslo palinkimą, o taip pat periodiškai žvalgėsi į kairę ir dešinę, tačiau, kaip nebūtų keista, visai nematė 311 indikatorių, kontrolinių lempučių, pulsuojančių ekranų ir ciferblatų, - juk mes neįsižiūrime į mums gerai ir senai pažįstamo veido bruožus, kad sužinotume, kieno jis. Visa tai Pirksui buvo susilieję į vieną visumą, kuri jam liudijo, kas viskas yra gerai. Žvelgdamas tiesiai prieš save, jis matė du priekinius ekranus su žvaigždėmis, o tarp jų savo paties veidą aprėmintą iš šonų, kurio dalį kaktos ir smakro dengė geltonas šalmas. Mat tarp ekranų buvo nedidelis veidrodis. Nebuvo aišku, kodėl ir kam jis ten. T.y., aišku, buvo žinoma, tačiau vingrūs paaiškinimai mažai ką įtikino. Jį išmąstė psichologai, - atseit, kaip tai keistai beatrodytų, tačiau žmogus, ypač jei ilgą laiką būna vienas, kartais praranda kontrolę savo sąmonei ir nei iš šio, nei iš to gali kristi į hipnozinį sąstingį, net miegą be sapnų, atmerktomis akimis, ir ne visad pajėgus laiku atsigauti. O kai kurie pakliūna į netikėtų haliucinacijų, maniakiškų baimių ar netikėto susijaudinimo glėbį ir, atseit, geriausia priemone nuo to savo veido kontrolė. Tiesa, ištisomis paromis regėti savąją fizionomiją, tarsi įspaustą į sieną, ir nevalingai stebėti visas jos grimasas užsiėmimas ne iš maloniųjų. Apie tai, išskyrus patruliuojančius pilotus, mažai kas žino. Prasideda viskas nekaltai: tu kažkaip vypteli, vos susirauki ar nusišypsai savo atvaizdui, o po to seka vis kvailesnės grimasos; taip visada nutinka, kai tokia situacija užsitęsia ilgiau nei gali pakelti žmogus. Laimei, kad Pirksą, skirtingai nuo jo kolegų, jo paties veidas domino mažai. Aišku, to niekas netikrino o ir kaip patikrinsi? tačiau pagal gandus, kai kurie nuobodulio priepuolyje ar kokio nors visiškai nepaaiškinamo subukėjimo atveju išdarinėjo tokius dalykus, kad sunku ir pasakoti, - pvz., spjaudė į save, o vėliau susigėdę darė griežčiausiai uždraustą dalyką atsisegdavo diržus ir ėjo, o tiksliau sklendė, prie veidrodžio, kad spėtų jį nuvalyti iki nusileidžiant. Netgi tvirtino, kad tarytum Biurcas, kuris įsirėžė 33 m į betoninę plokštę, per vėlai susigriebė, kad reikia nutrinti veidrodį, ir tuo užsiėmė tik tada, kai laivas jau įskrido į atmosferą. Pirksas niekada nieko panašaus nedarė ir, kas svarbiau, nejautė nė mažiausio noro spjauti į savo atvaizdą, - o kova su ta pagunda kai kuriuos, kaip pasakoja, priversdavo vos ne iki proto pasimaišymo; juoktis iš tai gali tik tas, kuris nė karto nepatruliavo vienas. Pirksas visada, net kai jį apimdavo didžiausias nuobodulys, sugebėdavo surasti sau kažką geriau ir ant to pagrindo vyniojo kitas, besiblaškančias ir neaiškias mintis. Ciferblatas pats paprasčiausias, laikrodinis rodė vienuoliktą nakties. Po 13 min. raketa turėjo pasiekti tolimiausią nuo Saulės tašką. Pirksas kelis kartus krenkštelėjo, tikrindamas mikrofoną, tada kažkodėl nurodė Skaičiuokliui ištraukti ketvirto laipsnio šaknį iš 876 998 341 567&396, tačiau net nežvilgtelėjo į rezultatą, kurį skaičiuoklis pateikė iškart, tada pagalvojo, kad nusileidęs pirmiausia per liuką išmes pirštines tiesiog taip, tada užsirūkys ir nueis į valgyklą, kur iškart užsisakys kokį nors aštrų kepsnį, su čili pipirais ir dar bokalą alaus (jis mėgo alų), - ir tada pastebėjo šviesią dėmelę. Jis žvelgė į kairįjį priekinį ekraną tarsi nieko nereginčiu žvilgsniu ir visomis mintimis jau buvo valgykloje (jis net jautė gerai pakeptų bulvių kvapą jas ruošė specialiai jam), - ir vis tik, vos tik tas jonvabalis nuplaukė į ekrano vidurį, jis visas tiesiog taip įsitempė, kad jei ne diržai, būtų nulėkęs prie lubų. Ekranas, apie 1 m įstrižainės, atrodė tarsi tamsus šulinys. Beveik centre spindėjo Gyvatnešio Ro, Paukščių takas dviguba juosta skyrė tamsią, nuo krašto nusitęsusią tamsą, o abiejose pusėse nuo jo spinduliavo žvaigždžių pulkeliai. Į tą nejudantį vaizdą nejučia įplaukė šviesus taškelis, mažytis, tačiau labiau pastebima nei bet kuri žvaigždė. Ne tai, kad jis spindėjo ryškiau, - ne, Pirksas iškart pastebėjo jį, nes jis judėjo. Erdvėje sutinkami judantys šviesūs taškai. Tai pozicinės raketų šviesos. Paprastai jos yra išjungtos, o jas įjungia radijo signalais, atpažinimui. Raketų pozicinės šviesos skirtingos: keleivinių raketų - vienokios, krovininių kitokios; savas turi ir balistinės, patrulinės, kosminės tarnybos, aprūpinimo ir t.t. Šviesų išsidėstymas ir spalvos visiškai skirtingos, tačiau nebūna tik vienos spalvos šviesų, - baltos. Baltos nebuvo, kad visada galėtum atskirti šviesas nuo žvaigždžių. O to reikia vengti. Tačiau jonvabalis, tingiai išplaukęs ekrane, buvo visiškai baltas, - ir Pirksas pajuto, kad jo akys pamažu lipa ant kaktos. Jis net nemirkčiojo, - taip bijojo jį pamesti iš akių. Ir tik pajutęs perštėjimą akyse, mirktelėjo, tačiau viskas liko kaip buvo. Baltas taškas ramiai sudėjo ekranu, - iki priešingo krašto jam liko tik 15 cm. Dar minutė ir jis išeis iš ekrano ribų. Pirkso rankos pačios savaime, jam visai nežiūrint, surado reikiamas vairalazdes. Tuščia eiga veikęs reaktorius akimirksniu pabudo ir raketa šoktelėjo į priekį. Pirksą įspaudė į minkštą krėslą, žvaigždės ekranuose pasislinko, Paukščių takas pakrypo, tarsi iš tikro būtų iš pieno, užtat jonvabalis sustingo: raketa buvo tiesiai į jį - tarsi skalikas nusitaikęs į kurapką krūmuose. Štai ką reiškia patirtis! Visas manevras netruko ir 10 sek. Per visą tą laiką Pirksas nespėjo apie nieką pagalvoti, ir tik dabar jam nušvito mintis, kad tai, greičiausia, haliucinacija taip gi juk nebūna. Ta mintis jam suteikė garbę. Paprastai žmonės pernelyg pasitiki savo jutimais ir gatvėje sutikę mirusį pažįstamą greičiau linkę patikėti jo prisikėlimu nei tuo, kad jiems patiems truputį pasimaišė prote. Pilotas Pirksas kyštelėjo ranką į kišenėlę krėslo apmušale, iš ten išsitraukė flakonėlį, į abi šnerves susikišo iš jo kyšančius vamzdelius ir truktelėjo nosimi taip, kad iš akių pabiro ašaros. Psichranas, sako, nutraukdavo netgi katalepsinę jogų būseną ir Viešpaties angelų apsireiškimus. Tačiau jonvabalis kaip ir anksčiau plaukiojo kairiojo ekrano centru. Padaręs, kas numatyta, Pirksas sukišo flakonėlį į ankstesnę vietą, nežymiai pavairavo vairais ir įsitikinęs, kad skrendu link jonvabalio vedančiu kursu, pažvelgė į radarą, kad įvertintų atstumą iki judančio objekto. Ir tai buvo antrasis sukrėtimas: meteoradaro ekranas buvo tuščias, fosforizuojantis paieškos spindulys vis sukosi ekranu nieko neregistruodamas visiškai nieko. Pilotas Pirksas, aišku, nepamanė, kad prieš jį dvasia su spindinčia aureole. Dvasiomis jis aplamai netikėjo, nors, būdavo, kad apie jas pasakodavo moteriškos giminės pažįstamoms, tačiau su spiritizmu tai neturėjo jokio ryšio. Pirksas tiesiog nusprendė, kad tai, link ko jis skrenda, nėra natūraliu kosminiu kūnu: tokie kūnai visada atspindi radaro spindulių pluoštus. Tik dirbtiniai kūnai, turintys specialų padengimą, kuris sugeria, mažina ir išsklaido centimetrinį spinduliavimą negražina radijo aido. Pirksas pakosėjo ir lygiai ištarė, jausdamas, kaip gerklės raumenys nežymiai spaudžia laringofoną: - Patrulių tarnybos AMU-111 kviečia objektą, skrendantį 1102,2 sektoriuje apytiksliu kursu į sektorių 1404 su viena pozicine šviesa. Praneškite savo šaukinius. Praneškite savo šaukinius. Priimu. Ir ėmė laukti, kas bus toliau. Bėgo sekundės, minutės atsakymo nebuvo. Užtat Pirksas pastebėjo, kad jonvabalis blėsta, - tai reiškia, kad jis tolsta. Radaro tolimatis buvo nenaudingas, tačiau blogiausiu atveju dar liko optinis. Pirksas ištiesė koją į priekį ir paspaudė pedalą. Tolimatis pasikėlė į viršų jis buvo panašus į žiūronus. Kaire ranka Pirksas priglaudė jį prie akių ir ėmė reguliuoti ryškumą. Dėmelę jis pagavo iškart ir įžiūrėjo dar kažką. Objektyve ji išaugo iki žirnio dydžio, matomo iš 5 m atstumo, t.y., atsižvelgiant į atstumų mastelį, buvo tiesiog milžinišku. Be to jo apvaliu, tačiau tarsi kiek suplotu paviršiumi lėtai praplaukdavo iš dešinės į kairę vos pastebimi patamsėjimai, tarsi kas vestų storą tamsų plauką prieš pat objektyvą. Patamsėjimai buvo neryškūs, blausūs, tačiau jų judėjimo kryptis nesikeitė tik iš dešinės į kairę. Pirksas ėmė sukinėti fokusavimo reguliatorių, tačiau dėmelė atkakliai nesileido būti sufokusuota; tada antros, specialiai tam skirtos prizmės pagalba jis perskyrė vaizdą į du ir ėmėsi judinti perskirtas pusikes. Ir kai jam tai pavyko, žvilgtelėjo į skalę ir buvo priblokštas trečią kartą. Švytintis objektas skriejo 4 km nuo jo! Tarsi kas, išspausdamas visą greitį iš lenktyninio automobilio, atsidurtų per 5 mm nuo kitos mašinos 4 km suartėjimas kosminėje erdvėje tiek pat pavojingas ir neleistinas. Pirksui liko daryti nedaug ką. Išorinį termodaviklį jis nutaikė į jonvabalį, distancinio valdymo rankenėlė vizirių sutapatino su pieno spalva spindinčiu tašku ir akies krašteliu pagavo rezultatą: 24oK. Taigi, jonvabalio temperatūra tebuvo kaip aplinkos vos 24 laipsniais aukščiau absoliutaus nulio. Dabar jis buvo absoliučiai įsitikinęs, kad ta dėmelė negali nei egzistuoti, nei šviesti, o tuo labiau judėti; tačiau kadangu ji kaip ir anksčiau plaukė jam palei nosį, Pirksas tebeskrido įkandin jos. Jonvabalis vis labiau ir sparčiau blėso. Po minutės Pirksas įsitikino, kad iki jo jau 100 km, - ir padidino greitį. Ir čia nutiko, ko gero, nepaprasčiausias dalykas. Pradžioje jonvabalis leidosi vejamasis iki jo buvo 80, 70, 50, 30 km, - tada vėl nutolo į priekį. Pirksas padidino greitį iki 75 km/sek. Jonvabalis iki 76 km/sek. Pirksas vėl pagreitino tačiau šįkart jau rimtai ir raketą metė į priekį. Trijų g perkrova įspaudė jį į krėslo pagalvėles. AMU turėjo nedidelę ramybės masę ir greitėjo lenktyninio automobilio tempu. Po minutės jis jau siekė 140 km/sek. O jonvabalis 140,5 km/sek.
Pirksas pajuto, kad jam darosi karšta. Jis įjungė pilną galią. AMU-111 tiesiog suzvimbė lyg įtempta styga. Raketos greičio parodymai sparčiai augo: 155-168-177-190-200. Pasiekęs 200, Pirksas užmetė akį į tolimatį geras pasiekimas, vertas dešimtkovininko, juk pagreitis siekė 4g. Jonvabalis vis labiau artėjo, augo pradžioje buvo už dviejų dešimčių, tada 10, ir pagaliau už 6 km; dar minutė, - ir jis jau tik už 3 km. Dabar jis buvo gerokai stambesnis tarsi žirnis ištiestos rankos atstumu. Jo disku ėmė plaukti migloti patamsėjimai. Ryškumu jis nenusileido antro dydžio žvaigždėms, tačiau tai buvo diskas, o ne taškas. AMU-111 atsidavė iki galo. Pirksas juo didžiavosi. Mažoje kabinoje niekas net nevirptelėjo net įjungus pilną galią vibracijos nė pėdsakų. Trauka tiksliai pagal ašį, reaktorius traukė tarsi žvėris. Jonvabalis artėjo tačiau dabar jau labai lėtai. Jis buvo tik už 2 km, kai Pirksas ėmėsi karštligiškai mąstyti. Labai jau keistai viskas vyko. Jonvabalis nepriklausė jokiam Žemės laivui. Kosmoso piratai? Juokinga. Jų dar nėra, o ir daryti tuščiame tarsi tuščia statinė sektoriuje nebūtų ko. Jonvabalis judėjo labai greitai, laisvai kaitaliojo greitį, vienodai staigiai greitėdamas ir stabdydamas. Kai norėjo spruko nuo raketos, o dabar pamažėle leidosi pavejamas. Ir tai labiausiai nepatiko Pirksui. Būtent taip elgiasi ... jaukas. Lyg sliekas žuvies panosėje. Ir, aišku, šmėkštelėjo mintis apie kabliuką. Na palauk tu man, - pagalvojo Pirksas ir netikėtai taip pristabdė, tarsi prieš jį būtų pasirodęs ne mažiau nei asteroidas, nors radaras kaip ir anksčiau buvo tuščias, o ekranuose niekas nesikeitė. Jis instinktyviai įtraukė galvą į pečius ir prispaudė smakrą prie krūtinės, jausdamas, kaip automatas skubiai pildo kombinezoną papildoma suspausto oro porcija, kad susilpnntų stabdymo poveikį, - ir vis tiek trumpai akimirkai sąmonė aptemo. Gravimetro strėlytė šoktelėjo iki minus 7, suvirpėjo ir lėtai grįžo prie minus 4. AMU-111 iškart numetė beveik trečdalį greičio dabar skrido 145 km/sek. greičiu. O kur jonvabalis? Ar tik nepradingo? sunerimo Pirksas. Ne, štai jis. Tačiau tolokai. Pagal optinį tolimatį už 240 km. AMU paskrido apie 2 sek. vadinasi, iškart po jo manevro jonvabalis staigiai numetė greitį! Štai tada vėliau jis pats stebėjosi, kad tik tada, - jam atėjo į galvą, kad tai, ko gero, tas paslaptingas kažkas, su kuriuo susidūrė Tomas ir Vilmeris. Iki šiol jis visai nemąstė apie pavojų. Tačiau dabar taiga jį sukaustė baimė. Beja, tik trumpam. Aišku, to negali būti, - na, o jei tai svetimo, nežemiečių laivo šviesos? Dėmelė aiškia prie jo artinosi, mažino greitį, jau buvo už 60-50- 30 km; jis pats vos pagreitino ir nusistebėjo kaip staigiai ji išaugo kabojo panosėje, už 2 km, taigi visai greta! Dar vienoje krėslo kišenėlėje buvo žiūronai naktiniai, 24 k.; juos naudojo retai: jei sugedo radaras, o reikia priartėti prie planetos palydovo iš pusės šešėlyje. Tačiau dabar žiūronai labai padėjo. Su tokiu didinimu jis dėmelę matė tarsi iš arčiau nei 100 m: tai buvo nedidelis diskas, mažesnis Mėnulis iš Žemės, baltas lyg praskiestas pienas. Disko plaukė vertikalios patamsėjimų juostos. Kai dėmė užslinkdavo ant žvaigždžių, tos pranykdavo ne iškart, o kiek uždelsus, tarsi disko kraštas būtų skaidresnis nei centras. Tačiau aplink dėmelę niekas neužstojo žvaigždžių. Su tokiu išdidinimu jis būtų įžiūrėjęs spintos dydžio raketą. Tačiau ten nieko nebuvo. Jokios raketos. Tai nebuvo kieno nors pozicinė šviesa ar išmetimo liepsna. Greičiausiai ne. Paprasčiausiai atskiras, baltas, skraidantis jonvabalis. Galima išprotėti. Jam baisiai norėjosi iššauti į pieno spalvos dėmelę. Tačiau tai ne taip paprasta - AMU-111 neturi jokio ginklo. Kabinoje tebuvo tik du objektai, tinkami šovimui: jis pats ir zondas. Patrulinės raketos įrengtos taip, kad pilotas galėtų katapultuotis hermetine kapsule juostinio išmetimo mechanizmo pagalba. Tai daroma tik kraštutiniais atvejais ir, žinoma, kai katapultavaisi, sugrįžti galimybės nėra. Belieka zondas. Tai labai primityvus įtaisas guminis plonasienis balionas, tuščias, suvyniotas taip standžiai, kad panašus į ietį, su aliuminiu apvalkalu, kad būtų geriau matomas. Ne visada galima pasitikėti aerodinamometro parodymais, o jei reikia sužinoti, ar laivas įėjo į atmosferą ir ar nėra išretėjusių dujų jo kelyje, tai pilotas iššauna zondą, o tasai, prisipūtęs automatiškai, skrenda kiek aplenkdamas raketą. Jis matomas kaip šviesi dėmelė net iš 5-6 km. Patekęs į dujų aplinką, kad ir labai išretėjusią, balionas nuo trinties įkaista ir sprogsta; reiškia, laikas pradėti stabdymą. Pirksas pabandė raketos priekį nutaikyti tiksliai į mažą ūkanotą diską. Vietoj radaro jis naudojosi optiniu viziriu. Pataikyti į tokį mažą objektą iš dviejų kilometrų atstumo neįtikėtinai sunku. Jis vis tik pabandė, - tačiau pasirodė, kad jonvabalis visai nenori tapti taikiniu. Vos tik Pirksas, atsargiai manevruodamas vairo žiotimis, ėmė taikyti raketos nosį, kaip diskas ramiai slinko į šoną ir vėl atsirasdavo priekyje kairiojo ekrano centre. Diskas tą manevrą atliko 4 kartus, kaskart vis sparčiau, tarsi vis geriau suprasdamas Pirkso ketinimus. Jis nenorėjo, kad AMU būtų nutaikytas tiksliai į jį, ir skrido nežymiai pasislinkęs į šoną. Tai buvo neįtikėtina. Kad iš 2 km atstumo pastebėtum mikroskopinį raketos nosies pajudėjimą, reikia turėti tiesiog gigantišką teleskopą kurio nebuvo nė pėdsakų. Ir vis tik diskas atlikdavo pasislinkimo manevrą pavėluodamas vos pusę sekundės. Jo nerimas augo. Jis jau išbandė viską, kad atpažintų tą neįprastą skraidantį objektą, tačiau nepasistūmėjo nė per plauką. Ir nejudėdamas sėdėdamas, ant svertų tirpančiomis rankomis, staiga pagalvojo: matyt, tai nutiko ir tiems dviem. Jie pamatė jonvabalį; bandė sužinoti jo šaukinius, palaikė kokiu nors laivu; nesulaukę atsakymo nusivijo didindami greitį; greičiausia irgi apžiūrinėjo per žiūronus ir pastebėjo per jį perbėgančias juostas, - gal net šaudė į jį zondais, o tada ... padarė kažką, dėl ko jau negrįžo. Su mintimi, kaip jis pats arti to, kad pakartotų jų likimą, jį apėmė net ne baimė, o neviltis. Tarsi košmariškame sapne kas jis, Pirksas ar Vilmeris? o gal Tomas? Nes tada viskas buvo taip, kaip dabar, - tuo jis daugiau neabejojo. Jis sėdėjo tarsi apimtas stabligės, visiškai įsitikinęs, kad išsigelbėjimo nėra. Ir kas baisiausia, jis net negalėjo įsivaizduoti, koks būtent pavojus jam gresia visiškai tuščioje erdvėje... Tuščioje? Taip, sektorius buvo tuščias, tačiau juk jis vijosi jonvabalį daugiau nei valandą, pasiekdamas 230 km/sek. Tikriausiai ne, netgi tikrai, - jis jau ties pačia sektoriaus riba, o gal jau už jos. Kas ten toliau? Kitas sektorius 1009, dar ousantro trilijono kilometrų tuštumos. Erdvė, milijonus kilometrų aplink vien tuštuma, o 2 km prieš ją šokinėja balta dėmelė. Ką dabar būtent dabar galėjo padaryti Tomas ir Vilmeris? Taip, Vilmeris ir Tomas. Nes jis jis privalo padaryti kažką visai kitaip. Kitaip jis negrįš. Jis dar kartą pristabdė. Strėliukė vibravo. Greitis mažėjo: 30, 22, 13, 5 km/sek. Štai jau tik 0,9. Galiausiai, vos keli šimtai metrų per sekundę strėlytė pamažu virpėjo greta nulio. Statuso požiūriu jis sustojo. Tuštumoje vis tiek kažkiek skrendi ko nors atžvilgiu. Stovėti, tarsi į žemę įkaltam stulpui, neįmanoma. Jonvabalis sumažėjo, Tolo vis toliau vis labiau blėso, o tada liovėsi mažėjęs. Ir ėmė plėstis tol, kol nesustojo, kaip ir jis. 2 km priekyje raketos. Ką nebūtų darę Vilmeras ir Tomas? Ką jie tikrai nebūtų darę? Jie nebūtų ėmę bėgti nuo šio mažo, netikusio, kvailo jonvabalio, nuo ištiškusio pieno lašo! Jis nenorėjo apsisukti: apsisukęs jis būtų iš akiračio pametęs dėmelę apsisukus, reiktų persisukus bandyti ją įžiūrėti pro šoninį ekraną. Beje, jis nenorėjo ją palikti užpakalyje. Jis norėjo ją matyti nuolat. Todėl įjungė atbulinius variklius, greitėjimui panaudodamas stabdymo variklius. Pagreitis: minus 1g, minus 1,6g, minus 2... Raketa skrido ne taip puikiai, kaip į priekį. Nosis kiek blaškėsi juk stabdymo varikliai skirti lėtėjimui, o ne greitėjimui. Dėmelė tarsi suabejojo. Dar kelias sekundes j mažėjo, savimi uždengdama Eridano Alfa, nušliaužė nuo jos, pastraksėjo tarp dviejų bevardžių žvaigždelių, - ir pagaliau patraukė paskui Pirksą. Ji nenorėjo nuo jo atsikabinti. Ramiai, tik ramiau, - kalbėjo sau. Galų gale, ką ji gali man padaryti? Pamatyk, mažytis šviečiantis šūdo gabalas. Kas man dėl jo? Mano darbas patruliuoti sektoriuje. Tegul eina jis velniop! Kalbėdamas sau tai, jis, aišku, neatitraukė akių nuo dėmelės. Nuo akimirkos, kai jis ją pastebėjo, praėjo beveik dvi valandos. Kartais akis imdavo perštėti ir jos truputį ašarojo. Jis spoksojo iš visų jėgų ir vis dar skrido atbulomis. Taip labai greitai nepaskrisi. Stabdymo varikliai nepritaikyti nuolatiniam naudojimui. Jis skrido 8 km/sek. greičiu ir jį pylė prakaitas. Kažkas buvo ne taip jo kaklui tarsi gleivinę gerklėje kas kabliukais temptų atgal... ir išdžiūvusi burna. Jis į tai nekreipė dėmesio, jis turėjo svarbesnių reikalų, nei perdžiūvusi burna. Kelis kartus jį apimdavo keista būsena jis nejautė savo rankų. Kojas jis jautė, dešinė spaudė stabdymo pedalą. Neatitraukdamas akių nuo jonvabalio, pabandė pajudinti rankas, dėmelė tarsi priartėjo iki jo buvo likę 1,9, o gal net 1,8 km. Taigi, bandė jį prisivyti? Jis pabandė pakelti ranką ir nesugebėjo. Kitą... netgi ne tai, kad nepajėgė, jis tiesiog nejautė rankų, tarsi jų visai nebūtų. Pabandė į jas pažvelgti neklausė kaklas. Ji buvo sukietėjusi tarsi medis. Jį apėmė panika. Kodėl jis iki šiol nepadarė tai, kas buvo jo privaloma pareiga? Kodėl, pastebėjęs dėmelę, jis nedelsiant nesusisiekė su Baze ir apie ją nepranešė? Nes gėdinosi. Tikriausiai, ir Tomas ir Vilmeris gėdinosi. Galite įsivaizduoti, koks kvatojimas kiltų radijo kabinoje. Jonvabalis. Baltas jonvabalis, kuris pirma spruko nuo raketos, o vėliau ją vijosi! Tai jau bent! Tai įsižnypk ir prabusk, būtų jam atsakę. Dabar jam buvo vis vien. Jis dar kartą pažvelgė į ekraną ir tarė: Tai yra jis tai norėjo pasakyti. Tačiau nesugebėjo. Vietoje balso kažkos nesuprantamas gargaliavimas. Jis sutelkė visas jėgas iš burnos pasklido gargėjimas. Tada ir tik tada jo žvilgsnis paliko ekraną ir sustojo ties veidrodžiu. Prieš jį, piloto krėsle, su apvaliu geltonu šalmu sėdėjo pabaisa. Pabaisos akys buvo išsiplėtę, pabrinkę, išsprogusios, kupinos mirtino siaubo, varlės burna, ištempta ir tarsi plyšusi kampuose tarp lūpų tabalavo tamsus liežuvis. Vietoje kaklo kažkokios gyslos, be paliovos virpančios, apatinis žandikaulis užkritęs ant jų. Ir toji baidyklė pilku, sutinusiu veidu kriokė. Jis pabandė užsimerkti ir nesugebėjo. Norėjo vėl pažvelgti į ekraną nesugebėjo. Pabaisa, prikaustyta prie krėslo, trūkčiojo vis labiau mėšlungiškai, tarsi bandydamas sutraukyti diržus. Pirksas žvelgė į ją ir tai tebuvo viskas, ką jis įstengė padaryti. Pats jis nejautė nieko, jokių konvulsijų. Tik jautė, kad dūsta negalėjo įkvėpti. Kažkur visai greta jis girdėjo griežiant dantimis. Jis jau galutinai liovėsi būti Pirksu, jis nieko neprisiminė, jis neturėjo nei kūno, nei rankų tik koja, spaudžianti stabdį. Ir dar regėjimas, vis labiau apsiblausiantis. Prie akis būrėsi mažos baltos dėmelės. Jis pajudino koją. Koja irgi trūkčiojo. Jis ją pakėlė. Pabaisa veidrodyje buvo pelenų spalvos nuo lūpų tįso seilė. Akys visai išlipo iš orbitų. Ji blaškėsi konvulsijose. Tada jis padarė paskutinį dalyką, kurį sugebėjo. Išmetė koją aukštyn ir kiek įstengė, trenkė sau į veidą. Baisus, veriantis sumuštų lūpų skausmas, ant smakro pasruvo kraujas, akyse aptemo. - O-o-o... sudejavo jis. O-o-o... Tai jau buvo jo balsas. Skausmas kažkur pasitraukė; jis vėl nieko nejautė. Kas tai? Kur jis? Jo niekur nebuvo. Nebuvo nieko... Jis daužė, žalojo veidą keliu, cypdamas tarsi išprotėjęs, tačiau kriokimas liovėsi. Jis išgardo savo paties, spiegiantį, springstantį krauju riksmą. Jis vėl atgavo rankas. Jos buvo tarsi medinės ir sulig mažiausiu judesiu skaudėjo taip nepakenčiamai, tarsi būtų sutrūkinėję visos sausgyslės, tačiau jis įstengė judėti. Apčiuopomis, aptirpusiais pirštais, pradėjo atsisegioti diržus. Įsitvėrė į ranktūrius. Atsistojo. Kojos drebėjo, visas kūnas buvo tarsi sudaužytas plaktuku. Laikydamasis lyno. ištempto per kabiną, priėjo prie veidrodžio. Abiem rankomis įsitvėrė į rėmą. Veidrodyje atsispindėjo pilotas Pirksas. Jis jau nebuvo pilkas visas veidas buvo išteptas krauju, sudaužyta, sutinusia nosimi. Iš suskilusios lūpos lašėjo kraujas. Skruostai buvo violeinio mėlynumo, išbrinkę, po akimis juodi maišeliai, ant kaklo, po oda, vis dar kažkas virpčiojo, tačiau vis silpniau ir silpniau, - tai jau buvo jis, Pirksas. Jis ilgai trynėsi kraują nuo smakro, spjaudydamais, krenkšdamas, giliai įkvėpdamas, silpnas tarsi kūdikis. Jis atsitraukė. Pažvelgė į ekraną. Laivas tebeskrido atbulas. Vien iš inercijos. Mažas baltas diskas jį sekė, per 2 km nuo laivo priekio. Laikydamasis lyno, jis priėjo prie krėslo. Mąstyti jis neįstengė. Rankos pradėjo virpėti tik dabar, tačiau tai buvo šoko pasekmė, - tai jis žinojo, to jis nebijojo. Kažkas pasikeitę buvo prie pat krėslo... Automatinio siųstuvo kasetės dangtelis buvo įspaustas vidun. Jis jį pastūmė dangtelis nukrito. Viduje viskas sutraiškyta. Kas gi nutiko? Matyt, trinktelėjo koja per kasetę. Bet kada? Jis atsisėdo į krėslą, įjungė vairo variklius, ėmė suktis. Mažas baldas diskas sutrūkčiojo, nuplaukė ekranu, pasiekė kraštą ir vietoj to, kad pranyktų, atšoko tarsi kamuoliukas! Ir grįžo į centrą! - Koks gnida! pasipiktinęs sušuko jis. Dėl šito mėšlo jis pats vos neišėjo į stacionarią orbitą! Juk jei sukantis jonvabalis neišeina iš ekrano, reiškia, kad jo visai nėra, - reiškia, jį sukelia ekranas. Juk ekranas tai ne langas; raketoje aplamai nėra jokių langų. Yra televizinis įrenginys; ten išorėje, po apsauga, randasi objektyvai, o pačioje raketoje aparatūra, verčianti elektrinius signalus į atvaizdą katodiniame ekrane. Taigi, ji sugedo? Tokiu keistu būdu? O Tomui ir Vilmeriui irgi? Kaip tai gali būti? Ir... kas jiems nutiko vėliau? Tačiau dabar jis turėjo kitus rūpesčius. Jis įjungė atsarginį siųstuvą. - Patrulių tarnybos AMU-111 kviečia Bazę. Patrulių tarnybos AMU-111 kviečia Bazę. Esu ties sektorių 1009 ir 1010 riba, ekvatoriaus zona, susidūriau su gedimu, grįžtu... Kai Pirksas po 6 val. Nusileido, prasidėjo ilgas tyrimas, trukęs visą mėnesį. Pradžioje specialistai ėmėsi televizinės aparatūros; ši buvo nauja, patobulinta visuose AMUose buvo įrengta tokia. Ją įrengė prieš metus ir ji veikė be priekaištų; nė vieno nesklandumo per tą laiką. Po ilgų pasikankinimų elektronikai galiausiai nustatė jonvabalio atsiradimo priežastį. Po kelių tūkstančių valandų skrydžio vakuumas katodiniuose vamzdžiuose pažeidžiamas: vidiniame vamzdžio paviršiuje susikaupia klaidžiojantis krūvis ir ekrane atsiranda pieno spalvos dėmelė. Krūvis juda pagal gana sudėtingą dėsningumą. Kai raketa staigiai ima greitį, jis išsiplečia prisispausdamas ant vidinio ekrano stiklo ir atrodo tarsi dėmelė priartėjo. Įjungus atbulinę pavarą krūvis nuplaukia į vamzdžio gilumą, o tada, jei pagreitis nesikeičia, pamažu grįžta į ekrano vidurį. Jis ekrane gali judėti bet kuria kryptimi, tačiau noriausiai koncentruojasi centre jei raketa skrenda stacionaria orbita, be traukos. Ir t.t., ir t.t. krūvio tyrimai užsitęsė, o jo dinamika jau buvo aprašinėjama šešiaaukštėmis formulėmis. Taip pat pasirodė, kad stipresni šviesos impulsai (vamzdžio ribose elektriniai) silpnina krūvį. Jis kaupiasi tik tada, jei vamzdžio priimamų impulsų intensyvumas gana silpnas kaip ir būna kosmoso tuštumoje toli nuo Saulės. Tereikia Saulės spinduliui bent kartą praslysti ekranu, ir krūvis išsisklaidydavo kelioms valandoms. Maždaug tokias išvadas padarė elektronikai išėjo ištisa matematikos prifarširuota knyga. Tada reikalo ėmėsi gydytojai, psichologai, šviesuliai astroneurozių ir astropsichozių srityse. Ir po ne vieną savaitę trukusių tyrinėjimų nustatyta, kad klaidžiojantis krūvis pulsavo (plika akimi tai atrodė nežymiais patamsėjimais praplaukiančiais šviesiu disku). Pulsacijų, pernelyg trumpų, kad pajustų kiekvieną jų atskirai, dažnis perdengė galvos smegenų tetaritmą ir išjudindavo žievės potencialų virpesius kol nekildavo netikėtas priepuolis panašus į epilepsiją. Tą skatino visiška išorinė ramybė, bet kokių dirgiklių, išskyrus šviesos, nebuvimas ir ilgas įtemptas įsižiūrėjimas į spindinčią dėmelę. Tai nustatę specialistai, aišku, išgarsėjo. Šiandien kiekvienas elektronikas žino Ledjė-Harperio efektą, - klaidžiojančių krūvių atsiradimą katodinio vamzdžio vakuume, o kiekvienas astrobiologas ataksinį-katatoninį-kloninį Nugelcheimerio sindromą. O Pirkso asmuo liko nežinomas mokslui. Ir tik labai įdėmūs kai kurių vakarinių laikraščių skaitytojai ir petitu atspausdintų pastabų sužinojo, kad tik jo dėka Tomo ir Vilmerio, kurie iki ribos pagreitino savo laivus vydamiesi jonvabalį ir pasimetė kosmoso beribėje erdvėje, likimai daugiau negresia jokiam kitam pilotui. Taigi šlovė praėjo šalia Pirkso, tačiau jis dėl to visai nenuliūdo. Ir net dirbtinį dantį, įstatytą vietoje išsimušto keliu, įsistatė savo sąskaita.
Fantastikos skyrius | |
Taigi: kas nutiko su Tomu ir Vilmeriu?
