Viačeslavas Gračiovas, Aleksandras Kočetkovas. „Pikų septyniukės“ sugrįžimas. Vartiklis

„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
Viačeslavas Gračiovas, Aleksandras Kočetkovas

Liko užbaigti tik kai kuriuos formalumus – ir „Labas, Žeme! Aš tavo amžinai!“

- Kachanovski! Užeik į kadrų skyrių, - pasigirdo iš garsiakalbio, vazos forma stūksančio žurnalinio staliuko viduryje. Krūptelėjęs iš netikėtumo, Stasas ne pirmą kartą atkreipė dėmesį, kad reanimacija paliko pėdsakus. Bent jau, jo nervams.

Pro žydrą kabineto langą atsivėrė nuostabus kosmodromo „Antarktida“ vaizdas. Kabinete buvo dviese. Dar iš mokymosi laikų pažįstamas kadrų skyriaus viršininkas – geraširdis pagyvenęs vyriškis, pasirodžius Kochanovskiui, sumišęs kostelėjo į kumštį, atsiprašė ir išėjo. Su pasitempusiu dar jaunoku majoru Stasas anksčiau nebuvo susitikęs.

Majoras mostu pakvietė jį prisėsti ir kurį laiką vaikštinėjo po erdvų kabinetą, susidėjęs rankas už nugaros ir kaskart su nauja išraiška žvilgčiodamas į Kochanovskį. Jis akivaizdžiai mąstė, ar aplamai verta pradėti pokalbį.

- Mano pavardė Rubcovas, - pagaliau prisistatė majoras ir išsitraukė portcigarą. Jo veido išraiška buvo tokia, tarsi pokalbis jau buvo pasibaigęs.

Stasas žvelgė pro langą, kur startavo naujos konstrukcijos orbitinis kateris. „Ko jie gumą tempia? Atsarginiams laikas į rikiuotę...“ – su nuoskauda mąstė jis. Pagaliau nepažįstamas majoras išniro kažkur tarp Staso ir variklius įjungiančio katerio ir abejingu balsu paklausė:
- Sakykite, Kochanovski, o kuo ketinate užsiimti?
- Ką galite pasiūlyti? – kandžiai pasidomėjo Stasas. – Dar šiukšlių valytojo?

„Kokie jie visi suirzę...“ – sau konstatavo majoras ir ramiai ištarė:
- Jūs puikiai žinote, kad galite pasirinkti bet kurią iš jūsų diplome išvardintų profesijų, tačiau tik su „B“ pataisa. Šulinių valymu Marse užsiims kiti.
- Geresnės sveikatos, ar ne?
- Iš tikro tai norėjau pakalbėti apie Lomovą.
- Ach, štai kas, - Stasas suprato, kas toks šis majoras. – Prašau. Kas domina?

Majoras jau sėdėjo priešais Kochanovskį ir įsistebeilijęs žvelgė į jį savo šviesiomis akimis.

- Jūs po katastrofos pakeitėte nuomonę apie Lomovą? – paskubom paklausė majoras.
- Juk tai jis padarė...
- Įsitikinęs?
- Dieve, mes gi stotyje buvome dviese! Prieš eksperimento pradžią Kostia, nu, Lomovas, liepė man sėsti į katerį ir pasitraukti nuo stoties. O tada nukreipė visą energiją į spinduliuotuvą ir nuėmė blokatorių. Akivaizdu, kad negalėjo kitaip pasielgti... Bet kam dabar po tą š.... kapstytis?!

Majoras atsistojo, priėjo prie lango ir ilgai žiūrėjo, kaip tiesiog akyse išdeginta dėmė ant betono, likusi išskridus kateriui, pasidengia ledo sluoksniu.

„Na ir žmonės, - mąstė jis. - Vienas nenormalus pribaigė save ir milijonų žmonių triūsą, o kitas toks pat linkęs jį pateisinti. Tarsi tai aš, o ne Lomovas. Vos nepasiunčiau jo į aną pasaulį, - majoras sunkiai atsiduso. – O labiausiai trenktas tas, kuris sumąstė, kad šiuolaikinis astronautas privalo, visų pirma, būti ryškia ir, būtinai, emocinga asmenybe“.

- Klausyk, Kochanovski, - ištarė, pasisukdamas į Stasą. – Jei kils kokių minčių apie tai, kas nutiko „Helios II“ stotyje, prašau nedelsiant susisiekti su manimi.

- Įsivaizduoji, Liuda, jis taip ir pasakė! – Stasas tai pasakė nutaisęs akmeninį veidą, prisimerkęs, prikandęs lūpas taip mėgdžiodamas profilaktikos valdybos majorą. „Jei kils kokių minčių apie tai, kas nutiko“

Kochanovskis nutilo paniręs į apmąstymus. Jo palydovė su pagarba žvilgčiojo į kosmoso vilką, atvažiavusį aplankyti žuvusio bendražygio giminių.

Ivankovo aerouoste³⁾ išsinuomotas atviras dvivietis rouderis sparčiai čiuožė sidabrišku betonu. Aplink plytėjo pievos su geometriškais šienui išpjautais plotais. Stasas pasimėgaudamas kvėpė tyrą orą. Betoniniu keliu važinėjo retai, nebent turistai. Staso pakeleivė, Miškų akademijos antrojo kurso studentė, pagaliau išdrįso paklausti:
- Jums čia patinka? Aš gimiau šiuose kraštuose ir geresnės vietos, ko gero, nežinau...
- Viskas priklauso nuo palyginimo...
- Vadinasi, jums čia nepatinka? – nusiminusiu balsu atitarė Liuda.
- Nesakyčiau taip, - Kachanovskis demonstratyviai pauostė orą. – Puikus mišinys!
- Koks mišinys?!

Stasas nusijuokė:
- Pavadinimu „Stepė“. Pusmetį juo su Kostia kvėpavome stotyje, pakaitom su „Kaukazu“ ir „Taiga“, - Kachanovskis paspaudė stabdžius, ratai sucypė šliauždami betonu, o rouderis sustojo keli metai nuo per kelią bėgančių kurapkų būrelio. – Oi tos nepaklusniosios iš vaikų darželio! Ach, taip, „Stepė“, aišku, gerokai nusileido šiam nektarui... Ir aplamai, kaip paaiškėjo, gyventi mūsų Žemėje irgi nėra blogai!
- O jūsų akys liūdnos… Tikriausiai apie Lomovą galvojate.

Kachanovskis palingavo galva: jo apsimestinis linksmumas Liudos neapgavo.
- Sakykite, Stanislavai...
- Tiesiog Stasas.
- Sakykite, Stasai, štai norite susitikti su Lomovo teta...
- Iš kur žinote, kad būtent su teta?

- Su Avelina Ivanovna gyvename kaimynystėje; aš dažni užsuku pas ją. Jos namuose visos sienos nukabinėtos debesų piešiniais ir nuotraukomis – jų ten šimtai. Avelina Ivanovna sakė, kad visi jie jo sūnėno... - skubomis, tarsi teisindamasi, išbėrė mergina.

Stasas paniuro:
- Girdėjau apie tą jo pomėgį...
- O Lomovas tikrai žuvo? Juk niekas nematė jo negyvo.
- Individualios gyvybės užtikrinimo sistemos garantija yra lygiai 20 val. Tada - galas. O aš net nežinau, ar jis spėjo užsidėti skafandrą, kad gautų bent tą laiką.

... Jei Kostiai pasisekė, tai jis dar bent 20 val. galėjo kvėpuoti mišiniu „Stepė“. O jam, Stanislavui Kachanovskiui, tai jau negresia. Niekados. Pikų septynakė

- Atminkite, Liuda, ką ten bekalbėtų, Lomovas buvo šaunus vaikinas ir tikras astronautas. Tarp kitko, kokią dainą jis paskyrė Pirmajai tarpžvaigždinei?
- Ne.
- Jos keistas pavadinimas, labai ilgas, vos ne toks, kaip pati daina, - Stasas susikaupė, stipriau suėmė vairą ir paspaudė greičio pedalą. – „Kosmoso žvalgo, Pirmosios tarpžvaigždinės vardo starto aikštelėje pasveikinusį savo laivą ‚Pikų septyniukė‘.“
- Toks laivas iš tikro buvo?
- Taip. Jis negrįžo į Žemę, o jam yra pastatytas paminklas. Išplito legenda, kad „Septyniukės“ ekipažas aptiko Svetimųjų pėdsaką. Tačiau tai nesusiję su reikalais. Paklausykite.

Kachanovskis beveik nesijaudino, nors rimtų pokalbių, kaip tokių ir neturėjo. Taip, nedideli pasisakymai ir ilgi pasikalbėjimai įvairiuose lygiuose. Tačiau kai jam pasiūlė pasisakyti televizijos laidoje, jis netikėtai pats sau sutiko. Sunkiausia buvo priprasti prie neišvengiamos to kas vyksta teatralizavimo. Žmonės neseniai vėl pamėgo masinius renginius. Ir atsirado laida „Atviro pasisakymo tribūna“ bei kitos panašios. Kachanovskį tas siekis burtis į krūvą tik nustebino.

- Neprisimenu, kaip prieš 3 m. dr. Adamsas pradėjo savo gynybos kalbą, kurią jis paskelbė paskutine tūkstantinėje teisės istorijoje. Tačiau šiandien aš irgi gynėjas, norintis apginti Konstantiną Lomovą ir „Helios II“ eksperimentą. Tai ryžausi po to, kai susipažinau su Lomovo užrašais, maloniai duotais man jo giminaitės Avelinos Ivanovnos Sneginos.

Kiekvienas mūsų, sėdinčių šioje salėje ar prie televizoriaus, negali likti abejingu dėl unikalios stoties „Helios II“ žūties. Įtaria – taip pat ir aš – kad jis tai padarė tyčia. Tačiau jei tai tiesa, jis tam turėjo priežastį. Pabandykime ją pasiaiškinti. Konstantinas Lomovas tikėjo, kad Žemę lanko nežemiečių civilizacijos atstovai.

Įsivaizduokite berniuką, gyvenantį su tėvais beribio miško glūdumoje ir įsitikinusio, kad daugiau žmonių nėra. Tokiu mišku mums Kosmosas. Tačiau miške kažkas yra. Mes ne vieni Kosmose! Ir tie, iš miško, užeina į mūsų namuką, naktimis girgždina duris, taukši orlaidėmis, slepia būtiniausius daiktus. Nesvarbu kas tai: užklydęs miškinis ar nuolat palėpėje gyvenantis naminis. Berniukui svarbiausia surasti tokių apsilankymų pasekmes ir pateikti įrodymus.

Lomovas laikė, kad surado patvirtinimą, kad lankėsi nežemiečiai, o „Helios II“ eksperimentas galėjo tapti galutiniu įrodymu.

- Lomovo samprotavimai buvo maždaug tokie. Apsilankymas įvyko labai seniai. Tokiu atveju hipotetiniai Ateiviai privalėjo Žemėje palikti kažkokią žymę, kuri praneštų apie protingos gyvybės egzistavimą ir atspindėtų jos vystymąsi, kad būtų galima parinkti momentą betarpiškam Kontaktui. Ta žymė, jei norite, požymis, turėjo būti pastebima Ateiviams ir visai nepastebima mums.

Pagal Konstantino Lomovo hipotezę, tokia atžyma yra Žemės atmosferos būsena, debesų konfigūracija ir judėjimas. Nenoriu apsistoti prie to, kas atvedė Lomovą prie tokios nelauktos prielaidos, tačiau patys netrukus įsitikinsite, kad tam ir nėra būtinybės.

Jūs žinote, kad „Helios II“ eksperimento esmė buvo globalus poveikis atmosferai galingo šiluminio pluošto, nukreipto iš stoties, pagalba. Pagal Lomovo versiją, po eksperimento atžymos rodiklis, be jokių abejonių, gerokai pakistų. Ir neaišku, ką jis imtų reikšti: nei tai kvietimą į svečius, nei tai karo paskelbimą, nei tai dar kažką – ir Lomovas tiesiog negalėjo leisti Žemei tokios rizikos. Akivaizdu, kad jis tai suvokė paskutinę akimirką, kai kito kelio sustabdyti eksperimentą jau nebuvo. Aš laikau, kad privalome pateisinti astronauto Konstantino Lomovo poelgį.

Lomovo samprotavimus galima pratęsti. Būdami nepaprastai išsivystę, hipotetiniai Ateiviai privalėjo numatyti kažką panašaus į „Helios II“ eksperimentą. Be to, asmuo, atspėjęs tos atžymos prasmę – tai jau ne visai žemietis (triukšmas salėje). Taip, taip! Lomovo veiksmai žymi jo išėjimą už žmonijos ribų! Tokiu atveju jie, Svetimieji, privalėjo pasirūpinti prieglauda asmeniui, sugebėjusiam juos perprasti. Aš noriu pasakyti, kad Lomovas privalėjo išgyventi stoties katastrofą. Jei jis dabar pasirodytų gyvas ir sveikas, jo versija būtų pilnai patvirtinta. Tačiau Konstantinas Lomovas žuvo, - ir aš savo kalbą baigiu taip: žemiečiai, mes privalome pakartoti „Helios II“ eksperimentą. Žinoma, kruopščiai atrinkus vykdytojus.

Aš pasakiau viską, ką norėjau. Dėkoju už dėmesį.

¹⁾ Polesė - geografinis ir istorinis regionas daugiausia pietų Baltarusijoje ir šiaurės Ukrainoje (270 tūkst. km²). Tai pelkių teritorija daugiausia Pripetės, o iš dalies ir Desnos baseine. Galimai kilęs nuo „lies“ (rus., „miškas“), tada reikštų „palei mišką“. Jos teritorijoje yra žinoma Belovežo giria. Gyventojai dažnai vadinami „polesčiukais“, o jų tarmė – „Polesės šnekta“. Po Černobylio avarijos (1986) nemaža Polesės dalis radioaktyviai užteršta. Šis apsakymas rašytas iki tos avarijos, tad vandenį ten buvo galima gerti.

²⁾ Saulašariniai (Droseraceae) - magnolijūnų šeimos vabzdžiaėdžiai augalai. Tai daugiamečiai pelkių augalai su liaukiniais plaukeliais, išskiriančiais lipnų sekretą vabzdžiams gaudyti ir jiems virškinti.

³⁾ Ivankovo aeruostas - Pagrindinis Kijevo Borispolio aerouotas yra kitoje Kijevo pusėje; Šioje Dnepro pusėje arčiau Kijevo yra Žulianų aerouostas; į šiaurę (kiek vakariau) nuo Kijevo. Ivankovo aeruostas nenustatytas.

⁴⁾ Jakovas van Reisdalis (Jacob Isaackszoon van Ruisdael, 1629-1682) – olandų dailininkas-peizažistas. Jam pavyko peizažą paversti žmogaus emocijų veidrodžiu. Lietuvos dailės muziejuje yra jo paveikslas „Krioklys“.

⁵⁾ Naro-Fominskas - miestas Maskvos srityje (apie 62 tūkst. gyv.), 43 km į pietvakarius nuo Maskvos. Fominsko kaimas kronikose minimas 1339 m. 1925 m. susijungė su Mažąja Nara. Joje stovi 4-oji tankų divizija.