Vladimiras Berezinas. Riugeno1) aukštas dangus

Apie autorių

Vladimiras Berezinas (g. 1966) – daugiapusis autorius: kritikas, publicistas, žurnalistas, eseistas, tikroviškos ir „netikroviškos“ prozos rašytojas. Kelių premijų laureatas.

Gimė Maskvoje, baigė MGU fizikos fakultetą ir Literatūros inst-tą, Kiolne apsigynė magistrą ekonomikos srityje. Ilgą laiką vertėsi pedagogine veikla. Nuo 1994 m. spausdinasi kaip matematikas, o nuo 1996 m. – kaip rašytojas (ciklu „Seno katino šėrimas“), o taip pat ir kritikas. Kuria subtilius, literatūriškai „išlaižytus“ fantastinius apsakymus. Išleido realistinės prozos rinkinį „Liudininkas“ (2001) ir dienoraščio užrašus „Dialogai. Nieko nenorėjau įžeisti“ (2008), knygas „Travilio grupė“ (2011), “Paskutinis mamutas” (2012, paaugliams), biografiją „Viktoras Šklovskis“ (2014).

Už lango džeržgė tramvajus, plūdo vasaros karštis, asfaltas iš lėto atidavinėjo per dieną sukauptą šilumą. Šeima išvažiavo į vasarnamį, herojiškai braudamasi per įkaitusį miestą tarsi keliautojai – Afrikos dykumą. Žmona spaudė, kad važiuotų ir jis – tačiau pavyko atsimušt. Pyktelėjusi žmona pasislėpė už ryšulių, o tada dingo kartu su vairuotoju įvažiavimo arkos vėsoje.

Durelės trinktelėjo jį atskirdamos nuo šurmulio, pasmerkdamos saldžiai tylai.

Jis taip mėgo miesto vienatvės būseną, kad vardan jo galėjo aukoti net šeimyninę ramybę.

Kad nepaskambintų iš kino studijos ar leidyklos, jis negailestingai nuspaudė savadarbį telefono laido jungiklį. Bute viskas buvo rankų darbo; tarp kolegų plito pasakojimas, kad vienas pagrindinių jo knygų veikėjas, kiaušingalvis profesorius, nurašytas tiesiai nuo jo paties.

Nikolajus Nikolajevičius iš tikro buvo išradėju - šūsnis autorinių liudijimų dulkėjo spintoje tarsi antro, ne viešo gyvenimo slapti dokumentai. Ten, aprašyta storame popieriuje, buvo jo praeitis – popierius aišku buvo herbinis – autoriniai liudijimai buvo patiertinti valstybiniu herbu, kurio kūjis ir pjautuvas dengė visą žemės diską.

Jis buvo aktoriaus sūnumi, pagal išsilavinimą konomatografu. Tačiau prasidėjo industrializacija, ir jis parašė kelis vadovėlius - pradžioje apie filmavimo techniką, o vėliau elektrotechniką. Nuo tada, žingsnis po žingsnio, atsirado literatūra – ir netrukus puslapiuose liko mažiau formulių ir daugiau epitetų.

Jis buvo žinomas, kai kurie jį laikė netgi garsiu rašytoju (jie Nikolajui nerūpėjo), tačiau tik nedaugelis žinojo, kad iki šiol jo konstrukcijos gravitacinis teleskopas sukioja savo straublį Pulkovo observatorijoje.

Rašyti pradėjo dar iki karo; ir beveik iškart gavo pirmą ordiną. Nuo tada ant sienos kabojo nuotrauka – jis spaudžia ranką Kalininui2). Kad uždengtų stačiakampį, likusį nuo Stalino portreto, nuo sienos šypsojosi Jurijus Gagarinas su plačiu dovanojimo parašu.

Taip, prieš daugelį metų Nikolajus buvo rašytoju, tačiau vieną akimirką grįžo prie skriestuvo ir logaritminės liniuotės. Plokščia Žemė

Kai sukarpyto popieriaus juostos perbraukė langus, o virš miesto pakibo svetimi bombonešiai, jis metė savo knygas ir palinko virš įprasto plokščio kartografinių žemėlapių pasaulio. Jis liko vienas apsuptame Leningrade ir grįžo prie mokslo darbų – tik dabar jau buvo su karine uniforma.

Prie jį tįsojo sava ir svetima žemė – sudalinta į tikslius kvadratus, o jis skaičiavo tolimo poveikio raketinių sviedinių trajektorijas. Anomalus magnetinių laukų kreivumas trukdė reaktyvinėms „Natašoms“ tiksliai pataikyti į tikslą, tad jis lapus išmargino korekcijos formulių raizgalyne. Kariavo visas pasaulis – ne tik Europa, bet, rodėsi, ir Pasaulio Kraštas. Ir toji erdvė, kur žemė smuko į bedugnę (anot marksizmo klasikų, kai kiekybė virto kokybe), taipogi buvo nutvieksta sprogimų žybsnių.

Specialus davinys leido jam judėti po miestą ir net pamaitinti draugus. Kartą jis atėjo pas savo seną draugą, profesorių Rozenbliumą, kuris tada gyvevo su savo draugu radiofiziku.

Nikolajus šildėsi pas juos prie „buržuikės“ ne tiek šiluma nuo deginamų baldų, kiek pokalbiais. Šiedu galvojo, kaip jiems mirti, o štai jo pareikalavo ir jis apie mirtį negalvojo. Rozembliumas sakė, kad pareikalauti turėjo jo ir tik per nesusipratimą prasidėjo karas su vokiečiais – karas turėjo prasidėti su japonais Kinijos teritorijoje, o tada jau jis, rytų tyrinėtojas, būtų naudingiausias.

Tačiau daugiausia jie kalbėjosi mokslo klausimais. Nikolajus, niekada savęs nelaikęs mokslininku, godžiai prisiminėtos senos akademinės mokyklos blyksnius.

Kartą Nikolajus atėjo pokalbio viduryje – aptarinėjo kažkokius į teoriją netelpančius radiolokacijos duomenis.

- Na, įsivaizduokite, - kalbėjo Rozenbliumas, prikimšęs savo gintarinę pypkę į kažką iškeisto tabako. – Prisimenate istoriją apie Li Šiperį ir jo molinių kareivių, išlysiančių iš kapo, viziją? Tarkim, kad pasakojimai apie Cin Šichuandi3) pasirodys tikri. Tačiau iškart subraškės įsivaizdavimai apie pasaulį – aišku, kad žmonija daro begalę nereikalingų dalykų, tačiau du imperatoriai, kuriuos perrašinėtojo klaida padarė vienu Ci Šichuandi, buvo pragmatikais ir visai ne išprotėjusiais. Tik gaila, kad praeitą savaitę mirė akademikas Daškevičius, jis galėtų patvirtinti savo pasakojimą apie tai, kad sistematikoje yra tokia sąvoka - incertae sedis, t.y., neaiškios padėties taksonas, vienu žodžiu, neaišku, kam priskirti tą tipą. Tai neaiškaus tipo esybė – kuri tradiciškai ar dėl kitų priežasčių neaprašė kaip atskiro tipo, o kitų tipų sąvadas nepritaikomas. Ir štai mokslininkas jį atmeta – nėra paaiškinimų kai kuriam reiškiniui,tiesiog nėra. Ir štai į sceną išeina šarlatanas ir vysto savo teoriją.

- Aš pas save susidūriau su tuo, - kalbėjo radiofizikas, kuriam perėjo pypkė. – Yra radijo bangų sklidimo ir atspindžio problemų, netelpančių nė į kokius rėmus. Ką su tuo daryti – visiškai neaišku. Tačiau ateina šarlatanai ir ima tuo pagrindu daryti išvadas apie erdvę ir laiką – ta pati Tuščiavidurės Žemės teorija, pavyzdžiui...
- Tik kas iš mūsų tame kapstysis? – pypkę atgal atsiėmė Rozenbliumas. – Todėl, kad mes kaip tie išminčiai, kurie negali atsakyti į tiesioginį vieno kvailio klausimą. Mes turime nueiti šio kvailio kelią ir lėtai, raizgydami voratinklį, prilaikydami, kad nenukristų senas dviratis, karieta, kėdė be kojos, - brautis per tą užgriozdintą palėpę. Galiausiai mes suprasime, kad palėpėje nieko nėra, tačiau gyvenimas bus nugyventas, o mes taip ir neišpildėme savo paskirties.
- Visas reikalas mastelyje, - įsiterpė Nikolajus. – Mes tik sugrubinam skalę, - (radiofizikas linktelėjo) – ir mokslas juda pirmyn. Na, duomenys nedera, ir gerai. Surengti šokį aplink jį – buržuazinio gyventojo reikalas. Mūsų reikalas – eiti pirmyn.
- Turime tokią sąvoką, The Damned Data. Su ja susidūrėme radijo bangų atspindėjimo atveju, - ssavo laikėsi radiofizikas. – Tai matavimų rezultatai, pasirašyti ir paskelbti, tačiau niekur netelpa. Kai rutulinės teorijos mėgėjai, kurie mus apšaudys tarsi pagal valandas, atspausdino savąją radiolokacinį pasaulio žemėlapį, mums tiesiog pasisekė – dėl Hitlerio mes tą klausimą tiesiog išbraukėme iš dienotvarkės.
- Tai jums pasisekė, - supavydėjo Rozenbliumas, - mus, senuosius, labai stipriai veikia politinis aspektas. Na ir pinigai, kurių visada yra bet kuriame senajame palaidojime. Gerai, kad aš ne britų egiptologas, - apie mane neparašys, kad mane pasmaugė mumija tą akimirką, kai mane nunuodys konkurentas. Arba tiesiog neatves iki kapo neatremiamu faktu sugriaudamas statinį – kai atėjo profanai, daryti Egipte neliko ko.
Pasirodė, kad Sfinksai senesni už patį Egiptą, piramidės pastatytos nežinomu būdu – ten pastumti akmenis neįmanoma, - tačiau, kalba, buvo toks paslaptį atskleidęs amerikietis Edvardas Lidskalninas4), kuris vienas pats pasistatė milžinišką akmeninį namą. Kalbėjau su Arkadijumi Michailovičiumi Ostmanu... Po velnių! Ostmanas, atrodo, irgi mirė – čia ne privatus seminaras, o kažkoks pašnekesys su dvasiomis!..

Rozenbliumo intonacijoje nebuvo baimės, o tebuvo mokslinė nuoskauda. Jis suprato, kad mirtis, ben jau jam, neišvengiama, ir buvo jai pasiruošęs. Jis buvo pasirengęs netgi alkio psichozei, prasidėsiančiai vėliau, kai jis virs gyvuliu. Jis tai suprato, kad suvalgė savo šunį, su kuriuo nugyveno daug metų. Senasis šuo buvo suvalgytas; ir jis niekam nepasakojo, kad tada pajugo pabaigos neišvengiamumą.

- Tad štai, Lidskalninas4) pasistatė savo pilį, tačiau teismas įsakė ją nugriauti. Tada jis ją per kelias dienas perkėlė į kitą vietą – samdė sunkvežimius, juos išvarydavo už užtvaros, o tada ryte paaiškėdavo, kad jie pakrauti akmens blokų. Perstatė iš naujo, beje, vienas. Nelaimingasis Ostmanas parašė laišką, norėjo nuvažiuoti pažiūrėti, tačiau buvo ne laikas važinėjimams... Arba štai Krištolinės kaukolės. Žinote apie jas?

Apie kaukoles niekas nežinojo, tačiau Rozenbliumas nusprendė nenukrypti į šalį ir tęsė:
- Ir čia gauname paradoksą: kaip sąžiningi mokslininkai, privalome pripažinti, kad nežinom, ar tai šarlatanizmas, ar atradimas. Tačiau mums, tarybiniams mokslininkams, pasisekė – turime partorgus, prisiimančius atsakomybę. Marksizmo skalpelis nurėžia nereikalinga – tiesa, kartais su mėsa. Štai mano kolegos su siaubu kalbėjo, kad kasinėjimo vietoje atrado geležinius peilius bronzos amžiaus kapavietėse. Kilo tikra beprotybė, kai akademika, gerbiami žmonės, rovėsi nuo galvos plaukus, o pasirodė, kad kurmiai juos atitempė iš kito, gretimo kapo.

Radiofizikas, pasikrenkšdamas, į krosnelę pasisuko kitu šonu:
- Reikalas ne baimėje – aš juk materialistas, - kad tirsiu įtartiną temą. Nepaaiškinsiu kokios nors Tuščiavidurės Žemės paslapties, o tai bus į naudą vokiečių fašizmui. Jau geriau aš radijo bangomis valdomą sprogdiklį išrasiu. Marksismas senai paaiškino, kad Žemės plokštuma tęsiasi iki begalybės, o Einšteinas įrodė, kad judant link neegzistuojančio krašto, t.y. į begalybę, daiktai ima keisti geometriją ir virsti tašku. O kas, jei kraštas yra, kaip senovinėse graviūrose, kuriose žmogus keturiomis žvelgia no skardžio į žvaigždes apačioje? Staiga jie išeis iš proto, sužinoję, kad mes atsidūrėme ne ant plokščios tvirtos žemės, o ledinio tirpstančio rutulio viduje?..

Ledas iš tikro supo merdėjančius profesorius. Buržuikėje mirinėjo antikvariniai baldai, o ryte pabudęs Nikolajus, tarsi trupinius kišenėje, perrinkinėjo atmintyje įstrigusias pokalbio skeveldras.

Ir vėl visas dienos valandas Nikolajus leido virš plokščios Žemės žemėlapio. Jis dirbo neatsitiesdamas – tiesiogine ir perkeltine prasme. Net miegojo susikūprinęs, ant vaikiško čiužinio greta buržuikės, kurioje degė seni brėžiniai ir OSOAVIACHIMO plakatai. Vadovylė leido jam atsitiesti tik vieną kartą – 42-ųjų pavasarį. Tada jį iškvietė pas instituto direktorių. Vadovas sėdėjo už savo stalo, tačiau Nikolajus iškart suprato, kad svečias, įsitaisęs ant palangės, kur kas svarbesnis. Svečias buvo su dviem „pabėgiais“ ant avietinių antpečių – ne toks jau aukštas laipsnis, kiek valdžios buvo atėjūne. Nikolajus iš karto net neatkreipė dėmesio į konjaką ir šokoladą ant stalo – apie kurių egzistavimą jis užmiršo per blokados žiemą.

Svečias iškart paklausė apie „Blokatorių NN“ – tai buvo senas Nikolajaus išradimas, dar iš 30-ųjų pradžios. Jis sugalvojo miltelius, išbarstančius radijo bangas, kuriais buvo galima lėktuvus padaryti visai nematomais lokatoriuose. Tada jis vos neišplito – tačiau ankstesnis instituto viršininkas staiga dingo, dingo ir jo pavaduotojas, ryte į darbą neatėjo ir projekto vadovas, tad Nikolajus suprato, kad jo „Blokatorius NN“ – nereikalingas išradimas, o gal net ir žalingas.

Tačiau dabar, per pirmąjį karo pavasarį, paaiškėjo, kad buvo ne taip. Nikolajus iš svečio su dviem juostelėmis nelaukė nieko gera – tasai galėjo pasiūlyti kvailą pasiūlymą, kurio negalima atsisakyti. Pvz., blokatoriumi nudažyti vieną iš dviejų išlikusių dirižablių, pastatytų transokeaniniui skrydžiui prie Pasaulio Krašto, tačiau taip niekad ir nepakilusių.

Bombarduojančių dirižablių perspektyvas Nikolajus visada vertino labai skeptiškai. Tačiau tai, ką jis išgirdo, jį visai sutrikdė – jo klausė, ar galima per kelias dienas pagaminti kelias tonas miltelių, tinkamų išbarstymui.

Leningrado fronto aviacijos tolimojo bombardavimo pulkas buvo pavaldus jam, žmogui apdribusiu civiliu kostiumu. Milžiniškos keturmotorės mašinos laukė, kol į bombų skyrius įrengs purkštuvus, o kiekvieną iš aparatų Nikolajus patikrino asmeniškai.

Dieną prieš išskrendant aerodromą „perdengė“ „junkersai“ – duobes pakilimo take užtaisė greitai, tačiau žuvo pulko šturmanas. Bendrame samyšyje Nikolajus suignoravo įsakymą likti aerodrome. Per šturmano kabinos stiklą jis žiūrėjo, kaip kyla milžiniški „Petliakovai“5) ir dingsta ryto rūke. Kai nuo žemės atsiplėšė ir jo lėktuvas, Nikolajus pajuto pilną, tikrą laimę.

Jis kelias valandas kiūtojo palinkęs virš plokščios jūros žemėlapio. Jis apžiūrinėjo ratus ir strėlytes meteorologiniame žemėlapyje, spėliojo apie oro frontų ribas ir jų judėjimo greičius. Vėl gaudavo naujus meteorologinius duomenis ir vėl braižė oro srautų judėjimą virš Baltikos. Beje, visa Baltika jo nedomino – jam buvo svarbi tik negirdėta Riugeno sala1). Tik toji vieta, prie kurios artėjo bombonešiai, - du jų sudužo kildami, o du jų numušė iškart. Dar du nukrito sugedus varikliams ir virš jų visiems laikams užsivėrė tamsūs vandenys.

Tačiau štai pulko likučiai praskrido Bornholmą6) ir pasiekė Riugeną1). Rikiuotė buvo suardyta, ir dalis mašinų, taip ir nepastebėta priešlėėktuvinės gyvybos, atskrido iš Pomeranijos pusės, o kita dalis artėjo iš šiaurės.

Iš užduoties tesugrįžo tik trys ekipažai – ir jo draugai buvo treti, paskutiniai parskridę su garbės žodžiu ir vienu sparnu. Nikolajus po metų, 43-iųjų pradžioje gavo Raudonosios žvaigždės ordiną, - tik dabar jį teikė ne Kremliuje, ir senukas smaila barzdele jau nekratė jo rankos. Jį paprašė tiesiog pasirašyti specdalyje ir išdavė raudoną dėžutę su ordinu ir apdovanojimo knygutę. Formuluotė buvo plati: „Už pavyzdingą vadovavimą užduočiai“.

Istorija pasibaigė; jis privalėjo viską užmiršti. Vėliau paaiškėjo, kad tas apdovanojimas buvo susietas su įsakymu dėl kinematografininkų, - tad daugelis manė, kad ordinas gautas už kažkokią kino kroniką, nufilmuotą apsuptame Leningrade.

Tai padėjo užmiršti. Jis ir užmiršo – ilgiems trim metams.

Tik pirmais pokario metais, kai atskrido į tarybinę okupacinę zoną paimti trofėjinės įrangos, istorija gavo tęsinį. Jį vėl išsikvietė vadovybė – ir jis vėl išvydo tą patį žmogų, nuo kurio taip pat emanavo valdžia. Tik dabar tasai buvo su auksu siuvinėtu munduru. Nikolajui iškart padavė pasirašyti kelius konfidencialumo dokumentus, o tada prieš save pamatė asmeninę vokiečio Bergo bylą. Vertimo į rusų kalbą eilutės, antrasis mašinraščio egzempliorius, nuotraukos ir brėžiniai – Bergas mirė koncentracijos stovykloje savaitė iki ten įsiveržiant Raudonosios armijos kuopai, apsaugą traiškančią vikšrais.

Nikolajaus nė karto neklausė apie tą skrydį virš Baltijos, jį prašė įvertinti kai kurias Bergo bylos technines detales.

Pirmosiose nuotraukose Bergas buvo džiugus ir linksmas – štai vasaros forma apsikabinęs su Geringu, o štai greta radaro toje pačioje Riugeno saloje1).

Bergas bandė įrodyti, kad Žemė yra sferos formos, o toji sfera randasi bekraštėje kosminio ledo erdvėje. Nukreipęs lokatorius aukštyn, jis laukė atspindžio nuo priešingos tuščiavidurės Žemės sienos.

O jis, Nikolajus Nikolajevičius, kurio nesimatė nuotraukose, tačiau neabejotinai esantis kažkur fone, už debesų, „Petliakov-8”5) bombonešyje5), susirietęs virš plokščios žemės žemėlapio, buvo vykdančiu svetimą, aukštesniąją valią, nužudė buvusį lakūną Bergą.

Paskutinėse nuotraukose į Nikolajų žvelgė niūrus senokas su kiteliu ir neaiškiais skiriamaisiais ženklais. Bergas merdėjo, jis buvo pasmerktas nuo tos akimirkos, kai į darbinę padėtį pasisuko purkštuvų tūbos ir „Blokuotojas NN“ iš presuotų miltelių virto debesimi virš Riugeno. Ne, netgi nuo to momento, kai Nikolajus, nepatogiai žingsniuodamas su veltiniais, įsliūkino į šturmano kabiną. Tuščiavidurės Žemės modelis

Bergui nepadėjo niekas, netgi draugystė su Geringu (jie kartu skraidė Pirmojo pasaulinio karo metais). Bergą sunaikino ne Himleris, o grupė tokių pat pseudomokslininkų, kaip ir pats buvęs lakūnas Bergas. Jie skleidė ne mažiau fantastinę rutulio formos Žemės teoriją, tačiau ne tuščiavidurės, skrendančios kosmine erdve tarsi patrankos sviedinys. Himlerio vorai sugraužė vargšą Bergą, buvusio po Geringo „stogu“, pasinaudojęs nesėkmingu eksperimentu Riugeno saloje.

Bergas negavo atspindžio nuo hipotetinės priešingos žemės pusės – ir buvo pasmerktas.

Kalbėjo, kad Bergas draugavo su žinomu nacizmo teoretiku Hauschoferiu ir kad, kai šis nusišovė 46-ais neaiškiomis aplinkybėmis, pirmu dalyku, kurį paėmė amerikiečiai, buvo jo susirašinėjimas su vargšu išprotėjusiu geografu.

Nepaisant „geležinės uždangos“ duslaus žvangesio, plokščias pasaulis buvo vieningas ir visos jo jėgos nuo centro iki Pasaulio Krašto vieningai saugojo paslaptį.

„Blokuotoją NN“ vėliau tobulino – bet jau be jo, ir netrukus jo inicialai dingo iš pavadinimo. Idėja pasirodė esanti vaisinga ir buvo plačiai taikoma raketų kūrime, o jis užsiiminėjo savo knygomis, o per susitikimus jam plojo pionieriai, kurie jam rišo kaklaraiščius (jų susikaupė dvi dešimtys).

Tik kartais jis prisimindavo tą nelaimingą vokietį, netikėjusį, kad Žemė plokščia. Ir su metais jis juo tikėjo vis labiau.

Jo senas draugužis, kurio kalbų jis klausė prie vos šiltos buržuikės blokados metu, po karo tapo akademiku. Jis trumpam dingo, tačiau, grįžęs kažkur iš rytų, kur plaikstėsi nedidelio karo liepsna, mėgavosi šlove. Pasigėręs po iškilmingų pietų Akademijoje, jis prigriebė ten pasimaišiusį Nikolajų už sagos ir ėmė pasakoti apie naują Michelsono bandymų interpretaciją. Kalba buvo sklandi, tačiau staiga naujai iškeptas akademikas užsikirto. Jo akyse Nikolajus išvydo baimę, kurios nebuvo tada – šaltą ir alkaną 42-ųjų žiemą.

Akademikai, beje, tas pavėluotas atsargumas nepadėjo, – jis pradingo lygiai taip pat, kaip ankstesni Nikolajaus viršininkai. Nepadėjo jo laipsniai ir ordinai – matyt, buvo pernelyg plepus ir kituose susibūrimuose.

Nikolajus vėl liko vienas su paslaptimi – ir trapūs senų knygų puslapiai buvo maža pagalba. Buvo užmiršti ir senovės autoriai, o vėliau kitoje, baisioje lagerių nežinomybėje sudūlėjo jų vertėjai. Viduramžiais pakėlę galvas prieš pasenusias Pitagoro ir Aristotelio teorijas, kuriuos sodino į kalėjimus už kalbas apie plokščią Žemės prigimtį, citavo savo oponentus – ir už tų citatų išliko dalis tiesos. Kai 6-me amžiuje buvo paskelbta Kozmos Indikoplovo „Krikščioniškoji topografija“, šis išsilavinęs pirklys pirmasis iš europiečių priartėjęs prie Pasaulio Krašto, tapo tik pirmuoju mokslo kankinių grandinėje. Mat Biblija tiesiai nenurodo, ar Žemė apvali, ar jos plokštumas, tiesa, ne visai glotnus, nutįsta į begalybę. Didieji atomistai, Leukipas ir Demokritas, buvo už plokščią Žemę, tačiau Demokritas numatė skylę Žemės begalinėje plokštumoje. Senovės autorių ginčą tada išspendė palaimintasis Augustinas, paskelbęs tą temą žalinga, nes nesusijusią su sielos išgelbėjimu.

Nuo tada kalbėti apie tuščiavidurę Žemę tapo kažkaip nepadoru, kaip apie kokį Amžinąjį variklį.

52-ais Nikolajus papuolė į vulkanologų ir meteorininkų diskusiją, negalinčių susitarti dėl Mėnulio sandaros. Ten prie jo priėjo jaunas vyriškis ir, paslapčiom apsidairydamas, pradėjo klausinėti apie Bergą. Tas vaikinas kažką žinojo, tačiau jis painiojosi, net paraudo nuo savo drąsos.

Nikolajus nutaisė tuščią veidą ir susidomėjo kažkokiu kitu klausimu. Tačiau buvo aišku, kad paslaptis bręsta, brinksta ir ji ilgai viduje jo neišsilaikys.

Virš plokštumos iškilo pirmieji kosminiai aparatai – antrasis kosmonautas Titovas aptiko erdvės išsikreivinimą, kurio dėka grįžo beveik į tą patį tašką. Apie magnetinį išsikreivinimą buvo paskelbta tūkstančiai straipsnių, tačiau Nikolajus tik raukėsi skaitydamas jų antraštes.

Žemės plokščios savybės buvo žinomos nuo Viduramžių – kiekviename fizikos vadovėlyje puikavosi senioko vienuolio kepure piešinys. Plokščia Žemė ir dangaus sfera

Kartais Nikolajus Nikolajevičius prisimindavo tą kančių išdžiovintą senioką – tokį, koks vaizduotas piešiniuose.

Štai senis teisme, jį velka prie laužo, tačiau iš dūmų kamuolių pasigirsta: „O vis tik ji plokščia!“

Jis įsivaizdavo tarsi jį patį vilktų į bausmę, ir visu savianalizės negailestingumu suprato – jis neimtų šaukti. Reikalas nepasiekė nei laužo, nei teismo.

Plokščia ar apvali – jam buvo vis viena, su kuo sutikti.

Jis parašė dešimtis knygų – tame tarpe mokslo populiarinimo, - ir prieštaravimų nekilo.

Bet kas, jei Žemė – tai tik tuščia sfera kosminio ledo centre? Ar galėjo seniokas-vienuolis taip lengvai priimti mirtį, jei būtų žinojęs, kad miršta ne už tiesą, o už mokslinį suklydimą? Štai taip lengvai – žengti į ugnį, tačiau tuo abejojant.

Tuščias butas gyveno tūkstančiais garsų – štai laiką skaičiavo tiksiai, tarsi pasakų voveraitė triauškintų riešutus, štai tarsi laukinis žvėris sukriokė madingas šaldytuvas. Nikolajus sėdėjo prie rašomosios mašinėlės ir švarus popieriaus lapas, įkištas tarp velenėlių, vaipėsi prieš jį.

Tame lape buvo paslaptis, tačiau baimė dėl savo gyvybės nepaliko. Laikas bėgo tarsi vanduo iš krano. Jis girdėjo lašų kapsėjimą į špižinę vonią ir krūpčiojo.

Gyvenimas buvo nugyventas – sąžiningas šaunus gyvenimas, šalis juo didžiavosi, jis buvo mylimas šeimoje ir sąžiningas knygose.

Atėjo laikas rinktis – ir jis suprato, kad galima išrėkti tiesą į erdvę. Jis žinojo, kad būtent taip pasiielgė dvaro barzdaskutys, kuris, svyruodamas nuo savo paslapties svorio, nuėjo prie upės ir kalbėjo į duobę, kad Žemė išgirstų, kas karalius turi asilo ausis. Kad prie upės papasakotų apie plokščią ir drėgną Žemę, barzdaskučiui irgi reiktų nemažos drąsos.

Nikolajus Nikolajevičius pradėjo spausdinti, pirmos pastraipos išsiliejo automatiškai – tačiau esmė bus toliau.

Maži žmogeliukai vyks į Mėnulį. Į Tuščiavidurį Mėnulį – kam reikia, tas viską supras.

Ne, kažkoks kvailas tų veikėjų pavadinimas – „žmogeliukai“. Tegu būna „kurmiukai“. Kurmiukai vyks į Mėnulį ir pamatys tarsi kauliuką tuščiavidurio rutulio viduje, nuostabų naują į save panašių pasaulį.

Pastabos

1) Riugenas (Rugen) – stambiausia Vokietijos sala Baltijos jūroje į rytus nuo Hidenzės; apie 77 tūkst. gyv.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945 m. gegužės 4 d. salos garnizonas be mūšio pasidavė rusų kariuomenei.

2) Michailas Kalininas (1875-1946) – rusų revoliucionierius, tarybinis partinis ir valstybės veikėjas, pirmasis TSRS Aukščiausios Tarybos pirmininkas. Palaidotas Kremliaus sienoje, jo garbei pavadinti trys Rusijos miestai (tarp jų Tverė ir Kioningsbergas - Kaliningradas).

3) Cin Šichuandi (259-210 m. pr.m.e.) – pirmasis Cin dinastijos imperatorius, užbaigęs Kariaujančių valstybių laikotarpį. Suvienijo vidinę Kiniją. Jo kape raste terakoninė armija. Įrengė trijų juostų kelių tinklą, pastatė Didžiąją kinų sieną.

4) Edvardas Lidskalninas (Edward Leedskalnin; Edvards Liedskalninš, 1887-1951) – ekscentriškas latvių kilmės amarikietis, skulptorius mėgėjas, Floridoje pasistatęs „Koralų pilį“. Plokščia Žemė ir dangaus sfera Pagarsėjo ir neįprastomis teorijomis apie magnetizmą, ją išdėstęs savo knygose.

5) PE-8 (Petliakovas) – tolimojo veikimo 4-variklis bombonešis, naudotas Antrojo pasaulinio karo metais. Jis naudotas ir „moraliniams reidams” siekiant pakelti tarybinių žmonių dvasią – todėl buvo labai „patrauklūs” vokiečių naikintuvams.

6) Bornholmas - Danijai priklausanti salų grupė pietvakarių Baltijos jūroje, 170 km į rytus nuo Kopenhagos; per 40 tūkst. gyv. 1945 m. gegužės 12 d. ją užėmė rusų desantininkai, palikę ją 1946 balandžio 5 d.

Fantastikos skyrius
Pusiaudienio pasaulis
Mėnulio urvų pabaisos
I.Proninas. Rusiška idėja
Janušas A. Zaidelis. Riba
A. ir B. Strugackiai. Narcizas
N. Kaliničenko. Dramblio kaulo tiltas
A.Jachontovas. Kontrakto terminas baigiasi po ...
P. Kopylova. Raudonos burės ir pilka mašina
Naujasis kolonizavimo protokolas
Sergejus Breinas. Atpildo mašina
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Sergejus Breinas. Anomalija
Į kur pakvietė Aelita?
J.Kudlakas. Simbiozė
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis