Thomas Huxley – išgarsėjęs anglų savamokslis  

Thomas Henry Huxley Thomas Henry Huxley (1825-1895) – anglų biologas, pravardžiuotas „Darvino buldogu“, nes palaikė jo evoliucijos teoriją. Jo garsusis 1860-ųjų ginčas su S. Wilberforce buvo svarbus evoliucijos teorijos pripažinimui bei jo paties karjerai. Tai pat Huxley įvedė agnosticizmo terminą, kuriuo apibūdino savo požiūrį į teologiją. Rašytojas Aldous Huxley buvo jo anūkas.

Tomas gimė 1825 m. gegužės 4 d. Ealing‘e (tada kaime Middlesex‘e) 8-ių vaikų išsilavinusių tėvų šeimoje, priklausančiai viduriniajai klasei). Tėvas buvo matematikos mokytoju; ir uždarius Ealing’o mokyklą šeima patyrė finansinius sunkumus. Tad Tomas formaliai mokėsi tik 2 metus. Tačiau jis sėkmingai mokinosi pats – skaitė T. Karleilas,  J. Hutton'o „Geologiją“, Hamiltono „Logiką“. Išmoko vokiečių kalbą, kuri jam pravertė verčiant vokiškus tekstus Č. Darvinui. Išmoko lotynų kalbą ir pakankamai gerai graikų kalbą, kad galėtų originalo kalba skaityti Aristotelį. Vėliau tapo žinovu apie bestuburius, o tada ir apie stuburinius – vėlgi kaip savamokslis. Buvo gabus piešimui ir iliustravo savo publikacijas apie jūrų bestuburius. Vėlesniuose debatuose apie mokslą ir religiją jo teologinės žinios buvo gilesnės nei jo oponentų.

Paauglystėje trumpiems laiko tarpams buvo kelių praktikuojančių medikų pagalbininku. 17 m. amžiaus jam leista studijuoti Raudonojo kryžiaus ligoninėje, 1845 m., vadovaujant W. Jones, paskelbė pirmąjį savo straipsnį apie iki tol nežinotą plaukų šaknies vidinį apvalkalą (dabar vadinamą jo vardu). Būdamas 20 m. amžiaus išlaikė pirmuosius bakalauro egzaminus Londono un-te, laimėdamas aukso medalį anatomijos ir fiziologijos srityse, tačiau neatvyko į baigiamuosius egzaminus ir todėl oficialiai neturi universitetinio laipsnio. Tačiau jo egzaminų rezultatai buvo pakankamas pagrindas įstoti į Karališkąjį laivyną.

Jis buvo priimtas chirurgo asistentu į HMS „Rattlesnake“, kuris 1846 m. gruodžio 3 d. išplaukė link Naujosios Gvinėjos ir Australijos. Vos pasiekęs pietų pusrutulį, Tomas ėmėsi tyrinėti jūrų bestuburius ir apie savo atradimus siuntė rašinius į Angliją, kur jie buvo publikuojami padedant E. Forbes. Jo darbai buvo pripažinti ir, jam grįžus 1850-ais, jis buvo priimtas į Karališkąją draugiją, o kitais metais netgi išrinktas į jos tarybą. Tyrinėjimus, atliktus kelionės metu, publikavo dviejuose tomuose.

1854 m. T. Huxley pasitraukė iš laivyno ir tapo gamtos mokslų profesoriumi Karališkoje kalnakasybos mokykloje, o kitais metais Geologijos draugijos natūralistu. Užimdavo ir įvairias kitas pareigas. 31 m. amžiaus užėmė Kalnakasybos mokyklos gamtos istorijos katedros vedėjo pareigas, iš kurių pasitraukė 1885-ais dėl ligos. 1890-ais persikėlė į Eastbourne, kur rengė 9 tomų „Rinktines esė“. 1894 m. išgirdo apie Java Australian woman, Drawing by Huxley saloje E. Dubois surastą pitekantropą (dabar vad. Homo erectus; žr. >>>>>). 1995 m. birželio 29 d. mirė nuo infarkto. Palaidotas šiaurės Londono St. Marylebone kapinėse. Nebuvo išsiuntinėti kvietimai į laidotuves, tačiau į jas susirinko pora šimtų palydinčiųjų.

Nuo 1870-ųjų kiek pasitraukė iš mokslinių tyrinėjimų dėl plačios visuomeninės veiklos. Yra gavęs aukščiausius Britanijos apdovanojimus, o 1873 m. Švedijos karalius T. Huxley (kartu su Hooker'iu ir Tyndaliu) įšventino į Šiaurinės žvaigždės ordino riterius.

Evoliucijos teorija ir Huxley palaikymas buvo daugelio satyrikų taikiniu – sukuriant nemažai karikatūrų ir jumoristinių kūrinių.

Paleontologija ir darvinizmas

Savo, kaip paleontologo, karjeros pirmoje pusėje T. Huxley buvo linkęs manyti, kad pagrindinės stuburinių grupės (kaip paukščiai ir žinduoliai) atsirado palaeozolio eroje. Vėliau jis atsisakė daugelio konservatyvių pažiūrų ir prisidėjo prie srities vystymosi.

Plokščiapelekių žuvų (kaip koelakantų ir lung fish), kurių vidinis skeletas prie pečių ar dubens pritvirtintas vienu kaulu (žastikauliu ar femur) tyrinėjimai priartino prie tetrapodų atsiradimo supratimo. Reptilijų fosilijų tyrinėjimai parodė, kad paukščiai ir reptilijos yra giminingi ir juos T. Huxley apjungė Sauropsida kategorijoje. Jo straipsniai apie Archaeopterryx ir paukščių kilmę įdomūs iki šiol.

Kita vertus, be to, kad žmogų laikė beždžionėms artimu primatu, T. Huxley nedaug tyrinėjo žinduolius, - su viena išimtimi. Kelionės po Ameriką metu jis Jeilo Peabody muziejuje pamatė puikų fosilinių žirgų fosilijų rinkinį. Iš jo aiškiai matėsi, kaip rūšis keitėsi keičiantis gyvenimo vietai – iš miškų keliantis į lygumas. Tai pasitarnavo T. Huxley įsitikinimui, kad yra teisinga Darvino skelbiama palaipsniui vykstanti evoliucija.

Pradžioje T. Huxley priėmėm „vystymosi teorijos“, o taip pat atmetė ir Lamarko transmutacijų teoriją, remdamasis tuo, kad yra per mažai įrodymų. Tačiau klausimas išliko – ir pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, ar aplamai vyko evoliucija. Darvino „Rūšių kilmė“ (1859) jį galutinai įtikino ir jis ėmėsi palaikyti natūraliosios atrankos teoriją. „Esu Darvino buldogas“, - sakėsi T. Huxley.

1860 m. S. Wilberforce „Rūšių kilmės“ plačią recenziją paskelbė „Quaterly Review“, į kurią T. Huxley atsakė debatais Britų asociacijos susirinkime Oksfordo un-to muziejuje birželio 30 d. Jis su draugais oponavo Oksfordo vyskupui, S. Wilberforce ir R. Fitzroy (HMS „Beagle“ kapitonui). S. Wilberforce netgi pasakė garsiąją ironišką frazę, klausdamas Huxley, ar jis kilęs iš beždžionės pagal motiną ar pagal tėvą. Huxley atrėžė, kad geriau jau būti kilusiam iš beždžionės, nei netinkamai panaudoti savo talentą ginčo metu. Šių debatų poveikis buvo didelis – nuo Huxley žinomumo padidėjimo iki profesionalizmo moksle. Jie parodė, kad jau negalima paprasčiausiai atmesti Darvino idėjų.

Beveik dešimtmetį T. Huxley skyrė ryšio tarp žmogaus ir beždžionių tyrimui. Tai tiesiogiai sukėlė jo konfliktą su R. Owen‘u. Debatai parodė, kad Huxley ne tik stiprus oponentas, bet ir jo gilesnes anatomijos žinias. Jo argumentacija apie beždžionės smegenis, jų skrodimai, parodė lyginamosios anatomijos svarbą.

T. Huxley tuo metu tyrinėjo ir žmonių fosilijas, 1862 m. tyrė neandertaliečio kaukolę ir jam buvo aišku, kad šio smegenų tūris nepaprastai didelis. Ne tokia produktyvi jo veikla buvo antropologijoje. Jis žmonių rases skirstė į 9 kategorijas, kurias aptarinėjo 4 grupėse: australoidai, negroidai, ksantokroikai ir mongoloidai.

T. Huxley požiūris ne visai sutapo su Č. Darvino, kuriam natūrali atranka buvo tinkamas evoliucijos pagrindimas, nes paaiškino daugelį faktų ir stebėjimų – t.y., ji sprendė problemas. Tuo tarpu Huxley buvo empirikas, tikintis tik tuo, ką mato – ir jis niekada nėjo toliau, nei sakydamas, kad mano, kad Darvinas yra teisus.
Australian wona, Drawing by Huxley

Religija ir agnosticizmas

Huxley buvo už Biblijos skaitymus mokykloje – nors tai gali būti tarsi nukrypimas nuo agnostinės pozicijos, tačiau jis laikė, kad Biblijos moralinis poveikis yra svarbesnis: „Neliepiu deginti laivo norint atsikratyti tarakonų jame“. Tačiau jis siūlė parengti suredaguotą Biblijos versiją, kurioje nebūtų klaidingų tvirtinimų. Ši idėja buvo atmesta, tačiau nepalaikytas ir siūlymas skirti pinigus mokiniams, lankantiems bažnytines mokyklas. Vis tik, Huxley indėlis į britų visuomenės sekuliarizaciją yra žymus. Jis buvo bet kokių organizuotų religinių formų priešininkas, o ypač Romos bažnyčios – netgi Leninas savo „Materializme ir empiriokriticizme“ pastebėjo, kad „Huxley... agnosticizmas buvo figos lapu materializmui“.

Paskutiniais metais T. Huxley nemažai rašė apie žmogiškumą. Jis bandė atsakyti į klausimą, ar biologija gali ką nors pasakyti moralės filosofijos klausimais. Pirmiausia, jis atmetė religiją kaip moralinį autoritetą. Toliau, jis tikėjo,kad mentalinės žmogaus savybės (emocijos, protas, socialumas) yra evoliucijos produktas. Tačiau vertybės ir etika nėra paveldimi – juos nusako kultūra ir žmonių pasirinkimas. Moralumas ir pareiga neretai kertasi su instinktais; etika negali būti išvesta iš kovos dėl išlikimo. Tad žmonės atsako už etinius pasirinkimus. Čia T. Huxley pažiūros visiškai priešingos nei jo draugo H. Spencerio.

Jis atmetė ir Ž. Ruso idėjas apie žmogų ir visuomenę: „Doktrina, kad visi žmonės yra, bet kuria prasme, ar buvo, bet kuriuo metu, laisvi ir lygūs yra fikcija, neturinti jokio pagrindo“.

Psichikos problemos šeimoje

Biografai kartais atkreipdavo dėmesį į psichikos sutrikimus Huxley giminėje. Tomo tėvas „suvaikėjo“ ir mirė Barmingo psichiatrinėje, psichinių problemų turėjo Tomo brolis George, miręs 1863 m. palikdamas nemažas skolas. 55 m. amžiaus brolis James (psichiatras) buvo „beveik išprotėjęs“. Jo mylima duktė, talentinga menininkė nuo psichinių sutrikimų kentėjo ilgus metus. Pats T. Huxley išgyvendavo depresijos periodus, ir dėl šios priežasties nusprendė pasitraukti iš pareigų 1885-ais (kai jam tebuvo 60 m.). Šio pobūdžio problemos siekė ir trečią kartą (du sūnaus Leonardo sūnūs kentėjo nuo depresijos).

Vyskupas ir beždžionė: jis to nesakė

1860 m. birželio 30 d. Oksforde vyko vienas žinomiausių mokslo disputų – tarp netikinčio Darvino teorijos propaguotojo T. Hakslio su Oksfordo anglikonų vyskupu Samueliu Vilberforsu1). Pagal populiarią versiją, vyskupas, pasibaigus visiems argumentams, paklausė Hakslio: per senelio ar senelės liniją jis kilo iš beždžionės? Į tai Hakslis atrėžė:
- Labiau linkęs savo protėviu turėti beždžionę nei vyskupą!

Nors pagal patikimesnius liudijimus, Vilberforsas pasakė kitaip:
- Ką bemanytų kiti, pats aš nenorėčiau zoologijos sode žiūrėti į beždžiones kaip į mano protėvius. Disputas dėl beždžionės

Disputo liudininko istoriko Džono Ričardo Grino2) laiške pateikiamas toks Hakslio atsakymas:
- Žmogui nėra ko gėdytis beždžionės kaip savo protėvio. Jei aš gėdyčiausi kokio nors savo protėvio, tai greičiausia tokio žmogaus – neramaus ir įvairiapusio proto, kuris nesitenkindamas abejotinais pasiekimais savo veiklos srityje, imasi tolimų jam mokslinių klausimų vien tam, kad [ ... ] atitrauktų klausytojus nuo tikros diskusijos temos, [ ... ] panaudodamas religinius įsitikinimus.

Pats Hakslis savo poziciją 1860 m. rugsėjo 9 d. laiške F. Daisteriui3) išdėstė kiek kitaip:
Jei klausimas keliamas tokiu būdu, aš būčiau linkęs savo seneliu turėti nelaimingą beždžionę nei žmogų, gausiai apdovanotą gamtos ir turintį dideles įtakos galimybes, kuris vis dėlto savo dovanas ir įtaką naudoja vien tam, kad rimtą mokslinę diskusiją paverstų pajuoka.

Anot jau mūsų laikais kilusios versijos, disputą vyskupas užbaigė senu teologiniu argumentu: kaip kad laikrodžio buvimas numano esant laikrodininką, taip pasaulio sandara numano esant jo Kūrėją. Į tai Hakslis atseit atsakė:
- Šešios amžinai gyvenančios beždžionės, spausdinančios šešiomis rašomosiomis mašinėlėmis po pakankamo laiko galėtų atspausdinti Psalmę, Šekspyro sonetą ir net visą knygą. Lygiai taip molekulių judėjimas po pakankamo laiko ir esant pakankamai materijos galėtų sudaryti patį vyskupą Vilberforsą.

Aišku, užrašuose apie disputą nėra nieko panašaus, o be to, nors rašomoji mašinėlė buvo užpatentuota 1833 m., išpopuliarėjo tik po 1878 m., kai imta pardavinėti „Remington-2“ 4). Pats Hakslis ir toliau tuo metu rašė ranka. „Beždžionės su rašomąja mašinėle“ – 20 a. išradimas6). Pirmas apie jas parašė prancūzų matematikas Emilis Borelis4) (straipsnyje „Mechaninė statistika ir negrįžtamumas“, 1913):
Įsivaizduokime, kad milijonas beždžionių išmoko atsitiktinai spaudinėti rašomosios mašinėlės klavišus ir kad [ ... ] tos beždžionės-mašinistės atkakliai triūsia po 10 val. į dieną su milijonu skirtingų rašomųjų mašinėlių. [ ... ] Metų gale tuose tomuose bus tikslus tekstas visų knygų visomis kalbomis, kurios saugomos stambiausiose bibliotekose..

Tačiau tą vaizdinį iliustruojanti idėja atsirado jau Antikos laikais. Cicerono „Apie dievų prigimtį“ išdėstytas epikūriečių mokymas apie pasaulio sutvėrimą iš atsitiktinio atomų judėjimo. Tą mokymą jis atmetė kaip neįmanomą:
Kodėl gi [ ... ] nepatikėt ir tuo, kad pagaminus [ ... ] dideliu kiekiu visas [lotyniškas] 21 raides ir numetus jas ant žemės, iš jų iškart susidarys Enijaus7) „Analai“.

Pastabos ir paaiškinimai

1) Samuelis Vilberforsas (Samuel Wilberforce, 1805-1873) – anglikonų vyskupas, teologas; disputuose pasižymėjo iškalba ir jumoru. Žinomiausi kūriniai: „Eucharistica“ (1839); „Agathos“ (1840); „Atgimimo laikas“ (1863) ir kt. Buvo Darvino evoliucijos teorijos kritikas. Žinomi jo debatai su T. Haksliu, vykę 1860 m. birželio 30 d.

2) Džonas Ričardas Grynas (John Richard Green, 1837-1883) - anglų istorikas, populiarios „Anglų tautos trumpos istorijos“ (1874) autorius. Tapo kunigu, kurio pamokslai pasižymėjo iškalbingumu ir rūpesčiu žmonėmis. Dėl sveikatos 1869 m. buvo priverstas palikti tarnybą ir įsidarbino bibliotekininku. Ketino parašyti kelis rimtus veikalus apie Anglijos istoriją, tačiau sunki plaučių liga privertė atsisakyti tų planų – suspėjo tik du tomus.

3) Frederikas Daisteris (Frederick Daniel Dyster, 1810-1893) - britų gydytojas ir gamtininkas, domėjęsis jūrų zoologija. 1866-72 m. buvo Tenbio miesto taryboje, 1878 m. buvo vienas iš Tenbio muziejaus steigėjų.

4) Rašomoji mašinėlė - buvo kuriame laipsniškai tobulinant. 1829 m. V. Ostinas patentavo „tipograferį“, laikomą pirmąja rašomąja mašinėle. Iki 1870 m. buvo užpatentuota daugelis spausdinimo mašinėlių. M. Schwalbach’as sukūrė veikiantį rašomosios mašinėlės prototipą, patentą įsigijo Densmore ir Yost’as, sutarę su „E. Remington and Sons“, gaminusia siuvimo mašinas, pradėti komercinę typewriter gamybą. Pirmoji buvo pagaminta 1873 m. ir tur4jo QWERTY klaviatūrą, tačiau rašomosios mašinėlės išpopuliarėjo po „Remington 2“ modelio (1878), turėjusios didžiąsias ir mažąsias raides, perjungiamas Shift klavišu.

5) Emilis Borelis (Felix Edouard Justin Emile Borel, 1871-1956) – prancūzų matematikas ir politikas. Kaip matematikas, žinomas darbais matų ir tikimybių teorijų srityse. 1921–27 m. paskelbė keletą straipsnių, pirmąkart aprašančių strategijos žaidimus. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

6) Begalinio beždžionių skaičiaus teorema: „Jei prie spausdinimo mašinėlių pasodintume begalybę beždžionių, galinčių spausdinti amžinai, tai viena iš jų kada nors būtinai atspausdintų kokį nors Viljamo Šekspyro kūrinį“. Ją perkėlus į Visatą, ji galėtų būti performuluojama taip: „Jei visata begalinė, tai, ką mes beįsivaizduotume, būtinai bus kur nors“. Teoremą išpopuliarino astronomas seras Arturas Edingtonas. Ji buvo panaudota R. Malonio fantastiniame apsakyme „Nepalenkiama logika“, o taip pat buvo minima D. Adamso knygoje „Keliautojo autostopu gide po galaktiką“.

7) Kvintas Enijus (Quintus Ennius, 239-169 m. pr.m.e.) – Romos poetas, „Romos poezijos tėvas“, parašęs epinę poemą „Analai“, kuri perteikia Romos istoriją nuo Enėjaus atvykimo į Italiją (204 m. pr.m.e.) iki 178-175 m. pr.m.e. įvykių.

Mąstymo aušra
Apmatai: Moralumas
Žemė - beždžionių planeta
Genijaus keliai ir klystkeliai
Škotai – geologijos pradininkai
P. Fejerabendas prieš mokslą
Naujausias kreacionizmo veidas
Genetikai žmogų kildina iš Afrikos
Sadomazochizmas „Užsispyrėlės sutramdyme“
Kitokia žmogaus tvėrimo interpretacija
El. dalelių simetrija persmelkia viską
Alternatyvios žmogaus kilties teorijos
Kanto refleksija niutoniškame moksle
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
Įvairiapusis Ričardas Feinmanas
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Saulė sukelia čiaudulį
Smegenys yra tampomi
Kriptozoologija
Neandertalietis
Froido kelias
Frenologija
Vartiklis