Žemė - beždžionių planeta. Vartiklis

[ Žinoma, daug kam nepatinka giminiuotis su gorila, orangutangu ar makaka, bet nieko nepadarysi – ta giminystė, nors ir tolima, vis dėlto egzistuoja. Genetiškai esi žmogus ir gali būti ne tik žmogiškas, bet ir beždžioniškas...

Žmogus yra visuomeninis padaras, o visuomenė turi savus, ne genetinius dėsnius; ir žmogus, gimęs kaip genetinis „gamtos vaikas“, turi norom nenorom visuomenėje apsidairyti, prie jos prisiderinti ir pagalvoti apie savo ateitį joje.

Senovės genčių nariai – medžiotojai, žvejai – gerai žinojo žmonių, žvėrių, paukščių ir kitų gyvūnų būdą, taikėsi prie jų, o į negyvus, ypač nejudančius daiktus žiūrėjo kaip į dorojamąją (valgomąją ar dirbamąją) medžiagą. Prie gyvų padarų reikėjo įprasti, o daiktai atrodė savaime aiškūs: pakako žinoti, ar jie dega, skyla, linksta, tirpsta... tad žmogus buvo „pasaulio matas“, bent taip elgėsi. Kalbėjosi su visais pasaulio gaivalais. Pasakose leido gyvūnams ir daiktams elgtis kaip žmonėms. Viskas, kas juda (vėjas, upė) atrodė gyva ir įasmeninta.

Paleontologija nuėjo ilgą kelią nuo 1812 m., kai Ž. Kiuvjė pareiškė: „l’homme fossile n’existe pas“ (žmogaus fosilijų nėra). Jam atrodė keista, kad primatai galėjo egzistuoti kartu su išmirusiais gyvūnais – mastodontais ir kt. Tik ironiška, kad pats Ž. Kiuvjė 1822 m. aprašė tai, ką vėlesni mokslininkai laikė pirmąja primatų fosilija, Adapis parisiensis, rastą prie Paryžiaus esančiose kreidos kasyklose – lemūrą, kurį jis klaidingai palaikė kanopiniu. Netrukus po Ž. Kiuvjė mirties, 1837-ais jo mokinys L. Lartė aprašė pirmąją pripažintą primatų fosiliją – tai buvo Pliopithecus žandikaulis iš pietryčių Prancūzijos. O dar po 20 m. tas pats Ž. Lartė Pirėnuose surado didžiosios beždžionės, Dryopithecus, fosiliją.
Per likusią 19 a. ir 20 pradžios dalį Europoje buvo atrasta daugiau beždžionių fosilijų, tačiau 3-me dešimtm. dėmesys nukrypo pietų Aziją (Indiją, Pakistaną) bei Afriką ir apie Eurazijos beždžiones buvo beveik užmiršta, kurioms dėmesys atgimė paskutiniais dešimtmečiais. ]

Šiuo metu Žemėje gyvena vos kelios beždžionių rūšys. Tuo tarpu mioceno laikotarpiu (prieš 22-5,5 mln. m.) Žemė buvo tikra beždžionių planeta – joje klajojo apie 100 beždžionių rūšių. Proconsul gyveno rytų Afrikoje, Oreopithecus Italijoje, Sivapithecus pietų Azijoje, taip pat Ouranopithecus bei Dryopithecus Graikijoje ir vakarų bei centrinėje Europoje, - kurios, kaip manoma, davė pradžią Afrikos beždžionėms ir žmonėms. Darvinas „Žmogaus kilmėje“ (1871) parašė:
„Tad tikėtina, kad Afrikoje anksčiau gyveno išnykusios beždžionių rūšys artimos gorilai ir šimpanzei; ir tos dvi rūšys dabar yra artimiausios žmogaus giminaitės, todėl labiau tikėtina, kad mūsų pirmieji protėviai gyveno Afrikoje nei kitur„.

Tuo metu dar nebuvo žinoma jokių beždžionių ar hominidų fosilijų Afrikoje, tačiau dabar jau beveik tikrai žinome, kad mūsų artimiausias giminaitis, šimpanzė, tikrai kilusi Afrikoje maždaug prieš 6-8 mln. m. Vis tik iš tikro viskas daug sudėtingiau, nei Darvinas galėjo įsivaizduoti. Ir didėjantis fosilijų kiekis leidžia spėti, kad paplitusi nuomonė apie žmogaus kiltį Afrikoje gali būti ir klaidinga. Eurazija irgi yra labai tikėtina žmogaus kilmės vieta.

Kaip ir šiuolaikinės beždžionės, mioceno laikotarpiu jos labai skyrėsi dydžiu – mažiausios tesvėrė apie 3 kg, o didžiausių svoris siekė ir 80 kg. Skyrėsi ir savo mityba. Vis tik jos išsiskyrė savo judėjimo būdu. Ankstyvojo mioceno periodo beždžionės keliaudavo medžiais „ant visų keturių“ – tai lėmė jų kūno sandara. Kaip pavyzdį, imkime geriausiai žinomą Prokonsulą, kurio gana pilnos fosilijos rastos Kenijos Rusinga saloje. Kaip ir visos išnykusios beždžionės, jis neturėjo uodegos. Tačiau jo galūnių judrumas dar nebuvo pakankamai išsivystęs, o smegenų dydis buvo mažesnis, nei šiuolaikinių beždžionių.

Dauguma ankstyvųjų mioceno beždžionių išmirė. Tačiau bent viena jų - galbūt Afropithecus iš Kenijos – prie kokius 16,5 mln. metų persikėlė į Euraziją. Maždaug tuo metu jūrų lygis nukrito ir atsivėrė praėjimas iš Afrijkos į Euraziją. Juo į naujas žemes persikėlė drambliai, graužikai, kanopiniai, pvz., kiaulės ir antilopės, keletas egzotiškų gyvūnų (kaip vamzdžiadantis) ir primatai.

Atrodo, kad beždžionės kėlėsi pro Saudo Arabiją, kur rastos Heliopithecus (artimo Afropithecus) fosilijos. Abi šios rūšys turėjo storą dantų emalio sluoksnį, pritaikytą kieto maisto (pvz., riešutų ir kitų kevalinių) valgymui. Galbūt ši savybė leido joms įsikurti Eurazijos miškuose vartojant maistą, netinkamą prokonsului ir daugeliui kitų to meto beždžionių. Su laiku jūros lygis vėl pakilo ir praėjimą apsėmė.

Naujose sąlygose primatai prisitaikė ir didėjo jų įvairovė – per 1,5 mln. metų laikotarpį žinomos bent 8 jų formos. Tai parengė dirvą didžiųjų beždžionių ir hominoidų atsiradimui. Bet tik neseniai paleontologai ėmė suvokti, kokį svarbų vaidmenį tam turėjo Eurazija. Nauji radiniai parodo, kad maždaug prieš 16,5 mln. metų Eurazijoje gyveno beždžionės su stambiais žandikauliais ir stipriais kramtomaisiais dantimis (Griphopithecus), kokių tuo metu nebuvo Afrikoje. Tai leidžia spėti, kad kai kurie hominoidai pradėjo vystytis Eurazijoje, o paskui grįžo į Afriką, kur užsibaigė tas procesas. Kai kurie (kaip Kenyapithecus iš Fort Ternan'o) prisitaikė gyventi ant žemės, tačiau dauguma tų gyvūnų (žemiau kaklo) vis dar atrodė kaip jų pirmtakai.

Vidurinio mioceno pabaigoje, maždaug prieš 13 mln. m. Eurazijoje randame dideles beždžiones (Dryopithecus Europoje ir Sivapithecus Azijoje – spėjama, kad iš šios šakos yra ir šiuolaikinis orangutangas Pongo pygnaeus, gyvenantis Borneo ir Sumatra miškuose). Kaip ir šiuo metu gyvenančios beždžionės, jos turėjo ilgus stiprius žandikaulius su plačiais kandžiais, aštriais (skirtingai nuo ilties formos) iltiniais, ilgais krūminiais ir prieškrūminiais su gana paprastu kramtymo paviršiumi – taigi tinkančiais valgyti minkštus prinokusius vaisius. Taip pat jos turėjo trumpesnes nosis, kas rodė, kad uoslės funkcijos sumažėjo lyginant su regos. Jų dantų tyrimai rodo, kad jos brendo gana lėtai, tad turėjo gyventi netrumpai, per kartą pagimdydamos tik po vieną palikuonį. Jų smegenys pagal proporcijas beveik atitinka šių dienų didžiųjų beždžionių smegenų dydį. Galūnių (ypač alkūnės sujungimo) pokyčiai rodo visišką judesio laisvę. Tai unikali savybė, leidusi beždžionėms kaboti ant rankų, o žmonėms tiksliai ir toli svaidyti.

Verta paminėti dar vieną mioceno periodo beždžionę – vieno geriausiai žinomų, 7 mln. m. senumo Oreopithecus skeleto iš Italijos aprašymą pirmąkart 1872 m. pateikė

Neatrastas įpėdinis

Kai kurie, tame tarpe ir rimti tyrinėtojai, įtikinėja, kad Sivapithecus šaka tebeturi dar vieną gyvą įpėdinį. Būtybės savybės skiriasi, tačiau bendrai ji apibūdinama kaip stambi, apžėlusi būtybė, vaikštanti stačiomis ir vietinių pastebima Šiaurės Amerikoje ir Azijoje. Ją vadina daugiau vardų, nei yra jos egzistavimo įrodymų (didžioji pėda, jietis, sasketčas, nyalmo, rimi. Raksi-bombo, sniego žmogus ir t.t.). Juo tikintieji neretai kaip protėvį nurodo Gigantophitecus, buvusią 2-3 kartus didesne už gorilą ir gyvenusią maždaug prieš 300 tūkst. m. Kinijoje ir Pietryčių Azijoje.

Nėra priežasčių neigti, kad toks stambus gyvis galėtų egzistuoti. Juk žinome, kad gorilos dydžio lemūrai gyveno Madagaskare vos prieš 1000 m., kol nebuvo išnaikinti žmonių, o ir naujų rūšių vis dar atrandama (skaitykite Kriptozoologija). Tačiau vis dar trūksta patikimų įrodymų.
Papildomai skaitykite Kur dūmai, ten ir ugnis.

prancūzas Paul Gervais^*). Oreopithecus buvo labiau prisitaikęs maitintis lapais, nei kitos Senojo pasaulio beždžionės. Jis išliko ilgai iki vėlyvojo mioceno tankiuose ir izoliuotuose Tuskanos salų miškuose. Stambaus kūno ir mažų smegenų, toji būtybė atrodė taip neįprastai, kad neaiški jos kilmė – ar tai primityvi gibono forma, ar yra ankstyva didžioji beždžionė, ar yra artima Dryopithecus giminaitė. M. Kohler ir S. Moya-Sola netgi mano, kad jis vaikščiojo stačiomis tarp medžių šakų ir ranka galėjo tiksliai sugriebti daiktus.

Tad kas nutiko su visa ta gausybe rūšių? Atsakymą gali duoti klimato tyrimai. Vidurinio mioceno metu, esant šiltam klimatui, Eurazijoje buvo gausu subtropinių miškų. Vėlyvojo mioceno metu baigėsi lengvo gyvenimo laikotarpis. Susidarė Alpės, Himalajai ir Rytų Afrikos kalnai, pasikeitė vandenynų srovės, pradėjo formuotis poliarinės ledo kepurės. Dėl to dauguma Eurazijos didžiųjų beždžionių išmirė.

Galbūt tolimesnis scenarijus buvo toks. Eurazijos beždžionės ėmė trauktis į pietus, dėl sausėjančio ir vėsesnės aplinkos ir kai kurios galėjo sugrįžti į Afriką (maždaug prieš 9 mln. m.). Čia kai kurios sugrįžo į miškus, o kitos atsidūrė atviruose plotuose. Čia galėjo atsirasti poreikis vaikščioti stačiomis (pvz., Čade rasto Sahelanthropus tschadensis, 6-7 mln. senumo, kai kurie požymiai rodo, kad būtybė galėjo vaikščioti stačia).

^*) Polis Žervė (Francois Louis Paul Gervais, 1816-1879) – prancūzų paleontologas ir entomologas, Entomologų draugijos prezidentas. Pradžioje domėjęsis žemesniaisiais gyvūnas, vėliau perėjo prie gyvų ir išmirusių žinduolių, paskelbdamas „Paléontologie francaises“ (1859), „Histoire naturelle des mammiferes“ (2 t., 1854) ir kt. Jo vardas suteiktas gyvačių rūšiai.