Primityvus ir svetimame krašte. Vartiklis

Atradimai Gruzijoje leidžia praskleisti širmą, paaiškindami, kaip pirmieji žmonės iškeliavo iš Afrikos.

Pirmeivio apibūdinimas: su smegenimis, kurių apimtis maždaug pusė dabartinių žmonių ir Homo habilis būdingais antakiais, šis hominidas yra vienas primityviausių mūsų rūšies atstovų.

Beveik 7 mln. ar pan. metų žmonės praktiškai nepaliko savo gimtojo krašto, Afrikos. Tačiau kažkuriuo metu mūsų protėviai ėmė veržtis iš gimtųjų vietų, atversdami naują skyrių žmonijos istorijos knygoje. Remiantis turimais duomenimis (radinių Kinijoje ir Javos saloje gausa), paleoantropologai manė, kad, maždaug prieš 1 mln. m., keliauti patraukė Homo erectus - ilgomis galūnėmis ir nemažu smegenų tūriu. Ankstesni hominidai, Skull from Dmanisi

Homo habilis ir australopitekai, buvo smulkūs (vos didesni už dabartinę šimpanzę), nedidelių smegenų būtybės.

Homo erectus grupė (kartais dar vadinama Homo ergaster) pasirodė maždaug prieš 1,9 mln. m. Manyta, kad tik išmokę gamintis akmeninius kirvius ir kitus simetrinius įrankius (vadinamoji Acheulų kultūra), jie įstengė įsikurti šiauresnėse teritorijose. Ir tikrai, iki šiol seniausi žinomi hominidų pėdsakai už Afrikos ribų buvo Acheulų akmens įrankiai, rasti `Ubeidiya (Izraelis).

Tačiau paskutiniais metais Gruzijoje, prie Dmanisi, buvo atrasta nemažai neįprastai gerai išsilaikiusių, maždaug 1,75 mln. m. senumo hominidų fosilijų (4 kaukolės), akmeninių įrankių (apie 2000) ir gyvūnų liekanų. Ir tie radiniai nustebino, nes šie hominidai buvo gerokai primityvesni tiek anatomijos, tiek technologijos prasme. Ir dar - juk iki tol buvo visuotinai priimta manyti, kad į Euraziją migracija prasidėjo prieš 600-800 tūkst, m.

Dmanisi yra Kaukazo kalnuose 85 km į pietvakarius nuo Tbilisi ir 20 km šiauriau nuo sienos su Armėnija. Čia per bazalto lavoje išgraužtus tarpeklius tekančios Mašavera ir Pinezauri upės sudatė tarsi pailgą trikampio formos bazaltinės plynaukštės iškyšulį. Viduramžiais (6-14 a.) Dmanisi buvo klestintis miestelis, svarbus Šilko kelio punktas. Tad ši vieta domino archeologus, kurie kasinėjo Viduramžių citadelės griuvėsius nuo pat 4-ojo dešimtmečio (1936 m. I. Džavakišvili iniciatyva). Vėl archeologai, vadovaujami V. Džaparidzės, čia pasirodė 1960 m. ir darbavosi iki pat vadovo mirties 1993 m. Mintis, kad ta vieta gali būti susijusi su gerokai senesne istorija, kilo 1983 m., kai Abesalom Vekua atrado seniai išnykusio raganosio liekanas. Kiek vėliau N. Mgeladzė rado kažkiek akmeninių įrankių – ir jie savo archaizmu skyrėsi nuo rastų pietų Kaukaze. Pagaliau, 1991 m., paskutinę sezono darbų dieną, A. Justus, vadovaujant D. Lordkipanidzei, surado hominido apatinį žandikaulį. Tačiau radinį pristačius paleoantropologų susirinkime Vokietijoje, suabejota jo amžiumi (laikyta 1,6 mln. m.) ir priskyrimu Homo erectus (spėliota, kad tai vėlesnė rūšis).

Darbai buvo tęsiami ir 1999 m. rastos dvi kaukolės – vos kelios pėdos nuo žandikaulio radimvietės. Kitų metų pavasarį „Science“ išspausdintas straipsnis apie šiuos radinius. Žiniasklaida išplatino šią žinią.
Vulkaninės kilmės uolienų amžius datuotas 1,85 mln. m. Nenugairinti bazalto kraštai rodo, kad nedaug laiko praėjo, kol susidarė radinius slėpusios nuosėdos, kurių paleomagnetiniai tyrimai leido jas datuoti susidarius prieš 1,77 mln. m., kai pasikeitė Žemės magnetinis poliariškumas. Be to greta rastos fosilijos gyvūnų (pvz., Mimomys rūšies graužikų), gyvenusių maždaug prieš 1,6-2 mln. m. Visa tai leido tvirtinti, kad tai seniausi ne Afrikos žemyne rasti hominidai, dar nepasiekę Acheulų kultūros lygio.

Dar didesnę nuostabą sukėlė 2001 m. liepą Lordkipanidzės komandos rastoji trečia, beveik visa kaukolė, iš kurios paaiškėjo, kad tai viena primityviausių hominidų rūšių. Jei pirmosios dvi kaukolės galėjo talpinti po 770 ir 650 cm³ pilkosios smegenų masės, tai trečioji – tik 600 cm³. Be to, trečioji kaukolė skyrėsi nuo Homo erectus Migration through Georgia

ir labiau priminė šio pirmtaką Homo habilis. Ir nepanašu, kad Homo georgicus būtų gerokai stambesnis už Homo habilis - gal kiek ilgesni tik atskiri elementai žemiau kaklo: šonkauliai, stuburo slanksteliai, dilbio ir pan. Pirmą kartą rastas pereinamasis variantas. Aišku, taksonomija (vietos suradimas klasifikacijoje) dar turi savo neišspręstų klausimų.

Tie radiniai labai sudomino pasaulio antropologus – pirma, kaukolės buvo puikiai išsilaikę (4 iš 5 beveik nepažeistos; ; 5-oji rasta 2005 m.), o antra, visi kaulai rasti vienoje vietoje ir tame tat nuosėdų sluoksnyje (taigi, tikriausiai jie priklausė vienai grupei). Be to, radiniai priklausė abiem lytims ir įvairaus amžiaus atstovams – nuo paauglio iki senio.

Jie ir toliau kelia klausimus paleoantropologams. Kasinėjimai Dmanisi tęsiasi. Vieną populiarių hipotezių, kodėl mūsų protėviai paliko Afriką, 9 dešimtm. pasiūlė A. Walker ir P. Shipman, o vėliau išvystė W. R. Leonard'as – atseit, stambesnis Homo erectus kūnas reikalavo kokybiškesnio maisto (įtraukiant ir mėsą), o tai išplėtė jo maisto paieškos sritį. Homo georgicus verčia peržiūrėti šią prielaidą.
Vis tik galima daryti ir apibendrintas išvadas – kad ryšis tarp smegenų apimties ir intelektualių sugebėjimų tėra tik koreliacija. Tad iš piršto laužta „trūkstama grandis“ pereina scholastikos sritį.

Vieta pietų Gruzijoje buvo dėkinga apsistoti. Kelios žymės ant gyvūnų kaulų leidžia spėti, kad hominidai valgė mėsą, tik neaišku, ar pasitenkindavo, kas liko nuo plėšrūnų, ar medžiojo patys. Galėjo būti, kad jie ir medžiojo, ir patys buvo medžiojami – kandimo žymės ant apatinio žandikaulio aiškiai rodo, kad jis baigė gyvenimą kaip kardadančio tigro grobis.