Gralio taurė – Kaukaze?

Tokia idėja išsakoma vokiečio Hermano von Skersto knygoje „Gralio šventyklos Kaukaze“, kurioje analizuojama legenda apie Svetichovelio statybą. Čia rašoma, kad kai Golgotos kalne iš Atpirkėjo žaizdų lašėjo kraujas, įvyko Kristaus jungtis su žeme. Nuo tada eterinis ir astralinis Jėzaus kūnas ir jo „Aš“ ikona įvairiapusiškai ir gausiai randasi dvasiniame pasaulyje Pranciškų Asyžietį, Kavkaz Cave (kas sutinkama ir pas Augustiną, Tomą Akvinietį, Pranciškų Asyžietį ir kt.). Minėtą idėją palaiko ir pirmasis Gruzijos prezidentas ir filologas Eviadas Gamsachurdija: „gruzinų freskose dažnas Gralio motyvas. Juos matome Gelati...“ Jis nurodo, kad Kartli yra kaimas Grakalis. Gralis minimas Šavteli odėse. Giją galima pratęsti ir tarp Gralio bei „Karžygio tigro kailiu“. Neabejotinai Gralio sinonimu yra Saundže, Akis-brangakmenis, filosofinis akmuo ir mergelė, kurios išlaisvinimas iš nelaisvės aiškintinas kaip Gralio išsivadavimas.

A. Ruseckio „Kaukazo archipelage: mitai ir realioji politika“ nurodoma semantinė žodžio „Kaukazas“ giminystė su graikų kalbos žodžiu, reiškiančiu „taurė“.

2011 m. Kabardino-Balkarijoje netoli Zajukovo gyvenvietės rasta paslaptinga apie 80 m ilgio ola. Joje yra kelios ertmės su perėjimais tarp jų. Iš olos į kalno viršūnę eina šachta, kurią sudaro du lygiagrečiai padėti plokšti akmens luitai, o šonai iškloti akmenimis. Kelios nedidelės šachtos veda į erdvią požeminę patalpą, kurios viena 36 m ilgio siena nušlifuota, o taip pat apdirbtas ir patalpos skliautas. Ją, nurodytą ant akmenų išdaužtos svastikos, surado kraštotyrininkai Kotliarovai.

Antrojo pasaulinio karo metu į šiuos kalnus buvo atvykę mistinės, artimai bendradarbiavusios su SS, organizacijos „Protėvių paveldas“ nariai, kurie slaptu A. Hitlerio nurodymu ieškojo Gralio taurės, esančios, atseit, vienoje iš vietinių olų.

Anot legendos, mūšio metu arkangelas Michailas savo ugnine ietimi iš Liuciferio karūnos išdaužė žalios spalvos brangakmenį lapis ex coelis. Vėliau iš jo pagamino taurę, iš kurios slaptos vakarienės metu Kristus gėrė vyną. Nukryžiavus Kristų, taurė atiduota dviejų žmonių, Nikodemo ir Juozapo ir Arimėjos, saugojimui. Jie Evangelijose paminimi trumpai ir vienas jų nebuvo Kristaus mokiniu. Ją su Kristaus krauju bei ieties, kuria tekėjo kraujas, antgalį Juozapas atgabeno į Grastonberį (ir taip čia įkurta abatija). Pagal kitą versiją, Marija Magdelietė nugabeno į Prancūzijos pietus, - ir iš jos vėliau kilo ištisas pasakojimų ciklas.

Dauguma tyrinėtojų mano, kad šių legendų šaltiniu buvo apokrifas, o keli – kad jų ištakos yra keltų mituose apie magišką indą, gyvenimo ir atgimimo simbolį. Ankstyviausiu pasakojimų variantu [neužbaigtu] yra „Conte de Graal“, kurį maždaug 1180 m. paskelbė prancūzų poetas ir trubadūras Kretjenas de Trua. Jo herojus yra riteris Persivalis iš Velso. Jo literatūrinis įvaizdis paremtas senąją valų saga apie milžiną Priderą bei padavimais apie magišką taurę. O valų herojai, savo ruožtu kilę iš keltų pasakojimų. Pvz., karalius Lyras „gimė prie Leros, paslaptimi gaubiamoje Tuatu de Danano tautoje (Danu deivės gentyje)“. Ji, kažkur iš šiaurės, atsivežė magiškus daiktus: ietį ir nenugalimą kalaviją, kurie vėliau, legendoje apie Artūrą, transformavosi į Šv. Gralį, Longino ietį bei Eskaliburą.

Kadangi tais laikais tikru buvo laikoma tik tai, kas rėmėsi ankstesni autoriai, Kretjenas de Trua sakėsi, kad remiasi Pilypo iš Flandrijos knygoje rastais faktais. O apie tai, kaip Gralis pateko į Angliją, maždaug 1200-aisiais poemoje „Juozapas iš Arimėjos“ pasakoja Roberas de Bronas, irgi besiremiantis ankstesniais šaltiniais. Juose, atseit, pasakojama, kaip Juozapas su seserimi ir svainiu paliko Palestiną ir įsikūrė šalyje „toli į vakarus“, kur skleidė krikščionybę.

Beveik tuo pat metu Volframas von Ešenbachas parašė poemą „Parsivalis“, irgi minėdamas, kad naudojosi senesniais šaltiniais ir rėmėsi vienu Provanso trubadūru iš Toledo, parašiusiu pasakojimą arabų kalba. Atseit Gralį gynė „Templaisen“ ordinas, kurio įtakoje buvo cistersų vienuolių ordinas.

Romano „Quest del saint Graal“ herojus, sąžiningasis riteris Galachadas, po eilės žygdarbių tampa Gralio savininku. Jis jį nugabena į pagonybės centrą, Saraso miestą, kurį Juozapas iš Arimėjos buvo atvertęs į krikščionybę. Ten Galachadas miršta, o miesto gyventojai regi stebuklą: iš dangaus nsuileidusi Galachado ranka nuneša Gralį link kalnų viršūnių. Šis romanas, kurio autorius save priskiria „Templaisen“ ordinui, yra iš 13-o amžiaus ir metaforiškai nurodo, kad Gralis žmonėms neprieinamas ir neregimas.

Verta paminėti ir anoniminį romaną „Perlesvaus“, kurio herojus Parsevalis randa Gralį ir jo centre pradžioje mato „vaiko veidą“, o vėliau karūnuotą prie kryžiaus prikaltą karalių. Vėliau Gralis virsta 5-iais įvairiais asmenimis, apie kuriuos kalbėti teturi teisę tik pripažįstantys Dievą. Vienu jų – karalius Artūras, regintis visus 5-is persikūnijimus. Paskutinis – paslaptingoji taurė. Persevalis yra Gralio bokšto įpėdinis. Jo proanūkiu ir Gralio šeimos nariu yra Loengrinas, kuo paaiškinama jo mistinė kilmė. Kartu jis ir Gofrua Bulonskiečio anūkas.
German military alpinists at Elbrus

Ešenbacho „Persivalyje“ Gralis – tai akmuo. Prisiminkime, kad Evangelijo parašyta, kad „akmuo, kurį atmetė statytojai, tapo Siono kalno šventyklos kertiniu akmeniu“. Ir iš visų religinių-filosofinių simbolių paslaptingiausiu buvo būtent akmuo. Kristus, kalnas, akmuo yra Saturno, kurio garbinimas buvo susijęs su akmeniu, sinonimai. Tad vidinė Saturno prigimtis gretinama su ta dvasine uola, ant kurios padėti Saulės šventyklos pamatai.

Pirmuose romanuose apie Gralį dažnai skirtingai vadinti tie patys simboliai: Sant Graal, San Graal, Sangraal. Anot anglų M.Bandžento, R. Lėjaus ir G. Linkolno, teisingai atskyrus šiuos žodžius gausime „Sang Raal“ arba „Sang Real“, kas reikštų „karališkas kraujas“, o juo tyrinėtojai laiko Merovingų dinastiją. Jie remiasi Ešenbacho poema „Vilehalmas“, sukurta Merovingų valdovo iš mažos kunigaikštystės prie Pirėnų – Gilemo de Želono – garbei. Ešenbachas aiškiai pabrėžia, kad tasai yra Gralio šeimos narys.

12-13 a. Gralio saugotoju laikytas tamplierių ordinas. Sutriuškinus tamplierių ordiną, legendos apie Gralį įgavo liaudies pasakojimų pobūdį. Tačiau relikvijos požymiai netiesiogiai apšviesdavo daugelį Viduramžių German military alpinists at Elbrus reiškinių. Čekų taboritai ėjo kariauti su vėliavomis, ant kurių pavaizduotas Gralis. 12-13 a. istorija buvo pilna įvairiausių slaptų ordinų bei organizacijų, 20 a. pradžioje Vokietijoje įsisteigė okultinė draugija “:Tula”, iš esmės nacionalsocialistinė mistinė organizacija, vėl iškėlusi Šv,. Gralio paieškų klausimą.

Tyrinėjimas apie Gralį atnaujino Otto Ranas, vienas iš normaniškos teorijos pradininkų. 1930 m. jis aplankė Monsegiuro griuvėsius, o vėliau išleido knygą „Kryžiaus žygis prieš Gralį“, kuriame Gralį vadino „Nibelungų taurė“. 1937 m., po antrojo apsilankymo Languedoke, Ranas be pėdsakų dingo.

1943 m. birželį iš Vokietijos į Monsegiurą išvyko didelė ekspedicija, kuri paieškas urvuose vykdė iki 1944 m. pavasario. Nors nieko nerado, tačiau gerai ištyrinėjo požeminių praėjimų sistemą, ir iškėlė viltį, kad Gralis gali būti paslėptas ten.

O legenda apie Gralį gruzinų literatūroje įgavo savitą atspindį. Joje ši tema pasirodė tik 20 a. Matyt ji buvo ir anksčiau, tik liko mažai tyrinėta. O Akakija Bakradzė atkreipė dėmesį, kad „Kristaus drobulė ir Gralis neatskiriami“. H. von Skersto knygoje teigiama, kad Šv. Nino sprendimu Svetichovelį pastačius Kristaus drobulės palaidojimo vietoje, jis yra Gralio šventykla.

Tada Šv. Gralio poetais laikytini poetai Š. Rustaveli, D. Guramišvili, N. Baratašvili, I. Čavčavadzė, V. Pšavela, G. Tabidzė. Neatsitiktinai G. Robakidzės romane „Gralio saugotojai“ tarp dvasinių vertybių jie minimi (tiesa, iškreiptais vardais). Beje, šį romaną nurodo ir H. von Skerstas, kuris Gralio pėdsakų ieško ir ikikrikščioniškoje epochoje (atskiru atveju, mite apie argonautus ir Prometėjų)

Visiškai savitą mito apie Aukso Vilną interpretaciją pateikia R. Štaineris. Aukso Vilna – tai pakylėjimo ir viršenybės simbolis. Žmogus (Jasonas) siekai aukščiausiojo (Aukso Vilnos). Tai pasiekti galima tik proto it išminties pagalba. Tačiau Jasonas sugebėjo suvaldyti Aukso Vilną tik su Medėjos pagalba. Taigi, Medėja – tai išmintis, protas, logosas. Tačiau bendravimas su aukščiausiu neišvengiamas be aukų. Tikslo pasiekimui turi būti paaukota dalis proto ir išminties. Tokia auka tapo Medėjos brolis Apsirtas (t.y., logoso dalis).

Gralio Kaukaze ieškojo Hitleris

Dar 1912 m. būsimas fiureris apsilankė Hofburgo pilies Habsburgų brangenybių salėje. Ten jis pamatė Likimo ietį ir išklausė gražų gido pasakojimą. Šios ieties dėka savo laiku išgarsėjo Bizantijos imperatorius Justinianas, Karlas Didysis ir Fridrichas Barbarosa ir kiti valdovai. Jiems iki absoliučios valdžios betrūko tik Gralio taurės, garantuojančios nemirtingumą. Tačiau tamplierių ordiną sunaikino Pilypas Gražusis, o ordino turtai dingo be pėdsakų – persekiotojams kliuvo tik pinigai ir nė vienos relikvijos. Jiems nepavyko sužinoti Gralio paslapties. Tačiau Likimo ietis buvo greta – gretimoje Austrijoje. Pats Hitleris ne kartą prisipažino, kad, pamatęs tą artefaktą, iškart pajuto su juo nematomą ryšį ir tai buvo lemiamu lūžio tašku jo gyvenime. Ir gavęs valdžią, visų pirma sumanė užgrobti Habsburgų brangenybes. Iš pradžių apie tai negalėjo būti ir kalbos.

4-o dešimtm. viduryje padėtis iš esmės pakito. 1934 m. Hitleris Austrijoje išprovokavo perversmą – tačiau nesėkmingai. Tačiau 1838 m., grėsiant įsiveržimui ir vietos fašistų sukilimui, Austrija pasidavė, Hitleris gavo savo taip trokštamą Likimo ietį ir ją perkėlė į Niurnbergo Šv. Jekaterinos bažnyčią, per radiją paskelbęs, kad „kad atliko savo gyvenimo svarbiausią misiją“.

Pergalių paakintas, Hitleris nusprendė, kad jam reiktų gauti ir Gralio taurę. Tuo klausimu fiureris šalininkų turėjo nors vežimu vežk. Avantiūristo Hermano Virto 1938-ais įkurta kukli vokiečių paveldo saugotojų draugija virtu galingu tyrimu institutu „Aneneberdė“. Be bandymų išgauti auksą iš Reino vandens, mistinės Šambalos paieškų, bandymų telepatiją paversti ginklu, šis „institutas“ užsiėmė ir Gralio paieškomis.

German military alpinists at Elbrus Kur galėjo slėptis Gralis? Europoje tai galėjo būti Portugalija, Aragonas ir Kipras. Kipras buvo tikra krikščionybės citadele, sudariusia riterystės pagrindą. Būtent lengva Žano de Majė ranka toji versija apėmė Gralio ieškotojų protus. Tačiau ten Gralio pėdsakų nepavyko aptikti. Į musulmonų kraštus tamplieriai jo išsiųsti negalėjo. Į priešiškai nusiteikusias Europos valstybes – irgi. Tad natūraliai mistikų akys pasisuko į krikščioniškas Kaukazo šalis – Gruziją, Armėniją, nedidelių kalnų genčių kraštus. Tai parėmė ir vokiečių 19 a. etnografas ir istorikas Blumenbachas, pirmąkart baltąją rasę pavadinusio „kaukazietiška“ ir būtent Kaukaze patalpinusio arijų tautų lopšį.

Vis tik nacių vadai neypatingai gerbė krikščionybę, nes juos labiau domino senovės skandinavų Odino kultas. Tačiau pagoniški dievai nenusileido iš dangaus – jie turėjo savo tėvynę čia, žemėje. Ir „Aneberde“ istorijai Odino tėvynę Asgardą patalpino Kaukaze. Beje, ir antikiniai mistikai Kaukazo kalnagūbrį laikė tam tikra ašimi, dalijančią tautas į geras ir blogas.

Ypatingą vietą „Anenerbės“ teorijose turėjo aukščiausias Kaukazo taškas – Elbrusas. Jį laikė šventąją arijų aukštuma, slepiančia valdžios šaltinius ir galinčia sustiprinti užkariautojų ambicijas.

Taikos metais Kaukazą vokiečiai išnaršė skersai ir išilgai. Tačiau 4-ojo dešimtm. pabaigoje NKVD kariai visiškai atitvėrė kai kuriuos rajonus prie Elbruso, ką liudija daugelio vietinių piemenų liudijimai. Beje, Kremliaus pragmatikai manė, kad vokiečiai ten ieško naftos ir kitų naudingųjų iškasenų. O vokiečių dievų tėvynė Kremliaus visai nedomino.

Apie tai taip pat skaitykite: apie Tamplierių ordino įkūrimą
Apie šventąjį Gralį (iš Fuko švytuoklės)
Slaptasis Petro Atsiskyrėlio tikslas
Hitlerio Šambalos paieškos

Lėlininkai
Pasaulio širdis
Flirtas su Hitleriu
Slidi sąmokslo teorija
Cinizmas kaip amatas
Anapus gėrio ir blogio
Tikroji Interneto pabaiga
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Šv. Jono iš Jeruzalės hospitalieriai
Gerumą reikia grūsti jėga?
Šeiveris ir „Slėpiniai“
Astronomų užsipuolimas TSRS
Slaptieji planetos valdytojai
Paranoja skverbiasi giliai
Konspiracija? NSO ore...
Nyčė: Prieblandos kumyras
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Šešėlinė vyriausybė tvarko mūsų gyvenimą
Išmanusis ginklas japoniškai
Minčių valdymo mašina
Kalnų Senio asasinai
Kada bus Armagedonas?
Kaip naciai pavogė Kalėdas
Rozenkreicerių simbolika
Gyvenimas po tikrovės
Raudonieji teosofai
Valdžios kvaitulys
Vartiklis