|
Šv. Bernardas iš Klervo Bernardas Klervietis gimė 1090 m. Prancūzijos Fonteno (Fontaine-les-Dijon) miestelyje netoli Dižono.
Abu tėvai buvo Burgundijos kilmingieji: Fonteno valdytojas Tescelin'as ir Aleth'ė iš Montbard'o.
Bernardas buvo trečiasis 7-ių vaikų šeimoje, kurioje 6 buvo berniukai. Jis buvo uoliai
mokomas, nes dar negimus karštai tikintis tėvas numatė jo didingą likimą. 9 m. amžiaus
jis buvo pasiųstas į atnaujintą Chatillon-sur-Seine mokyklą, kuri laikėsi pasaulietinių Saint-Vorles bažnyčios kanonų.
Jis labai mėgo literatūrą ir kuriam laikui užsidegė poezija. Jo pasiekimai stebino mokytojus, bet buvo pastebėtas ir jo dorybingumas.
Bernardas siekė išsiskirti literatūroje, nes siekė užsiimti Šv. Rašto nagrinėjimu. Pamaldumas buvo viskas, apibūdino J.-B.Bossuet'as*). Ypač jį traukė Palaimintoji mergelė - ir niekas kitas taip švelniai nepasisakė apie Dangaus karalienę. Jaunystėje jis neišvengė daugelio pagundų, bet jo dorybingumas nugalėjo - dažnai didvyriškai. Bernardui buvo 19-a, kai mirė jo motina. Apie tą laiką jis nusprendė gyventi vienišas su malda. 1098 m. Molemo abatas Šv. Robertas įsteigė Citeaux vienuolyną, esantį vos 4 lygas (19 km) nuo Dižono, kuriame norėjo atkurti Šv. Benedikto tvarką visu jos griežtumu. Jį valdyti paliko Šv. Alberikui, mirusiam 1109 m. Jam vadovauti ėmėsi Šv. Steponas. 1113 m. 23 m. amžiaus Bernardas ir dar 30 Burgundijos kilmingų jaunuolių įstojo jį ordiną. Po 3 m. Šv. Steponas, naujo būsto įkūrimui, pasiuntė Bernardą vienuolių grupės vyresniuoju į Langres vyskupijos Absinthe (Aitrųjį) slėnį, kurį 1115 m. birželio 25 d. Bernardas pervadino į Claire. Taip Bernardo ir Clairvaux vardai tapo neatskiriami. Nesant Langres vyskupu, Bernardą abatu pašventino Chalons-sur-Marne vyskupas William iš Champeaux (buvęs Notre Dame profesoriumi ir įkūręs Šv. Viktoro vienuolyną) - ir nuo tada tarp jų užsimezgė stipri draugystė. Clairvaux pradžia buvo sunki ir skausminga, pašlijo net Bernardo sveikata. Vienok, vienuolynas sparčiai augo, nes į ten plūdo mokiniai. Prisijungė ir Bernardo tėvas, senyvas Tescelin, bei visi jo broliai. Sesuo Humbeline netrukus su vyro sutikimu įstojo į Jully benediktinų konventą. Clairvaux tapo per mažas ir teko siųsti būrius steigti naujus. 1118 m. Chalons vyskupijoje įsteigtas Trijų fontanų vienuolynas, 1119 m. Auton'o vyskupijoje Fontenay vienuolynas ir 1121 m. Laon vyskupijoje netoli Vervins įsteigtas Foigny vienuolynas. Nepaisant sėkmių, Clairvaux abato laukė išbandymai. Jam išvykus, Cluny Didysis prioras Bernard iš Uxells nuvyko į Clairvaux ir išviliojo abato pusbrolį Robertą iš Chatillon. Tai buvo prielaida ilgiausiam ir labiausiai širdį griebiančių Bernardo laiškų. 1119 m. Bernardas dalyvavo ordino susirinkime, sušauktame Stepono iš Citeaux. Jo, nepaisant jauno amžiaus, klausė labai atidžiai ir pagarbiai, ypač, kai jis dėstė mintis apie regulos taisyklių atnaujinimą ir tikėjimo dvasios sustiprinimą visuose ordinuose. Šis susirinkimas buvo pagrindinis apibrėžiantis ordino statutą ir "Artimo meilės chartiją", kurią popiežius Callixtus II patvirtino 1119 m. gruodžio 23 d. 1120 m. Bernardas parašė savo pirmąjį veikalą "De Gradibus Superbiae et Humilitatis" ir pamokslus pavadintus "De Laudibus Mariae". Cluny vienuoliams nepatiko, kad Citeaux vienoliai pirmauja regulos ir tikėjimo srityse. Tad dalis "Juodųjų" vienuolių bandė įrodyti, kad naujosios ordino taisyklės nepraktiškos. William iš Šv.Thierry prašymu, Bernardas apsigynė parašęs "Apologiją" iš dviejų dalių. Pirmojoje įrodė nekaltas dėl jam priskirtų grubių žodžių Cluny atžvilgiu, o antrojoje davė atkirtų užsipuolimams. Jis sakėsi Cluny benediktinus mylįs taip pat, kaip ir kitus ordinus. Cluny abatas Peter atsakė su pagarba ir Cluny vienuolynas taip pat atliko reformą. Kažkur šiuo metu Bernardas parašė veikalą apie "Malonę ir Laisvą valią". 1128 m. popiežiaus Honorijaus II sušauktame Toyes susirinkime, pirmininkaujant Albano vyskupui kardinolui Matthew, Bernardas buvo paskirtas jo sekretoriumi ir atsakingu už sinodo statutų juodraščius. Po susirinkimo buvo pašalintas Verdun vyskupas. Tai sukėlė kaltinimus Bernardui už nedorus metodus ir jis buvo pasmerktas net Romoje, kaip vienuolis, kuris kišasi į jį neliečiančius reikalus. Kardinolas Harmeric, beveik jau popiežius, parašė jam aštrų laišką: "Netinka, kad triukšmingos ir nemalonios varlės išeitų ir trukdytų šv.Sostui ir kardinolams". Į tai Bernardas atsakė laišku, kad jis dalyvavo susirinkime, nes buvo į jį atitemptas. "O garsusis Harmeric, kas labiau nei jūs galėjo išvaduoti mane nuo būtinybės asistuoti susirinkimui? Neleisk toms triukšmingoms nemalonioms varlėms išlįsti iš jų urvų, kad jos neišžygiuotų... Tada jūsų draugas nebus daugiau kaltinamas išdidumu ir arogancija". Laiškas paveikė kardinolą. Ir būtent tame susirinkime Bernardas nubrėžė Tamplierių riterių taisyklių eskizus. Ordinas netrukus tapo prancūzų kilmingųjų idealu ir buvo išgirtas Bernardo veikale "De Laudibus Novae Militae". 
1130 m. vasario 14 d. mirus popiežiui Honorijui II, Bažnyčioje įvyko skilimas renkantis Inocentas II ar Anakletass II. Innocent II buvo išvytas iš Romos ir prisiglaudė Prancūzijoje. Karalius Liudvikas VI Storasis sušaukė vyskupų susirinkimą Etampes ir Bernardas buvo parinktas tarpininku tarp popiežių. Jis privertė, kad Inocentas II pripažintų visa aukščiausia katalikų valdžia, ir su juo nuvyko į Italiją, sutaikė Piza su Genuja bei Milaną su popiežiumi ir Lothaire, kurio pageidavimu popiežius nuvyko į Liege pasitarti su imperatoriumi, kaip jam geriausiai būtų grįžti į Romą. Tai buvo Lothaire imperatoriaus karūna iš popiežiaus rankų. Pakeliui iš Liege, popiežius grįžo į Prancūziją, kur aplankė Šv. Denis abatiją, o to to Clairvaux, kur buvo priimtas labai paprastai. Visas popiežiaus dvaras buvo sujaudintas šių vienuolių pasišventimu. Popiežiui pavaišinti buvo rasta tik keletas žuvų, o vietoje vyno pateikta žolių arbata. 1132 m. Bernardas lydėjo popiežių į Italiją ir pakeliui aplankė Cluny, ryšium su du dešimtmečius trunkančiu kivirču tarp "Juodųjų" ir "Baltųjų" vienuolių. Gegužės mėn. palaikomas Lothaire armijos Inocentas II įžengė į Romą, bet Lothaire jausdamasis per silpnas prieš Anakleto sukilėlius, pasitraukė už Alpių, o Innocent 1133 m. rugsėjį pasitraukė į Pizą. Abatas birželio mėn. grįžo į Prancūziją. 1134 m. pabaigoje Jis keliavo į Aquitaine, kur atskilo William'as X. Bernardas jį pakvietė į mišias ir Komunijos metu laikydamas Šv. Ostiją įžengė pro bažnyčios duris ir, rodydamas į ostiją, prisaikstė neniekinti Dievo, kaip niekina jo tarnus. William'as pasidavė ir skilimas baigėsi. Vėliau dar kartą vyko į Italiją, kur vėl taikino religinius veikėjus. Tada grįžo į Clairvoux ir pasišventė veikalams, kurie užtarnavo jam "Bažnyčios daktaro" titulą. Tuo metu jis parašė pamokslus apie "Giesmių giesmę". Bet 1137 m. jam vėl teko popiežiaus nurodymu vykti taikinti Lothaire su Sicilijos Roger'iui. Palermo konferencijoje jis įtikino Roger'į dėl popiežiaus teisių Inocentui . Anacletus mirė 1138 m., o kartu išnyko ir skilimas. Grįžęs į Clairvoux, Bernardas iš perpildyto vienuolyno išsiuntinėjo vienuolių būrius į Vokietiją, Švediją, Angliją, Airiją, Portugaliją, Šveicariją ir Italiją. Kai kurie gavo valdas Trijų fontanų abatijoje prie Salvian vandenų Romoje, iš kur buvo išrinktas popiežius Eugenius III. Bernardas tęsė komentarus "Giesmių giesmei", dalyvavo 1139 m. antrajame generolo Lateran susirinkime ir 10-me Ekumeniniame, kuriame likę skilimo šalininkai bvo galutinai pasmerkti. Tuo metu Bernardą aplankė ir Airijos metropolitas Šv. Malachi ir tarp jų užsimezgė draugystė. Malachi mielai būtų prisiglaudęs pas cistercus, bet negavo leidimo. Vienok, jis mirė Clairvaux 1148 m. Vėliau matome Bernardą užsiėmusį kitais reikalais, trikdžiusiais Bažnyčią. 11 a. pabaigoje vieši ėmė pasisakinėti įvairios filosofinės ir teologinės mokyklos. Jų stipriausias atstovas buvo Abelardas, antras tame šimtmetyje žmogus pagal iškalbą ir išsilavinimą po Bernardo. Abelardo veikalas apie Trejybę buvo pasmerktas 1121 m. ir jis pats įmetė knygą į ugnį. Bet 1139 m. jis vėl dėstė naujus "paklydimus". William iš St.Thiery apie juos pranešė Bernardui. Šis parašė laišką Abelardui, bet gavo įžeidžiantį atsakymą. Tada Bernardas jį paskundė popiežiui, kuris sušaukė Sens susirinkimą. Abelardas reikalavo viešos diskusijos su Bernardu, bet šis parodė oponento klaidas taip aiškiai ir logiškai, kad negalėjo nieko atsakyti ir, pasmerktas, pasitraukė į Cluny, kur ir mirė po 2 m. [Iš kitos pusės, P. Abelaro teigiama žmogaus proto galia buvo humanizmo prošvaistė Viduramžiais. Žmogaus aukštinimas buvo neparankus Bažnyčiai ir "ne pati Abelaro teorija svarbiausia, o jo pasipriešinimas bažnyčios autoritetu" (F. Engelsas). Tad bažnyčia ir pasistengė jį sugniuždyti]. Inocentas II mirė 1143 m. Po jo Celestin'as II ir Lucijus valdė trumpą laiką, ir tada popiežiumi buvo išrinktas Trijų fontanų abatas Bernardas iš Pizos pasivadinęs Eugenius III. Jam pačiam paprašius, Bernardas pasiuntė daug įvairių nurodymų, sudėtų į "Pasvarstymų knygą", kurių pagrindinė idėja, kad Bažnyčios reforma turi prasidėti nuo vadovybės pasišventimo. Laikini dalykai tik priemonės, pagrindiniai yra pamaldumas, meditacija ir pamąstymai, kurie būtini prieš veikiant.
Bernardas išvyko į Vokietiją ir jį lydintys stebuklai liudijo apie žygio sėkmę. Imperatorius Konradas ir sūnėnas Frederikas Barbarosa**) iš jo rankų paėmė piligrimų kryžius, o popiežius Eugenius asmeniškai atvyko į Prancūziją. 1147 m. Paryžiaus susirinkime buvo išnagrinėti Puatjė vyskupo Gilbert de la Poree suklydimai. Jis tarp kitų nepriimtinų dalykų skelbė, kad Dievo esmė ir savybės nėra tas pats kas Dievas, kad Trejybės asmenų savybės nėra patys tie asmenys ir kad Dieviškoji prigimtis nepersiduoda. Nutarta sprendimą padaryti kitais metais Reims susirinkime teisėju būsiant Eon iš l'Etoile. Bernardui pavesta išdėstyti tikėjimo sampratą tiesiogiai priešingą Gilbert'ui, į ką šis išrėžė Tėvams: Jei manote ir tvirtinate priešingai nei aš, tada aš tikiu ir kalbu kaip jūs. Tai leido popiežiui pasmerkti jo pažiūras nepasmerkiant asmeniškai. Po to popiežius aplankė Klervą (Clairvaux). Paskutinius Bernardo metus aptemdė Kryžiaus žygio nesėkmė, už kurią visa atsakomybė krito jam. Bet jis negalėjo garantuoti už dalyvių klaidas. Disciplinos stoka, vokiečių karių pervertinimas, intrigos tarp Antiochijos princo ir karalienės Eleanor, ir pagaliau Sirijos kilmingųjų gobšumas ir išdavystės, kai šie sutrukdė užimti Damaską, buvo kelios nesėkmės priežastys. Bernardas laikė pareiga parašyti apologiją popiežiui, kuri įtraukta į antrąją Pasvarstymų knygos dalį. Joje aiškino, kaip kryžeivių bei žydų nuodėmės buvo nesėkmės priežastis. Artimų žmonių mirtys buvo įspėjimas apie artėjantį galą: Suger'as, Šampanės kunigaikštis Thibaud'as, Vokietijos imperatorius Konradas ir jo sūnus Henrikas - visi mirė 1152-ais. Bernardas mirė 1153 m. rugpjūčio 21 d. būdamas 63 m. amžiaus. Jis įvairiose Europos šalyse įsteigė 163 vienuolynus (jo mirties metu jų viso buvo 343). Jis buvo pirmasis kanonizuotas cistersų vienuolis (Alexander III 1174 m. sausio 18 d.). Pijus VIII suteikė titulą Bažnyčios daktaras. *) Žakas-Beninis Bossiuė (Jacques-Bénigne Lignel Bossuet, 1627-1704) prancūzų Mo vyskupas ir
teologas, rašytojas. Parašė daugybė Biblijos paaiškinimų vadinamų homilijomis (Psalmėms, Giesmių giesmei ir kt.). Jis siekė suvienyti katalikus ir
protestantus api eprotentizmąs vertingas jo poleminis veikalas Protestantų bažnyčių nuklydimų istorija (1688). Ypač populiariu buvo jo
Katalikų bažnyčios mokymo išdėstymas (1671). Savo istoriografiniuose kūriniuose apmąstė numatymo idėją, pvz., Visuotinės istorijos
apmąstyme (1681) istorinius įvykius nagrinėja iš Dieviško numatymo pažiūrų taško kaip jie vedė žmoniją link Jėzaus
Kristaus. Šlovę jam atnešė Laidojimo kalbos (Oraisons funebres, rašytos nuo 1656 iki 1687), turinčios
literatūrinę vertę ir skirtos žioimiems žmonėms. Šv. Bernardui skirtas Bernard, que pretends-tu dans le monde? (1653). **) Frydrichas Barbarosa (Friedrich I Barbarossa, 1122-1190) Švabijos kunigaikštis iš Hohenštaufenų dinastijos (1147-1152), Vokietijos karalius ir Romos imperatorius (1152-1190), dėl rudos barzdos pramintas Raudonbarzdžiu (it. Barbarossa). 1157-72 m. rengė žygius į Lenkiją. Surengė kelis žygius prieš Italiją; kovojo su popiežiumi Aleksandru III, rėmė jo priešininką antipopiežių Viktorą IV, už tai 1160 m. buvo ekskomunikuotas, bet 1177 m. reabilituotas. 1183 m. Konstanco taikos sutartimi, kurią sudarą Frydrichas, popiežiaus ir Lombardijos miestų sąjunga, Italijoje buvo pripažinta imperatoriaus valdžios viršenybė. 1189-90 m. vadovavo Trečiajam kryžiaus žygiui, skirtam išvaduoti Jeruzalę iš Saladino; nuskendo keldamasis per Salefo upę (dabart. Göksu, Turkija). Jis sutinkamas U. Eco novelėje Baudolino (2000), kur, atseit, jis nenuskendo, o jo mirtis tebuvo inscenizuota. Jo personažas panaudojamas kai kuriuose kompiuteriniuose žaidimuose. Bernardo iš Klervo veikalai:
Tamplierių istorija |
