Šventasis Gralis – kas jis?  

Švento Gralio istorija prasidėjo beveik kartu su kryžiaus žygiais. Pasirodė poemos, romanai ir atsirado mįslė (taip pat skaitykite >>>>>). Iki šiol nežinia, kas tas Gralis, tačiau yra bent trys įdomesni paaiškinimai.

Pirmasis teigia, kad Šventas Gralis – tai šventas kraujas arba Jėzaus sūnus ar duktė, kartu su Jėzaus žmona Marija Magdeliete atvykę į Prancūziją ir ten pradėję karalių giminę. Labai plačiai ir įdomiai šitai pagrįsta ir išnagrinėta knygoje „Šventas kraujas ir šventas Gralis“, o vėliau perpasakota „Da Vinčio kode“. Mano nuomone, yra vienas, tačiau pakankamai rimtas argumentas prieš – daugiau nei tūkstantį metų trukusi tyla. Nėra jokios priežasties, kad praėjus 1200 metų nuo įvykių tamplieriai tapo šios šeimos sargais.

Antrasis paaiškinimas – itin tiesioginis. Šventas Gralis – tai taurė, iš kurios paskutinės vakarienės metu gėrė Jėzus, o vėliau Juozapas Arimatiejietis į ją surinko nukryžiuoto Kristaus kraują. Laiko atžvilgiu tokių taurių turėtų būti daug – Jėzus per savo gyvenimą išgėrė ne vieną taurę vyno. Paskutinės vakarienės taurė neturėtų skirtis nuo prieš tai buvusių – Jėzus vis dar buvo žmogus, Kaaba meteoritas ir netgi nukryžiuotas tebebuvo žmogus, netgi žiūrint iš paties labiausiai tikinčio pozicijų. Tik prisikėlęs jis tapo Dievu, o apie jokias taures po prisikėlimo bent jau man girdėti neteko. Nors evangelijose teigiama, kad jis valgė su kitais, bet nieko neteigiama apie gėrimą. O kad Šventas Gralis – kažkokia lėkštė, tai visiškai negražiai skamba.

Trečias paaiškinimas pats seniausias. Jis Gralį apibūdina, nors irgi gana pritemptai, kaip dangaus akmenį, galintį pamaitintį, pagydyti ir panašiai. Žinoma, visai gali būti, kad kažkada iš kosmoso nukrito kažkoks meteoritas, turintis stebuklingų savybių. Reikia sutikti, kad mes apie mus supantį pasaulį žinome visai nedaug, o apie už žemės ribų esančius plotus ir ten esančius daiktus ar reiškinius galime tik spėlioti.

Tačiau yra vienas kristalas ar akmuo, minimas istorijoje, kurio savybės išties magiškos. Žinoma, ta istorija alternatyvi, todėl ir informacija, tiesą sakant, ne itin patikima, tačiau ji bent jau paaiškintų, kas tas Gralis.

Senojoje Atlantidoje žmonės buvo laimingi ir turtingi. Pagrindinis turtų šaltinis buvo pagrindinėje šventykloje esantis kristalas, kuris skleidė visai šaliai reikalingą energiją. Kitais teiginiais, tokių šaltinių buvo keletas. Artėjant Atlantidos žūčiai ir vis labiau nykstant gyventojų ir valdovų moralei, grupė žynių stebuklingąjį kristalą paėmė ir išgabeno į vieną savo kolonijų – Egiptą. Kristalo savybė – jo energija dauginasi piramidėse, todėl egiptiečiai greitai pristatė piramidžių, kurių paskirties ir statybos būdo mes neįsivaizduojame. Sakoma, kad vadinamasis Ben Ben*) akmuo buvo piramidės viršūnėje. Visa ta istorija tęsėsi iki tos dienos, kol žydai, vadovaujami Mozės, nugvelbė kristalą ir pabėgo. Būtent todėl, kad norėjo atgauti kristalą, o ne kad pavytų kažkokių vagišių ir gyvulių augintojų gaują, faraonas ir pasiuntė savo armiją. Kristalo gabenimui buvo pagaminta Sandoros skrynia, beje, visa apmušta auksu, kas turėjo stabdyti kažkokį spinduliavimą. Mozė savo tautą po dykumą vedžiojo ne todėl, kad jo žmonės užmirštų Egiptą, o kad egiptiečiai jų nerastų ir neatimtų stebuklingo kristalo. Minima, kad Sandoros skrynia buvo nešiojama aplink miestą, po ko jo sienos sugriuvo. Dovydas, užėmęs Jeruzalę, ten perkėlė visą skrynią su jos turiniu. Jis taip pat norėjo pastatyti šventyklą, tačiau Dievas jam neleido, todėl pastatė tik altorių, aplink kurį vėliau Saliamonas ir pastatė šventyklą. Vėliau nei apie Sandoros skrynią, nei apie jos turinį žinių nėra, tačiau tas žinių nebuvimas pakankamai informatyvus. Babilono nelaisvės metu buvo išgabenta daugybė turto, tačiau ne Sandoros skrynia. Ji buvo paslėpta ir saugoma mažų mažiausiai iki to laiko, kai reikėjo atgaivinti Jėzų. Antrosios šventyklos statybos metu apie skrynią, o tuo labiau apie jos turinį jau nieko nežinoma, nebent tai, kad statytojai atmetė akmenį, kuris turėjo tapti kertiniu. Galimas dalykas, kad šie Jėzaus žodžiai kaip tik apie tą patį kristalą. Tačiau žinios apie stebuklingą akmenį kristalą arba Gralį pasirodo tik kartu su į Europą grįžusiais ir savo galybę pradėjusiais kurti tamplieriais. Deja, sunaikinus ordiną mitinis Gralis dingo nežinomybėje.

Tačiau atsirado taip alchemikų mėgstamas filosofinis akmuo, demonstruojantis dar vieną savybę – verčiantis metalus auksu.

Gralis šiose istorijose, iš kurių padariau vieną trumpą pasakojimą, turi daug vienodų savybių. Jį prižiūrintys, jam tarnaujantys arba jį turintys – čia jau skirtingos santykių tarp žmonių ir paslaptingo akmens interpretacijos, - paparastai galingi ir turtingi, galima sakyti, pasaulio valdovai. Šis objektas akivaizdžiai skleidžia kažkokią šiais laikais nežinomą arba nežinomu būdu akumuliuojamą energiją, galinčią paveikti žmones ir daiktus.

Kaip ir visi nuostabūs legendomis apipinti daiktai, šis akmuo istorijoje dingsta ir vėl pasirodo. Kas žino, gal jau rytoj jis vėl atsiras ir atskleis savo paslaptis šių laikų žmonėms. O gal net ir atsiradęs liks toks pat paslaptingas ir nesuprantamas.


*) Benbenas - kalva, iškilusi iš pirmapradžių Nun vandenų, ant kurios nusileido Atumas ir ėmė mąstyti, kokius dievus sutverti. „Piramidžių tekstų“ 587 ir 600 skyriuose sakoma, kad Atumas save pernešė ant „kalvos“, kuri virto nedidele piramide, buvusia Junu (Heliopolyje). Kalvos vardu buvo pavadintas akmuo Saulės šventykloje, buvęs ten, kur pirmiausia krisdavo Saulės spinduliai (veben). Laikyta, kad Heliopolyje garbintas feniksas Bennu, gyvena ant Benbeno. Tikriausiai Benbenas, Saulė ir feniksas susiję dėl panašaus žodžių skambėjimo (skaitykite apie misiją prie Bennu asteroido).

Elohimų alchemija
Apie šventąjį Gralį
Gralio taurė – Kaukaze?
Slaptieji planetos valdytojai
Lenino mauzoliejaus mistika
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Komunistinio antžmogio gimimas
Apie Tamplierių ordino įkūrimą
Trumpa istorijos mokslo istorija
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Slaptasis Petro Atsiskyrėlio tikslas
Slaptasis kazokų ginklas
Hitlerio Šambalos paieškos
Kodėl kovo 8-oji?
Grafas Kaliostras
Vartiklis