Slaptasis kazokų ginklas. Vartiklis

Per visa istorijos tėkmę kazokų gyvenimas buvo susijęs su sugebėjimu susidoroti su pačiomis sunkiausiomis situacijomis, tame tarpe ir karo sąlygomis. Kazokų Spasas – tai kovos menas, auklėjimo metodas, pasaulėžiūra, gyvenimo būdas; tai senovinė pasiruošimo išlikikimui karo sąlygomis ar sunkiais laikais sistema.
B. Saveljevo tritomis „Senoji kazokų istorija“ pateikia įdomių faktų.

Istorikai bando mus įtikinti, kad kazokai yra viso labo valstiečių, pabėgusių nuo dvarininkų link Dono ir Volgos, palikuonys. Tai iš dalies tiesa, tačiau pernelyg supaprastinta.

Džanų ir Piatigorsko čerkasų^*) vardais kazokai gyveno Dono, Kubanės, Dniepro ir Dniestro žemupiuose jau 12 a. pr.m.e. sudarydami savitą slavų šaką, kalbėjusią vienu rusų kalbos dialektu. Džanai siuntė 30 laivų į pagalbą graikų apgultai Trojai, kartu su Aleksandru Makedoniečiu kovojo prieš persus. Kai milžiniška Darijaus kariauna slinko link makedoniečių falangų, neatpažintų karių penketukai prasibraudavo pro tankias persų gretas, apsukdavo žirgus, prasikapodavo kelią atgal ir išnykdavo stepėje.

Patyrę, pilni jėgų persų kariai dažnai pasimesdavo negalėdami suprasti ir ką nors padaryti. Pertraukų tarp mūšių metu persams nebuvo lengviau: charakteriečiai (kazokų žiniuonys), įvaldę įtaigą, kuo ramiausiai pagrobdavo sargybinius ir net karvedžius ir išnykdavo lygiame lauke. Džanai puikiai užsimaskuodavo tarp persų raitelių ir, kai jie rikiuodavosi atakai, nušokdavo nuo žirgų ir pasilenkę prabėgdavo po žirgų pilvais su prie nugaros pritvirtintais aštriais kardais. Po jų ant žemės griuvo eskadronai. Tad Makedonija laimėdavo ne vien „dieviškosios“ Aleksandro kilmės dėka…

Čingischano žygio į pietinę Rusiją metu du jo priešakiniai tumenai (20 tūkst. karių) Volgos ir Dono tarpupyje susidūrė su nepaprastais kariais, lengvai išvengiančiais strėlių ir net gaudančių jas prie savo krūtinės. Jie kovėsi stovėdami stačiomis ant žirgų naudodami du kardus, išvengdavo kirčių ir nebijojo mirties. Mūšiuose dažnai nutikdavo, kad mongolai netekdavo nuovokos ir imdavo kautis tarpusavyje. Iš dviejų tumenų gyvų neliko nė vieno kario.

Kelis kazokus mongolai sugebėjo pagauti gyvus ir nusivežti į Rytus. Ten jie sukūrė rytų kovos šakas, besiremiančias Zdrava gyvybine energija (kinų ci). Laikoma, kad vienas tų mokytojų vadinosi Bodhidharma, klajojantis indų išminčius, nuvykęs į Kiniją ir padėjęs pagrindus ušu kovos menui. Taip gimė kung-fu, tradicinis ir astralinis karatė, nematomų šnipų-nindzių menas.

Šiuolaikiniai kazokai susidarė kai su slavų-čerkasų šakos džanais susiliejo Novgorodo gyventojai, sprukę nuo Ivano Žiauriojo – jie save kildina iš arijų Hiperborėjos ir laiko pažengusiais dvasiniuose reikaluose, o jų jėgos pratimai (Peruno kumštis, Buza ir Skorab'as) nenusileido džanų stiliui. Juos sujungus susikūrė galingas kovos, išlikimo ir išsigydymo menas, Kazokų Spasas. Jį įvaldė charakteriečiai (kazokų žiniuonys).

Spaso pagrindas – Žodis-Užkeikimas, malda ir slaptas mokymas, o ženklas – [Grįžulo] Ratai, išlikęs Zaporožės kazokų herbe. Tačiau svarbiausia – atsisakymas ne tik šventikų bet šventeiviškumo, t.y tarpininkų. Bendraujama tiesiogiai su Aukščiausiomis galiomis per "manu", meditaciją. Yra legenda, kad A.Suvorovą, kurio protėviai buvo iš Novgorodo, vaikystėje buvusį labai silpnos sveikatos, išgydė dokai-charakteriečiai ir netgi perdavė jam kai kurias žinias. Kaip bebūtų, didysis vadas prieš mūšį melsdavosi atvirame lauke.

Kaukazo karo didvyris generolas Baklanovas, į kurį, net stovintį vietoje, negalėdavo pataikyti joks čečėnų šaulys. Kalniečiai buvo tiek užkerėti "Kaklos", kad net džiaugdavosi jam pralaimėdami.

Raudonųjų vadas Vasilijus Čapajevas, galėjės tratant kulkosvaidžiams sušokti kazokinę, išvengdamas į jį skriejančių kulkų. Sako, kad jis turėjo keistą rytietišką kardą – tam tikru nukreipęs į saulę jame galėjo pamatyti ką tik panorėjęs, kad ir Leniną Kremliuje.

25 m. amžiaus baltųjų pulkininkas Vasiščevas, 1920 m. su 50 kazokų paėmęs į nelaisvė Raudonosios armijos korpusą ir nuginkluotus belaisvius paleidęs į laisvę – pilnoje žmonių Naurskos aikštėje jis nušoko nuo žirgo, nusijuosė diržą ir papurtė drabužius: kulkos iš jų su triukšmu pabiro ant grindinio.

Baronas Romanas Ungernas Štenbergas, kovojęs už rusų-altajiečių-tibetiečių valstybę, kurią valdyti turėjo Šambala ir Baltvandenė, su atamanu Semionovu ir dar vienu adjutantų nuginkluodavo raudonarmiečių ešelonus vien įsakydamas atiduoti ginklus. Tie, tarsi užhipnotizuoti, atiduodavo šautuvus ir kulkosvaidžius. Tarp vietinių buvo papiltus legenda, kad sušaudytas buvo ne pats baronas, o jo antrininkas-savanoris.

Jurijaus Dombrovskio apysakoje „Senovės saugotojas“ Pilietinio karo veteranas prisimena, kaip į nelaisvę buvo paimta garsioji atamanė Marusia. Tribunolas nuteisė ją sušaudyti, bet niekas iš karių nesiryžo į mirties vietą vesti raganos reputaciją turinčią kazokę. Dalinio vadovas sukaupė drąsą ir ją nuvedė. Stepėje, jau beveik atėjus į vietą, atamanė vienu judesiu išlaisvino surištas rankas ir pabandė vadą užburti, nuginkluoti ir nužudyti. Raudonarmietis nepasidavė jos kerams ir nušovė kazokę, matė kaip ją laidojo, o po to tris paras beveik be nuovokos klajojo stepėje. Grįžus, jam padavė laišką, kuriame buvo parašyta: „Vis tik netikusiai mane šaudei. Tavo Marusia“.

Atsivertimo į žvėris ir paukščius meną, matyt, į pietus atnešė novgorodiečiai, kurie buvo įšventinti į šiauriečių Uldhednar (žmonių-vilkų) ir Berserkes (žmonių-lokių) kultus. Žinomi tokie jų pratimai, kai apsinuoginęs karys sėda į sniegą ir savyje atveria Zdravo energijos kanalą (sanskrite tai būtų Prana). Jo kūnas taip sušyla, kad sniegas tirpsta, o jis net nejaučia šalčio. Tibete tebeegzistuoja panašus pratimas, kai vienuoliai speigo metu ant nuogo kūno džiovina šlapias drobes.
Įšventinimas į žmonių-žvėrių kultą buvo iš dviejų dalių: buvo vystomas gebėjimas įvesti save į kovinio transo būseną, leidžiančią sulėtintai regėti priešo veiksmus ir lengvai išvengti smūgių, strėlių ir kirčių, o taip pat jausti „savos“ paleistos strėlės ar kulkos kryptį (tuo momentui spasui apšąla pakaušis).

Nebuvo kazokams svetima ir jūrų stichija. Jėzuitas Furnjė, 16 a. buvęs Konstantinopolyje, iš turkų išgirdo ir užrašė nepaprastas istorijas apie slavų iš šiaurės užpuolimus. Jie tarsi pakildavo iš jūros dugno ir kėlė siaubą pakrančių gyventojams ir kariams. Jam ir anksčiau pasakojo, kad, atseit, slavai jūrą perplaukia po vandeniu, tik tada jis tuo netikėjo. Yra ir daugiau užuominų, kad Zaporožės kazokai turėjo savo povandeninį laivyną. Štai prancūzų istorikas Ž.F. Monžeri (1782-1839) 1827 m. rašė: „Bent jau be jokių abejonių tokio tipo [povandeniniai] laivai Europoje buvo naudojami 13-e amžiuje. Ukrainiečiai dažnai išvengdavo turkų galerų persekiojimo didelių povandeninių laivų pagalba“.

„Kentėk, kazoke, nelaimę, - gersi vėliau medų“, - Žaporožės kazokai taip guodė draugą, patekusį į sunkią padėtį. Ir medaus, daugiausia laukinių bičių, čia buvo kiek nori. Tačiau karinių stovyklų vietose randami storasieniai puodai. Kam jie galėjo būti naudojami – juk juose nevirsi maisto, jie netinka produktų saugojimui... Ir čia iškilo versija, kad tai buvo ... koviniai aviliai. Pavasarį kazokai į medų, kuriuo maitindavo bites, įdėdavo sutrintą lydekos, kuri uodega pramušė žiemos ledą, galvą: „kad bitės būtų dantytos kaip lydeka ir piktos kaip pipiras“. Ir taip paruoštas bites, uždarę storasieniame puode, išsviesdavo į priešo gretas, kur puodai sudušdavo, o bitės užpuldavo priešo karius.

^*) Čerkasai (ital. Circassi) – 16-17 a. etnonimas, Rusijos imperijoje taikytas Šiaurės Kaukazo ir Juodosios jūros pakrantės gyventojams, iš dalies dabartinių čerkesų (adygų), ukrainiečių, kumykų protėviams, o taip pat Rytų Europos ir pietvakarių Totorijos slavakalbių krikščionims kazokams.
Rašidas ad-Dinas čerkasus mini tarp tautų, kurioms Čingis chanas pavedė valdyti Džuči ulusą (Aukso ordą); apie juos rašoma ir popiežiaus Inokentijaus IV 1245 m. bulėje. Rusų metraščiuose čerkasai pirmąkart paminimi 14 a.: kaip viena nuo 1346 m. maro nukentėjusi Aukso ordos tauta; tarp Egipto Aleksandrijos gyventojų, nukentėjusių per 1365 m. žygį; tarp Mamajaus karių, dalyvavusių Kulikovo mūšyje (1380 m.). 13-14 a. pasižymėjo masine čerkasų migracija į Padnieprę (su tuo kilo pavadinimas Čerkasija). Ir nuo 16 a. čerkasais vadino Zaporožės kazokus. 1552 m. čerkasai jau valdė Kaspijos pakrantes ir Volgos žemupį. 1561 m. įvyko Ivano Rūsčiojo vedybos su Marija Temriukovna, „Piatigorsko čerkasų gražuole“, ir 1556 m. jam čerkasai perdavė Astrachanę.