Trys chano Batyjaus gyvenimai

Batyjus (Batu, apie 1205-1255) – mongolų chanas, Čingischano anūkas, žygio prieš Rusiją ir Rytų Europą (1236-1243 m.) karvedys.

Pirmas gyvenimas: Aukso ordos palikuonis

Batyjus gimė žemės gyvatės metais (1205). Jo tėvas buvo Džuči*), vyriausias Čingischano sūnus, kuris neseniai buvo pavergęs Užbaikalės „miškų tautas“ ir Jenisiejaus kirgizus. Labai tikėtina, kad Džučį lydėjo jo šeima ir Batyjus išvydo pasaulį kažkur Buriatijoje ar Altajuje.

Pikti liežuviai, vienok, plakė, kad Džuči visai ne Čingischano sūnus. Jo motiną Borte jaunystėje buvo pagrobusi merkitų gentis, o Džuči gimė netrukus jai grįžus iš nelaisvės. Tad buvo įtariama, kad Džuči tėvu buvo merkitų nojonas Čilgir-Bocho**). Tačiau pats Čingischanas pripažino Džuči savo sūnumi, tad net pikčiausi nedraugai nedrįso garsiai net suabejoti jo kilme.

Padalijęs valdas sūnums, Čingischanas skyrė Džučiui didžiausią dalį, į kurią įėjo Chorezmas, Vakarų Sibiras, Uralas. Jam buvo pažadėtos visos žemės dar toliau į vakarus, kur tik tryps mongolų žirgų kanopos. Tačiau Džuči taip ir neteko pasinaudoti tėvo dosnumu. Netrukus santykiai tarp Čingischano ir jo pirmagimio pašlijo. Džuči nepalaikė tėvo grobikiškų siekių ir, teisindamasis liga, neretai atsisakydavo dalyvauti žygiuose. Senatvėje tapęs labai įtarus, Čingischanas patikėjo Džučio nedraugams, kad tasai rengia sąmokslą. Ir kai 1227 m., Džuči, išvykęs į medžioklę, buvo rastas sulaužytu stuburu, visi iškart ėmė įtarti, kad buvo nužudytas tėvo (tai mini ir kai kurie mongolų metraščiai).

Netrukus Džučio uluse įvyko kurultajus, turėjęs išrinkti įpėdinį. Ir čia nuo Čingischano atėjo įsakas – išrinkti Džučio sūnų Batyjų, nes kitaip jis pats perims valdymą. Daugelį nojonų [valdytojai Mongolijoje] tai nustebino – Batyjui tebuvo 18 m. amžiaus, jis buvo ne vyriausiasis sūnus, nepasižymėjo nei fizine jėga, nei stipria sveikata, nespėjo pasireikšti nei kaip karvedys, nei kaip valdytojas. Tačiau kas būtų drįsęs prieštarauti?

Ir iš tikro, jokios realios valdžios Batyjus negavo – jis net neturėjo savo dalies, nes iš dėkingumo, kad išrinktas pirmuoju, visas sritis turėjo išdalinti broliams. Armiją gavo vyriausiasis Ordu-Ičenas. Tad Batyjus tevykdė kai kurias religines funkcijas.

1227 m. mirė ir Čingischanas, todėl Batyjus turėjo vykti į Mongoliją, Didįjį kurultajų. Buvo aišku, kad įpėdiniu taps trečiasis Čingischano sūnus Ugedėjus, su kuriuo Džuči nelabai sutarė. Tačiau Ugedėjus iškart patvirtino Batyjaus titulą ir pažadėjo pagalbą užkariaujant žemes Vakaruose.

1230 m. Ugedėjus surengė žygį į Kinijos Czinų imperiją ir Batyjus kelis metus turėjo lydėti dėdę šiame kare. 1234 m. Czinų imperija krito. 1235 m. kurultajuje nutarta siųsti grupę caraičių į Vakarus – tarp jų buvo visi vyriausieji anūkai. Batyjus suprato, kad naujas valdas teks dalintis su 11 giminaičių. Jis privalėjo elgtis ryžtingai.

Antras gyvenimas: karvedys

Žygiui faktiškai vadovavo labiausias patyręs karo vadas Subedei-bagaturas, tačiau juk princai nepripažins žemesnės kilmės karvedžio, tad džechangiru jie išrinko Batyjų – mat, formaliai, jau turėjo patirties, nes 1221-24 m. lydėjo Subedei-bagaturą ir jo bendražygį Džebe-nojoną žygyje į Chorezmą bei prieš kipčakus (polovcus) ir netgi, atseit, dalyvavo 1223 m. mūšyje prie Kalkos upės, kur negausi mongolų armija sumušė polovcus ir pietų Rusios kunigaikščius. Tačiau matyt tiesiog pasinaudojo proga, kad kariuomenė buvo renkama jo valdose, ir surengė perversmą…

Battle at Suzdale Mongolų armiją sudarė apie 135 tūkst. karių. Dalis jų pasiųsta į Pavolgį prieš kipčakus, alanus ir kt. gentis. Tačiau didesnė dalis 1236 m. patraukė į Volgos Bulgariją, kurią valdė susiskaidę kunigaikščiai, kurių kai kurie net perėjo į mongolų pusę, tikėdamiesi, kad tai padės įveikti kitus. Per metus kraštas pakluso mongolams.

Pagal rusų metraščius, Batu perėjo per Volgos Bulgariją su kalaviju ir ugnimi, tačiau vargu ar Batu, jau pasirinkęs ją savo ulusu, būtų siaubęs savas valdas. Tačiau netrukus prie mongolų prisijungę kunigaikščiai, pamatę, kad mongolai neišeina, 1240 m. surengė sukilimą, kurį Subedei-bagaturas labai žiauriai numalšino.

Tačiau 1237 m. toliau vakaruos buvo Rusia. Pirmiausia susidurta su Riazanės kunigaikštyste. Įsiveržimas prasidėjo paslaptingu Riazanės pasiuntinių, tarp kurių buvo netgi kunigaikščio sūnus, nužudymu (paprastai mongolai pasiuntinių nežudė ir patys už tai žiauriai keršijo – matyt pasiuntiniai kažką labai neįtikėtinai baisiai įžeidė). 1237 m. gruodį „Plyname lauke“ buvo sumuštos pagrindinės Riazanės pajėgos ir per dvi savaites mongolai užėmė visus svarbiausius miestus, o po 5 d. apgulties ir Riazanę, kurioje žuvo kunigaikštis Jurijus Igorovičius su visa šeima. Kariuomenės likučiai, vadovaujami kunigaikščio giminaičio Romano, pasitraukė prie Kolomnos, buvusios ties Vladimiro-Suzdalės siena ir rengėsi lemiamai kovai su klajokliais. Tačiau čia prieš mongolus stojo naujas priešas – Vladimiro ir Suzdalės didysis kunigaikštis Jurijus II Vsevolodičius.

Tad 1238 m. sausį mongolai prie Kolomnos susidūrė su stipriu priešu. Pirmieji būriai netgi būvo nustumti; žuvo netgi Kulkanas, jauniausias Čingischano sūnus. Tačiau vėliau atvyko pagrindinės džechangiru pajėgos ir kavalerija įveikė ne tokias judrias pėstininkų gretas. Išsigelbėjo tik nedidelė Vladimiro kariaunos dalis. Batu, palikęs pagrindines jėgas Kolomnos apsiaučiai, patraukė į Maskvą ir ją po 5 d. nepaliaujamo puolimo užėmė. Sausio pabaigoje mongolai patraukę į Vladimirą. Šio kunigaikštis, paliko miestą sūnums, o pats patraukę į šiaurę rinkti naujos kariaunos. Mongolai vasario 2 d. apgulė Vladimirą; vasario 5 d. vienas tumenų užėmė praktiškai beginklę Suzdalę. Vasario 8 d. įvyko lemiamas šturmas ir Šiaurės Rusijos sostinė krito; žuvo visa kunigaikščio šeima.

Batu leido savo giminaičiams vadovauti atskiriems būriams, kurie Šiaurės rytų Rusioje užėmė 14 miestų, taro jų Rostovą, Ugličių, Starodubą, Perejaslavlį-Zaleskį, Jurjevą… O kovo 4 d. vienas tų būrių netyčia užklupo Jurijaus II stovyklą prie Sitės upės ir aršiame mūšyje sutriuškino paskubomis surinktą kariauną. Nukautas ir pats kunigaikštis.

Toliau mongolų kelyje buvo Nižnyj Novgorodas. 1238 m. kovo mėn. jie apgulė ir paėmė Toržoką. Tačiau kunigaikštis Jaroslavas neatsakė į priešo provokaciją. Ir Batu pasuko į pietus, kai iki Novgorodo tebuvo 200 varstų.

Tą pačią taktiką mongolai išbandė su Černygovo kunigaikštyste – apgulė Koziolską. Tik čia miestiečiai gynėsi 7 savaites, iki kovo vidurio. Tik atėjus pagrindinėms jėgoms su apgulties mašinomis, miestą pavyko paimti. Ir Michailas Černygovskis neįsivėlė į platų karą su mongolais. Tad, nesulaukdamas didelių grėsmių iš rusų valstybių, Batu 1238 m. vasarą buvo jau Pavolgio stepėse.

Battle at Legnica Batyjus jau buvo linkęs baigti žygį, tačiau Ugedėjus reikalavo tęsti užkariavimus, o ir bendražygiai nebuvo linkę visą šlovę palikti tik Batu ir tikėjosi pasireikšti būsimuose įvykiuose. 1239 m. Batu leido kai kuriems giminaičiams įvykdyti kai kuriuos nedidelius mordvos ir mokšos puolimus, kaip ir jau nusiaubtą Riazanės sritį, o taip pat Pietų Perejaslavlį. Tačiau ilgiau atidėlioti nebuvo galima – ir 1240 m. vasaros gale įsiveržta į Pietų Rusią. Pačios jos mongolams nereikėjo, tačiau per ją ėjo kelias į Vengriją, į kurią buvo pabėgęs polovcų chanas Kotianas, su kuriuo mongolai dar nebuvo suvedę sąskaitų – dar nuo Čingischano karo su Chorezmu laikų.

Bandant derėtis su Kijevu, kunigaikštis Michailas (jis ir Černygovo) neapgalvotai nužudė džechangiro pasiuntinius. Vėliau, prisiminęs savo giminaičių likimą mūšyje prie Kalkos, pabėgo iš miesto, palikęs kijeviečius vienus. 1240 m. rugsėjo 6 d. prasidėjo Kijevo apgulimas („Rusų miestų motina“ krito gruodžio 6 d.). Kol pagrindinės pajėgos buvo prie Kijevo, kita karių dalis spalio 18 d. paėmė Černygovą.

Batyjus skubėjo į Vengriją, todėl Galico-Volynė išsisuko gana neskausmingai – 1241 m. pradžioje buvo užgrobti tik keli miestai (tiesa, tarp jų ir abi sostinės: Galičius ir Volynės Vladimiras), o nedideli ir gerai įtvirtinti miestai arba sugebėjo apsiginti, arba išvis nebuvo užpulti.

Vengrų karalius Bela IV pats aštrino konfliktą su mongolas, davęs prieglobstį chanui Kotianui ir grubiai atmetęs reikalavimus išduoti polovcus. Kitą klaidą jis padarė vėliau, leidęs aristokratams susidoroti su nusenusiu chanu, dėl ko 40 tūkst. polovcų karių išėjo į Bulgariją. Tačiau karas su mongolais buvo neišvengiamas.

Vengrijos puolimas buvo Subedei-bagaturo kruopščiai suplanuotas. Armija buvo padalinta į tris kolonas. Šiaurinei, kuriai vadovavo Čingischano anūkai Kadanas ir Baidaras, įsiveržė į Lenkiją, užgrobė kelis miestus ir 1241 m. balandžio 9 d. prie Lignicos sumušė jungtines lenkų, čekų ir vokiečių pajėgas. Taip Lenkija tapo praktiškai beginklė prieš klajoklius. Tačiau šie, įvykdę savo užduotį, pasuko į Slovakiją, kad susijungtų su pagrindinės mongolų pajėgomis.

Antra kolona, vadovaujama Batu, perkopė Karpatus ir įsiveržė į Vengriją. Sužinojęs apie pergalę prie Lignicos, Batu po dviejų dienų, 1241 m. balandžio 11 d., sumušė vengrus prie Šajos upės. Žuvo apie 60-100 tūkst. vengrų ir vokiečių. Neleisdami atsipeikėti, paskui sprunkančius vengrus, paėmė Budą ir Peštą, o tada nuskubėjo toliau į vakarus, vydamiesi sprunkantį karalių.

Ir pagaliau trečioji kolona, vadovaujama Subedei-bagaturo, veikė dabartinės Rumunijos teritorijoje, o vėliau Vengrijoje susijungė su Batu. Vėl susijungus mongolų armijai, Batu paliepė Subedei-bagaturui žygiuoti į Dalmatiją vejantis karalių Belą (kurio, beje, taip ir nepagavo), o pats 1242 m. sausio mėn. užgrobė Vengrijos sostinę Estergomą.

Battle at Sajo Bridge Rytų Vengriją buvo užgrobta "išeivių iš Tartaro". Patys vengrai tą laikotarpį vadina "tartarjaras" ir laiko vienu sunkiausių savo istorijoje. Tačiau Batu, atrodo, visai nesiruošė siaubti šalies, įsakė atstatyti ūkį ir net patraukė dalį vengrų ir vokiečių feodalų, kuriems pavyko įkalbėti dalį gyventojų sugrįžti į kaimus ir miestus.

Tuo tarpu Europos valdovai mongolus priėmė kaip dangaus rykštę ir nebuvo pasiruošę jiems pasipriešinti. Kryžeivis Prancūzijos karalius Liudvikas ruošėsi užsidėti kankinio vainiką, jei barbarai įsiveržtų į Prancūziją, Fridrichas II net pasiuntė pasiuntinius pas Batu, pats ruošdamas laivą bėgimui į Palestiną. Tokiomis aplinkybėmis kaip dievo malonė sutikta žinia, kad mongolai palieka Europą – taip 1242 m. pavasarį įsakė Batu. Tokio netikėtas įvykių posūkis – dar viena istorijos mįslė.

Trečiasis gyvenimas: Sain-chanas

Rusų istorikai tikina, kad Batu privertė grįžti atkakli rusų kova jo užnugaryje. Tačiau vargu ar taip buvo – iš Rusijos jo kariauna išėjo nepalikusi nei vietininkų, nei karių būrių, tad rusams tiesiog nebuvo su kuo "atkakliai kautis" – tuo labiau, kad pietų Rusijos kariai noriai dalyvavo žygyje prieš senus jų varžovus – "ugrus" ir "liachus". Tuo tarpu Europos istorikams norisi parodyti, kad puikiai ginkluoti ir patyrę riteriai sulaikė lengvosios kavalerijos antpuolį. Tačiau prisiminkime, koks likimas "šauniosios riterijos" prie Lignicos ir Šajo, o taip pat moralinę monarchų-riterių būklę.

Tad Batyjaus išėjimo iš Europos priežastis būtų – tikslų pasiekimas – chano Kotiano sunaikinimas ir naujų valdų sienų saugumo užtikrinimas. Pretekstu buvo Didžiojo chano Ugedėjo mirtis 1241 m. pabaigoje. Trys įtakingi princai (Ugedėjo sūnus Kujukas, Džagatėjo anūkas Buri ir Tulujo sūnus Monkė) paliko armiją ir patraukė į Mongoliją, siekdami varžytis dėl sosto. Daugiausia vilčių turėjo Kujukas, buvęs aršiausiu Batu priešininku, tad džechangiras buvo linkęs sutikti savo nedraugo iškilimą ne tolimoje Vengrijoje, o savo valdose, Džuči uluse (šiandien vadinamam Aukso Orda), kur po ranka buvo ir priemonės, ir kariai. Taip Batu neteko džechangiro titulo, tačiau praktiškai tapo Mongolijos dešiniojo sparno valdovu, o po Džagatajaus, paskutinio Čingischano sūnaus, mirties 1242 m. gegužę ir visos Bordžiginų giminės galva ("aka", t.y., "vyriausiu broliu").

Khan Ogedei Ugedėjo įpėdinio rinkimai užsitęsė 5 m. Ir nors 1246 m. Kujukas buvo išrinktas Didžiuoju chanu, Batu jau buvo pasiruošęs kovai su juo. Batu turėjo tokį autoritetą, kad Kujukas buvo tiesiog priverstas pripažinti jo valdymą vakarinėse srityse. Jis taikėsi net ir su tuo, kad Batu pats dalija dovanojimo raštus ir skiria vasalus (rusų kunigaikščius, seldžiukų sultonus, gruzinų carus…).

Ir vis tik, 1248 m. Kujukas, surinkęs nemažas pajėgas, patraukė prie Džuči uluso sienų. Formaliai jis tik pareikalavo, kad Batu atvyktų ir parodytų nuolankumą, nes tasai nebuvo kurultajuje, išrinkusiame Kujuką. Tačiau abu puikiai suprato, kad Mongolijoje prasideda tarpusavio kova. Vienok, netoli Samarkando, Kujukas kažkaip "laiku" nusibaigė, ir visi buvo įsitikinę, kad tai ne be Batu "pagalbos".

Po 3 m., 1251 m., Batu įvykdė dar vieną perversmą – jo brolis Berkė ir sūnus Sartakas į Mongoliją atėjo su dešimtimis tūkstančių karių ir privertė Čingizidus Didžiuoju chanu išrinkti Batu draugą Monkę. Tačiau po metų, 1252 m., Kujuko šeimos šalininkai surengė prieš jį sąmokslą, tačiau jis buvo atskleistas ir daugelis sąmokslininkų nubausta. Džagatėjo anūkas Buri ir Čingischano giminaitis Eldžigitajus buvo nusiųsti pas Batu, kuris nepraleido malonumo asmeniškai susidoroti su senais varžovais.

Tačiau Monkė nebuvo toks palankus valdovas, kaip tikėjosi Batu. Jis ėmė stiprinti centrinę valdžią ir karpyti ulusų teises. Blogiausia, kad Batu teko paklusti – ką būtų pasakę kiti Čingizidai, jei atsisakytų paklusti Didžiajam chanui, kurį pats rėmė? Tad Batu darė nuolaidas: leido Džuči uluse atlikti gyventojų surašymą, dąlį karių pasiuntė į pagalbą Chulagai, Didžiojo chano broliui, besiruošiančiam žygiui į Iraną. Tačiau ir Monkė turėjo daryti kompromisus – leido šiam nustatyti politiką Volgos Bulgarijoje, Rusijoje, Šiaurės Kaukaze. Tačiau Irano ir Mažosios Azijos visąlaik buvo nesantaikos šaltiniu, - ir po Batu ir Monkės mirties dėl jų prasidėjo atviras karas.

Batyjaus ir Monkės santykiai su laiku aštrėjo, tačiau abu valdovai tvardėsi ir neleido skilti Mongolijos imperijai.

Rusijoje Batyjų visada laikė kraugerišku „didžiausiu priešu“ (net 19 a. Vologodsko ir Kostromos gubernijose Paukščių taką vadino „Batyjaus keliu“). Tačiau ar taip buvo iš tikro?
1243 m. Batu pirmąjį „raštą“ įteikė Didžiajam kunigaikščiui Jaroslavui II Vsevolovičiui, pripažindamas „vyriausiu rusų žemėse“, o tasai, priimdamas jį, sutiko tapti vasalu. Tačiau tai buvo laikinai – išrinkus Kujuką, Jaroslavui teko vykti pas jį, kad patvirtintų teises. Iš ten jis negrįžo – kalba, kad jį nunuodijo Kujuko ir jo motinos įsakymu.

Dar 1241 m. buvo suimtas ir nubaustas mirtimi Mstislavas Rylskis, pietų Rusioje organizavęs partizaninį karą. Jo likimo 1246 m. sulaukė dar du Černygovo dinastijos kunigaikščiai: Michailas Černigovskis (už bandymus patraukti vakarų monarchus kovai su mongolais – o formaliai, už nepagarbą Čingischano atvaizdui, kuriam atsisakė nusilenkti) ir Mstislavo sūnus Andriejus (dėl neaiškių priežasčių – formaliai, kad arklius iš ordos valdų pardavinėjo Vakaruose).

Tačiau Daniilas, įtakingas kunigaikštis iš Galicijos, 1245 m. aplankė Batu, palenkė į savo pusę ir buvo pripažintas savo žemių valdytoju. Tiesą sakant, Batyjų Rusija neypatingai domino (Orda tik po Batyjaus mirties Rusijai skyrė daugiau dėmesio) – jos reikalus pavedė sūnui Sartakui, 1252 m. surengusį „Nevriujo skerdynes“, kurias istorikai irgi priskiria Batyjui.

Jaroslavas II paliko kelis sūnus, kurių vyriausi buvo Aleksandras Nevskis ir Ardriejus. Po tėvo mirties jie nuvyko į Karakorumą, kur Kujuko našlė Ogul-Gaimiš Andriejų paskyrė Vladimiro Didžiuoju kunigaikščiu, o Aleksandrui skyrė nusiaubtą Kijevą. Tad vėliau nepatenkintas Aleksandras ryžosi sąjungai su Batu ir Sartaku. Andriejus gi netrukus sudarė sąjungą su Galicijos Daniilu, vedęs jo dukterį. Išgirdęs apie neramumus Mongolijoje, Andriejus Jaroslavičius ryžosi stoti prieš Ordą, tikėdamas, kad jį parems uošvis, tačiau Daniilas nusprendė palaukti. Aleksandras Nevskis, kuriam nepatiko provakarietiška brolio orientacija, kreipėsi į Sartaką, išsiuntusį prieš Andriejų nojoną Neviujų, kuris padarė šiaurės rytų Rusiai daugiau žalos, nei Batyjaus reidas prieš 15 m. Andriejus pralaimėjo ir pabėgo, o Didžiuoju kunigaikščiu tapo Batyjaus sąjungininkas Aleksandras Nevskis.

Netrukus prieš mongolus išstoti sumanė ir Daniilas, siekdamas iš jų atimti Ponizję, anksčiau sudarusią Kijevo Rusios dalį. Jis įsiveržę ten 1255 m. ir nugalėjo negausias ten buvusių mongolų pajėgas. Jis numatė teisingai, nes Batyjus buvo užsiėmęs rytų reikalais. Ir tik po jo mirties, jo brolis Berkė sugebėjo atsiimti tas valdas.

Batyjus mirė 1255 m. – ir jo mirtis taipogi mįslė: kalbama ir apie nunuodijimą, ir apie žūtį žygyje. Gali būti, kad mirė ir sava mirtimi – gal reumatinio susirgimo, kuris jį kankino daugelį metų.

Batyjus žinomas ir pravarde „Sain-chanas“, kuris parodo jo savybes: „sain“ – „dosnus, dvasingas, geras, teisus“. Keista, kad apie jį beveik nerašo kinų ir mongolų kronikos, kaip ir persų metraščiai. Vakarų diplomatai, apsilankę jo rūmuose, aplamai linkę neišsakyti savo nuomonės, nors ir pateikia kai kurių žinių apie politinę nuostatą ir asmenines savybes. Rusų ir vakarų kronikininkai, rašę „karštais pėdsakais“, aišku, apie Batyjų negalėjo parašyti nieko teigiamo – ir taip įtvirtino „piktavalio“ stereotipą.

*) Džuči (1188-1227) - vyriausiasis Čingischano sūnus, karvedys, dalyvavęs Vidurinės Azijos užkariavime, pirmasis Aukso Ordos (Džuči uluso; kraštų, kuriuos jis užkariavo) valdovas. Anot Rašido ad-Dino, paskutiniais savo gyvenimo metais Džuči konfilktavo su tėvu. Priežastimi galėjo būti nesutarimai su broliu Čagatajumi arba nesurikimas užkariauti visą Dešt-i-Kipčiaką – kipčiakus, rusus, čerkesus. Čingischanas net įsakė pasiųsti kariuomenę link jo, tačiau žygis neįvyko dėl Džuči mirties. Džuči palaidotas mauzoliejuje dabartinio Kazachstano Karagandos srityje; jo palaikus 1946 m. atkasė archeologai.

**) Čilgir-Bocho - 12 a. antros pusės kilnus merkitas, jaunesnysis vado Tochtoa-beki brolis. Vyrauja nuomonė, kad jis buvo tikrasis Džučio tėvas. O istorija yra tokia. Jaunystėje jo broliui Čiledu buvo skirta olchonudė Oeluna, tačiau netrukus po vestuvių ją pagrobė nojonas [valdytojas Mongolijoje] Esugėjus-bagaturas. Keršydami merkitai apie 1184 m. užpuolė Čingischano stovyklą ir pagrobė jaunąją žmoną Bortę. Čiledu mirus, Bortė atiteko Čirgirui. Čingischanui sumušus merkitus, Borchė grįžo jau nėščia, tačiau Čingischanas pripažino Džutį savo sūnumi. Tolimesnis Čilgiro likimas nežinomas – greičiausiai jis žuvo arba pabėgo.

Klajokliai polovcai
Ką nutyli būgnai?
Čingis chano mirtis
Mažoji Indija (Etiopija)
Čingis chanas ir jo kapas
J. Dlugošas. Legnicos kautynės
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Ankstyvojo Vietnamo valdovai
Korėjos tradicinė muzika
Kinijos imperatorius Huang Di
Mankurtas: asmuo be ateities
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Jėzuitas Andrius Rudamina Kinijoje
Baikalas piešiniai ant uolų
Indonezija: Žemiausi žmonės
Išmanusis ginklas japoniškai
Senojo pasaulio ženklai
Vienaragis Kinijos zhi
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Pažintis su chazarais
Japonų 'Kodziki'
Šambalos paieškos
Beduinas soste
Vartiklis