Legnicos kautynės
Iš Jano Dlugošo*) analų
1241 m. totorių būriai nusirito per Lenkiją ir Vengriją, pademonstruodami, kad jų karo taktika efektyvesnė už
europiečių. Legnicos mūšis buvo svarbiausias Lenkijoje.
Ankstesnis fragmentas: Totoriai Lenkijoje
Tolimesnis fragmentas: Vengrijos užpuolimas
Balandžio 9 d., princas Henrikas2), spindinčiais šarvais, išjojo iš Legnicos kautis su totoriais. Jojant pro Palaimintosios Mergelės bažnyčią, nuo jos stogo nukrito akmuo, vos nepataikęs į galvą. Tai buvo palaikyta dievišku įspėjimu arba, bent jau, blogu ženklu. Princas Henrikas savo kariuomenę išdėstė lygiame lauke netoli Nysa upės keturiais būriais: pirmąjį sudarė kryžiuočiai ir savanoriai, kalbantys įvairiomis kalbomis, bei kažkiek aukso kasėjų iš Zlotoryja3); antrą liniją sudarė Krokuvos ir Didžiosios Lenkijos riteriai; trečią riteriai iš Opolsko (Opole); ketvirtąją Prūsijos Didžiojo magistro riteriai ir kita kavalerija; tuo tarpu penktąją sudarė Silezijos ir Vroclavo baronai, pulkelis Didžiosios Lenkijos ir Silezijos riterių ir nedidelis būrelis samdinių visiems jiems vadovaujant pačiam princui Henrikui. Ten buvo ir daugybė totorių būrių, kiekvienas kurių buvo skaitlingesnis ir labiau patyręs mūšyje; netgi kiekviename jų buvo daugiau karių, nei jungtinėje lenkų kariuomenėje. Mūšis prasidėjo.
Lenkai puolė pirmi ir pradžioje pralaužę totorių pirmąsias gretas pasistūmėjo į priekį, tačiau, kai prasidėjo artima kova, juos apsupo totorių lankininkai, trukdę kitiems ateiti į pagalbą. Tad šie susvyravo, o vėliau krito po strėlių lietumi, kaip švelnios javų varpos nuo krušos, nes daugelis nevilkėjo šarvų, o išlikusieji pasitraukė. Tada du lenkų būriai susikovė su trimis totorių ir net juos įveikė, nes lenkų arbaletininkai apgynė juos nuo totorių lankininkų, tačiau tada kažkas iš totorių gretų ėmė ten ir atgal lekioti tarp abiejų armijų šaukdamas lenkams Bėkite, bėkite! ir drąsindamas totorius. Opolsko kunigaikštis, pagalvojęs, kad šaukia draugas, o ne priešas, atitraukė savo karius. Kai princas Henrikas pamatė, kas atsitiko, garsiai pravirko, tačiau į kovą metė ketvirtą būrį, kurį sudarė geriausi jo kariai ir su kuriais tuo metu įveikinėjo totorius, kol neatėjo ketvirtasis ir dar didesnis totorių būrys, vadovaujamas Batu1), ir nulėmė kovą. Totoriai kovosi aršiai, tačiau lenkai atsisakė trauktis, nes jų garbė buvo svarbiau.
Tarp totorių vėliavų buvo viena su nupiešta didele X. Jos viršuje buvo baisi juoda galva, su plaukais apaugusiu smakru. Kai totoriai buvo nustumti kelis šimtus, tos vėliavos vėliavnešys pradėjo smarkiai kratyti tą didelę galvą, iš kurios staiga pasklido bjaurios smarvės debesis, nuslinkęs ant lenkų, kurie nusilpo tiek, kad negalėjo kautis. Žinome, kad kariaudami totoriai visada naudojasi burtų menu ir kerais, ir tai buvo, ką jie dabar padarė. Pamatę, kad laimintys lenkai yra išsigandę debesies ir jo jaurios smarvės, totoriai garsiai sušuko ir grįžo į kautynes, išblaškydami lenkų gretas, kurios iki tol laikėsi tvirtai ir sukėlė dideles skerdynes.
Tarp kritusių buvo Boleslavas5), Moravijos markgrafo sūnus, ir Prūsijos ordino magistras. Princas Henrikas neprarado savo karių. Apsuptas iš visų pusių puolančių totorių, jis ir saujelė kitų bandė prasiveržti pro priešą. Ir kai jam jau beveik pavyko ir su juo teliko keturi riteriai, princo žirgas, jau sužeistas, krito negyvas. Totoriai, atpažinę princą iš jo insignijų, spaudė iš paskos. Kol jis ir jo kompanionai kovėsi, ketvirtasis riteris atvedė jam naują žirgą, atvestą iš karališkų arklidžių. Princas sėdo raitas ir penketas vėl pabandė prasiveržti pro priešo gretas,
tačiau vėl buvo apsupti. Nieko nepaisydami, jie tebesikovė. Kai princas pakėlė ranką, kad kirstų kardu priešui, totorius įsmeigė ietį į princo pažastį ir princas nukrito nuo žirgo. Totoriai staigiai metėsi prie princo ir, nutempę dviejų lanko šūvių atstumu, kardu nukirto jam galvą, nuplėšė visus ženklus ir paliko nuogą. Tada dideliame mūšyje daug lenkų kilmingųjų ir bajorų sutiko kankinystę už savo tikėjimą. Šventoji Jadvyga6), buvusi Krosne (Krosno), buvo informuota Šv. Dvasios apie nelaimę bei jos sūnų mirtį tą pačią valandą, kai tai nutiko, ir apie tai pasakė vienuolei vardu Adelaidė.
Janas Ivanovičius, riteris, kuris atvedė Henrikui žirgą ir beveik išgelbėjo jį, prisijungė prie kariuomenės su dviem ginklanešiais ir kitu riteriu vardu Lukmanas, turėjusiu du tarnus, o pats turėjo dvylika žaizdų. Kai persekiotojai sustojo atsikvėpti kaime maždaug už mylios nuo mūšio vietos, šešetas apsisuko ir juos puolė, nukaudami du, o vieną paimdami į nelaisvę. Vėliau Ivanovičius įstojo į dominikonų vienuolyną ir gyveno ten pamaldžiai ir dėkodamas Gerajam Viešpačiui, kad išgelbėjo jį iš daugelio pavojų.
Susirinkę savo grobį, totoriai, norėdami sužinoti tikslų žuvusiųjų skaičių, kiekvienam lavonui nupjovė po ausį, prikraudami iki viršaus devynis didelius maišus. Tada, iškėlę princo Henriko galvą ant ilgos ieties, atvyko prie Legnicos pilies (nes miestas jau buvo sudegintas baiminantis totorių) ir rodę ją, kad pamatytų esantys viduje, liepdami per vertėję atidaryti vartus.
Gynėjai atsisakė, sakydami, kad turi kelis kitus kunigaikščius, kunigaikščio Henriko sūnus, ne tik Henriką. Tada totoriai patraukė į Olomoucą4), kur įsirengė stovyklą dviem savaitėms, degindami ir niokodami viską aplink. Vėl pajudėję, jie savaitei užtruko Bolesisko, ir, išžudę daugybę gyventojų, tęsė žygį į Moraviją.
Pastabos
*) Janas Dlugošas (Jan Dlugosz, 1415-1480) lenkų kronikininkas,
istorikas ir diplomatas. 1435-1478 m. dalyvavo įvairiose diplomatinėse misijose bei derybose: su Roma, Vokiečių
ordinu, Čekija, Vengrija... Nuo 1467 m. Kazimiero Jogailaičio sūnų auklėtojas. 1440 m. įšventintas
kunigu. 1479 m. karaliaus nominuotas Lvovo arkivyskupu.
Sukaupė vertingų dokumentų ir nuorašų rinkinių apie Lenkijos ir Vokiečių ordino santykius 1339-22 m.
Svarbiausias jo darbas - 12 knygų Lenkijos kronika nuo legendinių laikų iki 1480 m. Garbingos Lenkijos
karalystės metraščiai arba kronikos, kurioje gausiai panaudota daugelis istorinių šaltinių. Vienas pirmųjų
išdėstė romėniškąją lietuvių kilmės teoriją. Smulkiai aprašyti Vytauto ir
Jogailos nesutarimai, 1387 m. Aukštaičių ir 1413-17 m. Žemaičių krikštas, 1410 m. Žalgirio mūšis.
1) Batyjus (Batu, 1205-1255) mongolų chanas, Čingischano anūkas, žygio prieš Rusiją ir Rytų Europą (1236-1243 m.) karvedys. Žr. daugiau apie jį >>>>
2) Henrikas II Dangiškasis (Pobožny), Silezijos kunigaikštis (1191-1241), Henriko Barzdotojo sūnus ir įpėdinis. Jo motina Jadvyga, Henriko Barzdotojo7) žmona, mirė 1241 m., o kanonizuota 1267 m. Henrikas buvo jos trečiasis sūnus.
3) Zlotoryja (Goltbergas, Goldbergas) - Legnicos valsčiaus užvažiuojamasis miestas. Dlugošas jį mini jau 1105 m. garsėjus turtais.
4) Olmecas - senasis Olomouco pavadinimas; miestas Čekijos rytuose prie Moravos upės; buvo Moravijos sostine. Daugiau apie jį >>>>
5) Boleslovas Depoltietis (Boleslaw Dypoldowic, apie 1190-1241) čekų Pržemislų dinastijos princas, Moravijos markgrafo Dypoldo II sūnus, turėjęs pravardę Szepiolka (šveplas). Apie 1202 m. su broliais buvo ištremtas iš Bohemijos (iki 1204), o antrąkart 1233 m. 1229-30 m. dalyvavo Henriko I Barzdotojo mūšiuose dėl Liubuškos krašto. 1241 m. vadovavo Moravijos, hospitalierių, tamplierių riterių ir vokiečių šachtininkų būriui Legnicos kautynėse, kuriose ir žuvo.
6) Jadvyga Silezietė (Jadwiga Śląska, 1174-1243) Andechsų dinastijos atstovė, grafo Bertoldo IV Meraniečio dukra, šventoji, našlaičių globėja. 20 m. amžiaus ištekėjo už Vroclavo kunigaikščio Henriko I Barzdotojo. Buvo labai religinga ir jos prašymu Henrikas Tšebnicoje įsteigė cisteriečių vienuolyną; labai rūpinosi vargšais, našlėmis, įsteigė jiems keletą ligoninių. Anot legendos, net žiemą vaikščiojo basa, o kai vyskupas liepė apsiauti, ji batus nešėsi rankose. Henriko II žūties vietoje ji įkūrė benediktinų vienuolyną, o jo buvusioje bažnyčioje dabar randasi Legnicos mūšio muziejus.
7) Henrikas Barzdotasis (Jędrzych I Brodaty, apie 1165-1238) Silezijos (nuo 1201 m.), Krokuvos ir Lenkijos didysis kunigaikštis (nuo 1232 m.) iš Piastų dinastijos. 1188 m. Henrikas vedė Jadvygą. 1222-23 m. dalyvavo kryžiaus žygiuose į Prūsiją, buvo vienas Vokiečių ordino pakvietimo (1226) kovai su prūsais. Tada bandė išspręsti problemas su kitais Piastais. Plėtojo kasybą, kvietėsi vokiečių kolonistus, įkūrė miestų, cistersų vienuolynų.
Komentarai
Apie Lignicos kautynes žr. ir kitoje kronikoje: M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Prieštaringi tvirtinimai apie mūšį
Teutonų ordino dalyvavimas
Lenkų istorikas Gerardas Labuda nurodė kai kuriuos neatitikimus J. Dlugošo tekste. Pradžioje paminėjus 4 būrius, vardinant staiga atsirado penki. Kritinė teksto parodė, kad penktasis buvo teutonų riterių būrys, kuriam vadovavo Didysis magistras Poppo von Ostern, buvo įtrauktas vėliau, kai Analai jau buvo užbaigti. Pagal tą papildymą, teutonų būrys buvo visiškai sunaikintas, o magistras žuvo. Tačiau pagal kitus šaltinius, Poppo von Ostern Didžiuoju magistru paskirtas 1252 m. (praėjus 11 m. po Legnicos mūšio). Pagal pranciškonus, jis palaidotas 1263 m. šv. Jokūbo bažnyčioje (toje pačioje, kaip ir princas Henrikas). Labiau tikėtina versija, kad teutonai (bent jau kaip atskiras būrys) visai nedalyvavo Legnicos mūšyje.
Karių skaičius
Dlugošas mini, kad Batyjus ir Kadanas vadovavo mongolų kariuomenei Vengrijoje ir Transilvanijoje.
Tačiau 1965 m. buvo atrastas naujas šaltinis pranciškono C. de Bridia
Monachi Historia Tatarorum, kurioje pateikiama pranciškono Jan de Piano Caprini ir
benediktino Pole kelionė į Mongoliją 1245-47 m. Šaltinis gana patikimas, nes pateikiama
informacija iš mūšio dalyvių, praėjus vos keliems metams. Vienoje vietoje rašoma:
tada Batu nužygiavo į Lenkiją ir Vengriją ir,
perskyręs armiją prie šių valstybių sienos, ir 10 tūkstančių karių, vadovaujamų jo brolio Ordu, pasiuntė prieš Lenkiją....
Atsižvelgiant į tai, kad mongolai turėjo prarasti kažkiek karių mūšyje prie Tursko, Chmielniko, apgulus Krokuvą, Ratiborą (Racibor) ir Kujavą (Kujavia)), jų armiją prie Legnicos neturėjo sudaryti daugiau nei 8 tūkst. karių.
Sudėtingiau nustatyti princo Henriko kariuomenės dydį. Daugelis mokslininkų mano ją buvus 30-40 tūkst. karių. Tačiau tai neįtikėtina, - pvz., po 150 m. didesnė ir turtingesnė Lenkija į Žalgirio mūšį prieš Teutonų ordiną teįstengė atsiųsti 25 tūkst. karių. Tuo labiau, kad ten neturėjo būti Kujavios (Kujawia) ir Mazovijos (Mazowia) riterių, o Mažosios Lenkijos pajėgos buvo nusilpę po mūšių prie Tursko ir Chmielniko. Anot prof. Mare Cetwinski, lenkų armiją sudarė apie 2 tūkst. karių, o prof. Gerardas Labuda mano ją buvus 7-8 tūkst. Kadangi abi pusės mūšio pradžioje neturėjo pranašumo, G. Labuda versija atrodo tikresnė.
Mūšio eigos atstatymas
Lenkų kariuomenė buvo išdėstyta taip:
- Moravijos markgrafo Boleslavo pulkai buvo priekyje;
- Už jų atsitraukę Sulislavo ir Opolsko princo Mečislavo (Mieszko) būriai saugojo flangus;
- būrys, asmeniškai vadovaujamas princo Henriko, rezerve dar labiau atsitraukęs.
Mongolų kariuomenė irgi padalyta į 4 būrius: priekyje buvo trys būriai ir už jų rezervas, kuriam vadovavo Ordu. Būriai kairiajame ir dešiniajame sparnuose buvo nutolę nuo centro ir nematomi lenkams. Matyt, Ordu ketino apsupti lenkus iš sparnų.
Pirmasis kovą pradėjo Boleslavo būrys. Po tūkstančių strėlių lietumi jie prasiveržė iki centrinio mongolų būrio. Tuo metu iš šonų jį puolė slapstęsi mongolų būriai. Boleslovo būrys buvo beveik visiškai sunaikintas ir past Boleslovas žuvo. Sulislavo ir Mečislavo būriai atsidūrė pačiame mūšio įkarštyje. Lenkai pralaužė mongolų gretas ir ėmė juos stumti. Tada lenkų riteriai išgirdo lenkiškai šaukiant, kad reikia trauktis, - ir Mečislovo būrys pradėjo trauktis. Tai patvirtina Historia Tartarorum: kai mongolai susirėmė su Silezijos princu ir jau rengėsi trauktis ... Netikėtai krikščionių būriai puolė bėgti .
Matydamas Mečislovo atsitraukimą, Henrikas išvedė rezervą į priekį. Pergalė vėl ėmė linkti į lenkų pusę, tačiau mongolai dar turėjo šviežių jėgų, Ordu vadovaujamą būrį. Šis būrys ir nulėmė mūšio eigą. Henrikas su kelias riteriais dar bandė prasiveržti, tačiau jam tai nepavyko. Jo galva buvo nunešta Batyjui, tačiau prieš tai parodyta Legnicos pilies gynėjams, kurie atsisakė pasiduoti. Mongolai sudegino aplinkinius kaimus ir nužygiavo Olmucho (Olmochov) kryptimi.
PRIEDAI
Opolė
Opolė - (vok. Oppeln - miestas pietų Lenkijoje prie Oderio upės, Opolės vaivadijos centras, istorinė Aukštutinės Silezijos sostinė. Apie 130 tūkst. gyventojų.
Istorija
Prieš 5 a germanų silingų gentis ir, galbūt, burgundai persikėlė į Opolės vietovę. Kai germanų gentys oaliko vietą išvykdamos pulti Romos imperiją, į šias vietas kėlėsi vakarų slavai.
Opolė pradėjo vystytis nuo 10 a. kaip vietinis slavų Opolanie centras> jų pirmoji gyvenvietė buvo Oderio (Odra) Wyspa Pasieka saloje. Amžiaus pabaigoje Silezija tapo Lenkijos dalimi it buvo valdoma Piastų dinastijos - pagoniškoji I>Opolanie buvo nukariauta kunigaikščio Boleslavo I 1012/13 m. Po kunigaikščio Vladislavo II Ištremtojo mirties, Silezija 1163 m. buvo padalinta tarp dviejų Piastų giminės linijų - Vroclavo Žemutinėje Silezijoje ir Opolsko-Ratoboro Aukštutinėje Silezijoje. 1281 m. Aukštutinė Silezija vėl buvo padalinta tarp kunigaikščio palikuonių.
Vokiečių pirkliams įsteigus čia koloniją, nuo 1217 m. pradėjo keltis vokiečių valstiečiai. Vokiečių miesto statusą Opolė gavo 1254 m. (Magdeburgo - 1410 m.). Kaip didžioji Silezijos dalis, 1327 m. Opolė tapo Bohemijos karalystės, kartu ir Romos imperijos, dalimi. 1521 m. Opolės kunigaikštystė (tuo metu vokiškai vadinama Oppeln) paveldėjo Ratiboro kunigaikštystę. Mirus Vengrijos ir Bohemijos karaliui Liudvikui II, Sileziją paveldėjo Ferdinandas I, Opolę perdavęs valdyti Austrijai. 1532 m. išmirus vietinei Piastų kunigaikščių linijai, Habsburgai atiduodavo Opolę įvairiems valdytojams. Su Lenkijos karaliaus Jono II Kazimiero, kaip paskutinio Opolės kunigaikščio, išsižadėjimu 1668 m. sritis perėjo į tiesioginį Habsburgų valdymą.
1740 m. Prūsijos karalius Fridrichui II iš Austrijos atsikovojo didžiąją Silezijos dalį. 1816- 1945 m. Opolė buvo Prūsijos administracinis vienetas. 1871 m. Vokietijos susivienijimo metu Opolė tapo Vokietijos imperijos dalimi.
Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, 1921 m. kovo 20 d. buvo surengta apklausa, siekiant nustatyti, ar Opolė turi priklausyti Veimaro respublikai ar Lenkijai. Beveik 95% pasisakė už Vokietiją.
Po Antrojo pasaulinio karo Opolė buvo perduota Lenkijai ir iki 1950 m. priklausė Katovicų vaivadijai,vėliau tapusiai Opolės vaivadija. Skirtingai nuo kitų istorinių Vokietijos rytinių žemių, vokiečiai nebuvo išvaryti. Šiandien Opolė yra vokiškai kalbančios Lenkijos mažumos centras Silezijoje.
Opolė garsi savo 10 a. Šv. Adalberto bažnyčia ir 14 a. Šv. Kryžiaus bažnyčia, saloje yra Piastų pilis. Yra Diocezės, Opolės regionalinis ir Opolės miesto muziejai. Opolėje vyksta kasmetinis lenkų dainos festivalis. Mieste yra Opolės universitetas, Opolės technologijų universitetas, Aukštesnioji medicinos mokykla. Bogdano Janskio akademija.
Opolė giminiuojasi su Alytumi.
Legnica
Legnica (vok. Liegnitz) - miestas prie Kaczawa upės pietvakarių Lenkijoje, Žemutinės Silezijos vaivadijoje. Per 100 tūkst. gyventojų.
Pradžioje miestas vadinosi Lignica, pervadintas Legnica 1946 m., iš Vokietijos perdavus jį Lenkijai. Nuo 1979-98 m. buvo atskiros Legnicos vaivadijos centras.
Istorija
Legnica įsikūrė keltų ir rytų germanų genčių kelių susikirtimo vietoje. Tacitas (Germanija) ir Ptolomėjus mini Magna Germania gentį Lugii (Lygii) ir jų miestą Lugidunum, kuris tapatinamas ir su Legnica, ir su Glogow.
Miestas (Lignica) oficialiai paminimas 1005 m., nors čia gyventa jau 7 a. 1163 m. tampa Žemutinės Silezijos kunigaikščių rezidencija; Piastų dinastijos Ž. Silezijos šakos valdytas 1247-1675 m.
Legnica išgarsėjo 1241 m. balandžio 9 d. mūšiu su totoriais (Valštato (Wahlstatt) mūšis), kuriame buvo sumušta kunigaikščio Henriko II Pamaldžiojo vadovaujama kariuomenė. Šio mūšio paminėjimas Legnicoje vyksta kasmet.
14 a. Legnica su 16 tūkst. gyventojų buvo vienas svarbesnių Centrinės Europos miestų. Miestas ėmė sparčiai plėstis atradus aukso prie Kaczawa upės (tarp Legnicos ir Zlotoryja). 14 a. Legnica tapo Bohemijos karalystės vasale ir buvo įtraukta į Šventosios Romos imperiją. Nuo 1352 m. turėjo monetų regaliją. Stipriai nukentėjo husitų karų, 13-mečio karo metu.
Silezijos aristokratija tuo metu treniravosi Legnicos Riterių akademijoje.
Nuo 1522 m. kunigaikštystėje įsigalėjo protestantiškoji Reformacija ir gyventojai perėjo prie liuteronų tikėjimo. 1526 m. Monake mirus Vengrijos ir Bohemijos karaliui Liudvikui II, Legnicą paveldėjo Austrijos Habsburgų monarchija. Po 1633 m. maro gyventojų buvo sumažėję iki 2,5 tūkst. 1676 m. mirus paskutiniam Piastų kunigaikščiui Georgui Vilhelmui, Habsburgai ėmė tiesiogiai valdyti Legnicą, nepaisant ankstesnio susitarimo tarp Branderburgo ir Silezijos, pagal kurį Legnica turėjo atitekti Branderburgui.
1742 m. didžioji Silezijos dalis su Legnica tapo Prūsijos karalystės dalimi, kai Fridrikas Didysis nugalėjo Austriją. 7 m. karo metu 1760 m. rugpjūčio 15 d. Lignicos mūšyje Fridrikas sumušė austrų armiją, kuriai vadovavo Laudonas. 1813 m. Napaleono karo metu prie netoliese esančio Katzbach'o prūsai, vadovaujami maršalo Blucher'io, sumušė MacDonald'o prancūzų pajėgas.
1816 m. gegužės 1 d. įsteigta Legnico administracinė sritis. 1871 m. Vokietijos susivienijimo metu Legnica tapo Vokietijos imperijos dalimi. 1910 m. duomenimis, 96% gyventojų sudarė vokiečiai. 1945-47 m. vokiečiai buvo išvaryti ir juos pakeitė lenkai.
1945-1990 Legnicoje buvo rusų kariuomenės Lenkijoje štabas, kas labai paveikė miesto gyvenimo būdą. Miestas buvo padalintas į lenkišką ir uždarą tarybinę" dalis. Paskutinis rusų karys paliko Legnicą 1993 m.
6-7 dešimtm. vario ir nikelio pramonės vystymasis buvo pagrindinis ekonominis veiksnys. Miesto aerouostas yra likęs iš sovietų oro bazės, tačiau yra prastoje būklėje ir nenaudojamas komerciniams skrydžiams. Mieste yra Witelo taikomųjų mokslų aukštoji mokykla, Vroclavo technologijų universitetas, Lenkijos atvirasis universitetas, Aukštoji vadybos mokykla, Aukštoji dvasinė seminarija.
Krėvos sutartis
Klajokliai polovcai
Čingis chano mirtis
Ordinas prie Lietuvą
Trys chano Batyjaus gyvenimai
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Lietuvos metrikos tyrinėjimai
Barboros Radvilaitės portretas
J. Dlugošas. Vengrijos užpuolimas
Jogailos laiškas Konradui Ciolnerui
Tomas iš Splito. Apie totorių antplūdį
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Kvietimas Vytautui kovai prieš husitus
Sebastiano Miunsterio Kosmografija apie Lietuvą
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Birutės kalno astronominis kalendorius
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Juodasis arapas Baltarusijoje
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Burtai ir tikėjimai Vilniaus krašte
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Čingis chanas ir jo kapas
Vilnius po senovei
Totoriai Karpatuose
Mitologijos skiltis
Vartiklis