Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
(Kryžiaus žygiai į Prūsiją 13-14 a. kronikose ir analuose)    

Vokiečių kolonizacija ir papročių plitimas, miestų augimas, sidabro gavybos pradžia gerokai pakeitė 13 a. Čekijos vaizdą. Amžiaus pradžioje buvo patvirtinta Čekijos nepriklausomybė Romos imperijos sudėtyje, karaliaus titulas tapo paveldimas. Valdant Pršemyslui Otakarui II (1253-1278) suaktyvėjo užsienio politika. Jis kėsinosi į gretimas žemes ir netgi imperatoriaus karūną. Jo interesai palietė ir Baltijos šalis – dukart rengė kryžiaus žygius prieš pagonis prūsus (1254-55 m. žiemą ir 1267-68 m. žiemą). Pirmas jų pasibaigė Teutonų ordino teritorijos išplėtimu ir Kioningsbergo (Karaliaučiaus) įkūrimu, tapusiu svarbiausiu vokiečių riterių forpostu parklupdytame krašte.

Premysl Otakar II Otakarui II užsienio politika perteikiama čekų, vokiečių ir austrų istoriografijoje. Žygiai prie Baltijos pateikiami tik kaip vienas jo daugiabriaunės veiklos epizodų, kuris buvo svarbesnis Prūsijai, o ne pačiam karaliui. Jie detaliai nagrinėti J. Golo ir V. Novotno. Rusijoje prie šios temos prisilietė tik bohemistas A.N. Jasinkis („Čekų pagalba sėkmingai germanizacijai prie Baltijos krantų“, 1898).

12 a. pabaigoje Artimuosiuose Rytuose įsteigtas Teutonų ordinas Čekijos žemėse įsikūrė gerokai prieš Otakaro II valdymą. Dar jo senelis Pršemyslas Otakaras I (1197-1230) palankiai į jį žiūrėjo, nes tai stiprino čekų-vokiečių ryšius. Panašiai elgėsi ir tėvas Vaclovas I3) (1230-1253). 4-me dešimtm. Teutonų ordinas ima užkariauti Pabaltijo pietryčių kraštus, kur gyveno prūsai ir jotvingiai. Iki 1242 m. dauguma prūsų genčių turėjo paklusti ir apsikrikštyti. Vien ordino jėgomis to pasiekti buvo neįmanoma, tačiau jį nuo pat pradžių parėmė riteriai-pasauliečiai, ne tik vokiečiai, bet ir lenkų kunigaikščiai. Kryžiaus žygius į Prūsiją ir Livoniją rėmė Romos kurija.

Jaunasis Pršemyslas, išrinktas austrų riterių, vedė nebejauną Margaritą Babenburgietę ir, tapęs vienu iš vokiečių kunigaikščių, gavo galimybę aktyvesnei politikai imperijos viduje. Tuo labiau, kad 1254 m. Vokietijoje prasidėjo vadinamoji „interregnum“ (tarpvaldystė), nusitęsusi iki pat 1273 m. Jaunasis Čekijos valdovas pasirodė esąs geras valdytojas.

Prieš pirmąjį kryžiaus žygį popiežius Inocentas IV (1243-1254) pavedė savo legatui tarpininkauti sudarant taiką tarp Pršemyslo ir Vengrijos karaliaus Belos IV (1235-1270). Ši taika panaikino kliūtis tam kryžiaus žygiui. 1254 m. spalio mėn. Čekijoje apsilankė Teutonų ordino magistras Popo fon Osternas. Vakarinės prūsų žemės jau buvo pavergtos. Nuslopinus 1242-49 m. sukilimą buvo galima plėsti įtaką, pirmiausia Sambijoje, esančioje pamaryje. Sambai buvo viena pagrindinių prūsų genčių. 1237 m. į ordiną įsiliejus Kalavijuočių ordino likučiams, kilo poreikis sujungti valdas Prūsijoje ir Livonijoje, t.y., užimti pajūrio juostą. Pirmasis bandymas 1253 m. Sambijoje patyrė nesėkmę, o 1254 m. pagalbą ordinui suteikė Čekijos karalius. Prahos analai praneša [3]:
„Bohemijos kunigaikštis ir Branderburgo markgrafas, įžengęs į Prūsiją, siaubė ją plėšdamas ir įvairiausiais būdais išžudė daugybę žmonių, nesigailėdamas nei lyties, nei amžiaus“.

Plačiau apie tai rašo „Annales Otacariani“, kurie ir prasideda žygio aprašymu [3]:
„19-ą dieną prieš sausio kalendas [gruodžio 14 d.] Pršemyslas, karaliaus Venceslavo sūnus, įžengė į Prūsiją, paėmęs prieš prūsus kryžiaus ženklą ir lydimas didelio kilmingų Bohemijos, Moravijos ir Austrijos žmonių bei kitų žemesnės kilmės riterių. Atvykęs į Vroclavą, pažymėjo Viešpaties gimimą ir didžiai garbingai buvo priimtas lenkų kunigaikščių ir diduomenės, o taip pat Vroclavo vyskupo, ir kelias dienas su visa kariuomene buvo gražiausiai išlaikomas. Kol buvo Vroclave, prie jos su savo kariais prisijungė Branderburgo markgrafas ir abudu įžengė į Prūsiją, su savimi vesdami skaitingą kariauną.

Tuo tarpu galingiausi ir seniausieji Prūsijos žmonės, patirdami, kaip manom, baimę prieš Dievą ir Bohemijos kunigaikščio vardą, visai nuolankiai atėjo pas šį kunigaikštį, perduodami save su visais artimaisiais jo valdžiai ir krikščioniškam tikėjimui. Maloningas valdovas, maloniai juos priėmęs, pakvietė juos prisijungti prie krikšto malonės ir vieną jų, galingesnį už kitus, pas priėmė iš šventosios praustuvės ir pavadino savo vardu Otokaru, kitą priėmė Branderburgo markgrafas ir pavadino savo vardu. Tada daugelis kilmingų ponų priėmė kitus sambus iš motinos-bažnyčios įsčių ir jiems davė savo vardus, o taip pat apdovanojo savo drabužiais, kad ir kokie tie buvo brangūs. Tada, atėję prie tokio kalno, kurį vadino Karaliaus kalnu, ten pastatė tvirtą pilį kad labiau įtvirtintų krikščionišką tikėjimą. Tada, kai dauguma prūsų tautų buvo pakrikštyti Olomouco ir kitų vyskupų, Bohemijos krašto kunigaikštis ir Brandeburgo markgrafas, sutvirtinę neofitus Jėzaus Kristaus tikėjimu ir paėmę jų įkaitus, o taip pat perdavę kraštą ir žmones į kryžiuočių iš Vokiečių namų rankas, grįžo labai visiškai patenkinti. Tokiu būdu Bohemijos kunigaikštis atvyko į Opavą 8-ą dieną prieš vasario idas [vasario 6 d.]. iš kur nuskubėjo į Austriją, kur pasiliko iki Didžiojo pasninko“.

Šie fragmentai duoda aiškų supratimą apie kryžiaus karų Prūsijoje metodus. Gausi kariauna (kiti šaltiniai praneša apie 50-60 tūkstančius karių: net ir 10 kartų sumažinus, liks nemažai) iš riterių, atvykusių iš įvairių šalių dalyvaujant Ordino broliams, įsiveržia į vieną iš prūsų sričių. Ši kariauna raita, ką parodo kampanijos sparta: 1254 m. Kalėdos Silezijoje esančiame Vroclave, o sausio 17-ą, grįždamas namo, atsiduria ordino Elbingo pilyje, kur patvirtina privilegiją, kurią riteriams suteikė jo tėvas Vaclovas 1251-aisiais. Žygis. (sen. vok. kalba reysa) vyksta žiemą, kai upes ir pelkes yra sukaustęs ledas. Užpuolimas įvyksta staiga, riteriai elgiasi žiauriai ir negailestingai, nepraleisdami progos pasipelnyti pagonių sąskaita.

Terorizuojami ir žiemos metu netekę savo sudegintų namų, pagonys nemato kitos išeities, kaip priimti krikščionybę. Sprendimą priima vietiniai kilmingieji (potentes et maiores), kuriais paseka likusieji. Tad „reizos“ vadas stato pilį, paima įkaitus, kurių dalis paprastai siunčiama į krikščioniškas šalis. Pilis ir valdžia atiduodama Teutonų ordinui. Lieka vietoje, matyt, ir dalis pasaulietinių riterių, kurie tam tikram laikui tarnauja Ordinui.

Apie Pršemyslo žygį praneša ir „Vyresnioji Olivos kronika“, išbaigtu variantu apiforminta 14 a. pirmame ketvirtyje Olivos cistersų vienuolyne (netoli Gdansko). Jos dalimi yra „Exordium ordinis cruciferorum“ (Kryžiuočių ordino pradžia). V. Kentšinskis laiko, kad „Exordium“ pasirodė iki 1260-ųjų ir autoriumi buvo lenkas, matyt dominikonas iš Gdansko vienuolyno. Joje1) rašoma:
„... Sambai atkakliai laikėsi savo paklydimų. Tačiau Dievas, kuris norėjo, kad jie pažintų tikrojo tikėjimo šviesą, 1254 Viešpaties metais pasiuntė į Prūsiją garbingą Bohemijos karalių Otokarą2), kurį lydėjo Otonas, Brandeburgo markgrafas, Austrijos hercogas ir Moravijos markgrafas, o taip pat kiti garbingi žmonės nuo Reino, iš Meiseno ir kitų kraštų, grafai ir hercogai, kurių skaičius skaičiuojamas daugiau nei 50 tūkstančių. Visi jie atvyko prie Balgos, o iš ten [žygiavo] į Sambiją. Medinovės žemę ir ten daug sambų išžudė. Ir vieną dieną bei naktį jie siaubė šitą vietovę, o po to ten pat užėmė Ruidovės vietovę ir daugelį jų kankino, padegdami namus ir grobdami laimikį, kurio sau išsiprašė kaip apdovanojimą visuotinių maldų metu. Ir kad nežūtų visa jų giminė, [sambai] įkaitais karaliui pasiuntė savo sūnus, tvirtai pažadėję, kad taps krikščionimis ir visame kame paklus broliams, ir prisiekę, kad niekada neatsimes nuo tikėjimo, patvirtino tai visais būdais, kokiais tik galėjo. Karalius juos priėmė maloniai ir, padavęs jiems ranką kaip saugumo ženklą, liepė juos krikštyti kuo galima greičiau. Po to karalius du visa kariuomene pasuko į Kvedenovo, Valdo ir Kaimo vietoves, ir kad nebūtų paprasčiausiai nusiaubti ir išžudyti, gyvenę tose žemėse, apimti siaubo, įkaitais pasiuntė savo vaikus, sakydami, kad nori taikiai paklusti karaliaus ir brolių nurodymams bei kantriai ir nuoširdžiai nešti katalikų tikėjimo naštą..

Tai atlikęs, karalius minėtus įkaitus perdavė broliams ir keliaudamas atgal pasiekė vietą, kur dabar įsikūręs Kioningsbergo miestas ir pasiūlė ten pastatyti pilį. O jos statybai davė dosnias dovanas, atitinkančias karaliaus didybei ir garbei, ir, atsisveikinęs su broliais, grįžo į savo valdas. Jam išvykus broliai, surinkę karius ir parengę viską, kas būtina, naujos pilies statybai, atvyko prie kalno ir vietos, kurią nurodė karalius, ir pastatė ten pilį, kurią karaliaus atminimui ir šlovei pavadino Kioningsbergu. Ir buvo ta statyba atlikta 1255-ais Viešpaties metais, o netrukus po to pilis buvo perkelta į tą vietą, kur randasi dabar“.

Taigi „Exordium“ geriau susipažinęs su klausimu (pvz., čia nurodomos konkrečios „territoria“), tačiau nei Moravijos markgrafas, nei Austrijos hercogas negalėjo lydėti čekų karaliaus, nes būtent jam ir priklausė visi tie titulai. O ir Pršemyslas tuo metu dar nebuvo karaliumi (kaip čia vadinamas)... Įdomu, kad tokią tituluotę savo laiškuose Pršemyslui naudoja ir popiežius Aleksandras IV (1254-1261). Matyt, ir patys žygio dalyviai Pršemyslą priėmė kaip karalių, pavadinę pilį Kioningsbergu.

Berods „Exordium“ yra vienu „Prūsų krašto kronikos“, 14 a. pirmoje pusėje sukurtos Teutonų ordino dvasininko Petro Dusburgiečio, šaltiniu (mat pakartojami netikslumai apie lydinčius asmenis). Joje šiam žygiui skiriamas atskiras skyrius „Apie sambų pavergimą“. Įdomu, kad joje Pršemyslas aukštinamas kaip „atsidavęs Dievui ir patyręs karo reikaluose“, išmintingas, teisingas ir gailestingas pasiduodantiems priešams. Tai visai kitos įvaizdis, nei pas 13-14 a. vokiečių kronininkus, aprašiusius Moravijos mūšį (1278), kur jis pateikiamas neištikimas ir vos ne kaip Bažnyčios priešas. Ir matyt Petras turėjo ir kitų šaltinių, galbūt, pasakojimų Ordine, nes pateikia ir smulkmenų, pvz. minimas „Gedūnas, Visgaudo iš Medenovo tėvas, giminės tų, kurie vadinami Kandeimais, žinojusį viską apie Sambijos karių šaunumą“.

Pršemyslo „piligrimystė“ buvo viena pirmųjų sėkmingų savarankiško valdovo akcijų – žygiu į Prūsiją jis siekė pakelti savo autoritetą kitų Imperijos kunigaikščių ir popiežiaus akyse. Juk jis ruošėsi dalyvauti „Romos“ (t.y. vokiečių) karaliaus rinkimuose, nors čekų dalyvavimas juose tuo metu dar nebuvo visuotinai palaikomas. Štai “Saksonijos veidrodžio” (apie 1220 m.) autorius Eikė fon Repkovas tiesiai rašo, kad “imperijos šenkas [taurininkas] Bohemijos karalius neturi teisės būti renkamas, nes ne vokietis”. 1254-55 m. susidarė tokia situacija, kad dalyvavimas rinkimuose galėjo duoti politinės naudos. 1254 m. gegužės 21 d. Italijoje mirus Romos karaliui Konradui IV Štaufenui, jo šalininkai Švabijoje ir gretimose srityse prieš Vilhelmą iš Olandijos priešpastatė čekų karalių, pagal motinos liniją – Štaufeną. Pršemyslo padėtis buvo paini – iš vienos pusės buvo Vokietijos karūna ir Štaufeno šalininkų palaikymas, o iš kitos pusės – popiežiaus, kuriam buvo pažadėjęs būti lojaliu, palankumas. Jis net derėjosi su Vilhelmu, siūlydamas šiam savo noru atsisakyti sosto (žr. [1]). Esant tokioms aplinkybėms, kryžiaus žygis buvo politinės demonstracijos aktas – stiprų imperijos valdovą lyginant su silpnu Vilhelmu. Aplinka kaito – 1255 m. prieš Vilhelmą buvo surengtas pasikėsinimas, per stebuklą tasai liko gyvas, tačiau visi galvojo apie naujus rinkimus. Nenuostabu, kad Pršemyslas taip skubėjo namo – per pirmus 1255 m. jis surado nemažai šalininkų, tačiau popiežius Aleksandras IV į užklausimą atsakė neigiamai. Tačiau netrukus, žygio prieš maištingus frizus (gali būti, kad jis surengtas irgi dėl politinės demonstracijos), Vilhelmas žuvo.

Be varžymosi su Vilhelmu, kryžiaus žygis į Prūsiją suteikė galimybę suvienyti pavaldžių kraštų riterius, o šiems papildomą viltį išpirkti savo nuodėmes. Kryžiaus žygis buvo geriausiu riterio idealo išpildymu. O dar verta atkreipti dėmesį ir į Čekijos rūmuose vyravusį Aleksandro Makedoniečio kultą – tad šis žygis buvo Aleksandro žygio prieš persus pamėgdžiojimas (žr. poemą „Aleksandreida“).

Pršemyslo pastatyta pilis tapo svarbia Ordino istorijai – ji viena iš nedaugelio, atsilaikiusių 1260-73 m. prūsų sukilimo metu, kai Ordino viešpatavimas vos išvengė galo. Pršemyslas II (šįkart jau tapęs karaliumi) 1267-68 m. žiemą vėl atėjo į pagalbą Ordinui. Tuo metu jis buvo vienas galingiausių Centrinės Europos valdovų. 1260 m. prie Kresenbruno sutriuškinęs vengrų karalių Belą IV, į savo rankas paėmė visą Štiriją. Ordinui tokio stipraus sąjungininko pagalba buvo neįkainojama.

Aktyvi propaganda žygiui prieš Pabaltijį prasidėjo dar gerokai iki prūsams sukylant – iškart po to, kai lietuviai prie Durbės ežero 1260 m. liepos 13 d. sutriuškino kryžiuočius. Rugsėjo 9 d. popiežius Aleksandras IV iš Sibiako išsiuntė iškart 6 laiškus, kurių vienas adresuotas Pršemyslui II. Jame prašė nekliudyti dominikonams ir pranciškonams pamokslauti jo kryžiaus žygio kraštuose. Panašus laiškas buvo skirtas ir Brandeburgo markgrafui (kiti 4 – įvairaus rango dvasininkams, tame tarpe, dominikonams ir pranciškonams). Raginimas buvo labai savalaikis, nes iškart po apaštalo Mato dienos (rugsėjo 20 d.) prasidėjo „antrasis prūsų atsimetimas, trukęs 15 m.” (Petras D.). Po nepilnų 4 m. popiežius Urbonas IV ragino čekų karalių susikauti su rusų ir lietuvių „schizmatikais“, kurie kartu su „totoriais“ graso Lenkijai ir Prūsijai, leisdamas šiam pasilikti užkariautas žemes.

Bet tik po 3 m. Pršemyslas ėmėsi ruoštis kovai Prūsijoje. Pirmiausia sudarė sutartį su Ordinu (1267 m. rugsėjo 19 d.), kurioje pripažino Ordino pirmenybę anksčiau užimtose žemėse, o Ordinas, savo ruožtu, pažadėjo, kiek jėgos leidžia, padėti nugalėti galindus, jotvingius ir lietuvius. 1267 m. lapkričio 1 d. Prahos vyskupas Joanas nurodė, kad tikinčiųjų aukos, surinktos sielų gelbėjimui Šv. Žemėje, grasinant atskyrimu nuo bažnyčios, būtų perduotos Teutonų ordinui.

Žygis buvo trumpas. Iš laiškų galima atsekti, kad 1267 m. gruodžio 11 d. Pršemyslas dar buvo Prahoje, o 1268 m. vasario 16 d. jau buvo į ten sugrįžęs. Stebina ne tai – čekų šaltiniai (tiek analai valdant Pršemyslui, tiek Karlo IV epochos kronikos) kažkodėl nutyli šį žygį. Prahos analų autoriui pasirodo svarbiau pažymėti, kad 1268 m. „karalius Otakaras kai kuriose gyvenvietėse liepė iškasti duobes, o jose patalpinti žąsį ar paršelį vilkų gaudymui. Ir tais pačiais metais liepė atnaujinti svarstykles ir matus bei pažymėti juos jo ženklu, ko anksčiau nebuvo“.

Matyt apie žygį nutylėta, nes tasai neatnešė laurų, pasibaigęs praktiškai be nieko. Tačiau trumpai apie žygį pamini austrų ir kiti pietų vokiečių šaltiniai. Štai Cvento analai atvirai praneša: „Karalius Otokaras, sušaukęs kilmingus Bohemijos. Moravijos, Austrijos ir Štirijos žmones į žygį, patraukė prieš Prūsiją, kur, vienok, nieko garbinga nepasiekė“. Karinto 14 a. kronikininkas Johanas Viktringietis pažymi: „1267 Viešpaties metais Otokaras eina į Prūsiją, tačiau dėl išsiliejusių vandenų, kurie tais metais nesušalo, grįžta. Tačiau pagonių užpuolimų atrėmimui stato stiprią pilį, kuri vadinama Karaliaus kalnu, ir perduoda ją broliams“. Taigi, Johanas dar ir supainioja abu žygius. O beje, būtent šilta žiema ir neužšąlantis vanduo nuolat trukdė Karlui IV kariauti su Lietuva.

Death of Premysl Otakar Bet matyt karalius turėjo ir kitų toli siekiančių planų: Lietuvos teritorijoje sukurti savo valstybę, o taip pat Olomouco vyskupiją pertvarkyti į arkivyskupiją, išplėtus jos jurisdikciją naujose žemėse Pabaltijyje. 13 a. Čekija ir Moravija priklausė Mainco arkivyskupijai. Olomouco vyskupas Bruno Šauenburgietis buvo Pršemyslo draugas ir patarėjas. 1267 m. karalius kreipiasi į popiežių Klemensą IV (1265-1268), prašydamas pertvarkyti Olomouco vyskupiją į arkivyskupiją Galindijai, Jotvingijai ir Lietuvai, nurodydamas, kad savo laiku (Metodijaus laikais) arkivyskupija Moravijoje jau yra buvus. 1268 m. sausio 20 d. Viterbe popiežius atsisakė tai padaryti. Matyt apie popiežiaus nusiteikimą Pršemyslas sužinojo anksčiau, ir tai galėjo sukelti susidomėjimą žygiu, nepaisant, kad popiežius paliko gana plačius įgaliojimus – tokius, kaip įkurti užkariautose žemėse savo metropoliją ir atkurti karaliaus titulą Lietuvoje, kuris buvo prarastas žuvus Mindaugui.

Teutonų ordino ir Pršemyslo interesai nesutapo. Popiežiaus suteikti įgaliojimai buvo neaiškūs, be to, įvairių netikėtumų galintis sukelti Lietuvos užkariavimas (jei jis išvis buvo įmanomas – nes Ordino bandymai truko visą šimtmetį ir buvo nesėkmingi) buvo visiškai nereikalingas Pršemyslui. Prūsija nebuvo numalšinta, tad būtų tekę dalyvauti baudžiamojoje ekspedicijoje žemėse, į kurias pretenzijų reikšti neturėjo teisės (žr. apie anksčiau minėtą sutartį su Ordinu). Be to Pršemyslas buvo blaiviai mąstantis politikas. Šlovę jis jau buvo pasiekęs, o pasireikšti buvo galima ir nelaikant rankoje kalavijo – jis statė miestus, pilis, bažnyčias ir vienuolynus.

No prūsų reikalų jį atitraukti galėjo ir padėtis Vokietijoje, kur praktiškai viešpatavo bevaldystė. 1257 m. iškart išrinkti du karaliai – ispanas ir anglas, su kuriais niekas nesiskaitė. Konrado IV sūnus ir Fridricho II anūkas ruošėsi žygiuoti į Italiją, kad atkovotų savo tėvo ir senelio žemes, popiežiaus atiduotas prancūzų karaliaus broliui Karlui Anžujiečiui. Tad čekų karaliui vėl atsivėrė naujos galimybės politiniams manevrams. Dar tais pačiais metais gruodžio 4 d. bevaikis Karintijos hercogas Ulrichas (m. 1269 m. spalio 27 d.) paskelbs jį įpėdiniu. Netrukus Pršemyslui atiteks ir nedidelė Pordenonės sritis šiaurinėje Italijoje, o jo valdžia nusidrieks vos ne iki Adrijos.

Tiek Pršemyslo dalyvavimas kovoje prieš pagonis Teutonų ordino pusėje, tiek priežastys, dėl kurių jis tos kovos atsisakė, rodo, kaip stipriai jis buvo įtrauktas į vokiškus reikalus, siekdamas Vokietijoje vaidinti svarbų vaidmenį. Kartu jis pasinaudojo ir tais (kartais, menamais) pranašumais, kuriuos davė Čekijos buvimas Romos imperijoje. Būtent Imperijos veiksnys nulemdavo jo siekius bei poelgius. Kitu veiksniu buvo popiežius – tad jis buvo kietai apibrėžtoje erdvėje ir neypatingai siekė iš jos išsiveržti. Galbūt, tame ir išryškėjo jam būdingas realizmas, o galbūt, ir savotiškas jo mąstymo Centrinės Europos „provincialumas“ (anot J. Janačeko).

[Apie pirmą kryžiaus žygį į Prūsiją žr. >>>> ]
[Plačiau apie antrą kryžiaus žygį į Prūsiją žr. >>>> ]


Komentarai

1) Dar vienas šaltinis apie šį žygį yra gana neseniai atrastame „Descriptio terrarum“ (Žemių aprašymas), 13 a. antros pusės anoniminiame geografijos traktate.

2) Otokaras - šaltiniuose Pršemyslo II antrasis vardas yra užrašytas skirtingai.

3) Vaclovas I (Vaclav I. Premyslovec, apie 1205-1253) – Čekijos (Bohemijos) karalius (1230-1253), dar vadinamas Vienaakiu.
Dar iki mongolų antpuolio, Vaclovas įtvirtino šalies sienas, tad nemažai čekų žemių uišvengė niokojimo. Jis priėmė Lenkijos kunigaikščio Henriko II Dievobaimingo pagalbos prašymą, tačiau šis nusprendė nelaukti pagalbos, tad čekų kariai pavėlavo para į mūšį prie Legnicos (1941). Vaclavas I susivienijo su Fridrichu II, pas kurį pabėgo pralaimėjęs Vengrijos karalius Bela IV. Mongolai su sąjungininkais nesusikovė ir pasitraukė iš Vengrijos.
Vaclovas I norėjo palikti sostą vyriausiam sūnui Vladislovui ir 1246 m. organizavo vestuves su Gertrūda Babenberg. Tačiau čekų aukštuomenė pasipriešino suartėjimu su Austrija ir palaikė jo sūnų Pšemyslą Otokarą II, kurio kova su tėvu truko iki 1248 m., kurį tada įkalino vienoje pilių, iš kurios Vaclovui pavyko pabėgti. Vėliau jis gavo Moravijos markgrafo titulą.
Buvo neurotikas ir, galbūt, sirgo psichikos liga. Mėgo klaidžioti po miškus ir medžioti, - ir vienąkart per medžioklę prarado akį. Dar jis neapkentė varpų skambesio, kurie sukeldavo jam į epilepsiją panašius priepuolius – tad visur, kur jis lankėsi, uždrausdavo skambinti varpais. Jam valdant į Čekiją atėjo gotika ir riterių turnyrai, išpopuliarėjo karalisus dvaro poezija ir dainos, sustiprėjo ir valstybė. Jis, kaip ir jo tėvas Pšemyslas Otokaras I, palaikė vokiečių kėlimąsi į Čekiją.

Literatūra:

  1. V. Novotny. Česke Dejiny, 1937
  2. J. Goll. Premysla Otakara II. Druha vyprava križova a plan povysiti biskupstvi olomoucke na arcibispupstvi // Časopis Matice Moravske, 15, 1891
  3. Momimenta Germaniae Historica. Scriptores,1851
  4. Die altare Chronik von Oliva und die Schriftaffeln von Oliva. Einleitung // Scriptores rerum prussicarum, t.1, 1861
  5. Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika [parengė ir istorinius paaiškinimus parašė Romas Batūra; iš lotynų kalbos vertė L. Valkūnas ; iliustracijas oforte išraižė Arvydas Každailis], 2005

Legnicos kautynės
Ordinas prie Lietuvą
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Krikščionybės įvedimas Lietuvoje
Janas Dlugošas. Totoriai Lenkijoje
Kvietimas Vytautui kovai prieš husitus
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Čekų karalius Pršemyslas Otakaras II ir rusai
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Visos Rusios valdovas ir rusinų klausimas
M. Strijkovskio "Kronikos" lietuvių dievai
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Tomas iš Splito. Apie totorių antplūdį
J. Dlugošas. Vengrijos užpuolimas
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Karolio Europa ir jos slinktys
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Palemonas, jo sūnūs ir Lietuva
Paskutinioji kuršininkų karta
Naugardas ir Lietuva
Apie Rygos įkūrimą
Kirilas ir Metodijus
Vilnius po senovei
Senybos kelias
Skaitiniai
Vartiklis