Tomas iš Splito. Salonos ir Splito arkivyskupų istorija. Vartiklis

Dabar truputį papasakosiu apie tos tautos savybes ir išvaizdą iš to, ką sugebėjau sužinoti iš tų, kurie ypač įdėmiai išnagrinėjo tą klausimą.

Jų šalis randasi toje pasaulio dalyje, kur rytai susijungia su šiaure^(p1), ir minėtos gentys savo gimta kalba save vadina mongolais^(p2). Tačiau praneša, kad ji yra greta tolimos Indijos ir jų karalius vardu Cekarkanas^(p3). Kai jis kariavo su kaimyniniu karaliumi, kuris išniekino jo seserį, tai laimėjo prieš jį ir sunaikino^(p4), o jo sūnų, pabėgusį pas kitą karalių, persekiojo ir, susikovęs su juo, sunaikino jį kartu surengusiais jam prieglobstį ir pagalbą savo karalystėje. Jis ginklu įsiveržė ir į trečią karalystę ir po daugelio kautynių grįžo namo su pergale^(p5).

Tuo tarpu totoriai nėra tikrasis tautos pavadinimas, o taip jie vadinasi palei kažkokios tai jų kraštuose tekančios upės pavadinimą; ar, kaip mano kai kurie, „tartar“ reiškia „daugybę“. Tačiau nors ir buvo jų milžiniška daugybė, tačiau minėtose kautynėse, kaip kalba, vengrai karių turėjo daugiau. Tačiau nėra pasaulyje tautos, kuri būtų taip patyrusi karo reikaluose, kuri galėtų nugalėti priešus tiek atkaklumu, tiek gudrybe, ypač kaunantis atviroje vietovėje. Be to, jų nesaisto nei krikščionių, nei judėjų, nei saracėnų įstatymai, nes jiems nežinomas teisingumas ir jie nesilaiko priesaikos. Priešingai visų tautų įpročiams jie nepriima ir nesiunčia pasiuntinių nei karo, nei taikos santykiams.

Savo išvaizda jie kelia siaubą: jų trumpos kojos, tačiau plati krūtinė, veidai jų apvalaini, baltos odos ir be barzdos, išlenktomis šnervėmis ir siauromis, plačiai išsidėsčiusiomis akimis. Jų šarvai yra tarsi koks drabužis iš jaučių odų gabalų, sudėliotų tarsi metalinės plokštelės, tačiau jos nepramušamos ir labai patikimos. Šalmai jų ir geležiniai ir odiniai, kardai – pjautuvo formos, o strėlinės ir lankai pritvirtinto kariškai prie juosmens. Jų strėlės ilgesnės už mūsų keturiais pirštais, su geležiniais, kaulo ir rago labai užaštrintais antgaliais. Strėlių pagrindas toks plonas, kad jos vos tinka mūsų lankų templėms. Jų vėliavos nedidelės, su juodos ir baltos spalvų juostomis su vilnoniu pomponu viršuje. Jų arkliai žemi, tačiau stiprūs, lengvai ištveriantys badą ir sunkumus; jie ant jų joja valstietiška maniera, o uolas ir akmenis įveikia be geležinių pasagų kaip laukinės ožkos. O po trijų dienų nenutrūkstamo darbo tenkinasi kukiu šiaudų pašaru.

Matydamas, kad likimas jam neša sėkmę visuose karuose, jis tapo be galo pasipūtęs ir išdidus. Ir laikydamas, kad visame pasaulyje nėra tautos ar šalies, galinčios pasipriešinti jo valdžiai, jis sumanė iš visų gautų gauti šlovės trofėjus. Jis norėjo parodyti visam pasauliui savo valdžios didžią jėgą, pasitikėdamas velniškomis pranašystėmis, kurioms turėjo įprotį. Ir todėl, pakvietęs du savo sūnus, Batyjų ir Kaidaną, jis jiems skyrė geriausią savo kariaunos dalį, prisakęs jiems užkariauti visas pasaulio sritis. Taip jie pradėjo ir beveik per 30 metų perėjo per visas rytines ir šiaurines šalis, kol nepriėjo iki rutenų žemių ir galiausiai nenusileido į Vengriją.

Panašiai ir žmonės beveik nesirūpina maistu, maitindamiesi išimtinai grobimais. Duonai jaučia pasibjaurėjimą ir maistui naudoja be pasirinkimo švarių ir nešvarių gyvulių mėsą bei geria surūgusį pieną su arklių krauju. Jie turi daugybę karių iš įvairių karuose pavergtų tautų, pirmiausia kumanų, kuriuos prievarta verčia kautis. Jei jie mato, kad kažkas iš jų kiek baiminasi ir nepuola žūčiai, jie nedelsiant nukerta jam galvą. Patys totoriai nenoriai pavojui stato savo gyvybę, tačiau jei kurį nors jų ištiks mirtis mūšyje, jie iškart čiumpa jį ir, pernešę į nuošalią vietą, užkasa į žemę sulygindama kapo kalvelę ir sutrypdami tą vietą arklių kanopomis, kad nesimatytų laidojimo žymių. Beveik nėra sraunių upių, kurios būtų jiems kliūtimi, per kurias jie negalėtų persikelti ant arklių. Tačiau jei jie susiduria su kokia nors neįveikiama vandens kliūtimi, jie iškart iš pintinių virbų supina kažką panašaus į lembus^(p6), padengdami juos šviežiomis gyvūnų odomis ir pakrovę juos sėda į juos ir be baimės keliasi. Jie naudojasi veltinio ir odų palapinėmis. Jų arkliai taip gerai prijaukinti, kad ir kiek vienas žmogus jų turėtų, visi jie bėga paskui jį tarsi šunys. Ir kiek besusirinktų žmonių, jie, tarsi nebyliai, neišleis nė garso, o ir vaikšto jie tylėdami ir kaunasi tylėdami^(p7).

Taigi, po trumpo jų apibūdinimo grįžkime prie pagrindinės temos. Kai galiausiai vengrų tauta buvo nugalėta ir garsas apie didžiausią nelaimę greitai visur pasklido, beveik visas pasaulis sudrebėjo ir visas sritis apėmė tokia baimė, kad, atrodė, nė viena jų neišvengs jų begėdiškų rankų. Kalba, kad pats Romos imperatorius Fridrichas nesvarstė nei priešintis, o tik kaip jis slėptųsi. Tada daug mokslo vyrų, studijavusių senovės raštus, padarė išvadą, daugiausia iš kankinio Metodijaus¹²⁾ žodžių, kad tai ir yra tos tautos, kurio turi pasirodyti prieš Antikristo pasirodymą^(p8). Tada pradėjo įtvirtinti miestus ir pilis, jaudindamiesi, kad jie nori nueiti iki Romos, viską šluodami savo kelyje.

O karalius Bela, baimindamasis kad totoriai, persikėlę Dunojų, visiškai sugriaus likusią karalystės dalį, pasiuntė į Albą^(p9) paimti palaimintojo karaliaus Stefano¹³⁾ relikvijų, o taip pat daugelį bažnytinių vertybių, ir visa tai išsiuntė su žmona, ponia Marija, ir mažuoju sūnumi Stefanu^(p10), tada dar dvimečiu, į pajūrio kraštus, prašydamas ir nurodydamas Splito gyventojams priimti užtikrintam apgynimui. Tačiau atvykusi ponia karalienė, pasidavusi kai kurio Splito varžovų įkalbinėjimams, nepanoro atvykti į Splitą, o pasiėmusi visus karališkus turtus įsikūrė Kliso¹⁵⁾ tvirtovėje. Kartu su ja atvyko ir daugelis kilmingų ponių, kurių vyrus nužudė totoriai. O podesta¹⁴⁾ Garganas ir Splito kilmingieji ne kartą vyko pas ją ir atkakliai prašė jos, atsisakius pykčio, pagerbti miestą buvimu jame, tačiau karalienė atsisakydavo. Ir vis tik, rodydami jai visokeriopą pagarbą, jie dažnai atvykdavo pas ją su dovanomis ir atnašomis.

Tuo metu karalius Kolomanas iš šio pasaulio palaimingai persikėlė pas Viešpatį. Jis buvo labiau linkęs pamaldumą ir religingumą nei valstybės reikalų tvarkymą. Jį palaidojo brolių pamokslininkų^(p11) vienuolyne Časmoje^(p12), kukliame mauzoliejuje, nes totoriai – toji negarbinga tauta – pikčiausiomis rankomis niekino krikščionių kapus, o pirmiausia kilmingųjų, ir išmėtydavo jų kaulus.

Komentarai ir pastabos:

^p1) Tai citata iš Plano Karpini „Mongolų istorijos“.

^p2) Sinonimiškai vartojami „totoriai“ ir „mongolai“ išplito Europoje po P. Karpinio kūrinio, kuriame pirmąkart pavartotas etnikonas „mongolai“, pasirodymo.

^p3) Cekarkanas - greičiausiai tai iškraipytas Čingischano vardas.

^p4) Gali būti, kad čia yra Oelunos ir Džučio istorijos atgarsiai, žr. >>>>>

^p5) Pasakojimai apie tris Cekarkano pergales turi daug bendrumų su vengrų misionieriaus Juliano¹¹⁾ išdėstyta istorija 1238 m. laiške Perudžos vyskupui.

^p6) Lembas - aštrianosis greitaeigis senovės graikų laivas.

^p7) Tomo totorių apibūdinimas visiškai sutampa su pateiktu P. Karpinio. Jame nėra hiperbolizavimo būdingo antplūdžio meto dokumentams.

^p8) Kryžiuočiams pralaimėjus prie Tiberiados ežero ir 1187 m. Saladinui užėmus Jeruzalę, krikščioniškame pasaulyje 13 a. neįprastai plačiai ėmė plisti eschatolistinės nuotaikos. Netikėtas totorių pasirodymas buvo priimtas kaip žūties ženklas. Tada išplito Metodijui Patarskiečiui priskiriamas „Apreiškimas“ apie Gogo ir Magogo tautą, kuri, sugriovusi prieš ją Aleksandro Makedoniečio pastatytą sieną, pasirodys prieš Antikristo atėjimą. Apie tokių nuotaikų išplitimą Vengrijoje liudija ir vengrų vyskupo laiškas Paryžiaus vyskupui (1239 ar 1240), kuriame kalbama apie totorius kaip Gogo ir Magogo tautą.

^p9) Alba Regalis - miestas į pietvakarius nuo Pešto, pusiaukelėje link Balatono ežero. Vengrijoje buvęs karalių karūnavimo (37; nuo 1038 m.) ir laidojimo (15; tarp jų ir šv. Ištvanas I) vieta. Mongolai 1242-ais miestui žalos nepadarė, kurį turėjo apeiti dėl smarkaus potvynio. Miestas klestėjo iki pat turkų užėjimo 16 amžiuje. Dabar Sekešfechervaras (kas ir reiškia „Karališkas baltasis miestas“, arba kitaip Alba Regalis), apie 100 tūkst. gyv.

^p10) Stefanas (1270-1272) - būsimasis Vengrijos karalius Ištvanas V (arba Stefanas V) – nuo 1270 m. Kai mongolai 1241 m. balandžio 11 d. sutriuškino jo tėvo armiją prie Šajo upės, karališka šeima su dvimečiu Stefanu buvo priversta bėgti į Trogirą, gerai įtvirtintą miestą Dalmatijoje. Jis visos Vengrijos sostą paveldėjo po tėvo Belos IV mirties, nors tasai ir buvo paskyręs valdymą dukrai Anai ir jos vyrui, Čekijos karaliui Otokarui II – kas sukėlė karą su Čekija, kurį galiausiai Ištvanui V pavyko laimėti.

^p11) Broliai pamokslininkai - dominikonai.

^p12) Časma miestas centrinėje Kroatijoje prie Česmos upės, Savos intako; apie 3 tūkst. gyv. Pirmąkart paminimas 1226 m.;1226 m. gavo miesto teises, tuo metu čia pastatytas ir dominikonų vienuolynas ir iki šių dienų išlikusi šv. Marijos Magdalietės bažnyčia.

Kol vyko visi tie įvykiai ir karalienė tebebuvo Kliso pilyje, šį pasaulį paliko arkivyskupas Guncelas¹⁾, daug metų sulaukęs senis, vadovavęs Splito bažnyčiai 22 metus. < … >

Tuo metu Splito bažnyčios kapitulos ir dvasininkų buvo bendrai aptariamas pontifiko išrinkimo klausimas. Tada pasauliečių atkaklumo, o ypač Gargano pastangų, tiesa saikingų ir atsargių, dėka, Splito arkivyskupu buvo išrinktas to posto siekęs Stefanas, Zagrebo vyskupas, kuris tuo metu buvo Splite. Šis vyskupas turėjo daug aukso ir sidabro, turėjo daug brangių daiktų. < … > Grįžęs į Zagrebą, jis pasiuntė raštą Romos sostui, siekdamas patvirtinimo savo paskyrimui. Tačiau tuo metu po geros atminties popiežiaus Grigaliaus mirties tarp kardinolų kilo tokie nesutarimai, kad aukščiausio pontifiko pakeitimas tęsėsi dvejus metus²⁾. O todėl klausimas apie šio vyskupo išrinkimą visą tą laiką liko neišspręstas.

Kai reikalų dėl išrinkimo sutvarkymui ieškojo nuncijų į Popiežiaus kuriją, tai vargiai surado du, priėmusius tą naštą – Korėjos kanauninką Desa ir Dragą, Splito piliečio Sobakos anūką. Visiems pasirodė labai sunku ir rizikinga vykti į Galiją, nes popiežius Inocentas tuo metu buvo Lione ir vykstantiems ten pakeliui grėsė dideli pavojai dėl nesutarimų tarp bažnyčios ir imperatoriaus Fridricho²⁾.

Išsiruošę į kelionę minėti nuncijai su dideliu atsargumu kirto Lombardiją. Galiausiai atvykę į vietą ir vykdydami jiems patikėtus pasiuntinių įpareigojimus, jie beveik metus buvo užsiėmė reikalų tvarkymu. Kadangi buvo pavojinga ir brangu pakartotinai siųsti pasiuntinius tuo pačiu reikalu, rinkėjai, baimindamiesi, kad atsitiktinai tai, kas siūloma, nebūtų atmesta (o būtent taip ir nutiko), papildė savo rašte prie minėto, kad jei aukščiausiasis pontifikas nenorės patenkinti prašymo, tada tegu savo nuožiūra skiria kitą [asmenį] vadovauti Splito bažnyčiai su visais įgaliojimais, priklausančiais pontifikui. Taip ir nutiko; ir popiežius, nepatenkinęs minėto prašymo, pasiuntė jiems viena apulietį iš Benevento krašto miestelio, vadinamo Turris Cepia³⁾, kurio vardas buvo Rogerijus. O buvo jis klieriku, kardinolo Joano ir Toledo kapelionu, kurį dažnai savo reikalais siuntinėjo į Vengriją⁴⁾.

Tas Rogerijus buvo ten kaip kartas totorių antplūdžio metu, pateko į jų rankas, išbuvo pas juos beveik dvejus metus, apsimesdamas niekingu ir varganu vergu, ir vos išvengė mirties. Kai grįžo pas savo valdovą, tai pats kardinolas ėmėsi gana atkakliai kelti jį ir pasiekė, kad tasai išgarsėjo ir pateko į popiežiaus malonę.

Galų gale gavęs pašventinimą ir palijų, jis paliko kuriją ir, kirtęs Lombardiją, atvyko į Veneciją, kur trumpo sustojimo metu įsigijo būtinų daiktų. Išbuvęs beveik 20 m. Romos kurijoje, jis susitaupė nemažai pinigų. Iš ten išskubėjęs į kelią, jis vyko per Karintiją⁵⁾, o kai vyko per Akvilijos žemes, jį garbingai priėmė patriarchas Bertoldas⁶⁾, buvęs jam atidus, davė žmonių palydai visam šio diocezės keliui ir dosniai apmokėjo visas jo kelionės išlaidas iki pat Vengrijos karalystės sienų. Įžengęs į Panonijos žemes, jis atsidūrė Vengrijoje ir, prisistatęs į karaliaus Belos kuriją su rekomendaciniu Popiežiaus laišku, išdėstė visus klausimus apie savo paskyrimą Splito bažnyčios vadovavimui. Tačiau jo karališkajai didenybei nepatiko, kad reikalas buvo tvarkomas be jo, ir jis stipriai pyktelėjęs, kad tasai buvo paskirtas be jo žinios ir sutikimo. Tačiau nuslėpęs savo nuoskaudą ir susierzinimą, jis leido tam netrukdomai vykti į paskirtą arkivyskupavimo vietą.

Atvyko jis su 20 raitelių, kapelionais ir namų tvarkytojais; ir įeidamas į miestą antrosios Keturiasdešimtadienio savaitės sekmadienį⁶⁾ ir buvo džiaugsmingai sutiktas dvasininkijos ir žmonių.

Arkivyskupas Rogerijus pakankamai stengėsi ir materialinių gėrybių gausinimo srityje buvo gana energingas. Jis pradėjo remontuoti vyskupijos namus bei patalpas ir kruopščiai jas sutvarkyti. Jis pristatė viršutinius aukštus ir terasas, gana meistriškai padarytas iš rąstų ir sijų, kurios atrodė labiau pastatytos grožiui, o ne praktinių reikmių. Jis sutvarkė vyno rūsius, juose įrengęs naują būtiną įrangą. Prie Salonos upės pastatė malūnus, nusipirko žemės dirbimo padargų, įsigijo žirgų ir naminių galvijų. Tačiau kadangi savų lėšų visam tam neužteko, jis gana išvargino rinkliavomis daug bažnyčių ir vienuolynų. Ir bendrai, jis siekė gyventi pagarboje, įsigijo rinktinius namų rakandus, norėjo rengtis prabangiai ir rengti gausias puotas. Didesnę metų dalį leido namuose ir nenoriai rodėsi žmonėms, nebent tik lydint klierikų ir klientų miniai. Jis norėjo, kad ant stalas būtų gausus ir rinktinių valgių, ypač kai lankėsi svečiai. Į puotas paprastai kvietėsi įvairių miestų aukštuomenę ir rūpinosi, kad jie būtų gausiai pavaišinti. O kai jis išvykdavo apžiūrėti provincijos, tai visada stengėsi, kad jį lydėtų keli kanauninkai ir piliečiai.

Tuo metu karalius Konradas, buvusio imperatoriaus Fridricho sūnus⁹⁾, išžygiavęs iš Vokietijos, nuskubėjo užkariauti Sicilijos karalystės. Kai taikiai plaukė palei Dalmatijos pakrantę daugybe trierų, visur, kur panorėdavo sustoti, miestai surengdavo jam prabangų sutikimą ir visi rodė jam pagarbą kaip galingam karaliui¹⁰⁾.

Tačiau kadangi jo tėvas buvo pasmerktas popiežiaus Inocento Liono sobore, atimant kartu su visais įpėdiniais imperatoriaus titulą ir skirta anatema, tai kai tas karalius Konradas atvyko į Splito uostą, arkivyskupas Rogerijus, suprasdamas, kad tas norėtų užsukti į miestą, liepė užrakinti bažnyčias ir nutraukti visas pamaldas. O pats, skubiai palikęs miestą su arkidiakonuTomu ir keletu vyresniųjų, pasitraukė į užmiesčio dvarus ir ten pasilikovisą laiką, kol karalius buvo mieste. Tuo tarpu karalius, matydamas, kad arkivyskupas vengia susitikimo su juo, stipriai ant jo supyko, ir ypač todėl, kad gimęs jo karalystėje, jis čia buvo išaukštintas iki presulo padėties. O tuo tarpu Splito piliečiai jį noriai priėmė ir apgyvendino vyskupijos patalpose.

Apžiūrėdamas raštus, kuriuos ten rado dėžėse, jis kruopščiai ieškojo, ar kartais neras kokio nors dokumento, kurio pagrindu galėtų jį apkaltinti neištikimybe savo karaliui. Jis ir daug kitų grasinimų išsakė. Vienok, išbuvęs čia tik kelias dienas, su palankiu vėju išvyko į Apuliją. Ir arkivyskupas sugrįžo į savo postą.

¹⁾ Splito arkivyskupas Guncelas (Guncellus) mirė 1242 m. Juo buvo nuo 1220 m.

²⁾ Popiežius Grigalius IX mirė 1241 m. rugpjūčio 22 d. Popiežiaus sostas atiteko Celestinui IV (spalio 25 d.). Mirus Celestinui tų pačių metų lapkričio mėn., naujasis popiežius Inocentas IV buvo išrinktas tik 1243 m. birželio 25 d.
Grigalius IX (Ugolino di Conti, g. prieš 1170 m. - m. 1241 m.) – Romos popiežius (1227- 1241). Siekė Bažnyčios viršenybės prieš pasaulietinę valdžią, todėl susilaukė Romos imperatoriaus Frydricho II pasipriešinimo, tad jį ekskomunikavo. 1232 m. įsteigė inkvizicijos tribunolus. 1233 m. įkūrė Tulūzos universitetą, Paryžiaus un-te įsteigė Aristotelio studijų centrą. Išleido vieną pirmųjų oficialių dekretalijų rinkinių (1234).
Skatino misijų veiklą Baltijos šalyse: vien per 1230-36 m. išleido 15 bulių, skelbiančių kryžiaus žygius prieš baltus.

Inocentas IV (Sinibaldo Fieschi, 1195-1254) – Romos popiežius (1243-1254). Išleido labai daug įstatymų – jų rinkinys „Penkių dekretalijų knygos“.
Tęsė Grigaliaus IX pradėtą kovą su Šventosios Romos imperatoriumi Frydrichu II, 1245 m. jį ekskomunikavo ir pašalino iš sosto. Po Frydricho II mirties kovojo su jo įpėdiniu Konradu IV.
Siuntė misijas į Mongoliją, nes suprato jos keliamą pavojų Europai. Rėmė Teutonų ordiną, ypač pasitikėjo pranciškonais ir dominikonais, kurie jo pavedimu 1243-1245 m. rengė kryžiaus žygius į Livoniją ir Prūsiją. 1243 m. užkariautoje Prūsijoje įsteigė 4 vyskupijas.
1244 m. liepos 15 d. nusiuntė savo pasveikinimus ir palaiminimą Lietuvos tikintiesiems. 1250 m. Milane priėmė LDK Mindaugo pasiuntinius. 1251 m. parašė 6 laiškus dėl Mindaugo krikšto ir įpareigojo Kulmo vyskupą Henriką karūnuoti Mindaugą. 1254 m. įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją.

³⁾ Liono soboro nutarimu 1245 m. liepos 17 d. imperatorius Fridrichas II Gogenštaufenas buvo atskirtas nuo Bažnyčios.

⁴⁾ Benevento - hercogystė, o vėliau kunigaikštystė pietų Italijoje, kurios centras Benevento miestas. Turris Cepia (Vatikano sąraše – Turris Cepit) O. Holder-Egeris tapatino su Torrecuso šalia Benevento.

⁵⁾ 1249 m. balandžio 30 d. laiške, adresuotame arkidiakonui Tomui ir Splito kapitulai, popiežius Inocentas IV pareiškia, kad neleis Splito kapitulos pasiūlytam Joanui užimti Splito arkivyskupo vietos, o Splito bažnyčios vadovu skiria kardinolo Joano iš Toledo kapelioną.

⁶⁾ Karintija - istorinė vietovė Centrinėje Europoje prie Dravos upės.

⁹⁾ Fridrichas II mirė 1250 m. gruodžio 19 d. Vokietijoje ir Italijoje jo įpėdiniu tapo sūnus Konradas (1250-1254). Nepaisant, kad buvo atskirtas nuo Bažnyčios ir prieš jį surengtas kryžiaus žygis, Fridricho padėtis buvo tvirta iki pat mirties ir jis susilaukė paramos daugelyje šalių.

Frydrichas II (Friedrich II, 1194-1250) - Sicilijos karalius (1197-1250), Vokietijos karalius (1212-1220), Romos imperatorius (1212–1250). Aragono kariuomenei padedant sutramdė savarankiškus Sicilijos baronus ir saracėnus. Tarnautojams rengti Neapolyje įsteigė pirmąjį Europoje valstybinį universitetą (1224). 1231 m. išleido vadinamąją Melfi konstituciją, kuria buvo sustiprinta valstybinė prekybos kontrolė, įkurta valstybinė civilinė tarnyba, Jo oponentu tapo popiežius Grigalius IX, 1228 m. už netesėtą pažadą pradėti kryžiaus žygį į Palestiną, jį ekskomunikavęs (anuliuota 1230 m., o 1239 m. dar kartą ekskomunikuotas, formaliai dėl ketinimo išvyti popiežių iš Romos). Po VI kryžiaus žygio Frydrichas pasiskelbe Jeruzalės karaliumi ir valdė šią karalystę 1229-43 m. 1245 m. Inocentas IV paskelbė atimąs iš jo imperatoriaus titulą. Dauguma Europos valdovų liko neutralūs ir neparėmė Frydricho. Likusiuosius metus lydėjo nesėkmės, sirgo, o pagal legendą jis buvo nuodijamas, o galiausiai uždusintas pagalve.

¹⁰⁾ 1251 m. Konradas IV per Vičencą, Padują ir Friuksko markę pasiekė Istriją, iš kur išvyko į Apuliją, kurią pasiekė 1252 m. sausio mėn.

Konradas IV (1228-1254) - Švabijos hercogas (1235-54 m.), Šventosios Romos imperatorius (1237–54 m.), Sicilijos karalius (1250–54 m.) ir Jeruzalės karalius (1228–54 m.). Konradas buvo vienintelis Frydricho II ir jo antrosios žmonos Jeruzalės karalienės Jolandos Brienietės sūnus. Jo motina mirė gimdydama; iš jos Konradas paveldėjo teises į Jeruzalės sostą.
1252 m. pradžioje Konradas IV Italijoje pajungė Kapują, užėmė ir žiauriai nubaudė Neapolį ir įsitvirtino pusiasalio pietuose. Popiežius Inocentas IV formaliai jį apkaltino erezija ir atskyrė nuo bažnyčios.

¹¹⁾ Tėvas Julianas – vengrų dominikonų vienuolis, 1235 m. iškeliavęs į Rytus tikėdamasis surasti tuos magijarus („Didžiąją Vengriją“), pagal senovės kronikas likusius rytuose. Jo ir 3-jų pakeleivių kelionę rėmė karalius Bela IV. Vasaros gale pasiekė alanus (Prieškaukazėje). Čia du pakeleiviai, baimindamiesi totorių, grįžo. O likę Julianas pasiekė Volgos Bulgariją, kur rado žmones, kurių kalba „visiškai vengrų“. Tada grįžo į Vengriją. 1237 m. rudenį vėl susirengė į kelionę, bet pakeliui sužinojo, kad Volgos Bulgarija jau nusiaubta mongolų. Tad grįždamas dar aplankė Suzdalę. Apie keliones žinoma iš dviejų šaltinių: „Relatio fratris Ricard“, vienuolio Richardo užrašyta ataskaita popiežiui Grigaliui IX ir Juliano laiško Perudžos vyskupui, popiežiaus legatui Vengrijoje.

¹²⁾ Šv. Metodijus Patarietis (m. apie 311 m.) – krikščionių vyskupas, rašytojas ir kankinys. Jis pasisakė prieš Origeną. Viduramžiais plito jam priskiriamas „Apreiškimas“, kuris ir šiandien garbinamas sentikių bažnyčioje.

¹³⁾ Šv. Stefanas I arba Ištvanas I (apie 975-1038) – pirmasis Vengrijos karalius (nuo 1000 m.), už vengrų apkrikštijimą laikomas šventuoju. Vengrija centralizavo Karolingų pavyzdžiu, likviduodamas gentinį susiskirstymą. Atliko ekonomines-finansines reformas: atšaukė vergiją, įvedė dešimtinės mokestį, pradėjo kaldinti monetas. Palaidotas Marijos bazilikoje Sekešfechervare.

¹⁴⁾ Podesta (iš it. potestas - „valdžia“) - viduramžių (XII–XVI a.) Italijos miestų valstybių ar administracijos (vykdomosios ir teisminės) vadovas. Podestos būdavo tiek skiriami, tiek renkami, tai priklausė nuo laikotarpio ir konkretaus miesto.

¹⁵⁾ Klisas - miestelis Kroatijoje netoli Splito, prie Adrijos jūros; per 2,5 tūkst. gyv. Čia buvo pastatyta pilis, iki mūsų dienų išliko tik jos liekanos. 9 a. tapo vienu iš kroatų valstybės centrų. Po mongolų invazijos į Vengriją šiuose kraštuose įsikūrė Vengrijos karalius. Osmanams užkariaujant Balkanų regioną, pilis tapo prieglobsčiu nuo turkų ir jų sąjungininkų išpuolių. Per antrą pasaulinš karą pilis buvo stipriai apgriauta, o dabar dalinai atstatyta.