Čekų karalius Pršemyslas Otakaras II sąryšyje su rusais    

Dinastinė krizė prasidėjo 1246 m., kai pasienio kautynėse su vengrais prie Leitos upės, laimėjus mūšį, neaiškiomis aplinkybėmis žuvo Austrijos ir Štirijos hercogas Fridrichas Babenbergas. Į sostą pretenzijas pareiškė kaimynai, jau senokai rodę susidomėjimą tuometinės Vokiečių karalystės pietrytinėms žemėms – visų pirma, Čekijos ir Vengrijos karaliai. Kadangi pagal 1156 m. Fridricho Barbarosos privilegiją Austrijos hercogystė galėjo būti paveldima pagal moteriškąją liniją, sostą galėjo suteikti vedybos, o artimiausios žuvusiajam hercogui buvo jo sesuo Margarita ir giminaitė Gertrūda^*). Tad apie jas ir ėmė suktis svarbiausi įvykiai, kuriuose, iš vienos pusės, dalyvavo Galicijos-Volynės valdovai, o iš kitos pusės, Čekijos valdovai. Tai nušviesta daugelyje čekų, vokiečių, lenkų ir rusų šaltiniuose.

Iškart po hercogo mirties Gertrūda ištekėjo už Vaclavo I sūnaus Vladislavo, kuris tokiu būdu paveldėjo hercogo sostą. Tačiau jau kitais metais Vladislavas mirė. Tai kuriam laikui čekų kandidatą nustūmė į antrą planą, o tuo tarpu atsirado naujų kandidatų – Margarita ir antrasis Gertrūdos vyras, markgrafas Hermanas Badenskis. 1249 m. įžengęs į Austriją, Bavarijos markgrafo palaikomas, paėmė valdžią, tačiau kitais metais, neįtvirtinęs savo valdžios nepaklusnioje hercogystėje, netikėtai mirė (sklido gandai apie nunuodijimą). Po Hermano liko sūnus Fridrichas ir duktė Agnesė [kai kuriuose šaltiniuose minima kaip Marija, tačiau iš tikro toks buvo Gertrūdos^*) ir Romano dukters vardas]. Gertrūda ir šįkart ilgai nebuvo našle – jos trečiu vyru 1252 m. tapo Galicijos Daniilo sūnus Romanas.

Žinios apie Romano bandymus gauti sostą gana šykščios – tėra trumpi paminėjimai austrų analuose ir Galicijos-Volynės metraštyje. Romanui nebuvo lengva, nes austrų aukštuomenė žvilgsnius vėl nukreipė į Čekiją, į sostą pakvietę Vaclavo I sūnų Pršemyslą Otokarą, kuriam netrukus, ne tiek kalavijo, kiek dosniomis dovanomis ir pažadais pavyko įvesti savo valdžią. Tačiau daugiausia jam padėjo vedybos su žuvusio hercogo seserimi ir vokiečių karaliaus Henriko VII našle Margarita, kuriai tuo metu jau buvo apie 50 m.

Vis tik atsirado ir Romano sąjungininkų, tarp kurių pagrindinis buvo vengrų karalius Bela IV, kuris, matyt, po hercogo žūties mūšyje su juo, Babenburgų palikimą laikė savo teisėtu kariniu laimikiu. Jau 1246 m. jis įsiveržė į Austriją ir Štiriją. Patyręs nesėkmę, Bela tikėjosi sėkmės iš antrąkart našle tapusios Gertrūdos. Jos šansai buvo maži, nes Margarita prieš ją turėjo aiškų pranašumą. Ši buvo teta ir karaliaus našlė, o Gertrūda tik niekada nevaldžiusio Henriko iš Miodlingo dukra ir nepopuliaraus Austrijoje Hermano Badenskio našle. Ir vis Belos patariama Gertrūda ištekėjo trečią kartą už tuo meru Vengrijoje buvusio Romano. Šį remdamas Bela pradėjo naują karą. Vengrijai tarnavę kumanai (polovcai) užpuolė Moraviją. Nesutikdami pasipriešinimo vengrai pasiekė Tulną (Miestą prie Dunojaus, į šiaurės vakarus nuo Vienos), į nelaisvę paėmė vaikus, moteris ir vyrus. Daugelis buvo nužudyta. Analų autorius iš Hailigenkroico nurodo, kad vengrai naikino vienuolius vienuolynuose, padegė bažnyčią Miodlinge, „kurioje, kaip perdavė, žuvo 1500 žmonių“., sutriuškino bažnyčią Valterdorfe, kur irgi daugelį nužudė. Moravijoje kumanai išžudė „daugelį tūkstančių krikščionių, nesigailėdami nei lyties, nei amžiaus“, tama tarpe nemažai klierikų.

Dvigubas smūgis Vaclavą ir Pršemyslą užklupo netikėtai. Be to vengrų veiksmai negalėjo padidinti Gertrūdos ir jos vyro populiarumo. Otakaras sugebėjo suorganizuoti pasipriešinimą Austrijoje. Jo tėvas buvo užsiėmęs čekų žemių gynyba. Čekai baiminosi kumanų, o dar papildomu veiksniu buvo ir tai, kad Bela turėjo Romos popiežiaus palankumą. Pvz., 1247 m. pykęsis su imperatoriumi Inocentas IV vengrų karalių laikė geriausia kandidatūra į Austrijos sostą, nors Belos teisės į jį buvo mažiau nei abejotinos – jis nebuvo imperatoriškuoju kunigaikščiu ir Austrijoje ir Štirijoje buvo laikomas svetimšaliu (panašiai ir Romanas), tuo tarpu Pršemyslas buvo imperatoriškojo kunigaikščio sūnumi. Tad vis tik Inocentas IV 1253 m. pripažino Otakarą Austrijos hercogu.

Tad Belai liko remtis tik savimi ir artimiausiais giminaičiais. Jis pabandė suburti plačią koaliciją, į kurią įėjo Galicijos Daniilas, Krokuvos kunigaikštis Boleslavas Kuklusis, vedęs Belos dukterį Kingą ir Opolės Vladislavas. Karas atsinaujino. Vengrų pagrindinis smūgis vėl teko Moravijai, kur Olomouco rajone kumanai ir „kiti plėšikai“ išžudė „daug tūkstančių krikščionių“. Tai buvo priešakinis būrys, po kurio atėjo pats Bela. Daugelis įtvirtinimų, kuriuos sugebėjo užimti, išnaikino ir sudegino, bažnyčių varpus ir relikvijas išsivežė, o pačias bažnyčias pavertė pelenais, tyčiojosi iš bažnytinių šventenybių, nukryžiavo daugybę žmonių.

Lenkų ir rusų sąjungininkai siaubė Opavos apylinkes, paėmė Nasidelę (rusų rankraštyje Nasiljė) ir pavergė Herborto Fulšteino pilį. Galicijos-Volynės rankraštyje Daniilo žygį pirmiausia aiškina šlovės siekiu ir jį šlovina. Tačiau čekų nuomone šio žygio rezultatai buvo visai kuklūs, tiesa, 1255 m. Pršemyslas laiške Krokuvos vyskupui Prandotei reikalauja gražinti arba leisti išpirkti lenkų paimtus belaisvius.

Galiausiai Bela patyrė pralaimėjimą. Patekęs į Vienos pilį, Romanas dar 1252 m. buvo apgultas ir pabėgo „nepadoriai palikęs žmoną“. Popiežius, vengrams užpuolus Moraviją, paskubėjo 1253 m. atsiųsti savo legatą. Kitų metų balandį Neapolio archivyskupui Bernardui pavedė tarpininkauti sudarant taiką tarp Belos ir Otakaro. Kompromisinė taika ir buvo gegužės 1 d. Presburge patvirtinta abiejų karalių – Austrija ir dalis Štirijos liko Otokarui, tačiau didesnė Štirijos dalis atiteko vengrams. Tuo tarpu Romanas liko tuščiomis rankomis.

Vėl susidurti su rusų kunigaikščiais Pršemyslui teko po 6 m., kai Štririjos vokiečių riteriai sukilo prieš vengrus, ir kreipėsi pagalbos pas Čekijos karalių Otakarą, šį sostą gavusio 1253 m. Lemiamame mūšyje 1260 m. liepos 12 d. prie Kresenbruno, esančio Austrijos ir Vengrijos pasienyje pergalę šventė Pršemyslas. Apie mūšį daugiausia žinome iš paties Pršemyslo laiško popiežiui.

Vėliau Otakarui su Galicijos-Volynės kunigaikščiais susidurti neteko. Tačiau Rusia sąryšyje su Otokarui paminima 1264 m. Urbano IV, kuris pačiame prūsų sukilimo prieš teutonų ordiną įkarštyje, laiške Čekijos karaliuje skatino susikauti su rusų ir lietuvių „schizmatikais“, kurie kartu su „totoriais“ graso Lenkijai ir Prūsijai. Popiežius leido Pršemyslui pasilikti užkariautas žemes. Matyt popiežius buvo sukrėstas fakto, kad po 1259-60 m. totorių užpuolimo neužilgo ir lietuviai prie Durbės ežero sumušė teutonų ordiną, o tada sukilo ir prūsai, užėmę nemažai ordino pilių.

Otokaras atėjo Ordinui į pagalbą tik 1267-68 m. žiemą, tačiau nei su lietuviais, nei, tuo labiau, su totoriais ir rusais taip ir nesusikovė. Tačiau tai jam nesutrukdė pasiskelbti „krikščionybės skydu“ ir bandė įtikrinti popiežių Grigalių, kad jam teko visas kovos su pagonimis sunkumas (pvz., 1273 m. gruodžio 16 d. Olomouco vyskupo Bruno Šauenburgiečio laiškas). Jis pašlovinimas ir čekų poemoje „Aleksandreida“, kurioje nutiesiamos paralelės su Aleksandru Didžiuoju („..leč bud‘ Litva, leč Tateri ..., Besermene nebo Prusi, leč nepotvrzeni Rusi...“) [ daugiau apie tai:  >>>> ].

Paskutiniai rusų paminėjimai Otakaro valdymo metais susiję su jo konfliktu su vokiečių karaliumi Rudolfu Habsburgiečiu ir mūšiu Moravijos lauke (1278 m), kai Čekijos valdovas buvo sutriuškintas ir rado savo mirtį. Tarp su Otakaru atėjusių sąjungininkų minimas ir Levas Daniilovičius iš Galicijos. Minimi ir rutenai (Brutheni), kariavę Rudolfo pusėje.

Įdomus pranešimas apie Otokaro kontaktus su Rusia pateikiamas italo Tomo Toskaniečio „Imperatorių ir pontifikų darbuose“. Rašydamas apie Otokaro nesutarimus su Rudolfu (1276 m.) jis sako, kad tasai sau į pagalbą kviečia rutenus ir netikratikius, tačiau dėl nesutarimų tarp rutenų ir vlachų (Brutenis et Blacis) Bohemijos karalius apsigauna. Daug kas mano, kad vlachai neleido rutenams ateiti į pagalbą čekų karaliui.

Dar vienu Otomaro ryšių su Rusija puslapiu tapo jo „rusiškos vedybos“. Nugalėjęs vengrus 1260-ais, išsiskyręs su savo nebejauna žmona, vedė Belos IV anūkę Kunegundą (ček., Kungutą). Tai lėmė trumpalaikį čekų ir vengrų santykių pagerėjimą. Kungutos tėvu buvo rusų kunigaikštis Rostislavas Michailovičius, Michailo iš Černygovo sūnus. Dar 1243 m. Rotislavas, pralaimėjęs Galicijos Daniilui, nuo totorių pabėgo į Vengriją. 1245 m. jis su Belos pagalba vėl pabandė įsitvirtinti Galiče, tačiau pralaimėjo prie Jaroslavo, ir visiems laikams apsistojo Vengrijoje. Netrukus, matyt, dalyvavo mūšyje prie Leitos.

Pršemyslo vedybos atšvęstos Požonėje 1261 m. spalio 25 d. Gruodžio 23 d. Kunguta iškilmingai įvažiavo į Prahą ir per 1261 m. įvyko ilgai atidėliota Pršemyslo koronacija. Taip Černygovo kankinio, priskirto šventųjų gildijai, anūkė tapo Čekijos karaliene. Šios vedybos Otokarui daugeliu atžvilgių buvo sėkmingos: tapo glaudesni ryšiai su Vengrija. Karalienė pagimdė 5 vaikus, tarp jų ir būsimą karalių (1271 m.) Vaclovą II.

---

^*) Gertrūda Austrietė (Gertrud von Babenberg, 1226-1288) - Miodlingo, Austrijos ir Štirijos hercogienė. Jos dėdė Fridrichas II Austrietis buvo bevaikis, todėl Gertrūda buvo Austrijos sosto paveldėtoja (ir, aišku, trokštama nuotaka). Fridrichas pažadėjo Gertrūdą Vaclovo I vyriausiajam sūnui Vladislovui (1227-47), nors sakoma, kad ji buvo pamilus Vladislovą. Tačiau pasikeitus politikai, jis sutarė 19-metę Gertrūdą atiduoti į žmonas Romos imperatoriui Fridrichui II. Tačiau Gertrūda atsisakė tekėti už senyvo imperatoriaus. Trintis pasibaigė 1246 m., kai Fridrichas II žuvo mūšyje. Vaclovas I skubiai surengė jos vedybas su Vladislovu, tačiau tasai mirė jau 1247 sausį. Tai sužinojęs imperatorius Fridrichas įvedė kariuomenę į Austriją, o Gertrūda su šalininkais pabėgo į Vengriją. Bela IV pranešė popiežiui Inocentui IV, kad nori užvaldyti Austriją. Tačiau vėliau popiežius privertė ją 1248 m. ištekėti už Badeno markgrafo Hermano VI (1225-50), kuriam ji pagimdį sūnų ir dukrą. Deja, ir šis jos 25-metis vyrelis irgi nusibaigė.
Tuo metu į Austriją įsiveržė Čekijos karalius Otokaras II, ir Gertrūdą vėl sudarė sąjungą su Bela IV, kuris susitarė dėl paramos su Galicijos kunigaikščiu Daniilu. Pagal sutartį 1252 m. Gertrūda ištekėjo už Daniilo sūnaus Romano, kuris tada pareiškė teises į Austrijos sostą. Ir toliau buvo tasomasi dėl žemių, kol galiausiai 1266 m. Gertrūda liko vienintele Babenbergų įpėdine. Pršemyslas pradžioje leido jai gyventi Štirijoje, tačiau netrukus išvijo. Galiausiai ji apsistojo Meisene. Kai 1282 m. Rudolfas Habsburgietis perdavė Austriją savo įpėdiniams, Gertrūda galutinai prarado viltis atgauti savo valdas. Mirė Meisene kaip Šv. Afros vienuolyno abatė.

Maksimas Grekas
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
M. Gorkis atmetus mitus
Daniilas: mitas ir tikrovė
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
Visos Rusios valdovas ir rusinų klausimas
J. Dlugošas. Vengrijos užpuolimas
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Tomas iš Splito. Apie totorių antplūdį
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Belgų kronikininkas apie 14 a. Lietuvą
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Juodasis arapas Baltarusijoje
Kryžiaus žygis į tyrus
Puškinui skirta šventė
Kirilas ir Metodijus
Pažintis su chazarais
Totoriai Karpatuose
Legnicos kautynės
Skaitiniai
Vartiklis