Visos Rusios valdovas ir rusinų klausimas

„Daniilas Pietų Rusiai padarė viską, ką galima buvo tikėtis iš jo esant tokioms sunkioms aplinkybėms, kurioms prilygti tegalėjo tik toks talentingas kunigaikštis kaip Daniilas ir kaip Daniilas išbandytas vargų bei nerimstantis nuo pat vaikystės“, S. M. Solovjovas (1820-1879).

Šiuolaikiniuose istorijos vadovėliuose pateikiamos tik nuotrupos apie rusinus, neišaiškinant paties etnonimo, nepaaiškinant jo vėlesnio „išnykimo“ priežasčių. Pvz., Rusijos istorijos instituto išleista „Rusijos istorija“ (Maskva, 2005), rašo:
“Reikia prisiminti, kad slavų gentys I-me tūkstantmetyje užvaldė plačias Rytų Europos erdves tarp Karpatų ir pietinių Baltijos jūros pakrančių. Tarp jų buvo paplitę pavadinimai rusai, rusinai. Iki šiol Balkanuose, Vokietijoje gyvenų jų palikuonys bendru pavadinimu „rusinai“, t.y. rudaplaukiai [rusye] besiskiriantys nuo blondinų – vokiečių ir skandinavų bei tamsiaplaukių Europos pietų gyventojų. Dalis šių „rusinų“ persikėlė iš Užkarpatės ir nuo Dunojaus į Padniestrę. Čia jei susidūrė su šių kraštų gyventojais, irgi slaviškos kilmės. Kiti rusai, rusinai kontaktavo su rytiniais slavais Europos šiaurės rytų rajone. Metraščiai tiksliai nurodo šių rusų- variagų „adresą“ – pietinės Baltijos pakrantės”.

Tik va – terminas „rusinas“ rusų atžvilgiu naudotas X-XII a. metraščiuose; panaudotas ir senovės rusų feodaliniame sąvade „Rusų Tiesa“. O etnonimas tebegyvas daugelyje šalių, kuriose gyvena rusinai ir jų palikuonys. Ilgokai jis išliko Didžiojoje Rusioje, ką liudija daugybė literatūros paminklų.

Paimkime Moldaviją, kuri atsirado Galicijos Rusios vietoje. Nuo pat pradžios rusai (rusinai) ir volochai (muntianai) sudarė gyventojų daugumą; pirmieji karvedžiai Bogdanas I ir Lacko savo kilme buvo rusinai, o rusų (rusinų) kalba iki XVIII a. buvo oficialia kalba. Dabartiniai rusnakai (rusinai) yra senosios rusų tautos palikuonys. Vėliau iš jos išsiskyrė trys broliškos rytų slavų tautos: rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai. Dabartinių rusinų protėviai gyveno kalnuotoje vietovėje, supami kitakalbių ir, neretai, kito tikėjimo žmonių. Izoliacijos dėka jie sugebėjo išsaugoti nemažai kultūrinių tradicijų, tačiau gyvenimas įvairiose valstybėse privertė pasidalinti į atskiras teritorines rusinų grupes.


Daniilo Galickio kunigaikštystė sudaro ištisą epochą Vakarų Rusios istorijoje. Ji ribojosi su katalikiškomis Lenkija ir Vengrija, kurios nuolat kėsinosi į rusų žemes.

Pirmąkart šios tivercų, uličių8 ir baltųjų kroatų slaviškų genčių žemės į atskirą kunigaikštystę susijungė po kunigaikščių susirinkimo Liubeče (1097). Šiaurinė Galicija buvo priskirta kunigaikščiams-našlaičiams („išvarytiesiems“) Volodarui (m. 1124 m.) ir Vasulkui (m. 1124 m.) Rostislavičiams. Pirmąja sostine buvo Peremyšlis, o antrąja Galičas prie Dniestro. Volodaro sūnus Vladimiras (1124-1153) apjungė Galiciją ir ją išplėtė. Jo sūnus Jaroslavas Osmomyslas (1115-1187) tapo vienu stipriausių Rusios kunigaikščių, - tam padėjo ir pabėgėliai iš šiaurinių Juodosios jūros pakrančių, besigelbstintys nuo klajoklių antpuolių. Po jo mirties prasidėjo betvarkė ir sumaištis, o mirus jo sūnui Vladimirui II (1189-1199) Galicijos kunigaikščių giminė pasibaigė. 1099 m. Galiciją užvaldė Volynės kunigaikštis Romanas Mstislavičius, apjungęs abi kunigaikštystes.

1202 m. užėmus Kijevą, Kijevo kunigaikštystė tapo priklausoma nuo Galicijos-Volynės kunigaikščio. Pergale prieš polovcus (1202) jis sustiprino savo pozicijas šiaurinėse Juodosios jūros pakrantėse. Amžininkai Romaną vadino ne tik Didžiuoju kunigaikščiu, bet ir „Vienvaldžiu visos Rusios valdovu“. Savo energinga užsienio politika Romas užbaigė savo pirmtakų darbą – sukūrė stiprią Galiciją. Jam pavyko įveikti bajorų pasipriešinimą Galiče. „Nesunaikinęs bičių, medaus nevalgysi“, - mėgo sakyti kunigaikštis. Jam žuvus mūšyje su lenkais (1205 m.), vėl prasidėjo vidinės rietenos, o padėtį blogino išorės kišimasis. Romanas paliko du sūnus – 4 m. Daniilą (1201-1264) ir 2 m. Vasilką (1203-1269). Jiems visą gyvenimą teko kovoti dėl tėvo palikimo, ginant jį nuo kitų rusų kunigaikščių, vengrų, lenkų, lietuvių, totorių ir „naminių“ priešų (Galicijos bajorų).

Dalyno Halickyi Iškart po Romano mirties1), Kijevo kunigaikštis Riurikas Rostislavičius, prievarta Romano „nukirptas“ į vienuolius, surinko rinktinę kartu su polovcais ir pabandė užimti Galičą. Jis privertė atsitraukti Galicijos-Volynės pulkus prie Siretos, tačiau prie Galičo sulaukė stipraus pasipriešinimo ir buvo priverstas trauktis. Kitais metais žygį surengė Černigovo kunigaikščiai; prisijungė ir Kijevo, Smolensko, šiaurės kunigaikščiai, o iš vakarų spaudė Krokuvos Leško kariauna. Romano našlė kunigaikštienė Ana kreipėsi pagalbos pas vengrus; jų karalius Andrejus įrengė garnizoną Galiče, neįleido lenkų į Volynę, o tada kunigaikščio vietą pasiūlė Jaroslavui Vsevolodičiui Perejaslavskiui. Išėjus vengrams, Galicijos bajorai pasikvietė šiaurės kunigaikščius ir privertė Aną su vaikais bėgti į Vladimirą, o vėliau, išdavus ją Vladimiro bajorams, į Krokuvą. Vladimiras Igorevičius užėmė Galičą, jo broliai: Romanas – Zvenigorodą, o Sviatoslavas – Vladimirą. Faktiškai visa Pietvakarių Rusia pateko į bajorų rankas, kurie ėmėsi nustatinėti savo tvarką.

Vidinių konfliktų metu nuolat buvo prašoma pagalbos pas lenkus ir vengrus, kurie veikė savo naudai. 1209 m. Aleksandro Belzkio pakviesti lenkai užėmė Vladimirą. Berestos miesto pasiuntiniai kreipėsi į Leško, prašydami paleisti Aną su Vasilku. Taip prasidėjo Volynės apjungimas. O vėliau Ana prisijungė Belzo miestą2).

1210 m. vengrų karalius užėmė Galičą ir laikė suimtą Romaną Igorevičių. Tai sukėlė miestiečių ir bajorų nepasitenkinimą. Jie vėl pasikvietė Igorevičius, kurie užėmė miestą ir, kad sustiprintų valdžią, sunaikino per 500 “didžiųjų” bajorų, kurių turtus išdalino savo šalininkams. Likę gyvi bajorai pabėgo į Vengriją, kur paprašė kunigaikščiu paskirti Daniilą. 1211 m. jis su vengrų pagalba vėl atgavo Galičą. Už didelę sumą bajorai išpirko į vengrų nelaisvę patekusius Romąną ir Sviatoslavą Igorevičius ir juos pakorė. Tai buvo pirmoji Rusioje kunigaikščių mirties bausmė. Bajorai norėjo patys valdyti prie mažamečio Daniilo. Kunigaikštienės pastangos su vengrų ir Vladimiro pagalba išlaikyti Galičą buvo bevaisės; Ana su Daniilu išvyko į Vengriją, o Vasilkas – į Belzą. 1212 m. į Galičą kunigaikščiu pakviestas Mstislavas Peresopnickis.

Vengrų karalius vėl pasiuntė karius į Galičą, o kartu nužygiavo ir vengrams palankių bajorų būriai, bendrai vadovaujami Volodislavičiaus. Ir nors karalius, gavęs žinią apie dvariškių maištą ir žmonos mirtį, grįžo į Vengriją, bajorai tęsė žygį, užėmė Galičą (1213 m.) ir Volodislavičiaus pasiskelbė kunigaikščiu. Tuo metu lenkų kunigaikštis Leško nusprendžia kunigaikščiui Aleksandrui gražinti Belzą. Ana pasiekia, kad jos sūnums būtų perduoti Tichomlės ir Peremilio miestai.

1214 m. Spiše susitinka vengrų karalius Andrejus II ir lenkų kunigaikštis Leško, susitardami dėl Galicijos padalijimo: vakarinė jos dalis su Peremišliu atitenka Mažosios Lenkijos kunigaikščiui, o vengrų karaliaus sūnus gauna Galičą. Tačiau sutartis nebuvo tvirta ir dar tais pačiais metais Andrejus iš lenkų atima vakarinę Galiciją. O Ana, pasinaudojusi ryšiais Krokuvos dvare, gauna Vladimirą.

Vengrų karalius Galiče pabando įvesti bažnytinę uniją. Palaikomas popiežiaus kurijos, jis 1215-16 m. žiemą savo sūnų Kolomaną paskelbia Galicijos karaliumi, o pats prisiskiria titulą „rex Galiciae et Lodomeriae“ (Lodomerija – tai Vladimirija, o Vladimiras - Volynės kunigaikštystės sostinė). Tačiau 1219 m. vengrų viešpatavimas baigėsi: Mstislavo Udalovo kariai kartu su Kijevo kunigaikščio Vladimiro Riurikovičiaus būriais įsiveržė į Galiciją ir užėmė sostinę. Valdant M. Udalovui (1219-28 m.) Volynės kunigaikščiams teko užmiršti savo pretenzijas į Galicijos sostą ir sutelkti jėgas Volynės apjungimui. 1219 m. Daniilas veda Mstislavo dukterį Aną ir pradeda savarankiškai valdyti Volynę, bet nesulaukia uošvio pagalbos ją vienijant. Daniilui pavyksta iš lenkų atimti Berestjės sritį, žemes už Bugo ir visą Ukrainą (pvz., Ipatjevo metraštyje minima, kad Daniilas priėmė pas save Ugrovską, Vereščiną, Stolpjė, Komovą ir „visą Oukrainou“ 3)).

1223 m. Galicijos ir Volynės kariai dalyvauja mūšyje su totoriais-mongolais prie Kalkos. Daniilas pasirodo kaip drąsus karys; jis sužeidžiamas į krūtinę. Mūšyje dalyvavo ir „Galicijos išgintieji“7) – jų 1000 karių Dniestru nuplaukė į jūrą ir įplaukė į Dnieprą. O kitais metais Mstislavas Udalovas atvirai (sąjungoje su Aleksandru ir sąjungininką paėmęs polovcų chaną Kotianą bei Kijevo karius iš Belzo) išstoja prieš Daniilą, kuris rėmėsi sąjunga su Krokuvos kunigaikščiu Leško. Tad jėgos išsilygino ir 1225 m. buvo pasiekta taika.

Tuo metu Mstislavas pasielgia labai keistai: jis sutinka, kad po jo mirties Galicijos sostas atiteks Andrejui, trečiajam vengrų karaliaus sūnui ir tai sutvirtina šio vedybomis su dukra Marija. Karalaitis gauna ir Peremišlio miestą. O šis, 1226 m. surinkęs vengrų karius, kai kurių bajorų pulkus ir jį palaikantį Smolensko kunigaikštį Iziaslavą Mstislavovičių, išstoja prieš Mstislavą Udalovą. Užima Zvenigorodą, neįveikia Galičo, bet, palaukę lenkų pastiprinimo, užima Terebovlį ir Tichomlę. Kremenco apgultis nepasiseka, o atsitraukiant juos sutriuškina Mstislavas Udalovas. Tačiau 1227 m. bajorai pareikalauja perduoti sostą karalaičiui. Tai padaręs, kunigaikštis išvykstą į Torčeską, esantį Ponizėje (Ponizė – „laukas“, Žemutinė Padniestrė su Pruto ir Sireto slėniais).

Tuo metu Volynėje įvyklaii klostėsi palankiai Romanovičiams. Daniilui pavyko prisijungti Rytų Volynę. 1228 m. Mstislavas Udalovas mirė ir Romanovičiams prasidėjo naujas kovos už Galicijos apjungimą etapas. Kitais metais Ernigovo ir Kijevo kunigaikščiai su sąjungininkais surengė žygį į Volynę, o juos palaikė chano Kotiano polovcai. Bet Daniilas sugebėjo perpirkti polovcus ir kartu su lenkų kariais patraukė į Kijevą. Tai privedė prie taikos sudarymo. Ryšius su Pomore sustiprino Daniilo sesers Salomėjos vedybos su kunigaikščiu Sviatopolku. Vėliau Daniilas padeda lenkų kunigaikščiui Konradui Mazoviečiui. Dar niekad rusai nebuvo tai giliai įsiskverbę į lenkų žemes. Tada 1230 m. Daniilas užima Galičą. Vengrų bandymai jį atgauti nebuvo sėkmingi.

Bet tai tebuvo pradžia: bajorai bandė veikti ne tik atvirai, bet ir sąmokslais. Vieną jų, surengtą Belzo kunigaikščio Aleksandro, atskleidė bajoras Demianas. Aleksandrui su dalimi bajorų teko sprukti į Vengriją. Jo ir Sudislavo paskatinti vengrai surengia dar vieną žygį į Galičą. Sudislavo šalininkai atidavė Jaroslavo tvirtovę, o pasiekus Galičą, visi bajorai perėjo į vengrų karaliaus pusę. Taip 1232 m. Galičas vėl atitenka vengrams, o Andrejus su Aleksandru, dalimi bajorų ir Bolochovo kunigaikščiais bando įsiveržti į Rytų Volynę, bet Daniilas priverčia juos trauktis. 1233 m. surengiamas naujas žygis į Volynę. Daniilo kariai po mūšio prie Šumsko apgula Galičą. Karalaitis miršta Galiče, Sudislavas pabėga į Vengriją, o tvirtovė pasiduoda. 1234-35 m. Černigovo kunigaikštis pabando užimti Galičą. Per išdavystę pralaimėjęs, Daniilas palieka Galiciją ir išvyksta į Vengriją. Černigovo kunigaikščio valdžia apima visą Galiciją, tame tarpe ir Peremišlą. Jo sūnus Rostislavas Mihailovičius bando rengti žydį prieš Lietuvą, Daliilo sąjungininkę. Tuo pasinaudojęs Daniilas pasiekia Galičą ir miestiečiai jam atiduoda miestą. Rostislavas Mihailovičius pasislepia Vengrijoje. 1238 m. Daniilas prisijungia Kijevo kunigaikštystę ir tampa paskutiniu Kijevo valdovu iki mongolų įsigalėjimo. Kijeve jis paskiria vietininką Dmitrą.

Tuo metu į rusų žemes įsiveržia totoriai-mongolai. 1237-38 m. jie nusiaubia Riazanės, Vladimiro ir Suzdalės kraštus. 1240 m., palaužę atkaklų miestiečių, kuriems vadovavo Dmitras, pasipriešinimą, užima Kijevą. Tada patraukia į Rusios pietvakarius, užima Kolodiažiną, Kamenecą, Vladimimą, Galičą. Tačiau Danilovas ir Kremenecas atsilaiko. Daniilas Romanovičius su sūnumi pasitraukia į Vengriją, bandydamas sudaryti gynybinę sąjungą, ją sutvirtindamas sūnaus Levo santuoka su karaliaus dukterimi. Tuo tarpu totoriai- mongolai nusitaiko į Lenkiją ir Vengriją, o sutriuškinę jų kariaunas, pasuka į pietus. Už Rusios ribų totoriai išbuvo per 2 m.

Pietvakarių Rusios vienijimą teko pradėti vos ne nuo pradžios. Pasinaudoję didžiojo kunigaikščio galios susilpnėjimu, Galicijos bajorija užgrobė žemes, o faktiškai ir valdžią. Daniilui vėl teko susigražinti Galičą, slopinti bajorų maištą Ponizėje bei Vakarų Galicijoje. Daniilas savo valdžiai pajungia visas pietvakarių Rusios vyskupijas.

Paskutinis šio karo etapas vėl susijęs su Vengrijos įsikišimu. 1242 m. pabaigoje Černigovo Rostislavas Michailovičius vėl vyko į Vengriją, kur vedė karaliaus Belos IV dukterį taip atnaujindamas sąjungą. 1243-44 m. jis nesėkmingai pabando įsitvirtinti Peremyšle. Bela IV prie koalicijos norėjo prisijungti ir lenkų kunigaikštį Boleslavą Kuklųjį, prieš kurį tuo metu sėkmingai veikė Monradas Mazoveckis ir Daniilas su Vasilku. Rusų kariai kovėsi prie Liublino bei pasiekdavo Vyslą.

Prieš Daniilą stojo lenkų ir vengrų būriai, o taip pat su Rostislavu susidėję bajorai. Tai buvo pirmasis katalikiškų Vengrijos ir Lenkijos bandymas užbaigti Pietvakarių Rusios egzistavimą, tačiau mūšyje prie Jaroslavo 1245 m. rugpjūčio 17 d. jie triuškinamai pralaimėjo. Tai privertė juos ilgam „atšokti“.

1245 m. vasarą Aukso Ordos chanas Batyjus pareikalavo iš Daniilo: „Duok Galičą!” Daniilas vyksta pas chaną. Prisiklausęs apie Galičo jėgą, Batijus svečius priima labai pagarbiai – taip Galicijos kunigaik6tis tampa totorių ir rusų „sutaikytoju“. O sužinojęs apie šią kelionę, Bela IV pats siūlosi į sąjungą, kurią sutvirtina Levo Daniilovičiaus vedybomis su dukterimi Konstancija.

Daniilas bando suburti koaliciją prieš totorius-mongolus. 1252 m. Batyjus prieš Rusią meta Nevriujaus ir Kuremsos būrius. Nevriujus patraukia prieš 1249 m. Aukso Ordos pastatytą Andrejų Jaroslavičių,, sumuša jo kariauną, tad Andrėjus sprunka į Švediją. Kuremsa užgrobia Ponizę ir, nesijausdamas labai stipriu, palaiko Smolensko kunigaikštį Iziaslavą Mstislavovičių, kuriam trumpam laikui pavyksta užimti Galičą. Daniilas siunčia sūnų Romaną su kariuomene, atsiima Galičą ir į nelaisvę paima Iziaslavą. Tada pradeda atvirus veiksmus prie totorius, sugriauna visus totorius palikančius miestus. Metraštis mini 14 miestų.

Užėmęs Vozviaglą, Daniilas surengia žygį prieš Kijevą. Gaila, tačiau sąjungininko lietuvių karaliaus Mindaugo kariauna neatvyko laiku ir puolimas nepavyko. Kuremsos sumušimas buvo pirmuoju sėkmingu rusų mūšiu su totoriais.

Tuo pat metu Daniilas įsivelia į kovą dėl Austrijos karūnos, mat 1246 m. kare su vengrais žuvo paskutinis austrų hercogas Fridrichas II, nepalikęs įpėdinių. 1251 m. čekų karalius Pršemyslas Otakaras II įžengė į Austriją ir pasiskelbė hercogu. 1252 m. vasarį jis vedė mirusiojo hercogo seserį Margaritą Babenberg, oficialiai perdavusiai teisę į hercogystę. Tai užginčijo vengrų karalius Bela IV, kuris globojo austrų hercogo giminaitę Gertrūdą. Jis pasiūlė Daniilui, kad jo sūnus Romanas taptų Austrijos hercogu. 1252 m. pirmoje pusėje Himberge, esančiame piečiau Vienos, įvyko Romano ir Gertrūdos vestuvės.

Tačiau Romanas neįstengė išlaikyti Himbergo, kuriame buvo apsuptas Pršemyslo kariuomenės. Žadėta vengrų pagalba nepasirodė, nes vengrų karaliaus netenkino žygis per visą Austriją rusų labui. Daniilas, siekdamas padėti sūnui, užpuolė Austriją, o iš vakarų slinko Bavarijos kunigaikštis, rusai ir lenkai smogė iš šiaurės, į Opavą. Žygyje dalyvavo Daniilas, jo sūnus Levas, Vasilko Romanavičiaus kariai, Krokuvos kunigaikštis Boleslovas Kuklusis, lietuvių kunigaikščiai, Opolės kunigaikštis Vladislavas. Lenkai kariavo nenoriai. Pavyko užimti tik Nasidelės (Nasiljė) miestą, kur išlaisvino rusų belaisvius, bei Fulšteino tvirtovę. Opavos paimti nepavyko. Rankraštyje rašoma, kad Daniilas šlovingai ir garbingai grįžo į Holmą4). Pakeliui į namus Krokuvoje su Daniilu panoro susitikti popiežiaus pasiuntiniai, norėję perduoti popiežiaus palaiminimą ir karaliaus vainiką ir skeptrą. Tačiau Daniilas atsakė: „Netinka mums matytis svetimoje žemėje“. Karūnavimas įvyko 1253 m. pabaigoje Dorogičine, kurį Daniilas pasirinko neatsitiktinai: 1237 m. jis čia sumušė kryžiuočius. Taip Daniilas pabrėžė savo teises į žemes, į kurias pretendavo kryžiuočiai bei Lietuva.

Tokį jo žingsnį paaiškina 13 a. pradžios katalikiška ekspansija. 1204 m. kryžiuočiai užėmė Konstantinipolį. Bizantijos vyriausybė ir patriarchas persikėlė į Nikėją. 1204 m. Bulgarijos valdovas Kalojanas gavo iš Romos karūną su skeptru bei šv. Petro ir Povilo vėliavą, kad, beje, netrukdė jam kautis su graikais prieš lotynus. Tik mirtis 1207 m. sutrukdė jam išvyti katalikus nuo Bosforo sąsiaurio. Popiežiui nepavyko ir su jo įpėdiniais Borilu (1207-18) bei Ivanu Asenu (1218-41). 1238-39 m. popiežius net paskelbė apie kryžiaus žygį prieš carą- eretiką, o vėliau jį atskyrė nuo bažnyčios. Tiesa, žygis, kurį surengti Grigalius IX įpareigojo vengrų karalių Bela IV, neįvyko. 1218 m. buvo karūnuotas didysis Serbijos županas Stefanas – ir vėlgi, vietoje šalies sukatalikinimo, jis siekia iš stačiatikių patriarcho savarankiškos serbų bažnyčios sukūrimo. Jo brolis Sava 1219 m. tampa pirmuoju serbų arkivyskupu. Tuo pat metu popiežius vedė derybas su Nikėjos imperatoriumi dėl galimo bažnyčių sujungimo, apie ką kurijos atstovai pranešė Holmo rūmus.

Kita katalikiškos ekspansijos kryptimi buvo Pabaltijys.1201 m. vokiečių kalavijuočiai įsikuria Rygoje, iš kur ima kariauti su lyviais, estais, kuršiais, lietuviais. Tuo pat metu prasideda lietuvių žemių suvienijimas į Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę. Kaudamasis su kryžiuočiais, lietuvių kunigaikštis Mindaugas buvo linkęs sau pajungti ir rusų žemes. 1251 m. jis apsikrikštijo ir buvo karūnuotas. Popiežius paėmė jį savo globon su visomis žemėmis, kurias jis turi ar gaus, o taip pat suteikė jam „teisę“ užkariauti rusų žemes. Š Galicijos ir Vladimiro žemes atvirai pretendavo vengrų karalius, kuris, kaip prieš tai minėta, net buvo pasiskelbęs Galicijos ir Volynės karaliumi (1215 m.). Savo agresiją prieš Pietvakarių Rusią, susilpnintą totorių-mongolų antpuolio, visi jie bandė pateikti kaip kovą su schizmatikais.

Viso to negalėjo nežinoti Holmo rūmuose. Pirmieji kontaktai su popiežiaus kurija prasidėjo 1245 m., kai rusų pusė panoro prisidėti prie koalicijos prieš totorius, tačiau nenorėjo atsisakyti stačiatikybės, kurią katalikai laikė „graikišku suklydimu“. Daniilas sugebėjo išsiderėti kai kurių naudų: popiežiaus globa leido anuliuoti vengrų pretenzijas, be to buvo uždrausta vokiečių ir kitiems ordinams be leidimo kurtis jo žemėse. Tačiau negavęs jokios pagalbos prieš totorius, Daniilas 1248 m. derybas nutraukė, atsisakydamas karaliaus vainiko. Po ilgokos pertraukos derybos atsinaujino Bela IV, norėjusio įtraukti Daniila į varžybas dėl Austrijos karūnos, iniciatyva. Daniilui nedavė ramybės ir lietuvių Mindaugo karūnavimas. Be to, 1252 sutriuškinus Andrejų, kovoje prieš totorius Daniilas galėjo tikėtis tik Vakarų pagalbos.

Tačiau Dorogičine sudarytas sandėris taip ir nebuvo įgyvendintas: 1253 m. Daniilas pranešė kurijai apie totorių-mongolų artėjimą, tačiau popiežius nepajėgė suorganizuoti kryžiaus žygio – jo 1253 m. gegužės 14 d. bulė neturėjo poveikio. Popiežių tuo metu jaudino ne totoriai, o prūsų genčių sukilimas, prieš kurį buvo nukreipta čekų karaliaus Pršemyslo Otakaro II bei Brandenburgo markgrafo Otono III kariauna.

Supratęs, kad unija nepavyks, popiežius 1257 m. vasario 13 d. bule graso Daniilui bažnyčios bausmėmis ir „tikratikių ginklu“. 1257 m. balandžio 5 d. popiežius Aleksandras IV bando inicijuoti naują kryžiaus žygį prieš lietuvius, jotvingius, o taip pat „rusus ir kitus pagonis bei schizmatikus“. Tais pačiais metais jis dovanoja kryžiuočiams, kovojantiems prieš Rusią, tokias pat privilegijas, kaip ir kovojantiems Prūsijoje ir Livonijoje. [Daugiau apie tai  >>>> ]

B.A. Čorikovas (1802-1866). Danielius Galicijos ir liachai Tačiau bergždi buvo popiežiaus grasinimai Daniilas atstatinėjo sugriautus miestus ir cerkves. Jis paskatino pastatyti Počajevo vyrų vienuolyną šv. Dievo Motinos garbei. 1246 m. Daniilas antspaudo saugotoją (kanclerį) Kirilą pasiunčia į Nikėją, kad taptų Kijevo ir Visos Rusios metropolitu5). 1254 m. Daniilas sudarė taiką su Mindaugu, iš kurio Daniilo sūnus Romanas gavo Juodąją Rusią Mindaugo vasalo teisėmis. Mindaugo duktė ištekinta už Daniilo sūnaus Švarno.

1258-ais Pietvakarių Rusios pavergimui buvo pasiųstas geriausias mongolų karvedys Burundajus, pradėjęs žygiu prieš Lietuvą, pareikalavęs, kad Daniilas, kaip Aukso Ordos „taikingasis“ jame dalyvautų. Vasilko su kariuomene išvyko pas Burundajų, o Daniilas įsiveržė į Juodąją Rusią. Atsakydami lietuvių kunigaikščiai Vaišelga ir Tautvilas sugauna ir nužudo Romaną Daniilovičių. 1259 m. Burundajus su rusų pulkais surengia naują žygį – prieš Lenkiją, o taip pat įsako suardyti Galicijos-Volynės miestų įtvirtinimus. Tas žygis pablogino rusų-lenkų santykius ir teko šaukti suvažiavimą jiems sureguliuoti. O lietuvių ir rusų santykiai buvo įtempti iki Mindaugo žūties, kuris rengė Rusijos, Mazovijos ir Kuavijos antpuolius.

1258 ir 1260 m. popiežiaus kurijos kvietimai surengti kryžiaus žygius prieš mongolus nebuvo sėkmingi. 1264 m. popiežius Urbonas IV pabandė paskatinti čekų karalių Pršemyslą II žygiui prieš „rusų schizmatikus ir lietuvius, kurie ne tiek garbina dievą, kiek teršia jo vardą“ ir žadėjo pripažinti jo užimtas Lietuvos ir Rusios žemes.

Daniilas mirė 1264 m. “nuo ligos didelės” ir buvo palaidotas Holme Šv. Dievo Motinos cerkvėje. Jo įpėdiniu tapo Švarnas Daniilovičius, apjungęs Rytų Galiciją, Juodąją Rusią ir Užbugę (Belzą, Holmą, Dorogočiną ir kt.), o kurį laiką buvo ir LDK didžiuoju kunigaikščiu (kai Vaišelga, atkeršijęs už Mindaugo mirtį, 1267 m. pasitraukė į vienuolyną). Levas Daniilovičius valdė Vakarų Galiciją (su Lvovu ir Peremyšliu), tačiau, pavydėdamas Švarnui, nužudė Vaišelgą, o po Švarno mirties (1270 m.) niekas iš Daniilovičių neturėjo jokių šansų tapti Lietuvos kunigaikščiu. Juodoji Rusia perėjo lietuviams, tačiau didesnę Pietvakarių Rusios dalį tebekontroliavo Levas. Lietuviai pradeda rusų žemių užkariavimus, o Levas prieš juos panaudoja totorius, kurie rengia žygius į Lenkiją ir Vengriją (o kartu nusiaubia ir Galičo bei Volynės žemes). Levui kuriam laikui pavyksta pajungti Liublino kraštą.

14 a. pradžioje pasirodė pavadinimas Mažoji Rusia. 1303 m. Konstantinopolio patriarchas Galiče įkuria metropolito katedrą, savo naująjį prelatą vadindamas Mažosios Rusios metropolitu. 1308 m. Jurijus I (Daniilo anūkas) siunčia Petrą pas Konstantinopolio patriarchą, kad palaimintų Visos Rusios metropolitu. Petras persikelia į Maskvą taip įsteigdamas Maskvos metropoliją.

Po Jurijaus mirties padėtis Galicijoje ir Volynėje pablogėjo; jos tapo vengrų, lenkų ir lietuvių varžytuvių vieta. Dedko buvo linkęs Volynės kunigaikščiu pripažinti Liubartą Gediminaitį, įsitvirtinusį Volynėje. 14 a. 50-60-aisiais Volynė atiteko Lietuvai. 1386 m. Jogaila vedė Lenkijos karalienę Jadvygą ir tais pat metais surengė žygį į Galiciją ir ją pajungė Lenkijai, kuriai ji ir priklausė iki Žečpospolitos padalijimo 1772-ais.

Kitoks buvo Pruto-Dniestro regiono, apėmusio ir Ponizę, likimas. Algirdui 1236 m. laimėjus prieš tris Podolės totorių vadus, rusiškasis elementas ėmė pirmauti prieš totoriškąjį-kumariškąjį. Lietuvių-rusų kunigaikščiai savo valdžią išplėtė iki Juodosios jūros ir dešiniajame Dniestro krante. Čia įsikuria nemažai rusų miestų. Bukovina tampa Moldavijos6) kunigaikštystės, susikūrusios 1359 m., branduoliu ir Romanas I 1392 m. pasiskelbia visos Moldovos valdovu “nuo Karpatų iki jūros”. Moldavų knygius Simionas Daskalas G. Ureko (apie 1592-1647 m.) metraščio pratarmėje nurodo, kad šalyje vyrauja dvi kalbos: rumunų ir rusų.


Komentarai

1) Romanas Mstislavičius palaidotas Šv. Dievo motinos cerkvėje Galiče.

2) Dramatiški 13 a. įvykiai Vakarų Rusioje detaliai perteikti rusų metraščiuose (pvz., Ipatjevo) bei V.T. Pašuto darbuose.

3) „Oukrainou“ – nuolat sutinkami rusinų kalbos išsireiškimai, tame tarpe ir su „ou“ rodo, kad metraštį rašė žmogus, kilęs iš Pietvakarių Rusios. Nemažai šios kalbos elementų iki šiol išlaikė rusinai ir jų palikuonys.

4) Kaip miestas, Holmas paminimas 1074 m. Apie 1235 m. jį atstatė Daniilas Romanovičius. Jo 1240-ais neįstengė paimti totoriai. Holmo saugumas traukė daugybę persikėlėlių. Daniilas Holmą padarė savo sostine.

5) 1240 m. mongolams sutriuškinus Kijevą, žuvo Kijevo metropolitas Josifas. Rusų cerkvė ilgą laiką buvo be valdžios ir tik 1243 m. Daniilas pasirinko savo antspaudo saugotoją Kirilą, kurį 1246 m. pasiuntė į Nikėją, kad būtų patvirtintas. Kelionė truko ilgai ir tik 1250 m. metropolitą pamini rusų metraščiai.

6) Pats etnonimas „moldavas“ susijęs su Moldavos upės rytiniame Karpatų šlaite pavadinimu. Etnografas V. Zelenčukas mano, kad hidronimas ir toponimas „Moldova“ kilęs iš senosios slavų kalbos žodžio „molid“, „mold“ (el).

7) Apie 30-40 tūkst. „Galicijos išgintųjų“ (vygoncų) dalyvavo Kalkos mūšyje 1223 m. Kas jie? Įdomi E. Tkačuko prielaida, kad, skirtingai nuo nusistovėjusios nuomonės, kad tai ne išvyti ar pabėgę Galicijos gyventojai, o tiesiog žemdirbiai, „išgindavę“ gyvulius į ganyklas. Juk ir metraščiai pateikia jų pavadinimą kaip gerai žinomą faktą nenurodydami kada ir už ką jie buvo „išvaryti“. Anksčiau rusų metraščiai minėjo prie Pruto-Dniestro gyvenusius tivercus, kurie „savo esme tolkovinai“. Laikyta, kad tas žodis naudotas „sąjungininkų“ arba „vertėjų“ prasme. Tik visai neaišku, kam Kijevo kunigaikščiui Olegui prireikė tiek vertėjų 907 m. žygyje prieš graikus arba kodėl tik ši gentis tarp daugelio kitų, dalyvavusių žygyje, vadinta sąjungininke. Juk Olegas prieš 22 m. (885 m.) sėkmingai kovojo prieš tivercus. Tuo tarpu rusinų kalboje iki šiol išlikęs senosios slavų kalbos žodis „toloka“, reiškiantis „ganykla“. [ V. Dalis (1801-1872) savo „Gyvosios didžiosios rusų kalbos aiškinamajame žodyne“ nurodo: „toloka“ (Simbirsko, Penzės gubernijos), „tolok“ (Kursko) – laukas, kuriame ganosi gyvuliai, „išgina“, bendra ganykla; panašiai „toloka“ traktuoja ir Brokhauzo bei Efrono enciklopedinis žodynas, 1901 m. ] Tuo tarpu gretimos tivorcams genties, kroatų (chorvatų) pavadinimas kilęs iš senosios iranėnų kalbos žodžio, reiškiančio “piemuo, gyvulių saugotojas“. V. Pašuto atkreipė dėmesį, kad Pietryčių Galicija buvo turingesnė už šiaurinę, o kunigaikščiai laikė dideles bandas (minimos 1087 m. Volynės kunigaikščio Jaropolko Iziaslavičiaus bandos, o Vasilko žygio į Belzo ir Červenko žemes metu paėmė “daug belaisvių ir žirgų bei kumelių bandas”).

8) Uličai kiek iškrenta toje sekoje greta tivercų ir kroatų. O. Trubačiovas laikė, kad pavadinimas perteikia tiurkų perdirbtą senosios rusų kalbos pavadinimą „ugličiai“. Tas pavadinimas gautas iš antrųjų rankų, per pečenegus. Atseit, „ugol“ (kampas) – tai šiaurinės Juodosios jūros pakrantės sritis, esanti ten, kur kampu suteka trys upės: Dniepras, Bugas ir Dniestras. Vėliau, 16-18 a., pietrytinėje Besarabijos dalyje įsikūrė klajokliai-totoriai ir ji ėmė vadintis Budžaku (turkų kalba, „kampas“), o vietiniai totoriai – budžakais (t.y. „kampiniais“).

Legnicos kautynės
Kirilas ir Metodijus
Užsieniečiai apie Rusiją
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Čekų karalius Pršemyslas Otakaras II sąryšyje su rusais
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
Voruta ir Mindaugo rezidavimo klausimas
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Juodasis arapas Baltarusijoje
Kryžiaus žygis į tyrus
Trys chano Batyjaus gyvenimai
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Sibiro ir šiaurės tautos
Rygos įkūrimas pagal H.Latvio kroniką
Tomas iš Splito. Apie totorių antplūdį
Sofija Maidanskaja. Eilės
Pažintis su chazarais
Totoriai Karpatuose
Vartiklio naujienos
Skaitiniai