Voruta - istorijos savaitraštis

Tūkstantis metų nuo šv. Vaitiekaus žūties
Arnoldas Piročkinas

Adalbertas Prahiškis arba Vaitiekus (Wojciech, apie 956-997) - Prahos vyskupas (nuo 982 m.), bandęs krikštyti baltų žemes. Daug dėmesio skyrė čekų pagoniškų elementų naikinimui. 993 m. Čekijoje įkūrė pirmąjį Brevnovo vienuolyną. Su Lenkijos karaliumi Boleslovu surengė žygį į Prūsiją, siekdamas apkrikštyti pagonis. Tačiau ten prie prūsų Drūso gyvenvietės paliko savo galvą.

Prieš tūkstantį metų, 997 m. balandžio 23 d., vakarinėje Rytų Prūsijos dalyje, netoli Elbingo miesto, Drūso ežero (vok. Drausen, lenk. Družno) pietų pakrantėje, įvyko tragedija, kuri nuaidėjo per visą to meto krikščionišką Vakarų Europą, o jos atgarsiai pasiekė ir mus. Tą dieną prūsų būrys užpuolė ir nužudė čionai atvykusį krikščionybės platinti buvusį Prahos vyskupą Vaitiekų, kuris vokiečių vadinamas antruoju jo vardu Adalbertu. Kartu su juo buvę du palydovai Gaudencijus ir Benediktas vėliau, kai Lenkijos kunigaikštis Boleslovas Drąsusis išpirko nužudyto Vaitiekaus kūną, buvo paleisti. Po poros metų Vaitiekus paskelbiamas šventuoju. Jo kultas ypač išplito Lenkijoje (laikomas pirmuoju Lenkijos Bažnyčios globėju) ir Čekijoje. Apie Vaitiekaus asmenybę ir misiją į Prūsus yra labai gausi lenkų ir čekų istoriografija.

Nors Lietuvoje šv. Vaitiekaus kultas nebuvo populiarus, bet šią jo žūties sukaktį vis dėlto vertėtų mums prisiminti. Juk tai šis čekas buvo pirmasis misionierius baltų kraštuose. Tad jo gyvenimo pažinimas ir misionieriškos veiklos bruožų išryškinimas galėtų mums nušviesti tolesnius prūsų, lietuvių ir kitų baltų tautų kontaktus su krikščionybe ir apskritai Vakarų kultūra. Šiuo kartu pasitenkinkime bent pagrindiniais jo gyvenimo duomenimis.

St.Adalbert Vaitiekus, gimęs 956-957 m. Libice (Čekijoje), buvo žymios čekų kunigaikščių giminės atstovas, Libico grafo Slavnyko sūnus, Magdeburgo arkivyskupo Adalberto globotinis. Anksti numatytas dvasininko karjerai, neatsitiktinai jis 972-981 m. mokėsi Magdeburge ir čia buvo įšventintas kunigu. 982 m. pradžioje jis išrenkamas Prahos vyskupu, antruoju vyskupijos istorijoje. Jis pasižymėjo kaip griežtas krikščionybės principų gynėjas, visuomenei davęs pavyzdį, kaip turi tikras krikščionis elgtis: savo turtus išdalijo vargšams, pats laikėsi griežtos askezės. Jo principai Prahoje sukėlė nepasitenkinimą vyskupu. Matyt, kylantį konfliktą didino ir kunigaikščio Boleslavo II bei visos jo giminės (Pršemislų) neapykanta šv. Vaitiekaus giminei. Tad vyskupo kovos su dvasininkų vedybomis, su prekyba krikščioniais vergais ir visokiomis pagonybės liekanomis valdovas nerėmė. Matydamas menkus savo veiklos rezultatus, po šešerių metų išvyko į Italiją. 992-994 m. jis vėl buvo grįžęs į Prahą, bet nesėkmingai.

Būdamas išvykęs iš Prahos, jis 989 m. Romoje įstojo į benediktinų vienuolyną. 994 m., nuvykęs į Vengriją, pasak tradicijos, pakrikštijęs pirmąjį Vengrijos karalių Steponą I. Keliavo ir po Prancūziją. Būdamas kelionėse, jis sužinojo, kad 995 m. Čekijoje išžudyti žymieji giminės - slavnykai. Tai jį paskatino atsisakyti minties grįžti į Prahą i įgyvendinti savo seną norą - vykti į pagonių kraštus platinti krikščionybės. Šį jo ketinimą parėmė jo artimas pažįstamas Vokietijos karalius ir Šv. Romos imperijos imperatorius Otonas III, svajojęs atkurti pasaulinę imperiją su centru Romoje. Šis valdovas po šv. Vaitiekaus mirties labai daug prisidėjo prie jo kulto išplatinimo. Lenkai jam dėkingi, kad, pagerbdamas kankinio žūtį, įsteigė Gniezno arkivyskupiją. Apskritai reikėtų pasakyti, kad šv. Vaiteikus - įdomi ir kūrybinga asmenybė. Antai jam priskiriami tokie žymūs lenkų ir čekų viduramžių literatūros kūriniai - „Bogorodzica“ (Dievo gimdytoja) ir „Hospodina pomiluj n“" (Viešpatie, pasigailėk).

Reikia manyti, kad čekai ir lenkai plačiai pažymės savo šventojo mirties tūkstantąsias metines: vyks visokių konferencijų, simpoziumų, pasirodys įvairių knygų ir straipsnių, skirtų neišspręstoms šv. Vaitiekaus gyvenimo, aplinkos ir žūties aplinkybėms. Šia proga skaitytojus gal vertėtų šiek tiek supažindinti su 1996 m. išėjusiu Lenkijoje leidiniu „StudiaWarminskie“, tom XXX (1993), kurio 157 p. skirti šv. Vaitiekaus problematikai. Čia išspausdinta 13 straipsnių. Tai pranešimai, skaityti 1993 m. balandžio 26 ir 27 d. Olštyne vykusiame šv. Vaitiekui skirtame renginyje - IV Colloquia Madiaevalia. Iš straipsnių-pranešimų galima labiausiai išskirti šiuos: Urszula Borkowska „Duchownosc sw. Wojciecha i srodowisko, ktore ją ksztaltowalo“ (Šv. Vaitiekaus dvasingumas ir jį formavusi aplinka); Gerard Labuda „Swiętosc biskupa Wojciecha w wyobrazeniach hagiologicznych i praktykach hagiograficznych wczesnego sredniowiecza“ (Vyskupo Vaitiekaus šventumas hagiologiniuose vaizdiniuose ir ankstyvųjų viduramžių hagiografinėje praktikoje); Pavel Spunar „Sw. Wojciech a Praha“ (Šv. Vaitiekus ir Praha); Helena Chlopicka „Zywoty sw. Wojciecha w swietle nowszych badan“ (Šv. Vaitiekaus gyvenimai naujausių tyrinėjimų šviesoje); Stanislaw Mielczarski „Itinerarium pruskie sw. Wojciecha jako problem historiograficzny“ (Šv. Vaitiekaus kelionė kaip istoriografinė problema); Lucja i Jerzy Okulicz-Kozarynowie „Tlo osadnicze wyprawy sw. Wojciecha do Prus. Realia archeologiczne i perspektywy badawcze“ (Šv. Vaitiekaus kolonizacinės kelionės į Prūsus pagrindas. Archeologinės realijos ir tyrinėjimo perspektyvos).

Kunigo Gžegožo Kurnatovskio straipsnyje „Aktualnosc postaci swiętego Wojciecha dla wspolczesnej duchowosci w swietle polskiej literatury hagiograficznej po roku 1945“ (Šventojo Vaitiekaus asmenybės aktualumas dabartiniam dvasingumui atsižvelgiant į lenkų hagiografinę literatūrą po 1945 m.) vertėtų atkreipti akis į du esminius teiginius. Visų pirma - „Vaitiekus turėjo savo misijos programą. Jis ketino vykdyti taikią evangelizaciją. Labai troško skelbti Evangeliją pačios Evangelijos jėga - ir šį troškimą įgyvendino radikaliu būdu (...) demonstratyviai atsisakė lydinčių jį karių. Šventasis Vaitiekus šiuo būdu norėjo ryžtingai pabrėžti, kad neturi jokių karinių ir politinių tikslų, tik vienintelį jam svarbų dvasinį aspektą, griežtai religinį“ (p. 127).

Antra, verta įsidėmėti kitą autoriaus teiginį: „Per mažai pažįstame Prūsų istoriją, kad ką nors pasakytume apie misijos pasirengimo pagrindą, bet šv. Vaitiekaus „Gyvenimai“ leidžia daryti prielaidą, kad Prūsuose būta jėgų, kurios buvo pasirengusios palengvinti misiją ir paremti christianizaciją. Prūsijos misija jos sėkmės atveju būtų buvęs naudingas aktas visoms pusėms: Lenkijai, Prūsams, šv. Vaitiekui“. Taigi Pabaltijo tautų istorija būtų pasukusi visai kita linkme, jei Vaitiekaus žygis būtų baigęsis sėkmingiau.

Voruta, Lietuvos istorijos laikraštis, 1997, Nr.16  

Krėvos sutartis
Psichiatrijos pradininkas
Karalienė Morta Mindaugienė
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Lietuvos protestantai: evangelikai liuteronai
Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė?
Tolminkiemis ir jo restauracija
Papročių paskirtis
Vartiklis