Krėvos sutartis. Vartiklis

Mes, Jogaila, Dievo malone didysis Lietuvos kunigaikštis, Rusios Viešpats ir prigimtinis paveldėtojas, pranešame visiems, kuriems privalu [žinoti] ir kurie skaitys šį raštą, jog mums Šviesiausios Valdovės ponios E[lžbietos]¹⁾, Dievo malone Vengrijos, Lenkijos, Dalmatijos ir t.t. karalienės, per didžiai gerbiamus ir kilmingus ponus: Čanado prepozitą Steponą, Kako iš Kazos, kašteliono iš Potoko, sūnų Vladislovą, Krokuvos taurininką Vlodką, Zavichosto kaštelioną Mikalojų ir Kazimiero valdytoją Kristianą – buvo perduota žinia.

Pirmiausia jie pasakė, jog prakilnusis valdovas Jogaila, didysis Lietuvos kunigaikštis ir t.t., paskyrė savo nepaprastuosius pasiuntinius pas Lenkijos karalystės ponus, o vėliau ir pas Jos Karališkąją Didenybę. Pas Jos Karališkąją Didenybę siųsti pasiuntiniai, su savimi paėmė įgaliojančius raštus iš vyresniojo ir pagrindinio pasiuntinio, iš puikiojo kunigaikščio Skirgailos¹⁾, didžiojo kunigaikščio Jogailos brolio, dėl tam tikrų priežasčių negalėjusio pas Jos Karališkąją Didenybę vykti asmeniškai. O jo pasiuntiniai, kunigaikštis Borisas ir Vilniaus seniūnas Hankas⁷⁾, Vengrijos karalienei reikalą išdėstydami šitaip kalbėjo:

Daug imperatorių, karalių ir įvairių kunigaikščių norėjo ir siekė susijungti su šiuo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu amžinos giminystės ryšiais, tačiau Visagalis Dievas išsaugojo tai dėl Jos Karališkosios Didenybės. Todėl, Šviesiausia Ponia, šių išganingų apeigų vardan tegu Jūsų Didenybė priima šį poną didįjį kunigaikštį Jogailą kaip sūnų ir tegu atiduoda jam kaip teisėtą žmoną savo mylimą dukterį, garbingąją ponią Jadvygą³⁾, Lenkijos karalienę. Tikime, kad dėl to sustiprės Dievo šlovė, sielų išganymas, pagarba žmonėms, karalystės plėtimasis. O kol visa tai, apie ką kalbama, pasieks numatytą tikslą, didysis kunigaikštis ponas Jogaila su visais savo dar nepakrikštytais broliais, artimaisiais, didikais, didesniais ir mažesniais bajorais, jo žemėse gyvenančiais, siekia, nori ir trokšta priimti Šventosios Romos Bažnyčios katalikų tikėjimą. Lig šiol to padaryti negalėjo, nors to siekė daugelis įvairių imperatorių ir kunigaikščių, nes visagalis Dievas šią garbę Jūsų Karališkajai Didenybei išsaugojo.

Šio reikalo svarbos, aiškumo ir tvirtumo [patvirtinimui], didysis kunigaikštis Jogaila žada surinkti ir paskirti visus savo turtus, kad padengtų abiejų valstybių, Lenkijos ir Lietuvos, nuostolius, jeigu tik pati Vengrijos ponia atiduos jam kaip žmoną savo dukterį Jadvygą, minėtą Lenkijos karalienę. Be to, tas pats didysis kunigaikštis Jogaila žada tam tikrą pinigų sumą kaip užstatą, sutartą tarp ponios ir Vengrijos karalienės [t.y. Elžbietos] iš vienos pusės ir Austrijos kunigaikščio⁶⁾ – iš kitos, būtent du šimtus tūkstančių auksinų duoti ir išmokėti. Be to, tas pats didysis kunigaikštis Jogaila žada ir įsipareigojo visas užimtas ir prarastas Lenkijos Karalystės žemes, kad ir kas jas bebūtų atėmęs ir užėmęs, savo pastangomis ir ištekliais vėl suvienyti. Taip pat didysis kunigaikštis Jogaila pažada visiems krikščionims, o ypač abiejų lyčių žmonėms, kurie iš Lenkijos žemių buvo pagrobti ir karo teise išvesti, grąžinti buvusią laisvę ir leisti jiems keliauti, kur panorės. Pagaliau minėtasis kunigaikštis Jogaila pažada savo Lietuvos ir Rusijos žemes prie Lenkijos karalystės Karūnos visiems laikams prijungti.

Mes, Jogaila, didysis Lietuvių kunigaikštis, pasiuntinių pranešimus iš mūsų pusės minėto Skirgailos, brangiausiojo mūsų brolio minėtiems ir išvardintiems Lenkijos karalystės baronams pateiktus ir tam tikru būdu paskelbtus, taip pat per to paties mūsų brolio pasiuntinius Šviesiausiai Valdovei poniai Elžbietai, minėtai Vengrijos karalienei, panašiai ir minėtu būdu išdėstytus, dalyvaujant tiek ponios karalienės, tiek vengrų ir lenkų minėtiems pasiuntiniams, kurie pas mūsų Šviesybę buvo atsiųsti, kartu su žemiau įrašytaisiais mūsų broliais, lietuvių kunigaikščiais, ponu Skirgaila, Kaributu⁴⁾, Vytautu, Lengveniu⁵⁾, taip pat kitų mūsų brolių – dalyvaujančių ir nedalyvaujančių vardu patvirtinome ir paskelbėme tiek minėtai poniai karalienei, tiek minėtiems Lenkijos Karalystės ponams. Šiuos pranešimus, pritvirtindami mūsų ir mūsų žemiau nurodytųjų brolių antspaudus, patvirtinome kaip galiojančius ir visais punktais priimtinus.

Duota Krėvoje, pirmadienį, Švenčiausios ir Garbingiausios Mergelės Marijos Dangun ėmimo dienos išvakarėse, 1385 Viešpaties metais.

¹⁾ Elžbieta Bosnietė (Elzbieta Bosniaczka, apie 1339-1387) – antroji Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko Didžiojo žmona. Jaunesnioji jos sesuo Jadvyga tapo Lenkijos karaliene, kanonizuota Katalikų bažnyčios. Elžbieta buvo pasmaugta kalėjima savo dukters akivaizdoje.

²⁾ Skirgaila (apie 1353-1397, krikšto vardas Kazimieras) – LDK Algirdo sūnus iš antrosios santuokos, Jogailos brolis, Trakų (1382–1392), Polocko (1386-1393), Kijevo (1395-1397) kunigaikštis. Įtariama, kad mirė nunuodytas metropolito Fomos nurodymu. Palaidotas Kijevo Pečiorų vienuolyne.

³⁾ Jadvyga iš Anžu (Jadwiga Andegawenska, 1374-1399) - Lenkijos karalienė (nuo 1382 m.). 1997 m. paskelbta šventąja, laikoma karalienių ir suvienytos Europos patrone. Žymiausi jai priskiriami stebuklai – apie Jadvygos kryžių (kai prakalbo Nukyžiuotasis) ir Jadvygos pėdą (paliktą grindyse, jau davus papuošalą vargšui mūrininkui). Ji nepaliko įpėdinių.

⁴⁾ Kaributas Vyresnysis (apie 1350-1404, krikšto vardas Dmitrijus) – LDK Algirdo sūnus iš antrosios santuokos, Jogailos brolis, nuo 1393 m. Novgorodo kunigaikštis.

⁵⁾ Lengvenis Algirdaitis (1360-1431) - LDK Algirdo sūnus iš antrosios santuokos, Jogailos brolis, Naugardo ir Mstislavlio kunigaikštis.

⁶⁾ Vilhelmas Mandagusis (Wilhelm der Freundliche, apie 1370-1406) – Austrijos kunigaikštis (nuo 1386 m.) iš Habsburgų Leopoldo šakos, kartu su broliu Leopoldu IV valdęs Vidinės Austrijos kunigaikštystes. 1396 m. broliai pasidalijo valdas – Vilhelmui atiteko Štirija, Karintija ir Kraina.
Vilhelmas žinomas tuo, kad vienas pirmųjų iš Habsburgų panaudojo vedybas (su Jadvyga iš Anžu) valdų išplėtimui (vėliau ši praktika tapo vienu pagrindiniu būdu stiprinant Austrijos monarchiją ir net įtakojo devizo „Tekėk, laimingoji Austrija!“ - Tu felix Austria, nube! - atsiradimą). Jadvygos tėvas Lajošas (1326-1382) pažadėjo perleisti nemažas žemių valdas Vengrijoje. Ir netgi mirus Lajošui, Jadvyga 1384-ais buvo paskelbta Lenkijos karaliene, tačiau lenkų didikų spaudimu jos vedybos su Vilhelmu buvo sustabdytos, o Jadvyga pagal Krėvos sutartį ištekėjo už Jogailos. Tada Vilhelmas 1401 m. vedė Neapolio princesę Joaną II, tačiau ir šios vedybos nebuvo sėkmingos ir Vilhelmas nesusilaukė palikuonių.

⁷⁾ Hanulas arba Hankas (m. apie 1418 m.) – vokiečių kilmės pirklys iš Rygos, 1382-87 m. buvęs Vilniaus burmistru (už nuopelnus 1345-82 m. Jogailos kare su Kęstučiu). Vėliau dalyvavęs keliose diplomatinėse misijoje. Jam priskiriamas prekybos tarp Lietuvos ir Lenkijos įvedimas. 1387 m. atsisakė pareigų ir perdavė savo žemes domininkonų ordinui.

Jadvyga ir jos kelias į vedybas

1375 m. įvyko Austrijos kunigaikščio Vilhelmo, jam esant 8 m. amžiaus, sužadėtuvės su Anžu princese Jadvyga, jauniausia Vengrijos karaliaus Lajošo I, 1370 m. tapusio ir Lenkijos karaliumi (Liudviku I Didžiuoju), dukra. Liudvikas I ketino Lenkiją palikti savo vyresniajai dukteriai Marijai (1371-1395) ir jos sužadėtiniui Zigmantui Liuksemburgiečiui, o Jadvygai būtų atitekusi Vengrija. Ir Jadvyga 1378-80 m. gyveno Vienoje. Tačiau lenkų didikai atmetė Mariją ir ji, mirus Liudvikui, 1382 m. „karūnuota“ Vengrijos karaliene primygtinai reikalaujant jos motinai. Karalienė Elžbieta pasirinko Jadvygą Lenkijos valdymui, tačiau jos nepasiuntė į Krokuvą karūnavimui. Tuo metu kandidatu į Lenkijos sostą tapo Zemovitas IV iš Mazovijos – ir Didžiosios Lenkijos siūlė, kad jis vestų Jadvygą, o tuo tarpu Mažosios Lenkijos didikai buvo nusistatę prieš jį ir skatino Jadvygą nusiųsti Jadvygą į Lenkiją (ir būtent jie buvo pirmaisiais, pasiūliusiais Jadvygą ištekinti už pagonio Jogailos). Ir 10-metė Jadvyga buvo karūnuota Krokuvoje 1384 m. spalio 16 d. Tuo pačiu lenkų didikai nenorėjo priimti Jadvygos sužadėtinio Viljamo iš Habsburgų dinastijos.

Pritariant Jadvygos motinai, prasidėjo derybos su Jogaila. 1385 m. sausį Jogaila pasiuntė savo brolį Skirgailą ir Hanką, vokiečių pirklį iš Rygos, į Krokuvą prašyti Jadvygos rankos. Jadvyga atsisakė, pareiškusi, kad tik motina gali nuspręsti. Jogailos pasiuntiniai tada nuvyko į Vengriją ir susitiko su karaliene Elžbieta, kuri pritarė vedyboms. Lenkų didikai birželį ar liepą susirinko Krokuvoje ir dauguma buvo už tas vedybas. Bet Viljamo tėvas Leopoldas III liepos pabaigoje nuskubėjo į Budą, reikalaudamas užbaigti Viljamo ir Jadvygos vedybas iki rugpjūčio 16-os. Elžbieta patvirtino ankstesnius susitarimus ir nurodė Vladislavui II iš Opolės pradėti rengtis ceremonijai. Pagal katalikų kanoną, vedybų sakramentas galėjo būti suteiktas tik po 12-o gimtadienio, jei bus patvirtintas Jadvygos subrendimas. Estergomo vyskupas pateikė reikiamus dokumentus. Viljamas rugpjūčio pradžioje nuvyko į Krokuvą, tačiau nebuvo įleistas į Vavelio pilį. Dlugošas tvirtina, kad Jadvyga ir Vilhelmas galėjo susitikti tik netoli pranciškonų vienuolyno. Duomenys apie sužadėtuvių su Vilhelmu nutraukimo istoriją prieštaringi – tačiau aišku, kad Viljamas buvo priverstas palikti Lenkiją.

O Jogaila rugpjūčio 14 d. pasirašė Krėvos uniją, pažadėdamas priimti krikščionybę. Priėmęs Vladislavo vardą, 1386 m. vasario 15 d. vedė Jadvygą. Anot legendos, Jadvyga sutikusi už jo tekėti tik po ilgos maldos siekiant dieviško įkvėpimo.