Belgų kronikininkas apie 14 a. Lietuvą. Vartiklis

14 a. buvo vienu atkakliausių lietuvių kovų su vokiečių feodalų agresija. 13 a. pabaigoje Vokiečių ordinas, užgrobęs gretimas baltų žemes, nusitaikė į Lietuvą. Kovų kulminacija tapo Žalgirio mūšis (1410). Apie tas kovas daugiausia žinoma iš svetimų, dažniausiai priešiškai nusiteikusių šaltinių. Daugiausia jas, paprastai tendencingai, nušvietė kryžiuočiai. Vienu tokių šaltinių yra belgų kronininko Jono de Prezo (1328-1399) kronika, kurios ištrauką ir pateikiame.

Kai flamandai buvo sumušti Kasialio slėnyje, o baronai atsisveikino su karaliumi ir išvyko į savo kraštus, Čekijos karalius su dideliu savo žmonių kiekiu išsiruošė į Prūsiją [ ... ]. Ir atvyko jie Hospitalį [vokiečių ordino valdos]; ir išėjo jų pasitikti magistras, kurį karalius pasveikino, o paskui magistras pasiskundė jam dėl saracėnų [t.y. lietuvių], kad tie išsivarė jų gyvulius ir pagrobė maisto atsargas; ir karalius pasakė jiems, kad jei bus tokia mūsų viešpaties valia, jis su jais susikaus. Taigi, kol jie viešėjo Hospitalyje, karalius ir Atėnų (?) hercogas pasiuntė savo šnipus sužinoti, kur gyvena saracėnai, ir anie išgirdo, kad daugybė saracėnų yra tvirtovėje, vadinamoje Galidane, ir apie tai pranešė karaliui. Tada karalius pasiuntė Tirį d‘Oržel‘ą su 700 vyrų ir mesirą Hiubjeną į priekį ir tie jojo tol, kol pasiekė Galidanę nuo Žibjero [neaiškus iškraipytas lietuviškas pavadinimas] pusės; čia jie pasislėpė miške iki ryto, kol išaušo ir pilėnai išvarė gyvulius ganytis, o juos lydėjo gerai ginkluoti žmonės. Ir kai Tiris d‘Oržel‘as pamatė juos, jis užpuolė tuos su 100 karių, 12 riterių ir savo arnatelininkais, ir atėmė gyvulius, bet apsauga labai gerai gynėsi. Prasidėjo smarkus susirėmimas, o tuo tarpu knechtai nuvarė grobį: jaučius, karves, avis, o Tiris stojo į kovą su Eljenu [iškraipytas lietuviškas vardas] ir sulaužė ietį, bet saracėnas mūšyje neteko šalmo, ir Tiris jam kalaviju smogė taip, kad perskėlė iki dantų. Pamatę, kad jų vadas žuvo, saracėnai pakriko po kalnus, o vokiečiai pasiėmė savo grobį ir nusivarė savo priekyje. Kai pilėnai tai pamatė, išėjo jų geri 20 tūkstančių, o juos vedė karalius Margaris, kuris buvo jau senas.

Tiris pastebėjo juos artinantis, liepė krikščionims pabalnoti arklius ir prisakė jiems gerai kautis. Po to paprašė Jono d‘Ožimono, kad jis sutikti vykti ieškoti pagalbos, bet šis atsisakė [ ... ] O tada pasirodė saracėnai ir puolė mūsų krikščionis, kurie šauniai pasirodė mūšyje. Prasidėjo 20 tūkst. saracėnų mūšis prieš 700 vyrų; ir vienas riteris, Porserešo senjoras, taip išsigando, kad pabėgo - ir bėgo tol, kol pasiekė Hospitalį. Ir karalius jo paklausė, iš kur jis atvyko ir kur kiti, o šis jam ir papasakojo visą bėdą, kaip 20 tūkst. saracėnų užpuolė 700 krikščionių. Karalius liepė savo vyrams ginkluotis; jų susidarė geri 4 tūkst., kurie ir nujojo į mūšį, atvyko į Galidanę ir puolė Riterių kova saracėnus. Ir prasidėjo kautynės. [ ... ] Kai Tiris d‘Oržel‘as pamatė pagalbą, labai apsidžiaugė ir puolė į kovą; čia saracėnai visai sutriko, buvo žudomi ir buvo smarkiai sumušti; jų daugelis pabėgo.

Kai Margaris tai pamatė, sušaukė savo vyrus ir prisiekė, kad atkeršys krikščionims; ir pažvelgęs į dešinę pamatė Čekijos karalių, o pažino jį iš sidabrinio liūto su išsišakojusia uodega. Tad pasuko prie jo ir garsiai jam suriko, kad stotų į mūšį vyras prieš vyrą su tokia sąlyga: jei anas jį nugalės, tai jis pasitrauks į Ikoiną [Mažosios Azijos sritis?] ir niekada nekariaus su Hospitaliu, o visi pirkliai galės keliauti į jo žemę; o jei bus nugalėtas Čekijos karalius, tai jis padės jam nukariauti Prancūzijos karalystę. Šitaip jie susitarė ir tuo savo susidūrimą tądien baigė. Tuo tarpu knechtai pėsti varė galvijus į Hospitalį, kur pasuko ir Jonas, o karalius Margaris grįžo į Galidanę.

Kitą rytą Čekijos karalius išklausė mišias ir priėjo išpažinties, paskui apsiginklavo, sėdo ant žirgo ir skubiai išjojo, nes jam pasakė, kad saracėnų karalius jo laukia: atvyko tenai Čekijos karalius ir rado šaunųjį ir narsųjį Margarį. Puolė jie vienas kitą ir sulaužė ietis, o tada griebė kalavijus ir prasidėjo šaunus mūšis, o saracėnai, iš pilies stebėję tas kautynes, tarpusavyje kalbėjo: „Jei mes neteksime Margario, prarasime ir garbę. Eikime į pagalbą, nes tas krikščionis labai stiprus ir šaunus“. Tada 14 jų apsiginklavo ir atėjo į kovos vietą. Kai karalius Jonas juos pastebėjo, tarė Margariui: „Niekšingas išdavike, niekas negali apsisaugoti nuo išdavystės: matau čia daug saracėnų, ateinančių mane pražudyti“. Juos pamatęs Margaris baisiai supyko ir pasakė Čekijos karaliui: „Garbės žodis, aš nieko apie tai nežinojau, todėl tau pasiduodu, tik garantuok man gyvybę ir paleisk už išpirką; ir keliausime į Hospitalį“. Taip ir pasuko link Hospitalio abu karaliai, o krikščionys pasitiko juos ir paklausė karalių Joną, kaip jam sekėsi, ir jis atsakė: „Gerai“, bet liepė pagerbti saracėną, nes jis šaunus riteris. Tada visi pradėjo linksmintis; ir Čekijos karalius pasakė Margariui, kad tas galįs iškeliauti, kai tik panorės, nes jokios išpirkos iš jo nebus pareikalauta. Bet Margaris davė jam 20 tūkst. florinų su Vokietijos herbu, kuriuos tada kaldino imperatorius Liudvikas Bavaras^*), ir pasakė jam, kad paimtų juos ir dar labai dėkojo. Čia armijos išsiskyrė; ir kiekviena grįžo į savo kraštą, tačiau Margaris išvyko su Čekijos karaliumi ir visąlaik buvo prašomas įtikėti į dievą, bet kasdien atsisakydavo [ ... ] ... po prašmatnių pietų pakilo karys karalius Margaris, o karalius davė jam gausią Prūsijos ir kitų vyrų palydą; bet neužilgo po to jis žuvo. Jo sūnus taip pat buvo karys ir turėjo per žmoną Prancūzijos grafo Klermono dukterį [ ... ]

Čia kalbama apie 1329 m. jungtinį Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio^**) ir Vokiečių ordino žygį į Žemaitiją. Jį mini ir kiti šaltiniai. Pagal juos aiškėja, kad buvo sunaikintos 5-ios lietuvių pilys: Gedimino, Aukaimio, Žiesdyčių, Gegužės, Medvėgalio. Čia minėta Galidanė (tikėtina, kad tai Geldoniai Telšių raj.) galėjo būti 6-ąja. Visi šaltiniai, išskyrus de Prezo, nemini lietuvių pasipriešinimo. Šią kroniką Jonas de Prezas rašė jau po 1329 m. ir negalėjo būti įvykių liudininku, tad jis rėmėsi nežinomu šaltiniu.

Įdomu, kad atskiros kronikos detalės labiau sietinos su Prancūzija nei Žemaitija (riteris ilsisi po alyvmedžiu, žemaičiai išsibėgioja po kalnus). Mažai tikėtina atrodo Čekijos karaliaus dvikova su Margariu. Vis tik analogiškas atvejis buvo 1317 m., kai vienas Vakarų feodalas Pliskas susikovė su kilmingu lietuviu. Abejonių kelia ir pranešimas apie Margario sūnų, kad jis vedė prancūzo Klermono dukterį. Tačiau irgi buvo atvejų, kai pasitraukę ar „įkalinti“ lietuviai, užimdavo aukštas padėtis (pvz., 1365 m. LDK sūnus Butautas tarnavo Vokietijos imperatoriui Karoliui IV ir kiti atvejai). Tačiau vis tik de Prezo kronika leidžia susidaryti pilnesnį tų įvykių vaizdą.

1336 m. Vokiečių ordino šaltiniai apie Pilėnų pilį gynėjų vadą mini buvus Margiriu. Vardų panašumas ir gana neilgas datų skirtumas leidžia spėti Margarį ir Margirį buvus tuo pačiu asmeniu. Tai, kad Margaris tituluotas karaliumi, jo karių kiekis ir išpirkos dydis (nors skaičiai aiškiai padidinti) rodo jo aukštą padėtį. Tad pristatysime, kas žinoma apie Margirį.

Vieninteliu šaltiniu apie jį tėra Vygando Marburgiečio^***) kronika, kurioje rašoma, kad šis karalius kovojo karių priešakyje, o nelikus vilčių apsiginti nuo kryžiuočių, šokęs į slėptuvę ir nužudęs žmoną – tai padaryti jam padėjo asmens sargyba, pridengusi karalių skydais. K. Šiucas, perpasakodamas Vygando kroniką, sako, kad Margiris su tarnais buvo paskutiniais pilies gynėjais, o beįsiveržiant kryžiuočiams, nužudęs žmoną ir pats šalia jos nusižudęs. Minimos ir kitos detalės: į Pilėnus buvo subėgę žmonės iš 4 žemių; pilies gynėjai degino nesuskaičiuojamus turtus. Gynėjams nusižudyti padėjusi viena senutė – tai liudytų netoliese buvus kulto centrą. Tai irgi rodo aukštą Margirio padėtį.

13 a. pabaigoje dalis Žemaitijos buvo tik nominaliai priklausoma nuo didžiojo kunigaikščio. Tai paliudija ir kitos kronikos. Tai leidžia spėti, kad Margiris (ir Margaris) buvo vietiniu kunigaikščiu. Gal net buvo vienu iš Gediminaičių...

^*) Imperatorius Liudvikas IV Bavarietis (Ludwig der Bayer, 1282-1347) - Vokietijos karalius (nuo 1314 m.), Romos imperijos imperatorius (nuo 1328 m.). 1324 m. popiežius Jonas XXII atskyrė Liudviką nuo bažnyčios. 1327 m. surengė žygį į Italiją, kurio metu vietoje Jono XXII paskyrė antipopiežių Mikolajų V. 1328 m. jis priglaudė nuo popiežiaus teismo bėgantį Viljamą Okamą. 1346 m. popiežius Klemensas VI vėl atskyrė Liudviką nuo bažnyčios.

^**) Jonas Liuksemburgietis (Jan Lucembursky, 1296-1346) - Vokiečių ordino karvedys, Čekijos karalius (nuo 1310 m.). Buvo Pršemislų įpėdinis ir dėl to iki 1335 m. pretendavo į Lenkijos sostą. Popiežiaus Jono XXII buvo paskirtas vadovauti kryžiaus žygiui į Palestiną, bet vietoj to 1329 m. gavo leidimą surengti kryžiaus žygį į Žemaitiją. Anot Vygando Marburgiečio, jo kariuomenė buvo labai didelė, vien riterių joje buvo apie 300; jos atremti žemaičiai nepajėgė ir buvo užimtos 5-ios jų pilys. Jis neleido žudyti belaisvių, o juos apkrikštijo, tačiau po metų, spaudžiant Gediminui, Žemaitijos didikai atsimetė nuo krikščionybės ir vėl tapo LDK nariais. Per Šimtametį karą Jonas Liuksemburgas kovojo Prancūzijos pusėje ir žuvo per Kresi mūšį.

^***) Vygandas Marburgietis (Wigand von Marburg, apie 1365–1409) - Vokiečių ordino heroldas (diplomatas) Prūsijoje. Jis viduriniąja vokiečių aukštaičių kalba eiliuotai parašė Prūsijos kroniką, kurią baigė 1394 m. Iš jos originalo išliko tik apie 500 eiliuotų eilučių (iš maždaug 17 tūkst.), tačiau turimas sutrumpintas jos vertimas į lotynų kalbą, atliktas J. Dlugošo užsakymu. Kronikoje daug rašoma apie prūsus ir lietuvius, tame tarpe ir apie 1336 metais Pilėnų pilies užėmimą bei jos vado Margirio žūtį. Joje rašoma ir apie 1382 m. vykusias Kęstučio laidotuves Vilniuje, kai kartu buvo sudeginti arkliai, drabužiai, ginklai, medžiokliniai paukščiai ir šunys.