Apie Rygos įkūrimą
Istorikų tarpe vyrauja dvi visiškai skirtingos nuomonės apie Rygos įkūrimą. Pagal pirmąją, ji įkurta tik 13 a. kaip vokiečių pirklių ir kryžiuočių atraminis punktas, o pagal antrąją, Ryga jau nuo 10 a. buvo stambiausias miestas Dauguvos žemupyje.
Iki archeologinių tyrinėjimo pradžios seniausios žinios apie Pabaltijo miestų ištakas buvo Henriko Latvio
Livonijos kronikoje. Pagal šį metraštį, lyviai 1200-ais vyskupui Albertui*), prieš jam išvykstant į Vokietiją, nurodė vietą, kurią jie vadino Ryga
(IV, 5). Sekančiame skyriuje pranešama, kad 1201 m. plačiame lauke buvo pastatytas Rygos miestas, greta kurio buvo galima statyti uostą laivams (V, 1).
O 1202 m. į Rygą atvyko vyskupo Alberto brolis Engelbertas su pirmaisiais miestiečiais (VI, 2) ir vyskupas savo rezidenciją iš Ikškilės perkėlė į Rygą.
1938 m. pradėti Rygos Senamiesčio archeologiniai tyrinėjimai. Per 50 m. kasinėjimai atlikti daugiau nei 80 objektų. Jie parodė, kad Senamiestis pradėtas apgyvendinti dar 10-11 a. ir kad gyventojai vertėsi tiek amatais, tiek prekyba. Tačiau iki 7-ojo dešimtm. pabaigos beveik neatlikti tyrimai Dauguvos žemupio 10-12 a. paminkluose. Tai ir leido įsigalėti nuomonei, kad Ryga jau nuo 10 a. buvo svarbiu centru.
1966-75 m. kelių kilometrų atstumu Rygos hidroelektrinės užtvindymo zonoje atlikti platūs archeologiniai tyrinėjimai. Ištirta apie 60 skirtingų periodų paminklų 50 km2 plote. Daug paminklų palyginti mažame plote paaiškinama patogia rajono geografine padėtimi. Dėl po ledynmečio vyravusių sąlygų rajono, esančio 30 km palei Dauguvą, apgyvenimo tankis skyrėsi. 15 km nuo jūros iki Dole salos upė teka vadinamąja pajūrio žemuma, susidariusia atslūgus jūrai. Čia daug pelkių, ežerų, kopų, o dirvą sudaro nederlingas smėlis. 10-12 a. paminklų čia nedaug. Palei Dole salą smėlį pakeičia dolomitas. Čia susidaro vadinamieji Rumbulų slenksčiai, laivininkystėje trukdę dar senovėje. Toliau dirva molinga, derlinga. Krantai aukštesni, vietomis atsidengia dolomitų uolos. Būtent čia nuo bronzos laikotarpio tankiausiai kūrėsi gyventojai. Didelis gyventojų antplūdis pastebimas 10 a., kai pradėjo formuotis ankstyvieji feodaliniai ryšiai ir Dauguvos upę kirto keli svarbūs sausumos keliai. Kas pora kilometrų buvo įsikūrusi kokia nors lyvių gyvenvietė, reta kurios buvo kapinynas. Viso rasta apie 13 tokių gyvenviečių, kurių kiekvienos plotas 2-5 ha.
Dauguvos žemupyje 10-11 a. verstasi žemdirbyste, gyvulininkyste ir žvejyba. Yra duomenų ir apie amatus (geležies gavyba, bronzos apdirbimas, papuošalų gamyba, audimas, puodžių dirbiniai ir kt.). 10-12 a. svarbiausiais centrais šiame krašte buvo Daugmalė su priešingame krante buvusia Laukskola, grupė gyvenviečių Dole saloje ir aukščiau jos (Salaspilis, Martynsala, Rauši, Vampenieši). Tačiau kadangi amatai buvo išsimėtę per visas stambesnes gyvenvietes, tai rodo, kad iki pat 13 a. čia nebuvo vieno gerokai stambesnio centro, kuriame būtų susikoncentravę amatai.
Daugmalė įsikūrusi kairiame krante maždaug 20 km nuo Rygos prie nedidelio upelio žiočių, užėmė 3800 m2 plotą, iš trijų pusių juosiama minėto
upelio, tekėjusio gilia (iki 10 m) dauba bei Dauguvos stačiu krantu. Rytinėje pusėje buvo supiltas 7 m aukščio ir 80 m ilgio pylimas, prieš kurį iškastas
griovys. Kitame krante, priešais ją, 1000 m ilgio ir 60-100 m pločio juostoje buvo įsikūrusi Laukskola, kurią sudarė dvi gyvenvietės, užimančios 4 ha
plotą. Tarp jų maždaug 300 m buvo įsiterpęs 6 ha ploto kapinynas. Šių dviejų gyvenviečių svarbą liudija ne tik įtvirtinimai ir nemažas plotas, tačiau
ir turtingos įkapės. Rasta 10-11 a. Vakarų Europos dinarų, arabų dirgamų, Bizantijos monetų, skandinavų fibulų, apyrankių, Damasko plieno ginklų,
daiktų iš Rusijos, daiktų su išgraviruotomis runomis ir pan. Spėjama, kad gyventojų etninė sudėtis buvo mišri, matyt, gyveno lyviai ir žemgaliai,
trumpam galėjo apsistoti vikingai, rusai ir kitų tautų atstovai. Tačiau Daugmalės vystymasis buvo nutrauktas 12 a. viduryje arba pabaigoje. Ją sugriovus,
gyvenimas neatsikūrė - tik vienoje iš Lauksmalos gyvenviečių gyventa iki 13 a.
Livonijos kronika visus lyvius, 12-13 a. pr. gyvenusius tarp Ikškilės ir Rygos, vadina Salaspilio lyviais (livones Holmensis), o jų vieninteliu vadu Ako. Tad, matyt, saloje įsikūrusioje Martynsaloje buvo administracinis krašto centras. 12 a. pabaigoje, iškart, pabaigus Ikškilės akmeninės pilies ir bažnyčios statybą, vyskupas Meingardas iš Segebergo, vokiečių pirkliai kartu su lyviais Martynsaloje pastato akmeninę pilį, kurią kurį laiką valdė tik lyviai.
Pirmieji Rygos gyventojai įsikūrė dabartinio Senamiesčio vietoje, maždaug 10 km iki jūros. 28 ha pusiasalyje, iš trijų pusių supamame upių, įsikūrė dvi gyvenvietės: vienas prie Rygos upės žiočių, o kita ant Dauguvos kranto. Iškilusią vietą pusiasalio centre, kur dabar Domos bažnyčia, buvo kapinynas. Maždaug už pusės kilometro buvo Henriko Kronikoje minima gyvenvietė Mons Antiqus, gaila, kad išrausta dar 18 a.
Seniausi radiniai Rygos Senamiestyje - bronzinis kryžiaus formos segtukas, papuošalas iš varpelių, vienpusės kaulinės šukos ir kt. - datuojami 10-11 a. Gerokai gausiau 12 a. radinių, kurie koncentruojasi tam tikrose vietose. Sprendžiant iš radinių 12-13 a. pr. kapinyne, Rygoje, greta lyvių ir žemgalių, gyveno ir persikėlėliai iš šiaurinės Kuržemės - vendai ir Kuržemės lyviai (dėl kurių įpročio į kapą dėti anglis iš laidojimo laužo galima tiksliai juos datuoti radioaktyvios anglies metodu). Radiniai leidžia nustatyti ir gyventojų užimtumą - visur ir gausiai randama žvejybai skirtų reikmenų (plūdžių ir svarelių tinklams, kabliukų, valčių detalių, tinklų ir bučių liekanų). Yra atskirų radinių susijusių su žemdirbyste ir gyvulininkyste.
Vienas svarbiausių verslų buvo vietinės balų geležies gavyba ir lydymas specialiose krosnyse. Balų rūdoje geležies procentas yra žemas, todėl susidaro daug atliekų - šlako, kurio gausiai rasta abiejose Rygos gyvenvietėse. Kartu randama ir molinių ir akmeninių liejimo formų, o taip pat bronzos liejinių. Kartu pažymėti ir kauro raižymo, gintaro apdirbimo amatai, audimas.
Tačiau, skirtingai nuo Daugmalės, čia nėra atvežtinių 10-11 a. daiktų. Vyrauja iš Rusijos atvežti 12 a. daiktai (stiklinės apyrankės ir karoliai, bronziniai kryželiai, žiedai ir kt.). Kai kurie jų gausiai randami tik Rygoje, pvz., rusų moterų pamėgtos stiklinės apyrankės (Rygoje jų per 500, o kitur tik pora dešimčių). Kultūriniame sluoksnyje rasti 12 a. daiktai iš Vakarų Europos. Be keramikos, paminėtini stikliniai audinių lyginimo akmenys, ornamentuotos bronzinės (vadinamosios, Hanzos) taurės ir kt.
Kita radinių grupė - vietos prekės, vertintos tarptautinėje rinkoje. Tuo metu tai buvo medus, kailiai, vaškas, gintaras. Nei kailiai, nei medus nepaliko pėdsakų, tačiau ne kartą kasinėjimų vietose rasti mediniai indai su vašku. Gaisravietėse rasta nemažos apdegusio skirtingų dydžio gintaro gabalų atsargos.
Kas tada buvo Ryga? Pastatų išsidėstymas palei krantą, 2-3 ha plotas, įtvirtinimų nebuvimas, gyventojų ūkinės veiklos požymiai rodo, kad ji mažai kuo skyrėsi nuo kitų gyvenviečių palei Dauguvą. Taigi, ji iki 13 a. pr. negalėjo būti stambus krašto centras. Beveik visiškas 10-11 a. atvežtinių daiktų nebuvimas liudija, kad pradžioje prekyba nebuvo svarbi.
Padėtis pasikeitė 12 a. antroje pusėje, kai Baltijos jūra atplaukusiems laivams su didele grimzle Dauguvos slenksčiai tapo kliūtimi plaukti aukštyn. Dėl patogaus natūralaus uosto, Rygos upės žiočių, atraminiu tašku tapo Ryga. Svarbi tapo ir prekyba, ką liudija pirklių kapuose randamos sudedamos svarstyklės pinigams ir svarstelių rinkiniai, o taip pat gausus įvežtų daiktų kiekis (Skandinavijos, Rusijos ir kt.). Tačiau Ryga nebuvo nei administraciniu, nei ūkiniu krašto centru (tie buvo įsikūrę virš Dole salos). Čia buvo jūrinių laivų sustojimo ir sezoninės prekybos vieta.
*) Albertas iš Rygos (Albert von Buxthoeven, apie 1165-1229) 3-
iasis Rygos vyskupas Livonijoje, kilęs iš Žemutinęs Saksonijos. Į žygį laivais išvyko 1199 m. Laikoma, kad 1201 m. jis
įkūrė Rygą, o 1221 m. pastatė Rygos katedrą. Jis įsteigė ir karinį Livonijos kalavijuočių ordiną.
Literatūra
- M. Vilsone. Muzeja archeologiskie izrakumi Riga un to nozime pilsetas vestures izpede// Rigas vestures un kugniecibas muzejs 1773-1973, 1973
- Zinatniskas atskaites sesijas materiali par archeologu un etnografu 1972. gada petijumu rezultatiem, 1973
- V. Urtans. Archeologiskie petijumi Daugmale // Muzeji un kulturas pieminekli, 1969
- A. Caubne, A. Zarina. Rigas 13. gs. Horizontalie aužamie stavi// Latvijas RSR ZA Vestis, 1990
- T. Pavele. Latvijas 11-13. gs. Bronzas// Archeologija un ennografija, 1964, N 7
Latgalos lietuviai
Rygos įkūrimas pagal H. Latvio kroniką
Krėvos sutartis
Kernavės tyrinėjimai
Aukštadvario piliakalnis
Vytauto Didžiojo įvaizdis
K. Almenas. Šiaulių mūšis
Paskutinioji kuršininkų karta
Heroika prie žilojo Nemuno
Lietuvos metrikos tyrinėjimai
Alytus: balta rožė raudonam fone
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Pajūrio istorija: Klaipėdos kochhauzai
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
M. Strijkovskio "Kronikos" lietuvių dievai
Sebastiano Miunsterio Kosmografija apie Lietuvą
Čekų karalius Pršemyslas Otakaras II sąryšyje su rusais
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Belgų kronikininkas apie 14 a. Lietuvą
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Skaičius "13" Lietuvos istorijoje
Karalienė Morta ir Šiauliai
Kuršiai vikingų epochoje
Psichiatrijos pradininkas
Eit mergelė pajūriais
Keista toji Liškiava...
Vilnius po senovei
Senybos kelias
Trakų pilys
Festo diskas
Vartiklis