Pasižvalgant kaimynystėje

 

Ostžemės sindromas

Latvijoje rusų kalba išleista knyga "Įdomioji Latvijos rusų istorija" pakeikia įdomų samprotavimą:

"Bandymų pateikti vendus, senovėje gyvenusius dabartinės Latvijos teritorijoje, kaip senovės latvių atmainą, buvo dar XIX a. pabaigoje – A. Bilenšteino, kuris visai rimtai tvirtino, kad 'jokių slavų Kurliandijoje nebuvo', ir įrodinėjo latvišką prie Ventės gyvenusių venetų kilmę. Tačiau įdomiausia, kad istorijoje, be slavų, nėra jokios kitos tautos vadintos venetais ar ventais! Tai pripažinta visur, išskyrus Latviją! Prie Kuržemės ežero ir Ventės upės gyvenati etninė grupėm vadinama 'ventini' arba 'ventinieki', susidarė susimaišius vendams-slavams su latviais, tačiau vėliau. Išsaugojusi, vienok, savo pavadinime slaviškas savo kilmės šaknis".

Kitoje rusų kalba išleistoje knygoje "Rusiški baubai" atkertama germanofilams:

"Pabaltijo gubernijose, vadintose ir Ostžemėmis, visa reali valdžia (XIX a.) tebepriklausė vadinamiesiems "ostams". Patikslinsime, kad tai ne tik baronai, o ir vokiečių dvasininkija bei biurgeriai, naudojęsi visais savo privilegijuotos padėties privalumais. Tarp vokiečių buvo labai nedaug 'neostų', iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių, vadinamųjų 'mažųjų vokeičių'... Ostams priešpastatyti rusai ir latviai su estais, kurių tradiciškai vokiečiai žmonėmis nelaikė. Kai nauja Rusijos valdžios politika (valdant Aleksandrui III) teutonams prispaudė uodegas, jei nedelsdami puolė ieškoti pagalbos Vokietijoje..."


Be alkoholio!                

Rusijos statistikos duomeninis, alkoholiui žmonės išleidžia beveik tiek pat, kiek maistui.

Filosofas Aleksandras Duginas:

Daugiau: Eurazijos pagrindai
  Aleksandras Duginas - prieštaringa asmenybė

Manau, kad turime ir rimtesnių problemų. Pvz., kaip valdžios intelektualizacija. Mūsų valdžia, deja, vis labiau kvailėja. Ji teisinga, patriotinė, gera, tačiau kvaila. O kas dėl alkoholizmo, tai, mano požiūriu, žmonės dabar geria mažiau nei tarybiniais laikais. Gyvenimas labai sudėtingas; ir jei gerti, tai išgyventi šiomis mūsų žvėriškomis sąlygomis neįmanoma.

Drunk sleep Alkoholizmas – mūsų nacionalinė rykštė, gyventi su juo sunku, problemiška, nemalonu. Tačiau mūsų gyventojams pirmiausia reikalinga stipri psichologinė mobilizacija. Ir tada tas skaudus klausimas išnyks savaime. Jei 8-9 dešimtm. mano aplinkoje daug gėrė, tai dabar geriančių beveik neliko. Anksčiau inteligencija, inteligentai gėrė, nes neturėjo galimybės iki galo save realizuoti. Gėrė tauta, nes viskas ėjo sklandžiai ir ramiai, o ir daryti daugiau nebuvo ko. Dabar labai retai matau girtus paprastus žmones ir visai nematau geriančios inteligencijos.

Bendrai paėmus, alkoholio, narkotikų, demografijos ir kitos stambios problemos kyla, kai tauta kuriam laikui praranda vidinę mobilizaciją. Toks labai subtilus, dvasinis stimulas giminės pratęsimui. Tarytum giminės pratęsimas labai paprastas dalykas, tačiau iš tikro reikalauja tam tikrų pastangų, tam tikros dvasinės koncentracijos, tautinio supratimo, kad giminė aukščiau už save patį. Giminės pratęsimo jausmas, nors paprastais laikais nereikalauja jokių ypatingų pastangų, mūsų laikais tampa tikra problema. Kai nacija pavargsta, ji liaujasi save atgaminusi. Ir visos socialinės žaizdos pasimato dar aiškiau. ... Todėl, esu tikras, demografijos, alkoholizmo ir šiaip kitas problemas geriausia spręsti gyventojų mobilizacija, iš naujo įteigiant žmonėms mintį apie vaikų gimdymo, giminės pratęsimo būtinybę. Štai svarbiausia visaliaudinė programa – Meilės programa.

Hedonizmo, malonumų, individualizmo, sterilios erotikos, aktyviai skiepijamos mūsų visuomenėje, baisiai kenkia tautos savimonei, sveikatingumui, tapsmui. Kai vyras ir moteris supranta, kad viskas nukreipta tik individualaus pasitenkinimo "gražumui", tai, be abejo, reproduktyvioji, prokreatyvinė funkcija pasitraukia į antrą planą. Ir nesvarbu, girti ar blaivūs – sterilus erotizmas veda į nuopuolį, degradaciją ir galiausiai į žūtį.

Būtina, kad meilės (žmogui, tautai, palikuonims) problematika būtų ne sterili, o vaisinga – ir valstybės lygyje. Gerti ar negerti – ne svarbiausias klausimas. Svarbu, kad žmonių santykiai duotų rezultatą. Sąmoningas erotinis patriotizmas, meilės patriotizmas, mano manymu, turi tapti pagrindine mūsų valdžios doktrina, ideologija.

 

Tai ne utopija, tai dabartis!

Kai 1935 m. „Lidovych novinach“ imtas spausdinti „Karas su salamandromis“ (Valka s mloky), jis buvo laikomas utopija, tačiau K. Čapekas paprieštaravo:
„Tai ne utopija, o dabartis. Tai ne išgalvotas kažkokios netolimos ateities vaizdas, o veidrodinis atspindys to, kas yra šią akimirką, kurioje gyvename...“
„Ši akimirka“ netrukus virto Antruoju pasauliniu karu.

Į klausimą, ar salamandros turi sielą, B. Šo atsakė: „Sielos jos, be jokių abejonių, neturi. Tuo jos ir panašios į žmogų“. Tačiau iš tikro B. Šo to nesakė – už jį šį aforizmą sumąstė K. Čapekas, tiksliai nukopijavęs kandų garsaus dramaturgo stilių. O toji frazė, įmontuota į „Karą su salamandromis“, būdinga paties romano stiliui, didele dalimi esančiu koliažu iš (atseit) mokslinių traktatų, politikų kalbų, tarptautinių konferencijų ir akcinių bendrovių posėdžių protokolų, gatvių transparantų ir laikraščių iškarpų – aišku išgalvotų, tačiau su gera satyros doze atgaminančių tuometinių žurnalistų, biznierių, politikierių frazeologiją ir mąstymo būdą. Čapekas: Karas su salamandromis

Bedvasės galios kilimas K. Čapeko kūryboje pasirodė ne pirmą kartą; čia pirmiausia prisimintina pjesė „R.U.R.“, kur jis į veiksmą įvedė dirbtinius žmogaus pavidalo veikėjus – robotus, kurie simbolizavo stichiškumą, gamybos nesuvaldymą, kai vaikantis pelno nesusimąstoma apie pasekmes. Ir tada tai baigiasi katastrofa (dar skaitykite >>>>>).

Čia tas vaidmuo atiteko gigantiškoms salamandroms, netyčia jūreivio avantiūristo atrastoms nuošalioje Ramiojo vandenyno vietoje ir su įžvalgaus verslininko pagalba panaudotoms nekaltam užsiėmimui – gaudyti perlus mainais į peilius ir kitus naudingus veikliems jūros gyvūnams daiktus. Salamandrų bendruomenė klesti, tačiau netrukus įvykiai ima vystytis pagal savo dėsnius. Salamandros tampa pigia darbo jėga, sandorių objektu, jos barbariškai išnaudojamos. Netrukus joms pamažu ima tiekti ginklus. Salamandrų daug, jų nekankina sąžinė, aukšti idealai, sentimentai ir kiti niekai, tačiau jos tvirtai žino, ko nori. O labiausiai nori gyvybinės erdvės – ir ją be ceremonijų atiminėja iš žmonių, nelabai rūpindamos jų likimu. Nesunku nuspėti, ką 1935 m. omenyje turėjo autorius... Ritualiniai salamandrų šokiai tiesiogiai susišaukia su nacistinių jaunuolių žygiavimais su fakelais rankose... Ir romano pabaigoje pasirodė Aukščiausioji Salamandra, žmogus, buvęs feldfebelis, savo balsu ir cinizmu labai primenantis buvusį jefreitorių...

Tačiau svarbiausia, kad salamandras maitina, apginkluoja patys žmonės. Ir net kai jos ėmė „skandinti“ žmoniją, sindikatai, trestai ir valstybės nesiliauja jas „aptarnauti“. Tik kažkoks Iksas stengiasi atversti vyriausybes į protą. Tačiau kada proto balsas pasiekdavo (ir pasiekia) valdžią turinčius? Be galo tuščiažodžiaudamos Europos šalys bandydamos atsipirkti nuo vandenų agresorių, bando joms prakišti „nevertingas“ šalis, tarkim, Kiniją (kurios nuomonės, aišku, niekas nepasiklausia). Praeis nedaug laiko ir panašiai Miuncheno sandoriu Vakarų valstybės Hitleriui atiduos Čekoslovakiją – 1939 m. kovą, okupavę Čekiją, esesininkai atėjo Čapeko, tik salamandriškai neišprusę, jie nežinojo, kad rašytojas mirė prieš kelis mėnesius.

Jei „Karas su salamandromis“ tebūtų siejamas tik su fašizmu ir 4-o dešimtm. politine aplinka, jis keltų tik istorinį susidomėjimą. Tačiau tame ir yra klasikos galia, kad ji „kapsto“ taip giliai, kad lieka aktuali amžiams. Ir šiandien Čapeko pamfletas tebeaktualus – Trumpo ir Putino pasaulio pasidalijimo grėsmės akivaizdoje. Ir čia krenta į akis, kad „veikia“ beveik visos šalys, išskyrus vieną – ir tąja yra Tarybų Sąjunga. Negi, dabar išaušo jos perėmėjos valanda?!

Bet ar matė išeitį čekų humanistas? Atsekęs įvykius iki momento, kai salamandros praniko už Centrinės Europos kalnagūbrių, ir tapo aišku, kad išsisukti niekam ir niekur nelemta, Čapekas nuleidžia uždangą, neparodydamas mums paskutinio pasaulinės tragedijos akto. Vietoje to, paskutiniame skyriuje, pavadintame „Autorius kalbasi su savimi“, Čapekas pokalbyje su savo vidiniu balsu numato šiokią tokią viltį žmonijos likučiams: pagal agresoriaus prigimtį amfibijos-nugalėtojai būtinai turi susikivirčyti tarpusavyje. Tai nors ir ne kraštutinis pesimizmas, tačiau trykštančiu optimizmu tai nepavadinsi.

Lėlininkai
Latgalos lietuviai
Operacija „Ciceronas“
Hiperborėja Rusijoje
Tarybiniai alchemikai
Pasaka apie Machno
Lenino mauzoliejaus mistika
Raudonosios žvaigždės šviesa
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Užsieniečiai apie Rusiją
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Astronomų užsipuolimas TSRS
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
A. Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Juodasis arapas Baltarusijoje
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
A. Stoliarovas. Kryžiaus žygis į tyrus
Valpurgiška Gegužės pirmoji
Sibiro ir šiaurės tautos
Slaptieji planetos valdytojai
Paranoja skverbiasi giliai
TSRS okultinės draugijos
Įdomybės: Bitės-žvalgės
Kur gieda angelai...
Šuolis iš savęs
Meritokratija
NSO puslapis
Skaitiniai