ĮDOMYBĖS
Ežeras žudikas
Kamerūno pranešimu 1984 m. rugpjūčio 16 d. ankstų rytą vietiniai ant kelio prie Monuno ežero rado negyvą
motociklininką. Aplink tvyrojo troškus kvapas, nuo kurio vienas atėjusiųjų iškart neteko sąmonės, o kiti pasuko
artimiausio kaimo link, tačiau netrukus visi žuvo. 10:30 ant kelio buvo rasti 37 lavonai. Vietos gydytojas su
policininkais, atvykę į nelaimės vietą, virš kelio pamatė 200 m nutįsusį dujų debesį. Dujos buvo aitrios, nuo jų svaigo
galva, darėsi silpna, pykino. Tyrimą teko nutrauki iki išsisklaidė debesis.
Gydytojas padarė išvadą, kad prieš auštant į turgų ėją žmonės užduso nuodingame debesyje. Iš burnos ir nosies
jiems tekėjo kraujuotos putos ir gleivės, kūnai buvo sutraukti konvulsijų, odoje aptikta pirmojo laipsnio cheminių
nudegimų, bet drabužiai nebuvo pažeisti. Žuvo tarp ežero ir kelio buvę gyvūnai, nunyko krūmai, žolė. Artimiausio
kaimo gyventojai pranešė prieš vidurnaktį nuo ežero pusės girdėjo smarkų sprogimą. Lapkričio 17 d. ežero vanduo
nusidažė raudonai rudai. Kamerūno vyriausybė tyrimams pasikvietė JAV vulkanologus H. Sigurdsoną ir Dž. Devainą
(H. Sigurdsson; J. Devine), padariusius minėtas išvadas.
Monuno ežeras yra susidaręs krateryje vieno iš daugybės šiame Afrikos rajone ugnikalnių. Krateris yra 350 m
pločio. Vulkaninės dujos galėjo išsiveržti į ežero paviršių ir sudaryti troškų debesį. Vandens cheminė analizė parodė
ežero gelmėje esant labai daug anglies dioksido ir bikarbonato jonų, labai daug dvivalentės geležies jonų, o
nuosėdose gausu siderito. Tačiau atmesta staigaus išsiveržimo versija: vandens sudėtis nerodė buvus aukštos
temperatūros. Matyt, anglies dioksidas iš lėto kaupėsi ežere.
Kaip susidarė debesis? Ežero vandeniui būdingas sluoksniuotumas, todėl bikarbonatas yra susikaupęs gelmėje.
Kažkas sutrikdė tą sluoksniuotumą ir bikarnonato prisisotinę giluminiai vandenys pakilo į paviršių. Staigiai sumažėjus
slėgiui ėmė išsiskirti anglies dioksidas (kaip būna atkimšus gazuoto vandens butelį). Išsiliejusi 5 m aukščio banga
nušlavė nuo kranto medžius, o susidariusį debesį vėjas nunešė ant kelio.Sunkus nuo anglies dioksido, jis driekėsi
pažemiu. Brėkštant žmonės jo neįžiūrėjo. Dieną jis buvo matomas tikriausiai dėl azoto oksidų. Šie ir galėjo apdeginti
žuvusiuosius. Bet tai tik spėjimas cheminis nudegimas liko neišaiškintas. Nesuprantamas ir ežero bangavimas.
Kraterio povandeniame šlaite pastebėta nuošliauža. Gal dėl jos ir susidrumstė ežero sluoksniai?
Apie kitus ežerus skaitykite:
Drakonų ežeras
Mirtinai pavojingas ežeras?
Bitės-žvalgės
19 a. pradžioje du smalsūs prancūzai pagavo keliolika bičių ir kurį laiką įkalino jas 5 km nuo avilio
atstumu. Prieš jas išleidžiant, prikabino šnipų pranešimus siauras popieriaus juosteles su keliais ant jų
užrašytais žodžiais. Aišku, bitės nuskubėjo namo negalvodamos apie klastą. Bandymas patraukė prancūzų
spaudos ir ... imlios vokiečių žvalgybos dėmesį.
Netrukus kažkiek vokiečių bitininkų, gyvenančių prie sienos, ėmė gaudyti prancūzų bites, kurios mielai
skrido prieš vėją, nešusį medaus kvapą. Tuo pat užsiėmė ir vokiečių agentai-bitininkai, gyvenantys prancūzų
pusėje. Pamažu buvo sudarytas pastovus maršrutas į abi puses per sieną. Tai truko kelis prieškarinius metus.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, susirūpinusi kariniais Vokietijos pasirengimais, ėmė pasienyje telkti
kariuomenę, sustiprino sienos apsaugą, atidžiau tikrino dokumentus. Liepta šaudyti per sieną skrendančius
balandžius. Ir va tada vokiečiams pravertė bitės tačiau jos nešiojo ne pranešimus.
Bitininkai pasielgė paprasčiau. Prie bitės pilvuko specialiu laku priklijuodavo ploną spalvotą siūlelį.
Išleisdavo keliolika tokių bičių, kad būtų garantija, kad kitoje sienos pusėje gaus žinutę. Iš to rajono, kur buvo
telkiami prancūzų pėstininkai, bitėms buvo pritvirtinami raudoni siūleliai, kur kavaleriją mėlyni, artilerija
žali. Tais laikas tai buvo gana gudrus būdas.
Lobių salos nesklandumai
Škoto Roberto Stivensono Lobių sala apie pirato Flinto paslėpto lobio paieškas turi netikslumų.
Pirma, Bilio Bonso sąsiuvinyje nurodoma laivo apiplėšimo koordinatės 62 platuma, 19 ilguma. Bet juk
platuma gali būti šiaurės arba pietų, o ilguma rytų ir vakarų. Tad gauname 4 taškus. Pirmasis yra Islandijos
pietų krante, antrasis Botnijos įlankoje (tarp Švedijos ir Suomijos), kas daugiau ar mažiau priimtina; o 3-4
taškai prie Antarktidos (na, įsivaizduokite 18 a. piratų ledlaužį).
Antra, apie patį lobį, kurį sudarė 700 tūkst. svarų monetomis ir lydiniais. Tuo metu svaras laikytas
sąlyginiu piniginiu vienetu, o apyvartoje buvo aukso ginėjos (vienas svaras maždaug viena ginėja). Ginėjos
svoris 8,5 g. Tad vien iš aukso sudarytas lobis turėjo sverti 6 t. Ach, dosnus rašytojas. O jei lobį sudarė
pusiau auksas, pusiau sidabras, tai jo svoris siektų 60 t (18 a. svaras buvo vertas 200 g sidabro). 7 žmonės
per savaitę iš laivo į krantą iškėlė, ir į salos gilumą iki 5-6 km nutempė 6-60 t. Na, tikri galiūnai normaliems
vyrams tam būtų prireikę 3 savaičių. Ir net žemėlapio braižyti nereiktų iki lobio vestų gerai ištryptas takas.
Tabakas sukėlė karą
Nuo 1848 m. sausio iki kovo mėn. Milano gyventojai nerūkė cigarų, nepypkiavo, o tada kilo sukilimas,
išplitęs po visą Italiją, išlaisvinęs iš Austrijos jungo. Mat 1848 m. Italijos tabako pramonę monopolizavo
austrai ir visos pajamos iš tabako ėjo austrų armijos Italijoje išlaikymui. Taigi rūkoriai tarsi ir palaikė
okupantus. Tad Milano un-te buvo priimtas sprendimas laikinai liautis rūkyti ir sukurti grupes, tikrinančias
šio sprendimo laikymąsi. Austrų valdžia ėmė remti Milano rūkorius. Susidūrimai tame kontekste su austrų
kareiviais peraugo maištą statant barikadas.
Misisipės tyrinėtojas
Louis Hennepin (1626-1705), flamandas, pranciškonų (mažųjų brolių) rekolektų tėvas ir
gamtos tyrinėtojas, buvo pirmasis europietis, tyręs aukštutinę Misisipę ir aprašęs Niagaros
krioklius. Jis 1626.05.12 gimė Ath mieste (dabartinėje Hainault provincijoje), Belgijoje. 1675
m. atvyko į Kvebeką, kur 3 m. Fronteneko forte šiauriniame Ontario krante buvo misionieriumi tarp
irokėzų indėnų.
1678 m. lapkritį prancūzų tyrinėtojas Robert Cavelier išvyko į ekspediciją per Didžiuosius
ežerus iki Ilinojaus upės, prie kurios pastatė Creve Coeur fortą (prie šių dienų Peoria, La
Salle). Jis sakosi 1679 m. Detroito apylinkėse radęs jėzuitų apsilankymo pėdsakų ir Huron
kaimelį. Jis pirmas aprašė Detroito apylinkes ir po jo vykę prancūzų keliautojai šį rajoną vadino "detroit" (t.y. sąsmauka).
Iš čia 1680 m. vasarį Louis Hennepin kanoja iškeliavo tirti Misisipės aukštupio, kur atrado ir
panadino St. Anthony krioklius (dabar Ninneapolis, Minnesota). Keliaujant tolyb, jį sučiupo
sioux indėnai, iš kurių nelaisvės tais pačiais metais išvadavo prancūzų tyrinėtojų būrys (Sieur du Luth).
Grįžęs į Prancūziją, 1683 m. išleido "Luiziana aprašymą". Joje su žemėlapiu pirmąkart,
apibūdinant vidurinę Amerikos sritį, panaudotas Luiziana vardas. Tačiau vėliau knyga laikyta
la Salle užrašų plagiatu. Dėl to jis buvo ištremtas iš Prancūzijos. Apsistoja pas Anglijos karali7
Viljamą III. Paskutiniame amžiaus dešimtmetyje persikėlė į Olandiją, kur parašė "Naująją
kelionę" (Nouveau voyage s'un pais plus grand que l'Europe, 1698, dar tais pačiais metais
išverstą į anglų kalbą) ir "Plataus krašto atradimą Amerikoje" (Nouvelle decouverte d'un tres
grand pays situe, dans l'Amerique entre le Nouveau Mexique et la mer Glaciale, 1697)
Kijevo paslaptys
Oreivystės žingsniai
Debesų sklaidytojas
Kaip jie veikia
Bado kalnai Afrikoje
Niagaros didžioji gyvatė
Drakonų ežeras Kinijoje
Škotai geologijos pradininkai
Legendinė Ofyro aukso šalis
Aleksis de Tokvilis. Laiškas abatui Leziuerui Olbani
Karolio Europa ir jos slinktys
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Šamanų ratu einant
Skraidymai nemiegant
Elohimų alchemija
Šnabždanti uola
Gal tai jau buvo
Matriarchatas
Vartiklis