Polis Gogenas: pirmykštės idilės ieškotojas. Taitis. Vartiklis

Grįžęs į Paryžių 1893 m. rudenį, Gogenas (Paul Gauguin) su Dega pagalba įtikino garsų impresionistų darbų pardavėją D. Ruel'ą organizuoti parodą. Jis parinko 41 paveikslą (kurie dabar visi išsibarstę viso pasaulio privačiose ir viešose kolekcijose). Laikraščiai spausdino straipsnius. Pakvietimai išsiųsti visiems, kas buvo žinomas meno pasaulyje. Tad lapkričio 9 d. galerijoje Laffitte gatvėje susirinko nemažai žmonių. Jau po pusvalandžio jų abejingi, pašiepiantys ir sumišę veidai reiškė viena – Gogino nesėkmę. Tik 8 paveikslai buvo parduoti ir gauti pinigai vargiai dengė parodos išlaidas.

Tačiau Gauguin'o didžiausias praradimas buvo tai, kad žmona Mette po šio fiasko įsitikino jį esant be talento ir atsisakė su juo susitikti, jei visiems laikams neatsisakys nepasiekiamos svajonės siekimo. To jis negalėjo padaryti. Du kvaili nutikimai dar labiau pablogino jo sveikatą. 1894 m. pavasarį Bretanėje jį ir kelis draugus užpuolė didesnis jūreivių būrys ir sumušė ir suspardė savo mediniais puspadžiais taip smarkiai, kad paliko gulintį sulaužyta koja aukščiau kulno. Kitas atvejis buvo klastingesnis – jis nuo prostitutės, „pakabintos“ baliuje Paryžiuje, užsikrėtė sifiliu.

Užgriuvus visoms šioms problemoms, Gauguin'as teturėjo vienintelį troškimą – kuo greičiau palikti Europą. Po nerimtų pasvarstymų įsikurti nuošalokoje Samoa saloje (Robert Louis Stevenson'o^*)Čia buvo sujudimas, nes atvyko generolas ir du karo laivai, grasindami aneksuoti Leeward salas. Kažkaip Gauguin'ui pavyko prisijungti prie diplomatinių derybų. Huahine ir Bora Bora salose vyko puotos ir linksmybės, kuriose visas pasinėrė ir Gauguin'as. Tačiau Raiatea ir Tahaa neleido niekam išlipti. Generolas išsiuntė visą delegaciją į Taiti. Gauguin'ui vėl reikėjo rasti vietą apsistoti. Jis dabar buvo daugiau priklausomas – nuo ligoninės, pašto ir banko. Tad jis nenutolo toliau nei 12 km nuo sostinės esantis Punaauia kaimelis. Čia pasistatė bambukų trobelę su studija. Už 300 frankų nusipirko arklį ir vežimą ir tapo nepriklausomas nuo transporto.

Tada pakvietė Teha`amana. Bet jis turėjo žinoti, kad pasukti laikrodžio atgal negalima. Asmenys keičiasi, ir ji iškentė tik savaitę. Bet netoliese jis rado panašaus amžiaus merginą, Pau`ura. Keli nauji paveikslai išreiškė jo būseną. Net geriausi to meto paveikslai „Rerioa“ (Svajonė) ir „Niekada daugiau“ (abu Londono Courtault institute) buvo tik meniškesni ankstesnių paveikslų variantai: tai 1891 m. „Pykstanti moteris“ (Worcester meno muziejus, JAV) ir 1892 m. „Manao tupa“ (Buffalo Albright-Knox galerija, JAV)

Trukdė tai, kad jis turėjo nuolat gerti vaistus ir gulėti lovoje. Tai buvo tokio temperamento menininkui, kuris tapė "su aistra, vienu užėjimu". Ir jis vėl susidūrė su piniginėmis problemomis. 1897 m. žemės savininkas mirė ir įpėdiniai paprašė jį palikti vietą. Kad ateityje išvengtų tokio dalyko pasikartojimo, jis už likusias lėšas nusipirko apie 2,5 akro sklypą.

Pagal Papeete paštininką, jo namas buvo padrikai apstatytas, bet pilnas knygų, drabužių, drobių ritinių, muzikos instrumentų ir kitų daiktų išmėtytų be tvarkos. Jis apibūdino ir Gauguin'o išvaizdą: Jis buvo tvirtai sudėtas, mėlynomis akimis, kiek įdegęs, kaštono rudumo plaukais ir barzda, kurie jau pradėjo žilti. Namuose vilkėjo vietiniu stiliumi, medvilnės marškiniais ir strėnjuostę arba pareu. Bet vykdamas į Papeete apsirengdavo europietiškais drabužiais.

Daugiau nemokant nuomos, jo išlaidos tebuvo 150 frankų. Nelaimei, jis neįstengė užsidirbti ir tokios sumos – jo paveikslai Paryžiuje retai atnešdavo daugiau nei 100-200 frankų ir pardavimai buvo labai nereguliarūs. Ligos palaipsniui apėmė visą kūną. Ir kadangi Dievas nedavė jam palengvėjimo, jis nusprendė pats pasidaryti galą savo kančioms. Bet prieš išeidamas, jis privalėjo nutapyti paskutinį paveikslą, kuris turėjo būti jo dvasinis testamentas žmonijai. Paėmęs gabalą šiurkštaus džuto, iš kurio taitiečiai darė kojines, ir kuris buvo parduodamas 4,5 pėdų pločio rulonais, jis paruošė 13 pėdų ilgio drobę, kurią tapė drebančiais pirštais. Ją pavadino trimis žmoniją jaudinančiais klausimais "Iš kur atėjome? Kas esame? Kur einame?" Dabar ji Bostono dailiųjų menų muziejuje.

Baigęs, užlipo į kalvą, esančią už namo, ir išgėrė didelę dozę arseno. Jis tikriausiai perdozavo, nes užmigęs staiga išvėmė visus ar didžiąją dalį nuodų.

Jis pamažu atsigaudinėjo. Jis jautėsi kaip gyvas lavonas neturėdamas valios kitai savižudybei. Dienoms bėgant jis su skausmu pajuto, kad net gyvajam lavonui reikia daugybės daiktų, kurie kainuoja pinigus. Ypač skausmingos buvo jo skolos. Praeityje jis tik tapė. Bet dabar visos jo ambicijos ir viltys žlugo, ir jis buvo pasiryžęs bet kokiam darbui. Ir jis rado darbą Viešųjų darbų departamente braižyti pastatų planus, su atlyginimu po 6 frankus į dieną.

Po metų varginančio darbo, jis pajuto, kad sveikata pagerėjo, ir tuo pat metu iš Paryžiaus gavo pakankamai pinigų, kad apmokėtų visas savo skolas. Tad jis pasitraukė iš darbo ir grįžo į Punaauia. Kai balandžio 19 d., jo vahine Pau`ura, visą tą laiką tebetikėjusi juo, pagimdė antrą vaiką, berniuką, jis labai džiaugėsi ir pavadino jį Emile (kaip ir vyriausią Mette sūnų). Jis net nutapė dvi "Motinystės" variantus (vienas priklauso D. Rockefeller muziejuje, NY, o kitas yra LeningradoErmitaže).

Jis rado galimybę subtiliam kerštui. Jis parašė laišką kolonijos procureur (vyr.advokatui), kurį išspausdino vietos mėnraštis. Po kelių mėnesių, 1900 vasarį, jo savininkai, du turtingi prancūzų verslininkai, pasamdė jį už padorų atlyginimą reguliariai rašyti jų laikraščiui "Les Guilpes" ("Vapsvos"). Per metus jis išreiškė nemažai kritikos kolonijos administracijai ir kai kuriems asmeniniams priešams. Iš kitos pusės, jis pabandė leisti iliustruotą satyrinį laikraštį "Le Sourire" ("Šypsena"), kur jis buvo vienintelis savininkas, redaktorius ir bendradarbis, tačiau jis nebuvo sėkmingas, nes parduodavo tik po pora tuzinų egzempliorių.

Gauguin'as buvo puikus rašytojas ir polemikas, ir toji veikla jam gražino gyvenimo džiaugsmą. Bet tapybos reikalai sustojo, ir svarbiausias to meto kūrinys yra taitietės su apnuogintomis krūtinėmis, kurių viena laiko vazą su raudonomis gėlėmis (Niujorko metropoliteno muziejus).

Naują kryptį Gauguin'o gyvenimui davė jauno paryžiečio meno darbų pardavėjo Ambroise Vollard pasiūlymas mokėti avansu 350 frankų į mėnesį už bent 25 nematytų paveikslų įsigijimą. Tai nėra labai daug, bet tai buvo susitarimas, kurio nesėkmingai Gauguin'as siekė visą gyvenimą. Čia su 350 frankų galėjo gyventi komforte.

Ir jis nusprendė persikelti į nuošalią Marquesas salą, esančią 700 mylių į šiaurės rytus nuo Taiti, kurioje Herman Melville praleido kelis mėnesius tarp nuostabių Typee kanibalų. 1901 m. rugsėjįjis atvyko į savo paskutinę salą, Hivaoa.

Žandarai ir kolonijos valdininkai buvo sukaupę puikias ąsočių, ginklų ir ornamentų kolekcijas, tačiau tuo metu niekur nebuvo galima rasti senovinių vietinių daiktų iš kaulo, vėžlio kiauto ir metalo. Visus juos atėmė žandarai, kad parduotų kolekcionieriams. Kolonijos administracija nė nemanė įkurti muziejų Taiti, kad parodytų Pietų jūrų meną.

Gauguin'ą guodė tai, kad gali dirbti ramybėje mažame Atuona kaimelyje, teturinčiame 500 vietinių gyventojų, apie tuziną europiečių ir keletą kinų parduotuvių savininkų, vieną protestantų misionierių ir katalikų bendruomenę su vyskupu, keliais kunigais ir pustuziniu vienuolių. Kaimelio centre Gauguin'as rado tuščią sklypą priklausantį katalikų misijai, kurį nupirko už 650 frankų. Jame pastatė namą, kuris buvo didžiausias Marquesas saloje. Jo ilgis buvo 40 pėdų, o plotis 18 – ir jis buvo dviejų aukštų. Pirmą aukštą užėmė medžio drožimo studija ir virtuvė, atidalinta nuo valgomojo. Antrame aukšte buvo mažas miegamasis ir plati studija. Virš durų didelėmis raidėmis buvo užrašyta MAISON JOUIR, Malonumų namas – kas šokiravo misionierius ir vienuoles.

Pavadinimas buvo tinkamas išreiškiant Gauguin'o dosnumą vaišinant romu ir raudonu vynu, ir čia susirinkdavo dideli būriai vietinių, - pasižvalgyti į pornografines nuotraukas ant sienų ir pusę nakties praleisti dainuojant ir žaidžiant. Kaip Gauguin'as buvo įpratęs, greitai surado naują vahine, 14 m. Marie-Rose. Netrukus ji tapo nėščia ir grįžo pas tėvus į nuošalų kaimą, kur 1902 m. rugsėjo 14 d. pagimdė dukrą. Iki tol jis nutapė per 20 paveikslų, tarp jų ir "Et l'or de leurs courps" (Paryžiaus Luvre), "Šauksmas" (Klyvlando meno muziejuje) ir "Raiteliai paplūdimyje" (Stavros S.Niarchos, NY). Šio laikmečio paveikslams bendras vengimas bet kokių filosofinių, religinių ar literatūrinių motyvų. Tai stadija, išreiškianti gryną meną. Jis iškovojo "teisę daryti viską".

Bet nebuvo lemta baigti gyvenimą laimingai. Pagrindinė priežastis buvo 1902 m. pabaigoje sparčiai blogėjanti sveikata – ką skatino ir nesaikingas gėrimas, keisti maitinimosi įpročiai ir 20 m. nuolatinio darbo. Taipogi, tai paskubino jo nervinimasis (psichiniu pagrindu), kurį sukėlė jo priešai iš Atuona.

Pirmasis pasireiškė katalikų vyskupas, kuriam pyktį sukėlė, kad Gauguin'as paėmė Marie-Rose iš katalikų mokyklos, bei gausios puotos Malonumų name. Jo pikti pamokslai ir perspėjimai tolino vietinius ir dailininkas jautėsi vis labiau izoliuotas ir vienišas. Kiti priešai buvo žandarai, nors jų pirmas išpuolis prieš Gauguin'ą buvo juokingas – jie apkaltino jį važiuojant be šviesų vakare, nors visoje Marquesas saloje nebuvo kito transporto.

Dailininko nelaimei, netrukus į Atuona buvo atsiųstas naujas piktas ir "su vaizduote" žandaras. Dar mažiau protingas dalykas buvo Gauguin'o laiškas į laikraštį kritikuojant patį gubernatorių bei asmeniniai laiškai kitiems kolonijos valdininkams, skundžiantis Marquesas žandarų elgesiu. Gubernatorius pasiuntė teisėją į tą salų grupę, kad ištirtų "nepatriotinius ir vulgarius asmens vardu Gauguin" veiksmus ir kalbas. Teisėjui nereikė daug laiko nustatyti, kad tą laišką parašė Gauguin'as, neteisingai kaltinantis žandarus kyšininkavimu.

1903 m. kovo 27 d. gavo kvietimą į teismą 31 d. Teisėjas atmetė Gauguin'o priekaištą dėl nepilno kaltinimo, besąlygiškai priėmė kaltintojo (kuriuo buvo žandaras) tvirtinimus ir priteisė 500 frankų baudą bei 3 mėn. kalėti. Šio verdikto neteisingumą tik sustiprino faktas, kad jis buvo nuteistas pagal straipsnį už pasisakymus spausdinta forma.

Pasipiktinęs Gauguin'as pasiuntė apeliaciją į Papeete, o taip pat parašė savo draugui Charles Morice Paryžiuje, prašydamas paveikti viešąją nuomonę keliais straipsniais spaudoje apie skandalingą aplinką kolonijoje. Bet parašęs pusę puslapio, jis nuo senųjų įpročių perėjo prie menininko manierų. Jis įvertino ir savo darbą: "Klydote sakydami, kad buvau neteisus vadindamas save laukiniu. Kiekvienas civilizuotas žmogus žino tai esant tiesa; juos labiausiai trikdo, kad esu laukinis, nieko nepaisant. Būtent tai yra, kodėl tai nepakartojama. Visa, ką išmokau iš ko nors, buvo man kliūtis. Tad galiu pasakyti – niekas nieko manęs neišmokė. Tiesa, kad žinau nedaug. Bet aš renkuosi tą nedaug, ką sukūriau pats. Ir kas žino, tas nedidelis dalykas, kai paklius į geras rankas, galbūt vieną dieną išaugs į kažką didelio".

Jis pradėjo ruoštis gynybai. Bet jis jautėsi labai silpnas, grįžo lūžusios kojos skausmai ir jis turėjo gerti laudanumą ir morfijų. Jis užsidarė namuose ir nieko nekvietė į svečius visą savaitę. Bet gegužės 8 d. jis pakvietė protestantų pastorių, turėjusį intelektualių domėjimųsi ir medicininių žinių. Jis pasiskundė skausmais visur. Turėjo du sąmonės netekimus. Tačiau netrukus kalba nukrypo į meną ir literatūrą. Po kiek laiko jis grįžo į savo mokyklą.

11 val. Kaimynas Tioka atėjo jo aplankyti. Vietinių papročiu jis sušuko "Koke, Koke". Jo nuostabai niekas neatsiliepė. Užlipęs rado Gauguin'ą gulintį ant lovos. Nebūdamas tikras vietiniu papročiu stuktelėjo galvą. Tyla. Spiegiančiu balsu Tioka apverkė mirusįjį.

Po ketvirčio valandos mažas miegamasis buvo pilnas žmonių. Be pastoriaus nustebino ir vyskupo atvykimas, kaip ir žandaro, kuris mirties sertifikatą baigė "vedęs ir tėvas, bet žmonos vardas nežinomas". Kitą dieną apie 14 val. Buvo palaidotas Atuona katalikų kapinėse. Vienintelis nekrologas tebuvo Marquesas valdytojo pranešimas Papeete vadovybei. Paskutinė pastraipa buvo: "Paliepiau visiems skolininkams pateikti savo ieškinių kopijas, tačiau esu susirūpinęs, kad skolos gerokai viršys turtą, nes palikti tik keli paveikslai dailininko, priklausiusio dekadentiniai mokyklai ir mažai vilčių rasti pirkėjus".

^*) Robertas Luisas Stivensonas (Robert Louis Stevenson, 1850-1894) – škotų rašytojas, poetas, kelionių apybraižininkas, geriausiai žinomas „Lobių sala“ (1883), „Keista daktaro Džekilos ir pono Haido istorija“ (1886), „Pagrobtasis“ (1886), „Eiliuotas vaikų sodas“ (1885) ir kt. 1887 m. persikėlė į Ameriką. Stivensonui netiko Amerikos klimatas, todėl šeimai teko išplaukti į Ramiojo vandenyno platybes. Galiausiai rašytojas įsigijo sklypą Samoa priklausančiai Upolaus saloje ir ten įsikūrė. Jo k8rybai būdinga didelė žanrinė įvairovė: kelionių knygos, apybraižos, pjesės, biografijos, eilėraščiai, apsakymų rinkiniai, romanai.

Paul Gauguin. Sintetikos pastabos.
Iš neužbaigto rankraščio, 1888 m.

Tapyba – nuostabiausias iš menų. Joje sukondensuoti visi pojūčiai; ją kontempliuojant kiekvienas gali susikurti istoriją savo vaizduote ir, tik vienu žvilgtelėjimu, jo siela užplūs giliausiomis rekolekcijomis; be jokių pastangų bandant prisiminti, visa apimama per akimirką. Visapusiškas menas apibendrinantis visus kitus ir juos papildantis. Kaip ir muzika, jis paveikia sielą tarpininkaujant jausmams – harmoningos spalvos atitinka garsų harmonijas. Tačiau tapyboje pasiekiama vienybė negalima muzikoje, kur akordai eina vienas paskui kitą, tad protas nuolat pavargsta, norėdamas apjungti pabaigą su pradžia. Ausis yra žemesnio lygio juslė nei akis. Klausa tegali vienu metu priimti tik vieną garsą, tuo tarpu rega pastebi bet ką ir tuo pačiu metu supaprastina pagal norą.

Kaip ir literatūra, tapybos menas perteikia, ką nori, su tuo privalumu, kad skaitytojas iškart žino preliudiją, dėstymą ir pabaigą. Literatūroje ir muzikoje visumos suvokimui būtinos atminties pastangos – antroji jų yra mažiausiai visapusiška ir silpniausia iš menų.

Galite nevaržomai svajoti klausydamiesi muzikos bei žvelgdami į tapybos darbus. Skaitydami knygą esate jos autoriaus minčių vergas. Autorius priverstas sudominti mąstymą prieš paveikiant širdį – ir, Dievas žino, kiek mažai galios turi apgalvotas jausmas. Vienintelis žvilgtelėjimas akimirksniu sukelia impulsą. Ir dar, raidžių žmonės vieninteliai yra meno kritikai; jie vieninteliai ginasi prieš publiką. Jų įžangos visada yra jų darbo pateisinimas, tuo tarpu tikrai geras darbas negina savęs.

Tie džentelmenai skrajoja po pasaulį kaip šikšnosparniai plasnodami sparnais prieblandoje ir kurių tamsūs siluetai šmėkšteli bet kurioje pusėje – gyvūnai likimo valia netekę ramybės; jų per sunkūs kūnai neleidžia jiems pakilti. Numesk jiems pilną smėlio nosinę ir jie be nuovokos puls prie jos.

Kas nors paklauso jų vertindamas visus žmonių darbus. Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, kas, neabejotinai, yra pamaloninimas žmogui. "Tas kūrinys man patinka ir sukurtas būtent taip, kaip aš jį priimu". Visa meno kritika yra į tai panaši – pritarti publikai, vertinti darbą pagal savo atvaizdą. Taip, raidžių ponai, nesate pajėgūs kritikuoti meno kūrinius, net jei tai ir knyga. Nes esate jau korumpuoti teisėjai – prieš save turite išbaigtą mintį, būtent raidžių pono, ir per gerą nuomonę apie save, kad vertintumėte kitus. Jums nepatinka žydra spalva, kad atmetate visus žydrus paveikslus. Esate jautrus ir melancholiškas poetas ir trokštate, kad visos kompozicijos būtų minorinės. Kitam patinka grakštumas ir visa jam turi būti tokiu stiliumi. Dar kitam patinka linksmybės ir jis nesupranta sonatų.

Knygos vertinimui reikia proto ir žinių. Tapybos ir muzikos vertinimui be proto ir meno mokslų dar reikia specialių įgimtų pajautimų – žodžiu, kuris nors gali būti gimęs artistu ir tik keli pasirinkti iš tų, kurie buvo pašaukti. Bet kurią mintį galima suformuluoti, bet ne širdies pajautimas. Jokių pastangų nereikia, kad apimtų baimė ar entuziazmas. Ar ne meilė dažnai kyla akimirksniu ir beveik visada akla? Ir sakyti, kad mąstymas vadinamas dvasia, tuo tarpu, kai instinktai, nervai ir širdis yra materijos dalis. Kokia ironija!

Neaiškiausia, mažiausiai apibrėžta, labiausia kintanti yra būtent materija. Mąstymas yra jausmų vergas. Visad stebėjausi, kodėl kalba apie "kilnius instinktus"…

Virš žmogaus yra gamta.

Literatūra yra žmogaus mintys aprašytos žodžiais

Koks talentas nepasakotų, kaip atrodo Otelo, kurio širdį apėmė pavydas, prieš žudant Desdemoną, mano siela niekada nebuvo taip paveikta, kaip kad savo akimis išvydau Otelo, įžengiantį į kambarį, ir jo kakta pranašavo audrą. Štai kodėl reikia scenos kūrinio išbaigimui.

Savo talentu galite apsakyti šėlsmą, bet niekada neperteiksite jo jutimo.

Instrumentinės muzikos, kaip ir skaičių, pagrindas yra matas. Visa muzikos sistema kyla iš šio principo ir ausis turi skirti visas tas padalas. Matas perduodamas instrumentais, ir galite pasirinkti kitą pagrindą ir tonus, pustonius ir ketvirčius einančius vieną po kito. Šalia jų turime disonansą. Akis mažiau už ausį pastebi tuos disonansus, tačiau [ spalvų] padalų yra gerokai daugiau, ir, didesniam sudėtingumui, yra keli matai.

Instrumentu pradedate vienu tonu. Tapydami pradedate keliais. Tarkim pradedame juoda spalva ir artėjame prie baltos – pirmasis matas, lengviausias ir dažniausiai naudojamas, todėl geriausiai suvokiamas. Bet paimkime tiek matų, kiek yra spalvų vaivorykštėje, prijunkime sudėtines spalvas, - ir gausite gana gerbiamą matų kiekį. Kokia skaičių sankaupa, tikra kinietiška dėlionė. Nenuostabu, kad spalvų mokslas tapytojų tiek mažai tirtas ir visuomenėje mažai suprantamas. Ir kokia priemonių gausa intymiam ryšiui su gamta!

Mums prikaišioja spalvas, kurias tepame [ nemaišytas ] viena šalia kitos. Šioje srityje norom nenorom liekame nugalėtojais, nes mums padeda gamta, kuri kitaip nedaro. Žalia šalia raudonos nesukuria rausvai rudos kaip kad sumaišius [ dažus ], labiau du vibruojančius tonus. Jei šalia tos raudonos padėsime chrominę geltoną, gausime jau tris tonus, papildančius vienas kitą ir padidinančius intensyvumą pirmojo – žalią. Geltoną pakeiskime mėlyna ir vėl turėsime tris tonus tebevirpančius vienas su kitu. O jei vietoje mėlynos paimsime violetinę, rezultatas bus vienas, bet sudėtinis, tonas, priklausantis raudonai grupei.

Kombinacijų kiekis neribotas. Spalvų maišymas sukuria purviną toną. Kiekviena spalva atskirai yra neapdorota ir jos nėra gamtoje. Spalvos egzistuoja tik regimoje vaivorykštėje, bet kaip gausiai gamta jas rodo viena šalia kitos nustatyta ir nepakeičiama tvarka, tarsi viena spalva būtų gimusi iš kitos!

Be to, turite mažiau priemonių nei gamta – ir pasmerkiate save atsisakymui visa, ką ji duoda į jūsų rankas. Ar kada turėsite tiek šviesos, kiek yra gamtoje, ir tiek šilumos, kiek duoda saulė? Ir kalbate apie perdėjimą, tačiau kaip galite perdėti, jei liekate žemiau gamtos?

Ach, jei perdėjimu laikote bet kurį blogai atliktą kūrinį, tada tuo atžvilgiu esate teisūs. Tačiau privalau atkreipti dėmesį į tai, kad nors jūsų kūrinys gali būti silpnas ir blankus, jis bus laikomas perdėjimu, jei jame pažeista harmonija. Ar tada išlieka harmonijos mokslas? Taip!

Tuo atžvilgiu, jutimai yra tokie pat kaip gamtos harmonijoje. Kaip dainininkai, tapytojai irgi kartais „nepataiko į natą“, jų akis nemato harmonijos. Vėliau atsiras, per tyrinėjimus, visas harmonijos metodas, jei žmonės jo neapleis, kaip tai daroma akademijose ir daugumą laiko studijose. Dar daugiau, tapybos studijos padalintos į dvi kategorijas. Pagal vieną mokoma iš pradžių nupiešti, o po to tapyti, kas reiškia, spalvinti anksčiau nupieštus kontūrus, kaip statula, kuri nudažoma ją pabaigus. Turiu pažymėti, kak iki šiol apie tai tesupratau vieną dalyką – kad spalva yra niekas, vien priedas. „Pone, turite tinkamai nupiešti prieš spalvinant“, sakoma pedantiškai, bet visos didžiausios kvailybės pasakomos tokia maniera.

Ar kas užsimauna batus vietoje pirštinių? Ar galite priversti mane manyti, piešimas nekyla iš spalvų ir atvirkščiai? Kad tai įrodyčiau, didinau ir mažinau tą patį piešinį priklausomai nuo spalvos, kuria jį užpildžiau. Pabandykite galvą pagal Rembrantą, tiksliomis proporcijomis ir tada ją padengti Rubenso spalvomis – pamatysite netikusių formų kūrinį ir tuo pačiu metu spalvos nebus harmonijoje.

Per praeitą šimtą metų daug sugaišta propaguojant piešimą ir tapytojų daugėja, tačiau nepadaryta tikrojo progreso. Kuriuos tapytojus šloviname šiuo metu? Visus, kurie atsisakė mokyklų, visus, kurie išvedė savo mokslą iš asmeninių gamtos stebėjimų. Nė vienas….

Ištrauka paimta iš Herschel B. Chipp. „Šiuolaikinio meno teorijos“