Menininko ir jo kūrinių klajonės  

Lasar Segall, 1905 Lasaras Segallas gimė 1891 m. liepos 21 d. Vilniuje, tuo laiku carinės Rusijos mieste, religingoje torų perrašinėtojo Abelio Segallo ir Estheros Ghodes Glaser šeimoje ir buvo šeštas iš aštuonių jų vaikų. Antrasis pasaulinis karas ištrynė iš mūsų atminties praėjusių amžių Vilnių, XIX-XX a. sandūroje vadintą „Šiaurės Jeruzale“. 1897 m. surašymo duomenimis net 38,8 proc. Vilniaus gyventojų buvo žydai, mieste veikė daugiau nei 100 sinagogų, 10 ješivų. Tačiau žydai, carinės valdžios vis labiau spaudžiami žmogaus teises diskriminuojančių įstatymų, būrėsi į uždarą bendruomenę.

Lasaro Segallo (1891-1957) vaikystė prabėgo tradicinės žydų ortodoksų bendruomenės aplinkoje. Berniuko talentą dailei paskatino jo tėvas, pats su atsidavimu perrašinėdavęs toras ir kartais mažajam Lasarui leisdavęs išpiešti didžiąsias šventraščių raides. 1905-1906 m. L. Segallas mokėsi Marko Antokolskio pramoninės dailės mokykloje, kurioje, kaip ir kitose Vilniaus dailės mokyklose, vyravo orientacija į prancūzų dailę. Būdamas vos 15 metų, mokytojo L. Antokolskio paskatintas, jaunuolis susiruošė į Paryžių. Keliaudamas ten per Vokietiją, būtent šioje šalyje nusprendė tęsti savo studijas. Antanas Andrijauskas knygoje „Litvakų dailė L'école de Paris aplinkoje“ (2008) rašo, kad „žydų modernus menas negalėjo skleistis toje LDK erdvėje, kurioje buvo stipri ortodoksinių judaizmo tradicijų įtaka, todėl pagrindinis litvakų srautas plūstelėjo į liberaliausią kosmopolitinio meno centrą - Paryžių“ (p. 31). L. Segallas savo kūrybines paieškas pradėjo Vokietijoje: Berlyne, paskui Drezdene, Drezdeno dailės akademijoje. 1905 m. Ernstas Ludwigas Kirchneris jau buvo subūręs ekspresionistų grupę „Die Brücke“ („Tiltas“, jai priklausė Erichas Heckelis, Karlas Shmidt-Tottlufas, Maxas Pechsteinas, Otto Milleris ir Emilis Nolde), į ją įsiliejo ir L. Segallas, 1911-1912 m. dalyvavęs bendrose parodose. „Tilto“ nariai žavėjosi Afrikos skulptūra, primityvizmu, intuityvia, spontaniška kūryba. Jie atmetė klasicistinės dailės kanonus, netgi estetines impresionizmo paieškas, skatino primityvizme įžvelgti emocijų išlaisvinimą, atsiriboti nuo civilizacijos primestų draudimų ir moralės normų.

Studijuodamas Vokietijoje L. Segallas ne kartą buvo grįžęs į Vilnių. Čia lankydamasis sukūrė daugybę eskizų ir piešinių, vaizduojančių žydų gyvenimo akimirkas (pvz., eskiziškas 1916 m. sausa adata atliktas raižinys „Sėdintis jaunas vilnietis“). 1910 m. Lasaras Segallas sukūrė „Pogromo“ - vieno svarbiausių savo kūrinių, tapusio modernistinių dailininko ieškojimų lūžio tašku, kompoziciją (tapybos darbas „Pogromas“ nėra išlikęs, bet jo kompozicija matoma 1910 m. litografijoje). Reinholdas Helleris knygoje „Dar tolimesnės kelionės: meninė Lasaro Segallo emigracija“ (1997) cituoja menininko žodžius: „Buvo 1910 m., vėlus vakaras, bet aš jaučiau nenugalimą norą dirbti . Jutau, kad turiu sukurti kompoziciją „Pogromas“. Bedirbdamas suvokiau, kad noriu pavaizduoti raudančius namus. Lyg pogromo metu patys namai išgyventų žmonių patiriamas emocijas. Nupaišiau gatvelę su palinkusiais namais, o šalia stovintį žmogų pavaizdavau tokio pat dydžio kaip trijų aukštų namas. Atsisakiau visų proporcijų ir perspektyvos . Mano emocija buvo labai stipri, aš turėjau atmesti visas taisykles, kad galėčiau dirbti. Nuo tada atsisakiau natūralių formų ir pradėjau kurti naujomis formomis, savo formomis, kurias naudojau siekdamas perteikti tai, ką privalėjau.“ (p. 52-53) Kūrinyje ne tik atsiskleidė naujai atrastas autentiškas L. Segallo stilius, jungiantis kubizmą, futurizmą ir melancholišką ekspresionizmą, bet buvo atrasta ir visiškai nauja, iki tol Vakarų Europos dailėje neeksploatuota žydų persekiojimo ir išvarymo iš nuosavų namų, amžinosios emigracijos tema, perteikianti tragišką Rytų Europos žydų lemtį.

1918 m. Drezdene išleistas albumas, kuriame atspausdintos L. Segallo iliustracijos F. Dostojevskio apsakymui „Nuolankioji“. Parodoje „Lasaras Segallas: nuo Vilniaus iki San Paulo“ eksponuojamos 5 šio albumo litografijos: „Moteris“, „Vyras ir moteris“, „Malda“, „Du veidai“ ir „Prie mirties patalo“ (1917). 1922 m. „Erfurto“ galerijoje Drezdene L. Segallas surengė vieną iš savo personalinių parodų, joje eksponuotas dar vienas dailininko albumas - „Prisiminimai apie Vilnių, 1917“ („Erinnerung an Vilna, 1917“). Penki sausa adata išraižyti ofortai 2010 m. vėl trumpam atkeliauja į Vilnių: „Pora“, „Šeima“, „Keturios personos“, „Dvi moterys ir trys vaikai“, „Trys personos“.

1918 m. sukurtos litografijos F. Dostojevskio apsakymui „Nuolankioji“ pasižymi saikingumu, o kampuotos, veržlios įstrižos linijos perteikia nuolatinį personažų judėjimą, dvasinę ir psichologinę įtampą ir stilistiškai yra artimesnės modernistinei futurizmo krypčiai. 1922 m. išleisti „Prisiminimai apie Vilnių, 1917“ - nors čia L. Segallas taip pat nevengia naudoti įstrižų linijų - atskleidžia dailininko sieloje įsirėžusias gilesnes emocijas, atkuriančias jo gimtojo miesto vaizdus. Kelis kartus adata rėžiama linija platėja, švelnėja jos kontūrai, už pirmame plane vaizduojamų žmonių figūrų ryškėja struktūrizuotų pastatų kontūrai, kai kur virstantys arkomis, panašiomis į antkapius, paženklintus šešiakampėmis Dovydo žvaigždėmis („Trys personos“).

Vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje išgyvenęs carinės valdžios „padiktuotas“ žydų bendruomenės realijas (pogromus, trėmimus), L. Segallas pats jautė nenumaldomą kelionių Aldeia Russa by Lasar Segall, 1913 troškulį, norą atrasti kitokį, naują pasaulį. 1912 m. pabaigoje, aplankęs Prancūziją ir Olandiją, beveik metams išvyko į Braziliją, kur tuomet jau gyveno keli dailininko giminaičiai. 1923 m. pabaigoje L. Segallas nutarė palikti Europą ir persikelti į Braziliją. Ten jis sėkmingai atsiskleidė kaip modernus dailininkas, o po trejų metų gavo Brazilijos pilietybę. XX a. trečiojo dešimtmečio Brazilijos menas vis dar sekė akademinėmis prancūzų meno tradicijomis, o didžioji dalis publikos nebuvo girdėjusi žodžių „postimpresionizmas“ ar „ekspresionizmas“. Brazilams L. Segallas buvo egzotiškas dailininkas, gimęs tolimoje carinėje Rusijoje, modernistinio meno paieškoms pasirinkęs svetingą Pietų Amerikos šalį. Pačiam Lasarui Brazilija - jos fauna ir flora, vietiniai gyventojai - tapo neišsemiama kūrybine versme, iš kurios galima nepaliaujamai semtis primityvių, civilizacijos nepaliestų formų.

Gyvendamas Pietų Amerikoje L. Segallas nenutraukė ryšių su Europa, jo darbai buvo eksponuojami Berlyne ir Drezdene. 1928 m. L. Segallas nutarė persikraustyti į Paryžių, kur šalia tapybos ir grafikos ėmė gilintis ir į skulptūrą. 1931 m. Paryžiaus „Vinjono galerijoje“ („Galerie Vignon“) atidaryta jo personalinė paroda. Anot A. Andrijausko, „šios viešnagės ir vėliau dar dviejų trumpesnių kelionių į Paryžių svarbiausia priežastis buvo jau subrendusio dailininko noras patikrinti savo ieškojimų, atradimų reikšmę ir vietą didžiųjų L'ecole de Paris meistrų kūrybos prisodrintoje Vakarų dailės sostinėje ir reiklių Paryžiaus kritikų bei naujausių meninių ieškojimų aplinkoje“. Paryžiuje L. Segallas praleido ketverius metus. 1932 m. jis vis dėlto nutarė grįžti į San Paulą, nors dar du kartus, 1935 m. ir 1937 m., aplankė Paryžių. Tuo laiku Europoje stiprėjo antisemitizmo apraiškos: 1937 m. naciai Miunchene surengė parodą „Išsigimėlių menas“ („Entartete Kunst“), kurioje buvo eksponuojama ir 10 L. Segallo darbų.

Gyvendamas Brazilijoje, toli nuo Antrojo pasaulinio karo siaubiamos Europos, 1941 m. L. Segallas sukūrė monumentalią drobę „Emigrantų laivas“ („Navio de emigrantes“), kurią brazilų poetas modernistas Oswaldas de Andrade pavadino „nuostabiausiu visos Brazilijos tapybos pavyzdžiu“. Parodoje „Lasaras Segallas: nuo Vilniaus iki San Paulo“ bus galima pamatyti du sausa adata atliktus kūrinius - „Jūreivis“ (1928) ir „Trečioji klasė“ (1928), vėliau padėjusius atsirasti garsiajai drobei. Anot dailininko, „čia nėra jokios politinės intencijos ar noro atspindėti realybę. Čia nieko nėra laikino, šis laivas plaukia už laiko ir erdvės ribų. Tai mano sukurtas laivas ir daugiausia jame atsispindi mano vidinės kelionės, tai mano kontempliatyvus simbolis“. Melancholiško kolorito drobėje laivu keliaujantys žmonės, sustatyti piramide, plaukia pasitikti savo likimo: tai žmonijos nelaimių ar, atvirkščiai, nerūpestingumo padarinys.

Antrasis pasaulinis karas paskatino L. Segallą rinktis skausmingesnes temas. Jis vėl grįžo prie persekiojimo, chaoso ir tremties vaizdų (pvz., „Koncentracijos stovykla“, 1945). Savo kūryboje L. Segallas niekada nevengė visuomenės paribiuose gyvenančių žmonių tematikos: jis kūrė valkatų, bepročių („Beprotnamyje“, 1921), išmaldos prašytojų („Elgetos“, 1915), emigrantų („Ant dėžės sėdintys emigrantai“, 1928), neįgaliųjų („Aklas jaunuolis“, 1918) atvaizdus, piešė prostitutes, nėščias moteris (kas taip pat neatitiko tuometinei „saloninei visuomenei“ priimtinų vaizdavimo normų). Visi jie - nebūtinai žydų tautybės asmenys - simbolizuoja tragišką ir sužeistą žmoniją, atstovauja tiems, kurie buvo ištremti, kurių buvo atsikratyta, kuriems tenka savyje surasti kelią iš tamsos į šviesą.

L. Segallo personalinių parodų surengta visame pasaulyje, o 1967 m. San Paule įkurtas Lasaro Segallo modernaus meno muziejus. Pagaliau 2010 m. rudenį L. Segallo darbai trims mėnesiams, lyg atkartodami paties autoriaus klajones, aplankė ir Vilnių [tame tarpe ir litografijos iš knygos „Prisiminimai apie Vilnių“; geriausi darbai pasiskolinti iš Paryžiaus „Musée d’art et d’histoire du Juda?sme“], jo vaikystės miestą, nubraukdami istorijos dulkes nuo nepelnytai gimtinėje primiršto, o pasaulyje pripažinto modernaus meno kūrėjo paveikslo.

„L. Segallas sugeria į save jį supantį pasaulį. Jo kūriniuose vaizduojami veidai spinduliuoja gilų archajišką grožį. Nesvarbu, ar jis tapytų medituojantį rabiną, ar indėnę moterį, dailininko rankose jie virsta Žmonija ir ją įkūnijančia paslaptimi.“ (Mario de Andrade, 1943)

Ieva Šadzevičienė, 7 meno dienos, 2010 09 03        

Prerafaelitai
Dailininkai: Algis Lankelis
Papilnėjo da Vinčio kanonas
Mankurtas: asmuo be ateities
Impresionistas Paul Cezanne
Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė?
Andy Warhol: paskutinė vakarienė
Prancūzų impresionistas Paul Cezanne
Paul Gauguin: pirmykštės idilės ieškotojas
Fotorealizmas iki fotografijos: Rembrandtas
Savamokslis dailininkas Henri Ruso
Dailininkas Vladimiras Smirnovas
Dailininkas Vladimiras Smirnovas
Pasaulis pakluso grafiko kaltukui
G. Beresnevičius. Autsaideriai
Burroughs'o Cut-Up technika
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
Dailieji menai
Naujoji banga
Rodanti kelią
Vartiklis
Meno skiltis