Raudonieji teosofai ir Nikolajus Rerichas: Vartiklis

J. Blavatskajos pasekėjai neblogai jautėsi Tarybų Rusijoje, nes susilaukė bolševikų lyderių paramos. Didžiausiu jų globėju tapo švietimo narkomas Anatolijus Vasiljevičius Lunačarskis, viešai vaidinęs ateistą, iš tikro buvęs įvairių mistinių mokymų šalininku, žavėjęsis satanizmu ir okultiniais dalykais.

Būtent į jį, kai atėjo reikalas, pagalbos kreipėsi N. Rerichas (apie tai >>>>>). Jis buvo vertingiausia teosofų nuosavybė. Tačiau jis buvo per stambus, kad tebūtų kieno nors pasekėjas. Su visa šeima vystė Gyvąją etiką, kurioje teosofija susiliejo su rusų kosmizmu, o induizmas – su stačiatikybe.

Anot šio mokymo, planeta įžengė į Ugnies epochą, kurioje padidėja psichinių ir šiaip kosminių energijų vaidmuo. Psichinės energijos įvaldymas reiškia gamtos pertvarką. Om – trijų pasaulių psichinė energija. Širdis – psichinės energijos, esančios kosminės energijos dalimi, centras. Dvasinis žmogaus pakeitimas vyksta ne vienumoje, o bendruomenėje, bendradarbiaujant su kosmine hierarchija. N. Rerichas buvo už aktyvų pasaulio pertvarkymą visuose lygiuose.

Vis tik rusų teosofų likimas nepavydėtinas. Nuo 1908 m. Maskvoje ir Peterburge veikę filialai oficialiai uždaryti 1923-iais. Teosofams teko pereiti į „pogrindį“ – rinktis nedidelėmis grupėmis, kaip klubais. Vienam tokiam būreliui Kijeve vadovavo mediumė Sofija Aleksandrovna Slobodinskaja, įtraukusi į teosofijos pinkles vyrą ir kitus giminaičius. Leningrade slaptą filialą išlaikė dvarininkai Obnorskiai (iki pat 6-o dešimtm. pradžios!). maskvoje būrelį suorganizavo dailininkė Ariadna A. Arent. Ypatingai pažymėtinas Kalugos skyrius, kuriam vadovavo filosofė ir vertėja Elena F. Pisariova. Ji 1922 m. išvyko į Italiją ir jos pėdsakai dingsta. Šio skyriaus veikla susijusi su K. Ciolkovskio biografija. Ir nors jisai nė karto nepamini savo ryšių su teosofais, nepastebėti tos bendrijos nebuvo galima. Apie jų paskaitas ir diskusijas nuolat rašė Kalugos laikraščiai. Tie patys žmonės ėjo ir į Ciolkovskio, ir į Pisariovos pasisakymus ir t.t. Tad neabejotinai teosofija padėjo susiformuoti „panpsichizmo“ koncepcijai. Tačiau stalinizmo įsigalėjimas padarė savo. 1929 m. buvo suimti beveik visi Kalugos skyriaus nariai – su pagrindiniu nelegalios literatūros saugojimu. Visoje Rusijoje represijų prieš teosofus pikas buvo 1931 m., kai didesnė jų dalis atsidūrė lageriuose. Tik nedaugelis iš ten grįžo...

Nikolajus Rerichas (1874-1947) – rusų dailininkas ir dvasinis mokytojas. Jo sūnūs buvo tibetologas Jurijus Rerichas ir dailininkas Svetoslavas Rerichas. Nikolajus su žmona Elena įkūrė teosofinę Angi joga bendriją.

Gimęs ikirevoliuciniame St. Peterburge, gyveno visame pasaulyje kol mirė Pandžabe, Indijoje. Išsimokslinęs kaip menininkas ir teisininkas, domėjosi literatūra, filosofija, archeologija ir ypač menu.

Svečiai iš užjūrio, 1899

Ankstyvame gyvenimo laikotarpiu Rerichas turėjo artimus ryšius su Ukrainos kultūra ir buvo veikiamas Taraso Ševčenkos, Gogolio, Kostomarovo kūrybos. Jis tapybos mokėsi toje pačioje mokykloje kaip ir Ševčenka. 1903-06 m. Pokrova, 1910 m. mozaika Troicos katedroje garsiojoje Pečioros Lauroje.

Rericho scenografija Igorio Stravinskio „Pavasario apeigų“ premjerai Paryžiuje 1913 m., paremta senosios Rusijos motyvais, buvo labai inovatyvi ir įtakinga. Ji sulaukė didelės sėkmės ir skandalingas laikotarpio muzikos įvykis. 1920 m. pirmąkart aplankė Niujorką, kur vėliau su žmona įsteigė Suvienytųjų menų institutą. Jiedu taipogi įstojo į įvairias teosofines draugijas ir aktyviai visą gyvenimą dalyvavo jų veiklose.

Palikę Niujorką, su sūnumi Juriju ir 6-iais draugais, išvyko į 5 m. trukmės „Rerichų Amerikos ekspediciją“, kuri, Rericho žodžiais, „prasidėjo iš Sikimo per Pandžabą, Kašmyrą, Ladaką, Karakumų kalnus, Kotaną, Kašgarą, Kara Šarą, Urumči, Irtyšių, Altajaus kalnus, Mongolijos Orioto kraštą, Gobio centrinę dalį, Kansu, Tsaidamą, Tibetą“, ir tada per Sibirą 1926-ais atvykstant į Maskvą. Nuo 1927-ų vasaros iki 1928 m. birželio manyta, kad ekspedicija dingo, nes beveik metus su ja nebuvo jokių kontaktų. Juos buvo užpuolę Tibete ir tik „mūsų šaunamųjų ginklų pranašumas sustabdė kraujo praliejimą“. Tibeto valdžia varžė ekspediciją 5-iems mėnesiams, privertusi gyventi palapinėse nepakenčiamomis sąlygomis. Mirė 5-I ekspedicijos nariai. 1928 m. jiems leista palikti Tibetą. Jie nuvyko į Indiją, kur įkūrė Himalajų tyrimų institutą. Būtent tada, po budizmo nuopuolio ir Tibeto valdžios įžeidimo įspūdžių, Rerichas pareiškia, kad Šambala neturi nieko bendra su Tibetu – ta „muziejine nemandagumo retenybe“.

1929 m. Paryžiaus universitetas Rerichui skyrė Nobelio premiją (antrąją nominaciją gavo 1935-ais). Jo susirūpinimas taika išsivystė „Pax Cultura“, meno ir kultūros „Raudonojo kryžiaus“ sukūrimu. Jo veiklos šioje srityje dėka JAV ir kitos 12-a Pan-Amerikos narės Baltuosiuose rūmuose 1935 m. balandžio 15 d. pasirašė „Rericho aktą“, skirtą kultūros nuosavybės apsaugai.

Niujorke veikia Rericho muziejus. Visame pasaulyje gausios Rericho draugijos skleidžia jo teosofinius mokymus. Jo paveikslais galima gėrėtis daugelyje muziejų (tarp jų ir Latvijos nacionaliniame meno muziejuje).

Tyrinėjimai parodė, kad Rerichas dalyje Tibeto, Mongolijos, Kinijos ir Rusijos bandė įkurti naują šalį. Jo žmona Elena parašė knygą „Vadovas“, kurioje smulkiai aprašė, kaip ją galėtų valdyti N. Rerichas. Ši „Naujoji šalis“ būtų Naujojo Budos atėjimo vieta. Būdamas Maskvoje 1926 m. vasarą vedė derybas su užsienio reikalų narkomu Georgijumi Čičerinu ir A. Lunačiarskiu. Kartu Rerichas bandė įkalbėti bolševikus priimti „Himalajų Mokytojų aukščiausiąją globą“, kad milijonus Azijos budistų pritrauktų prie revoliucinio judėjimo ir Komunos įgyvendinimo pasauliniu mastu. Apie tai Rerichas kalbėjosi ir su TSRS generaliniu konsulu Kinijoje Aleksandru Bystrovu-Zapolskiu. Šis savo dienoraštyje parašė:

Šiandien pas mane atėjo Rerichas su žmona ir sūnumi. Pasakojo daug įdomaus iš savo kelionių. Pagal jų pasakojimas, jie studijuoja budizmą, susiję su mahatmomis, labai dažnai iš mahatmų gauna direktyvas, ką reikia daryti. Tarp kitko jie pareiškė, kad veža mahatmų laiškus dr. Čičerino ir Stalino vardu. Mahatmų užduotimi tarytum yra budizmo ir komunizmo sujungimas bei didžiosios Rytų respublikų sąjungos sukūrimas. Tarp tibetiečių ir indų, budistų, vaikšto įsitikinimas (pranašystė), kad jų išsilaisvinimas iš svetimos priespaudos ateis būtent iš Rusijos raudonųjų (Šiaurės raudonoji Šambala). Rerichai į Maskvą vežą kelias tokio tipo pranašystes.

Iš Rerichų žodžių galima suprasti, kad jų kelionės po Indiją, Tibetą ir Vak[arų] Kiniją – mahatmų užduočių vykdymas, ir mahatmų užduočių išpildymui jie privalo vykti į TSRS, o tada tarytum į Mongoliją, kur jie turi susisiekti iš Tibeto į Kiniją pabėgusiu „Taš-lama“ (Dalai Lamos pagalbininku dvasiniais reikalais) ir jį ištraukti

Čintamani:pasaulio turtai, 1936

iš ten į Mongoliją, o jau iš ten patraukti dvasiniu žygiu išlaisvinant Tibetą iš anglų priespaudos.

Rerichai nė kiek neabejojo Šambalos egzistavimu laikydami su jais kontaktavusius Morijos ir Kutchumi mokytojus „Himalajų Brolijos atstovais“. Šiaip, Šambala Rerichams – pirmiausia Ateities simbolis, „naujo Laiko ženklas“. O Šambalos mokymas (t.y. Kalačakra) – „aukštoji žmoguje glūdančių aukštesniųjų jėgų įvaldymo ir sujungimo su kosminėmis energijomis joga“.

Minėtos kelionės metu Rerichas buvo nurodęs ir konkrečią vietą – šiaurės vakarų Tibeto kalnyną (tibetietiškai „Čantang“).vos perkopęs Dainuojančios Kriauklės kalnagūbrį (Dumburė), Rerichas iškart nurodo savo palydovams, kad arti yra Himalajų Brolijos „uždrausta sritis“, „nežinoma europiečiams“. Įėjimas į ją, saugomą pačios gamtos (nuodingais palei ją esančių geizerių ir ugnikalnių garais) draudžiamas nepašvęstiesiems, o tiksliau „nekviestiesiems“, nes įeiti į Šambalą be pakvietimo – jų valdovų „šaukinio“ – neįmanoma.

per pietus N.K. R. kalba apie Šambalos – puikaus, iš visų pusių uždaro slėnio su subtropikų augmenija, supamo šaltų ir tuščių dykumų, nusitęsiančių šimtus kvadratinių mylių ir kertamų neprieinamų kalnų sistemų. Panašiomis sąlygomis yra ir Šiaurės Amerikos valstijų Nacionalinis parkas. Po gražios Arizonos traukinys perbėga neišvaizdžią niūrią dykumą su pasigailėtina augmenija ir nuskurusiais krūmais. Pagaliau paskutinis sustojimas, ir niekur nieko ypatinga. Po kelių šimtų žingsnių nuo stotelės – baliustrada. Prieikite, pažvelkite žemyn, ir prieš jus skardžio gilumoje slėnis, o jame – visas grožis, visa saulės užlieto pietų peizažo prabanga.

Visi sutiks, kad žmonėms reikia dvasingumo. Vienas 20 a. dvasios šauklių buvo rusų dailininkas, keliautojas, mąstytojas, rašytojas ir visuomenės veikėjas, ilgai gyvenęs ir antrojoje savo tėvynėje Indijoje miręs Nikolajus Rerichas.

Jo paveiksluose moteriai skirta viena garbingiausių vietų – ir tai neatsitiktinai. Toji nuostata kilo iš kūrėjo mąstysenos, filosofijos bei didelės pagarbos žmonai, bendražygei Jelenai Rerich. Ji buvo jo idėjų įkvėpėja, patarėja, pirmoji kritikė bei nenuilstanti (nors ne itin stiprios sveikatos) jo ilgamečių ekspedicijų po Himalajus, Tibetą ir Vidurinę Aziją palydovė. Todėl ir jo paveiksluose greta didingų mėlynų kalnų viršūnių dažnokai išvystame moterį. Tai ne tik išorinio grožio, bet ir pasiaukojimo, meilės bei šviesos skleidimo įsikūnijimas. Ji išlydi raitelį į žygį ar pavojų kupiną kelionę („Atmink“), ištikimai laukia sugrįžtančiojo („Laukiančioji“), jos rankos nuplukdo pasroviui šviesias ugneles („Gango ugnys“). Lengvai kopdama į kalnų viršūnes ji rodo kelią ir sustojusi laukia sunkiai lipančio, įsikibusio į jos drabužių kraštą, vyriškio („Vedančioji“). Pagaliau, didinga moters figūra, lyg paminklas sustingusi ir praaugusi kalnus, laiko rankose neįkainojamų brangenybių dėžutę („Pasaulio laikytoja“). Abu pastarieji kūriniai skirti žmonai – J. Rerich.

Paveiksle „Gailestingumas“ nutapyta medžioklė. Tamsiaveidis medžiotojas šauna stirnaitę, kuri, ieškodama išsigelbėjimo, prigludo prie sėdinčios, ilgu drabužiu apsivilkusios būtybės, ir šioji ją užstodama pridengia ranka. Strėlė susmigo į ranką. Yra dar vienas nuostabus N. Rericho paveikslas. Aukštai ant uolos, virš tyvuliuojančių vandenų liekna moters figūra laiko rankoj degantį žibintą. Ji tarsi švyturys, šviečiantis gyvenimo jūroj ir rodantis tikrąjį kelią. Argi žodžiais galima nusakyti moters vietą ir jos paskirtį gyvenime? Būti ne žaislu vyro rankose, ne smulkia vienadienių poreikių ir blizgučių rinkėja, o šviesti savo taurumu, išmintimi, širdies šviesa – štai tikrasis moters pašaukimas, ne sykį pabrėžtas N. Rericho paveiksluose. Jis rašė: „Moteris gali ir privalo pakreipti žmogaus vystymąsi evoliucijos kryptimi. Jos rankose gyvybė ir tuo pačiu – būsimasis pasaulis, mūsų ateitis“.

Už moters pažeminimą ir paniekinimą visais laikais žmonija sumokėdavo brangiai – dvasiniais nuosmukiai's, vidinės harmonijos praradimu bei kultūrų griuvėsiais, nes būdavo pažeistas pagrindinis kosminis dėsnis – dviejų pradų lygiateisiškumas. Tikroji kūryba nuo žmofaus iki meno šedevrų sukūrimo priklauso nuo abiejų pradų sąlyčio, tačiau moteriai čia skirtas ypatingas vaidmuo. Nešiodama po širdimi ką tik užsimezgusią gyvybę – ne tik fizinių ląstelių sankaupą. Bet ir būsimo kūdikio dvasinį pasaulį, ji yra tarpininkė tarp dangaus ir žemės. Per ją srūva kosminė energija ir brandina vaisių. Todėl ji privalėtų ne tik išnešioti, ne tik užauginti mažąją būtybę, bet ir padėti atsiskleisti vaiko dvasios grožiui. Padėti žmogui tapti žmogumi. Pastarąjį vaidmenį moteris gali atlikti ir nebūdama motina. Tai didysis moters fenomenas.

Savo laiškuose ir knygose N. Rerichas rašė apie ypatingą moters paskirtį mūsų epochoje, kurią jis vadino moters epocha: „Daug žinoma įvairių žygdarbių tarp moterų, bet dabar vietoj laužo moteriai skirta širdies liepsna. Nepamirškim, kad kiekviename svarbiame pasiekime būtinas ir moteriškasis pradas, kaip pagrindas ir esmė“. Ne veltui jo sukurtoje „Oriflamoje“ Taikos pakto vėliavą laiko iškėlusi Moteris. Šis paveikslas Compassion by N. Roerich

tarsi sako: „Žiūrėkit, moterys, tai jūsų rankose Tiesa, Meilė ir Grožis, jūsų vaikų ateitis. Nuo jūsų priklauso, ar žmogus žemėje kurs tiesos ir gėrio pagrindus, ar sunaikins visus kultūros pasiekimus, o drauge ir save patį. Kasdieniniu pavyzdžiu, darbu ir šviesą mylinčia širdimi prisidėkit prie rytdienos kūrimo!“

Pabrėždamas didžiulę moters įtaką visoms gyvenimo sritims N. Rerichas rašė: „Virš vyro darbų stovi moteris. Ji veda, įkvepia, vadovauja ir rodo sintezės pavyzdį. Nuo mūsų planetos iki tolimųjų pasaulių ji suspės išausti šviesos sparnus“.