Raudonieji teosofai
J. Blavatskajos pasekėjai neblogai jautėsi Tarybų Rusijoje, nes susilaukė bolševikų lyderių paramos.
Didžiausiu jų globėju tapo švietimo narkomas Anatolijus Vasiljevičius Lunačarskis, viešai vaidinęs ateistą, iš
tikro buvęs įvairių mistinių mokymų šalininku, žavėjęsis satanizmu ir okultiniais dalykais.
Būtent į jį, kai atėjo reikalas, pagalbos kreipėsi N. Rerichas
(apie tai >>>>>). Jis buvo vertingiausia
teosofų nuosavybė. Tačiau jis buvo per stambus, kad tebūtų kieno nors pasekėjas. Su visa šeima vystė
Gyvąją etiką, kurioje teosofija susiliejo su rusų kosmizmu, o induizmas su stačiatikybe.
Anot šio mokymo, planeta įžengė į Ugnies epochą, kurioje padidėja psichinių ir šiaip kosminių energijų
vaidmuo. Psichinės energijos įvaldymas reiškia gamtos pertvarką. Om trijų pasaulių psichinė energija.
Širdis psichinės energijos, esančios kosminės energijos dalimi, centras. Dvasinis žmogaus pakeitimas
vyksta ne vienumoje, o bendruomenėje, bendradarbiaujant su kosmine hierarchija. N. Rerichas buvo už
aktyvų pasaulio pertvarkymą visuose lygiuose.
Vis tik rusų teosofų likimas nepavydėtinas. Nuo 1908 m. Maskvoje ir Peterburge veikę filialai oficialiai
uždaryti 1923-iais. Teosofams teko pereiti į pogrindį rinktis nedidelėmis grupėmis, kaip klubais. Vienam
tokiam būreliui Kijeve vadovavo mediumė Sofija Aleksandrovna Slobodinskaja, įtraukusi į teosofijos pinkles
vyrą ir kitus giminaičius. Leningrade slaptą filialą išlaikė dvarininkai Obnorskiai (iki pat 6-o dešimtm.
pradžios!). maskvoje būrelį suorganizavo dailininkė Ariadna A. Arent. Ypatingai pažymėtinas Kalugos
skyrius, kuriam vadovavo filosofė ir vertėja Elena F. Pisariova. Ji 1922 m. išvyko į Italiją ir jos pėdsakai
dingsta. Šio skyriaus veikla susijusi su K. Ciolkovskio
biografija. Ir nors jisai nė karto nepamini savo ryšių su
teosofais, nepastebėti tos bendrijos nebuvo galima. Apie jų paskaitas ir diskusijas nuolat rašė Kalugos
laikraščiai. Tie patys žmonės ėjo ir į Ciolkovskio, ir į Pisariovos pasisakymus ir t.t. Tad neabejotinai teosofija
padėjo susiformuoti panpsichizmo koncepcijai. Tačiau stalinizmo įsigalėjimas padarė savo. 1929 m. buvo
suimti beveik visi Kalugos skyriaus nariai su pagrindiniu nelegalios literatūros saugojimu. Visoje Rusijoje
represijų prieš teosofus pikas buvo 1931 m., kai didesnė jų dalis atsidūrė lageriuose. Tik nedaugelis iš ten
grįžo...
Nikolajus Rerichas
Nikolajus Rerichas (1874-1947) rusų dailininkas ir dvasinis mokytojas. Jo sūnūs buvo
tibetologas Jurijus Rerichas ir dailininkas Svetoslavas Rerichas. Nikolajus su žmona Elena įkūrė teosofinę
Angi joga bendriją.
Gimęs ikirevoliuciniame St. Peterburge, gyveno visame pasaulyje kol mirė Pandžabe, Indijoje.
Išsimokslinęs kaip menininkas ir teisininkas, domėjosi literatūra, filosofija, archeologija ir ypač menu.

Svečiai iš užjūrio, 1899
|
Ankstyvame gyvenimo laikotarpiu Rerichas turėjo artimus ryšius su Ukrainos kultūra ir buvo veikiamas
Taraso Ševčenkos, Gogolio, Kostomarovo kūrybos. Jis tapybos mokėsi toje pačioje mokykloje kaip ir
Ševčenka. 1903-06 m. Pokrova, 1910 m. mozaika Troicos katedroje garsiojoje Pečioros Lauroje.
Rericho scenografija Igorio Stravinskio Pavasario apeigų premjerai Paryžiuje 1913 m., paremta
senosios Rusijos motyvais, buvo labai inovatyvi ir įtakinga. Ji sulaukė didelės sėkmės ir skandalingas
laikotarpio muzikos įvykis. 1920 m. pirmąkart aplankė Niujorką, kur vėliau su žmona įsteigė Suvienytųjų
menų institutą. Jiedu taipogi įstojo į įvairias teosofines draugijas ir aktyviai visą gyvenimą dalyvavo jų
veiklose.
Palikę Niujorką, su sūnumi Juriju ir 6-iais draugais, išvyko į 5 m. trukmės Rerichų Amerikos ekspediciją,
kuri, Rericho žodžiais, prasidėjo iš Sikimo per Pandžabą, Kašmyrą, Ladaką, Karakumų kalnus, Kotaną,
Kašgarą, Kara Šarą, Urumči, Irtyšių, Altajaus kalnus, Mongolijos Orioto kraštą, Gobio centrinę dalį, Kansu,
Tsaidamą, Tibetą, ir tada per Sibirą 1926-ais atvykstant į Maskvą. Nuo 1927-ų vasaros iki 1928 m. birželio
manyta, kad ekspedicija dingo, nes beveik metus su ja nebuvo jokių kontaktų. Juos buvo užpuolę Tibete ir tik
mūsų šaunamųjų ginklų pranašumas sustabdė kraujo praliejimą. Tibeto valdžia varžė ekspediciją 5-iems
mėnesiams, privertusi gyventi palapinėse nepakenčiamomis sąlygomis. Mirė 5-I ekspedicijos nariai. 1928 m.
jiems leista palikti Tibetą. Jie nuvyko į Indiją, kur įkūrė Himalajų tyrimų institutą.
Būtent tada, po budizmo nuopuolio ir Tibeto valdžios įžeidimo įspūdžių, Rerichas pareiškia, kad
Šambala
neturi nieko bendra su Tibetu ta muziejine nemandagumo retenybe.
1929 m. Paryžiaus universitetas Rerichui skyrė Nobelio premiją (antrąją nominaciją gavo 1935-ais). Jo
susirūpinimas taika išsivystė Pax Cultura, meno ir kultūros Raudonojo kryžiaus sukūrimu. Jo veiklos šioje
srityje dėka JAV ir kitos 12-a Pan-Amerikos narės Baltuosiuose rūmuose 1935 m. balandžio 15 d. pasirašė
Rericho aktą, skirtą kultūros nuosavybės apsaugai.
Niujorke veikia Rericho muziejus. Visame pasaulyje gausios Rericho draugijos skleidžia jo teosofinius
mokymus. Jo paveikslais galima gėrėtis daugelyje muziejų (tarp jų ir Latvijos nacionaliniame meno
muziejuje).
Tyrinėjimai parodė, kad Rerichas dalyje Tibeto, Mongolijos, Kinijos ir Rusijos bandė įkurti naują šalį. Jo
žmona Elena parašė knygą Vadovas, kurioje smulkiai aprašė, kaip ją galėtų valdyti N. Rerichas. Ši Naujoji
šalis būtų Naujojo Budos atėjimo vieta. Būdamas Maskvoje 1926 m. vasarą vedė derybas su užsienio
reikalų narkomu Georgijumi Čičerinu ir A. Lunačiarskiu. Kartu Rerichas bandė įkalbėti bolševikus priimti
Himalajų Mokytojų aukščiausiąją globą, kad milijonus Azijos budistų pritrauktų prie revoliucinio judėjimo ir
Komunos įgyvendinimo pasauliniu mastu. Apie tai Rerichas kalbėjosi ir su TSRS generaliniu konsulu Kinijoje
Aleksandru Bystrovu-Zapolskiu. Šis savo dienoraštyje parašė:
Šiandien pas mane atėjo Rerichas su žmona ir sūnumi. Pasakojo daug įdomaus iš savo kelionių.
Pagal jų pasakojimas, jie studijuoja budizmą, susiję su mahatmomis, labai dažnai iš mahatmų gauna
direktyvas, ką reikia daryti. Tarp kitko jie pareiškė, kad veža mahatmų laiškus dr. Čičerino ir Stalino vardu.
Mahatmų užduotimi tarytum yra budizmo ir komunizmo sujungimas bei didžiosios Rytų respublikų sąjungos
sukūrimas. Tarp tibetiečių ir indų, budistų, vaikšto įsitikinimas (pranašystė), kad jų išsilaisvinimas iš svetimos
priespaudos ateis būtent iš Rusijos raudonųjų (Šiaurės raudonoji Šambala). Rerichai į Maskvą vežą kelias
tokio tipo pranašystes.
Iš Rerichų žodžių galima suprasti, kad jų kelionės po Indiją, Tibetą ir Vak[arų] Kiniją mahatmų užduočių
vykdymas, ir mahatmų užduočių išpildymui jie privalo vykti į TSRS, o tada tarytum į Mongoliją, kur jie turi
susisiekti iš Tibeto į Kiniją pabėgusiu Taš-lama (Dalai Lamos pagalbininku dvasiniais reikalais) ir jį ištraukti

Čintamani:pasaulio turtai, 1936
|
iš ten į Mongoliją, o jau iš ten patraukti dvasiniu žygiu išlaisvinant Tibetą iš anglų priespaudos.
Rerichai nė kiek neabejojo Šambalos
egzistavimu laikydami su jais kontaktavusius Morijos ir Kutchumi
mokytojus Himalajų Brolijos atstovais. Šiaip, Šambala Rerichams pirmiausia Ateities simbolis, naujo
Laiko ženklas. O Šambalos mokymas (t.y. Kalačakra) aukštoji žmoguje glūdančių aukštesniųjų jėgų
įvaldymo ir sujungimo su kosminėmis energijomis joga.
Minėtos kelionės metu Rerichas buvo nurodęs ir konkrečią vietą šiaurės vakarų Tibeto kalnyną
(tibetietiškai Čantang).vos perkopęs Dainuojančios Kriauklės kalnagūbrį (Dumburė), Rerichas iškart nurodo
savo palydovams, kad arti yra Himalajų Brolijos uždrausta sritis, nežinoma europiečiams. Įėjimas į ją,
saugomą pačios gamtos (nuodingais palei ją esančių geizerių ir ugnikalnių garais) draudžiamas
nepašvęstiesiems, o tiksliau nekviestiesiems, nes įeiti į Šambalą be pakvietimo jų valdovų šaukinio
neįmanoma.
Vieno iš Rericho palydovų dienoraštyje randame:
per pietus N.K. R. kalba apie Šambalos puikaus, iš visų pusių uždaro slėnio su subtropikų
augmenija, supamo šaltų ir tuščių dykumų, nusitęsiančių šimtus kvadratinių mylių ir kertamų neprieinamų
kalnų sistemų. Panašiomis sąlygomis yra ir Šiaurės Amerikos valstijų Nacionalinis parkas. Po gražios
Arizonos traukinys perbėga neišvaizdžią niūrią dykumą su pasigailėtina augmenija ir nuskurusiais krūmais.
Pagaliau paskutinis sustojimas, ir niekur nieko ypatinga. Po kelių šimtų žingsnių nuo stotelės baliustrada.
Prieikite, pažvelkite žemyn, ir prieš jus skardžio gilumoje slėnis, o jame visas grožis, visa saulės užlieto
pietų peizažo prabanga.
Rodanti kelią
Visi sutiks, kad žmonėms reikia dvasingumo. Vienas 20 a. dvasios šauklių buvo rusų dailininkas, keliautojas,
mąstytojas, rašytojas ir visuomenės veikėjas, ilgai gyvenęs ir antrojoje savo tėvynėje Indijoje miręs Nikolajus
Rerichas.
Jo paveiksluose moteriai skirta viena garbingiausių vietų ir tai neatsitiktinai. Toji nuostata kilo iš kūrėjo
mąstysenos, filosofijos bei didelės pagarbos žmonai, bendražygei Jelenai Rerich. Ji buvo jo idėjų įkvėpėja,
patarėja, pirmoji kritikė bei nenuilstanti (nors ne itin stiprios sveikatos) jo ilgamečių ekspedicijų po Himalajus,
Tibetą ir Vidurinę Aziją palydovė. Todėl ir jo paveiksluose greta didingų mėlynų kalnų viršūnių dažnokai
išvystame moterį. Tai ne tik išorinio grožio, bet ir pasiaukojimo, meilės bei šviesos skleidimo įsikūnijimas. Ji
išlydi raitelį į žygį ar pavojų kupiną kelionę (Atmink), ištikimai laukia sugrįžtančiojo (Laukiančioji), jos rankos
nuplukdo pasroviui šviesias ugneles (Gango ugnys). Lengvai kopdama į kalnų viršūnes ji rodo kelią ir
sustojusi laukia sunkiai lipančio, įsikibusio į jos drabužių kraštą, vyriškio (Vedančioji). Pagaliau, didinga
moters figūra, lyg paminklas sustingusi ir praaugusi kalnus, laiko rankose neįkainojamų brangenybių dėžutę
(Pasaulio laikytoja). Abu pastarieji kūriniai skirti žmonai J. Rerich.
Paveiksle Gailestingumas nutapyta medžioklė. Tamsiaveidis medžiotojas šauna stirnaitę, kuri, ieškodama
išsigelbėjimo, prigludo prie sėdinčios, ilgu drabužiu apsivilkusios būtybės, ir šioji ją užstodama pridengia
ranka. Strėlė susmigo į ranką. Yra dar vienas nuostabus N. Rericho paveikslas. Aukštai ant uolos, virš
tyvuliuojančių vandenų liekna moters figūra laiko rankoj degantį žibintą. Ji tarsi švyturys, šviečiantis
gyvenimo jūroj ir rodantis tikrąjį kelią. Argi žodžiais galima nusakyti moters vietą ir jos paskirtį gyvenime?
Būti ne žaislu vyro rankose, ne smulkia vienadienių poreikių ir blizgučių rinkėja, o šviesti savo taurumu,
išmintimi, širdies šviesa štai tikrasis moters pašaukimas, ne sykį pabrėžtas N. Rericho paveiksluose. Jis
rašė: Moteris gali ir privalo pakreipti žmogaus vystymąsi evoliucijos kryptimi. Jos rankose gyvybė ir tuo
pačiu būsimasis pasaulis, mūsų ateitis.
Už moters pažeminimą ir paniekinimą visais laikais žmonija sumokėdavo brangiai dvasiniais nuosmukiai's,
vidinės harmonijos praradimu bei kultūrų griuvėsiais, nes būdavo pažeistas pagrindinis kosminis dėsnis
dviejų pradų lygiateisiškumas. Tikroji kūryba nuo žmofaus iki meno šedevrų sukūrimo priklauso nuo abiejų
pradų sąlyčio, tačiau moteriai čia skirtas ypatingas vaidmuo. Nešiodama po širdimi ką tik užsimezgusią
gyvybę ne tik fizinių ląstelių sankaupą. Bet ir būsimo kūdikio dvasinį pasaulį, ji yra tarpininkė tarp dangaus
ir žemės. Per ją srūva kosminė energija ir brandina vaisių. Todėl ji privalėtų ne tik išnešioti, ne tik užauginti
mažąją būtybę, bet ir padėti atsiskleisti vaiko dvasios grožiui. Padėti žmogui tapti žmogumi. Pastarąjį
vaidmenį moteris gali atlikti ir nebūdama motina. Tai didysis moters fenomenas.
Savo laiškuose ir knygose N. Rerichas rašė apie ypatingą moters paskirtį mūsų epochoje, kurią jis vadino
moters epocha: Daug žinoma įvairių žygdarbių tarp moterų, bet dabar vietoj laužo moteriai skirta širdies
liepsna. Nepamirškim, kad kiekviename svarbiame pasiekime būtinas ir moteriškasis pradas, kaip pagrindas
ir esmė. Ne veltui jo sukurtoje Oriflamoje Taikos pakto vėliavą laiko iškėlusi Moteris. Šis paveikslas
tarsi sako: Žiūrėkit, moterys, tai jūsų rankose Tiesa, Meilė ir Grožis, jūsų vaikų ateitis. Nuo jūsų priklauso, ar
žmogus žemėje kurs tiesos ir gėrio pagrindus, ar sunaikins visus kultūros pasiekimus, o drauge ir save patį.
Kasdieniniu pavyzdžiu, darbu ir šviesą mylinčia širdimi prisidėkit prie rytdienos kūrimo!
Pabrėždamas didžiulę moters įtaką visoms gyvenimo sritims N. Rerichas rašė: Virš vyro darbų stovi
moteris. Ji veda, įkvepia, vadovauja ir rodo sintezės pavyzdį. Nuo mūsų planetos iki tolimųjų pasaulių ji
suspės išausti šviesos sparnus.
Papildomai skaitykite:
Azijos širdis
Dailininkai: Algis Lankelis
Astronomų užsipuolimas TSRS
Savamokslis dailininkas Henri Ruso
Menininko ir jo kūrinių klajonės
T. Ševčenkos Akloji su dukra
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
Blavatskaja: Tolstojus vienas iš nedaugelio
Terra incognita ir Terra Fantastica
Gogolio pasaulis tarsi sapnas
Arthuras Rimbaud. Pagedęs kraujas
Meru kalnas ir B. Tilakas
Filmas iš jūros bangos sūkurio
Pora: fizikas ir aiškiaregys
Hiperborėja Rusijoje
Andy Warhol "Oksidacija"
Gebura
Meno skiltis
Vartiklio naujienos