Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms

Nė vienas, tai matęs, to neužmirš. Tai vyko 1964 m. sausį Holivudo „Universal Studios“. Už kameros, laidydamas ypač nešvankius juokelius savo klaikiu kokni akcentu, stovėjo Alfredas Hičkokas, žinomas žudynių, smurto ir nerimo meistras. Prieš kamerą – susitvardžiusi, elegantiška, nepasiekiama ir tarsi neprieinama, rafinuotai žavi Tippi Hedren, kino žvaigždė, paskutinė ilgoje blondinių, prie kurių per savo 40 m. lindo Hičkokas, eilėje.
Alma Hitchcock
Žmona Alma buvo raudonplaukė ir nederėjo su idealizuotos moters įvaizdžiu
Grace Kelly
Hičkoko tobula blondine buvo Grace Kelly, būsimoji Monako princesė
Birds

T. Hedren tuo metu buvo 34 m. Ji turėjo 6 m. amžiaus dukterį (dabartinę kino žvaigždę Melanie Griffith) ir ruošėsi tekėti už antrojo vyro, savo agento Noel Marshall. Nepaisydamas to, Hičkokas tapo apsėstas dėl T. Hedren, elgdamasis tarsi paskutinis Svengali. Jis pradėjo ją bombarduoti grubiais seksualiniais pasiūlymais, ir bandė reguliuoti bet kokį jos gyvenimo elementą – tiek filmavimo aikštelėje, tiek už jos.

Tądien įvykęs prasiveržimas brendo ilgai. Po jų antro bendro filmo, psichologinio trilerio „Marnie“, Hedren buvo nominuota „Photoplay“ kaip daugiausia žadanti metų aktorė. Ji paprašė Hičkoko, kad leistų vykti į Niujorką į „The Tonight Show“, kur turėjo būti įteiktas apdovanojimas. Tačiau Hičkokas neketino duoti leidimo atitrūkti net dviem dienoms. Jis paskambino, kad atšauktų jai skirtą apdovanojimą.

Dvejus metus Hedren išlaikė geležinę savitvardą, atmesdama visus jo seksualinius siekius. Tačiau tądien, nepajėgdamas ilgiau tvardytis, apšaukė Hičkoką esant „stora kiaule“ susirinkusios komandos akivaizdoje. Hičkokas sustingo. Jis karčiai pasiskundė: „Ji padarė tai, ko nė vienam nebuvo leistina. Ji užsiminė apie mano svorį“.

Įsiutusi Hedren pareikalavo nutraukti išskirtinį kontraktą su Hičkoku. Nuo tos akimirkos jis brutaliai pašalino ją iš savo gyvenimo, grasindamas sugriauti jos karjerą ir net nebendravo su ją tiesiogiai, o tik per tarpininkus. Jis netgi niekad neištarė jos vardo, įvardindamas ją „toji mergina“.

Daabr ta istorija yra BBC2 90 min. trukmės filmo „Mergina“ tema, kuriame Hedren vaidina Sienna Miller, o Hičkoką – Toby Jones. Hedren, kuriai šiuo metu yra 82 m., yra meninė filmo konsultantė.

Alfred Joseph Hitchcock gimė 1899 m. Leytonstone priemiestyje daržovių krautuvininko katalikiškoje šeimoje. Jo griežtas tėvas nusiuntė sūnų į policijos nuovadą, nes tasai buvo „išdykėliu“. Ten seržantas turėjo berniuką uždaryti į kamerą 5-10 min. Durų trinktelėjimas visad jam kėlė „baimę“ ir visam gyvenimui jis jautė baimė areštui, kalėjimams bei policininkams. Tai turėjo įtakos ir jo dramos sampratai.

Jo motina buvo aštrialiežuvė ir reikli. Ji liepdavo sūnui stovėti lovagalyje ir išvardinti dienos darbus – vėliau jis tai vadino „vakaro išpažintimi“. Po daugelio metų jis piktinosi motinos tironija ir artimi jo draugai įtarė, kad kiekvienąkart, kai jo herojės filme buvo nužudomos ar patirdavo prievartą, jis mintyse keršijo motinai.

Jo vedybos 1926 m. su kino redaktore ir scenariste Alma Reville buvo be sekso. Išskyrus retą atvejį, kai buvo pradėta duktė Patricija, patirtis, kurią jis įvardijo kaip „nemalonią mechaniką“, likusį gyvenimą Hičkokas praleido celibate. Draugams jis aiškino, kad yra „seksualiai impotentiškas“.

Savo seksualines fantazijas jis išreiškė scenoje per savo celuloidines herojes. Metams bėgant riba tarp tamsių fantazijų ir tikrovės kartais nusitrindavo. Jį apsėdo blondinių sindromas. O jo raudonplaukė žmona nepriklausė šiai kategorijai.

Pirmąja jo blondine tapo muzikinės komedijos ‚West End“ aktorė, kurios težinomas vardas, June. Jos natūrali plaukų spalva buvo šviesiai ruda, tačiau filmuojant nebylų trilerį „The Lodger“ (1927) apie serijinį Džeko Skerdiko tipo žudiką, kuris mėgavosi aukso splavos blondinėmis miglotomis naktimis netoli Londono tilto, jis pareikalavo, kad ji nusidažytų plaukus. Ji buvo priversta būti su peruku, kuriam garbanas suraitė pats Hučkokas. Ji skundėsi: „Pirmos savaitės pabaigoje atrodžiau tarsi Harpo Marx“.

Antrąja brite blondine buvo biseksuali Joan Barry, Bebford‘o kunigaikštienės Henrietta Tiarks motina. „Rich and Strange“ ji filmavosi baseine plaukiojanti su savo vyru, kurį vaidino Henry Keldall. Ji stovėjo išsižergus, ragindama praplaukti jį tarp kojų. Jamtai tedarant, ji netikėtai suspaudė jo galvą šlaunimis tol, kol iš burnos ėmė kilti burbulai. Kai jis išniro, jis sugargaliavo: „Beveik nužudei mane šįkart“. Barry atsakė: „Ar tai nebūtų buvus žavi mirtis?“ Hičkoko baisiam apgailestavimui tą sceną pašalino cenzoriai.

Didžiausia žvaigždė, su kuria dirbo Hičkokas, buvo sekso žvaigždė Jessie Matthews, tačiau ji buvo brunetė ir nesiuntė seksualių ženklų Hičkokui. Ji buvo stiprios valios ir atmetė Hičkoko pasiūlymą priimti mindžikuojantį operetės stilių Waltzes „From Vienna“. Jam primygtinai reikalaujant, studijos vadovas liepė jam liautis, baimindamasis, kad Jessie pasitrauks. Hičkokas niekada neužmiršo jos paniekos jo autoritetui, ir po 40 m. jis vis dar tebejautė jai priešiškumą.

Daug labiau jo skoniui tiko kristalinė blondinė Madeleine Carroll, kuri filmavosi „The 39 Steps“. Ji irgi tapo Hičkoko seksualinių fantazijų auka.

Sadizmas ėmė lydėti Hičkoko santykius su moterimis. Jo pirmoji blondinė Holivude Joan Fontaine, vaidinusi drovią p. de Winder filme „Rebecca“ (1940) buvo tyčia jo izoliuota: „Jis nuolat sakė man, kad aš niekam netinku išskyrus jį“.

Kiek anksčiau švedų blondinė Ingrid Bergman bandė pažadinti snaudžiantį Hičkoko seksualumą, tačiau paliko jį visiškai nusižeminusi, kai jsi įrodė, kad jis visai nepajėgus fiziškai atsakyti į jos bandymus. Net labai seksuali moteris nesugebėjo pažadinti jo nuslopinto libido.

Hičkoko tobula blondine buvo Grace Kelly, būsimoji Monako princesė („Dial M For Murder“).

Amerikietė Kim Novak buvo dar viena blondinė, kurią Hičkokas pajungė savo valiai. Sekso objektu tapo ir Janet Leigh. Garsioje scenoje duše, peilio ašmenys buvo panaudotas grubios prievartos ir seksualinio įsiveržimo pojūčiui.

Ir vieną dieną, žiūrėdamas TV reklamą apie dietinį gėrimą, Hičkokas nužiūrėjo savo didžiausią apsėdimą, Tippi Hedren. Pasirašęs išskirtinį kontraktą, mokant 500 dolerių per savaitę, jis parinkinėjo jai drabužius, makiažą, papuošalus, šukuoseną, patarinėjo, ką jis turi valgyti, su kuo matytis ir kaip turėtų gyventi. 1962 m. jis pareiškė: „Ji beveik pasiekė siaubo žemumas ir aukštumas“.

Kaip pamišusi „Paukščių“ herojė, ji buvo užtikrinta, kad tik mechaniniai paukščiai bus naudojami, tačiau vietoje to Hedren kentė 5 dienas, kai vyrai, dėvintys su storos odos pirštinėmis, ant jos dėjo dešimtis gyvų žuvėdrų, varnų ir varnų, kurių smnapai buvo suspausti elastingų spaustukų. Kai vienas paukščių kirto jai į skruostą, ji isteriškai suklykė. Gydytojas nurodė savaitę pailsėti, kurios metu ją persekiojo „košmarai pilni plasnojančių sparnų“.

Galiausiai ji sukilo ir bandė išsilaisvinti iš jo. Jis ją dvejus metus išlaikė dėl atlyginimo, ir per tą laiką jis atsisakė ją perleisti visiems kitiems, tame tarpe prancūzui Francois Truffaut, apie ką jis net nepranešė Hedren.

Galiausiai 1967 m. jis pagaliau leido jai filmuotis Čarlio Čaplino filme „A Countess from Hong Kong“.

Nuo 1980-ųjų, kai pavėluotai jam buvo suteiktas riterio titulas, jis visiškai užsidarė savyje, atsisakė maisto, nesikėlė iš lovos ir abejingai žvelgė į retus lankytojus. Mirė 1980 m. balandžio 29 d.

Ir jei Tippi Hedren dėl jo egoizmo neteko galimybės tapti didžia žvaigžde, bent jau galiausiai atgavo laisvę ir išsivadavo iš genijaus kankinimų.

Hičkokas priekabiavo prie žavių herojų, tarp jų ir Kim Novak bei Janet Leigh
Kim Novak Kim Novak Janet Leight

Papildomai skaitykite:
Prototipas
Išmagnetintojas
Chaosmo estetika
Psichodelinės eros atspindžiai
A.Warhol - nuobodulio karalius
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Mirtis šalia nuostabių moterų
Sadomazochizmas „Užsispyrėlės sutramdyme“
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Psichodelinės eros atspindžiai: Amerikos pionieriai
G. Kuprevičius. Didžiojo meno sutemos
Filmas iš jūros bangos sūkurio
SUN RA: atviro kosmoso muzika
Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Susijungia begalybėje per Dzen?
R. Tamošaitis. Perkantis žmogus
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Gurdžijevas apie meną
Andy Warhol "Oksidacija"
Dendis ir dendizmas
Ž.P. Sartras. Šleikštulys
Poetinė geometrija
Rodanti kelią
977 (filmas)
Meno skiltis
Vartiklis