Amerikos lankymų paliudijimas. Vartiklis

Vis tik kyla ir klausimas, o ką Kristupas Kolumbas^*) tikėjosi atrasti per savo kelionę. Kai kurie senųjų raštų tyrimai leidžia spėti, kad jūreiviai iš Kolumbo gimtojo Genujos miesto apie Ameriką žinojo jau prieš 150 m. iki jo kelionės. Italų istorikas Paolo Chiesa mano, kad Milano dominikonų vienuolio ir metraštininko Galvaneus Flamma (it. Galvano Fiamma, apie 1283-1345) maždaug iš 1345 m. parengtos „Cronica universalis“ galima spręsti, kad jame kalbama apie tai, kas šiandien yra žinoma kaip Šiaurės Amerika (terra que dicitur Marckalada). Tasai pasakojimas aptiktas tik 2013 m. ir priklauso privačiam asmeniui. Turimą kopiją nurašė Pietro Ghioldi, buvęs atsakingu už kitų Flamma kūrinių nuorašus. Jo turimi rankraščiai buvo gana pažeisti, kas ypač atsispindi užrašant nežinomus vardus ir pavadinimus.

Galvaneus Flamma parašė keletą literatūros kūrinių lotynų kalba, daugiausia istorinėmis temomis. Jo liudijimai yra vertingi dėl tuometinių Milano aktualijų. „Cronica universalis“ yra vienas vėlyvųjų jo darbų - nepabaigtas ir neištobulintas. Juo siekiama išsamiai išdėstyti viso pasaulio istoriją – nuo „sutvėrimo“ iki paskutinių laikų: pratarmėje užsimenama, kad ketinta ją būsiant iš 15-os knygų, tačiau pasakojimas pasibaigia 4-os knygos viduryje ir nėra požymių, kad buvo parašyta daugiau.

Tuo metu Genuja buvo tarsi naujienų (gandų) „vartai“ ir panašu Flamma girdėjo gandus iš jūreivių apie tolimas šiaurės vakaruose esančias žemes, taip pat ir apie Grenlandiją, kurią tiksliai (pagal to meto sampratą) aprašė. Ir atrodo, kad joje Norvegai Islandijoje

sklandė gandai iš šaltinių iš Šiaurės apie vakaruos esančią žemę - Marklandą (Marckalada), minimą kai kuriuose islandiškuose šaltiniuose, ir numanomą esant Šiaurės Amerikos žemyno dalimi Atlanto vandenyno pakrantėje (Labradoru ar Niūfaundlendu).

Marckalada paminima 3-je knygoje, aprašančioje trečią žmonijos amžių (nuo Abraomo iki Dovydo) pagal tradicinė Augustino skirstymą. Šioje knygoje autorius įterpia ilgus geografinius ekskursus, daugiausia liečiančius egzotiškus kraštus: Tolimuosius rytus, Arktiką, Okeanijos salas, Afriką... Dažnai remiasi moksliniais veikalas, nesenais kelionių aprašymais ir kitais šaltiniais. Jis susipažinęs su Viduramžių žiniomis apie klimato zonas ir domėsi svarstymu apie žmonių gyvenimą pietų (sub equinoctiali) ir šiaurės (sub pollo artico) pakraščiuose. Būtent šiame kontekste jis ir pamini „Marckalada“.

Flamma apibūdina, kad toje šalyje „gausu medžių“, ten gyvena daug gyvūnų. Tai iš esmės panašu į miškingąjį Marklandą, minimą „Grenlandų sagoje“. Nors šios detalės gali būti ir standartinės, apibūdinančios bet kokią tinkamą ir gerą žemę. Vis tik niūrumas ir atšiaurumas yra bendras šiaurinių regionų bruožas – tad tos detalės nėra nereikšmingos ir menkavertės.

Turėtume pasitikėti „Cronica universalis“, mat visame veikale Galvaneus nurodo, kur jis girdėjo tas istorijas, ir savo teiginius paremia iš pasakojimų (tikrų ar legendinių) paimtais elementais. Juk 14 a. Genujoje ir Katalonijoje nubraižytuose žemėlapiuose šiaurinės teritorijos vaizduojamos tiksliau, kas galėjo būti tiesioginių kontaktų su šiais regionais rezultatas. Ir nors nėra tiesioginių įrodymų, kad Italijos ar Katalonijos jūreiviai tais laikais būtų pasiekę Islandiją ar Grenlandiją, vis tik jie galėjo iš Šiaurės Europos pirklių įsigyti tų kraštų prekių ir išgirsi pasakojimų apie tolimesnius kraštus, kurių kai kurie iš tų dalykų buvo tikri, kiti – išgalvoti.

[Mūsų] autoritetai sako, kad žemiau pusiaujo randasi labai aukšti kalnai, kur gyvenama pakenčiamo klimato sąlygomis, kas įmanoma dėl vėjų ar kalnų šešėlių, ar nepaprasto sienų storio, ar požeminių olų lygumose. Ties pusiauju taip pat yra daug salų su tikrai normaliu klimatu dėl upių, pelkių, vėjų ar [kitų] mums nežinomų priežasčių.

Ir dėl panašių priežasčių yra gyvenviečių prie ir aplink arkties polių, nepaisant labai didelio šalčio. Ten toks pakenčiamas klimatas, kad žmonės ten negali numirti: tas faktas gerai žinomas dėl Airijos^**). To priežastys mums nėra žinomos. Markas PolasToliau į šiaurę yra Okeanas, jūra su daugybe salų, kuriose gyvena daugybė sakalų keleivių ir medžioklinių sakalų. Tos salos yra taip toli šiaurėje, kad Šiaurinė žvaigždė lieka už jūsų, pietuose. Jūreiviai, dažnai buvojantys Danijos ir Norvegijos jūrose, pasakoja, kad šiauriau, už Norvegijos, randasi Islandija; dar į priekį yra sala vadinama Grolandija, kur Šiaurinė žvaigždė lieka jūsų užpakalyje, pietuose. Šios salos valdytojas yra vyskupas. Šioje žemėje nėra nei kviečių, nei vyno, nei vaisių; žmonės maitinasi pienu, mėsa ir žuvimi. Jie gyvena požeminiuose būstuose ir neleidžiama garsiai kalbėti ar triukšmauti, baiminantis, kad išgirs laukiniai žvėrys ir juos suris. Čia gyvena milžiniški baltieji lokiai, kurie plaukioja jūroje ir sudužusių laivų jūreivius atitempia į krantą. [Ir dar] čia gyvena baltieji sakalai, galintys skristi toli, kuriuos siunčia Katajos [reik suprasti Kinijos] imperatoriui.

Toliau į vakarus yra kita žemė, vadinama Marckalada^***), kurioje gyvena milžinai; ten yra pastatų su tokiomis milžiniškomis akmens plokštėmis, kad niekas, be milžinų negalėjo jų pastatyti. Taip pat yra žalių medžių, gyvūnų ir daugybė paukščių. Tačiau joks jūreivis taip ir nesugebėjo ką nors tikra sužinoti apie tą žemę ir jos ypatybes.

Iš visų šių faktų aišku, kad arkties poliuje yra gyvenama.

Sutariama, kad Marklandas, kaip ir Vinland‘as bei Helluland‘ass nurodo tam tikras Šiaurės Amerikos vietas Atlanto pakrantėje: Marklandas paprastai spėjamas buvus Labradorą ar Niūfoundlandą, Helluland‘as – Bafino salą ar Labradorą, o Vinland'as - Niūfaundlendą arba kažkuria piečiau esančią pakrantės dalį. Tačiau Viduržemio jūros srityje minėta Marckalada yra pirmoji užuomina į galimą Amerikos žemyną, nors labai įdomus ir Grenlandijos paminėjimas, apie kurią 14 a., kaip atrodo, ten buvo žinoma labai nedaug.

^*) Kristupas Kolumbas (Cristoforo Colombo, 1451-1506) - italų jūrininkas, keliautojas, vėliau tarnavęs Ispanijai (nuo 1476 m.), kuriam priskiriamas Amerikos atradimas (1492 m. spalio 12 d. pasiekė Karibų salas). Žemyninę Amerikos dalį Kolumbas pasiekė tik 3-ios ekspedicijos (1498-1500) metu.
1492 m. balandžio 17 d. Ispanijos karališkoji šeima su Kolumbu sudarė Santa Fė kapituliacijų sutartį, pagal kurią Kolumbui ir jo palikuonims suteikė titulą „donas“ (tai yra, jis tapo dvariškiu) ir pažadėjo, kad, sėkmės atveju, jis taps visų salų ir žemių, kurias atras ar nusipirks, admirolu, o titulas bus paveldimas. Jis išplaukė iš Paloso 1492 m. rugsėjo 3 d. karaka „Santa Maria“ kartu su dviem karavelėmis „Pinta“ ir „Nina“. Vėliau iki 1504 m. surengė dar tris keliones į Ameriką. Po 4-os kelionės Kolumbas stengėsi susitikti su karaliumi, nes jo rėmėja Izabelė jau buvo mirusi, bet karalius Ferdinandas nesuteikė jam audiencijos. Nebuvo įgyvendinta ir nei viena iš žadėtų privilegijų. Paliktas ir pamirštas Kolumbas mirė po 2-jų metų.

^**) Tikėjimas, kad šiaurėje žmonės ilgaamžiai buvo tradiciškai įsitvirtinęs. Konkreti nuoroda į Airiją, greičiausiai yra iš Bartholomaeus Anglicus („De proprietatibus rerum“, 15.80) ir Galvaneus pakartota 3:345: „Už Airijos yra kita maža sala, kurioje niekas nemiršta. Tačiau labai seni žmonės, išvežti iš salos, miršta iškart“.

^***) Pavadinime keistu elementu yra grafema -ck-, itin reta italų 14 a. rankraščiuose ir visiškai unikali visoje „Cronica universalis“. -ck- naudojimas reiškia nenormalų gerklinį garso tarimą (sustiprintą ar pabrėžtą); mažai tikėtina, kad šis neįprastas ir izoliuotas elementas būtų Galvaneus ar Ghioldi sukurtas, o jo išskirtinumas sukelia įtarimą, kad kilę iš pirminio šaltinio.