Kelionė po Peru iki-ispaniško paveldo vietas
Tiesios linijos, stačiakampiai blokai primintų Viduržemio jūros pakrančių miestus, tačiau
yra vienas skirtumas dideli Andų miestai (kaip Wari, Cajamarquilla ir Čan-Čan) gyvavo
santykinai trumpai, 400-600 m. jie atsirado staiga ir greitai išsiplėtė. Net ceremonijų centrai
(Čavinas ar Pachacamac) negyvavo ilgiau kaip tūkstantį metų.
Kitas skirtumas Vakarų miestų namai buvo atskirti vienas nuo kito, t.y. pagrindine
organizuojančiu elementu buvo privačios šeimų gyvenamos sritys. Anduose buvo kitaip čia
pagrindu buvo visuomeninės bendros sritys aikštės, atviri plotai. Jos apėmė šventas vietas
(piramides, pakylas ir pan.), tačiau joms nepriklausė gyvenamieji namai. Europoje viešai erdvei
teko apie 30% ploto, o Anduose proporcija buvo atvirkščia.
Arequipa
Regionas pasižymi elegantiška ir nuoseklia kolonijine architektūra iš tašytų akmenų ir su
niekuo nesulyginamomis dirbamomis terasomis Colca konjone, antrame pagal gilumą
pasaulyje. O dabar patraukė dėmesį ir nepaprastų archeologinių atradimų vietomis. Arequipa
miestas yra 2350 m aukštyje.
Ampato ledi
Ši 14 m. amžiaus mergaitės puikiai išsilaikiusi mumija, pavadinta Juanita, buvo rasta
Ampato kalbo (6310 m) viršūnėje. Ji prieš 500 m. buvo paaukota ledyne dievui-vietos globėjui,
matyt tam, kad sustabdytų tuo metu vykusį Sabancaya ugnikalnio išsiveržimą. Qapac Cocha
aukojimo ceremonija prasidėjo huacaypata (Kusko pagrindinėje aikštėje) ir buvo skirta
šventiesiems kalnams, saloms ir kitos magiškoms vietoms.
Sveiki ir dailūs 5-15 m. amžiaus vaikai buvo parenkami iš įvairių kaimų 4-iuose
suyus (regionuose). Aukos buvo laidojamos kartu su žmonių, gyvūnų figūrėlėmis,
keramikos dirbiniais ir papuošalais, prašant huacas
sveikatos ir stipresnių ryšių tarp
Kusko ir provincijų. Tokių aukojimų archeologai randa nemažai aukštai kalnuose, kartais gana
tolokai, kaip yra Aconcagua ledyne Čilėje.
Kusko ir inkų imperija
Inkai buvo politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai pažangiausias darinys Anduose iki
pasirodant ispanams. Ji išplėtė savo įtaką į Quito karalystę bei nemažą Čilės ir Bolivijos dalį.
Remdamasi ankstesnėmis civilizacijomis (kaip Wari), sostinę įkūrė Kuske (3400 m).
Pagrindinė aikštė (huacaypata)
Anot legendos, Kusko įkūrė mitinė pora Manko Kapakas ir Mama Oklo. Apie 1438 m. didelį
perstatymą atliko dešimt inkų Pachacutec, kas reiškia kataklizmas:, pertvarka.
Huacaypata skyrė miestą į dvi dalis,, iš kurios išėjo 4 keliai, alegoriškai suskirstydami
erdvę į 4 dideles sritis arba suyus, regionus, sudariusius Tahuantinsuyo imperiją.
Paminklinis rajonas turi trikampę formą imituodamas pumą ir yra tarp dviejų upių, Tullumayu ir
Saphi. Jame buvo 11 rūmų, sugrupuotų į du centrus, bei trapecijos formos aikštė, Perkūno ir
Virakočos (Pasaulio žymėtojo) šventyklos, bet šios buvo nugriautos kolonizatorių ir dabar čia
stovi katedra. Hurin Kuske (žemutiniame kvartale) gyveno vyriausiasis žynys ir čia buvo Saulės
šventykla. Aukštesniojo kvartalo gyveno miesto aukštuomenė. Kiti inkų elito nariai ir ne inkai
gyveno kaimo tipo rajonuose. Kaip rūmai atrodė, galima spręsti iš išlikusių fragmentų.
Korikanča (Saulės) šventykla
Ji buvo svarbiausia šventykla. Vidinėse apeigose tegalėjo dalyvauti tik žyniai, inkai ir
acllas/ Vienintelis įėjimas buvo šiaurinėje pusėje ir turėjo centrinį kiemą supamą puikios statybos iš akmens pastatų.
Auksinės skulptūros reprezentuoja įvairias iškilmes. Kambariai
buvo iškloti aukso ir sidabro plokštelėmis. Nustatytomis dienomis ne-inkų atstovai iš visų kraštų
atvykdavo į Kusko, kad atiduotų duoklę Tahuantinsuyo dievams.
Sacasayhuaman tvirtovė
Ji yra ant kalvos į vakarus nuo Kusko ir buvo statoma dešimčių tūkstančių darbininkų,
tenaudojusių tik nedaug metalinių įrankių. Pastatyta Tupako inko Yupanqui, Huayna Kapako ir
Huaskaro valdymo laikais. Milžiniški ir sunkūs akmens blokai sujungti taip, kad beveik nesimato
plyšių. Joje buvo Saulės šventykla ir sandėliai ginklams, karių drabužiams, metalams, auksui,
sidabrui ir kitiems dalykams. Kitoje dalyje, vadinamoje slinkiu, akį traukia raižyti akmenys
mažų altorių pavidalu bei nuožulnumos, kuriose liko senųjų tvenkinių požymiai, bei keli vandens
kanalai bei požeminiai praėjimai.
Terasos
Jos yra vienu didžiausių inkų inžinerijos pasiekimų, leidusių išmaitinti apie 10 mln.
gyventojų. Kalno šlaituose iškirstos laiptų pakopų pavidalu buvo atskirtos pirkas
(akmeninėmis sienelėmis) ir pripiltos derlingos žemės, kad optimaliai išnaudotų lietaus vandenį.
Terasas gali būti pradėtos statyti maždaug 900 m. pr.m.e. prie Titikaka ežero. Nuo 300 m. jos
išplito plačiai po Andus. Rytiniame Andų šlaite buvo įrengiamos specialios terasos kokai,
vadintai augalų motina.
Žemdirbystės laboratorija
38 km nuo Kusko 3500 m aukštyje randasi paslaptingos 4-ios apvalainos terasos,
primenančios milžiniškus pirštų įspaudus. Neseni tyrinėjimai parodė, kad jos buvo naudojamos
augalų adaptavimui prie naujų oro ir aplinkos sąlygų. Primenančios amfiteatrą ar dirbtinį kraterį,
47-84 m gylio, kūgiškai iškirstos kalkakmenyje terasos buvo užpildytos derlinga žeme ir turėjo
sudėtingą irigacinę sistemą. Temperatūrų skirtumai tarp viršaus ir apačios leido adaptuoti
daugelį augalų (per 250 rūšių).
Tipono akvedukai
Šis sudėtingas dirbamų terasų, ilgų laiptų ir akmeninių vandens kanalų kompleksas yra 20
km į pietus nuo Kusko. Atrodo, kad Tiponas buvo karalių valda priklaususi inkai Yawar Huaca, ir
tuo pat metu religinių garbinimų bei žemdirbystės eksperimentų vieta.
Ollantaytambo miestas ir tvirtovė
Jie (2846 m aukštyje) yra inkų Šventojo kelio pabaigoje, 61 km nuo Kusko. Pavadinti
legendinio Ollantos, vado, garsaus romanu su princese, Pachacutec dukra. Ollantaytambo
padalintas į dvi dalis pagal Hanano ir Hurino schemą, kurias skiria Patacancha upelis, tekantis
iš šiaurės į pietus palei inkų kanalą. Viršutinėje dalyje yra kalva bei didelė aikštė bei nedegtų
plytų pastatų. Čia randasi puikus Nusta maudynių akmuo. Kalvos viršuje yra Saulės šventykla
bei puikūs milžiniško dydžio rūmai bei nebaigta puikiai gludintų akmenų siena. Žemutinėje
dalyje čia gyvenantys valstiečiai nieko nekeitė nuo inkų laikų.
Maču Pikču
Jį aptiko 1911 m. Hiram Binghamo vadovaujama ekspedicija. Ji atvyko į nuostabų
Urubamba upės kanjoną. Binghamas buvo apsėstas Tampu-Tocco, mitinio pirmojo inkų miesto
paieškomis. Liepos 24 d. po sunkaus pasikėlimo į kalną po vešlia augmenija aptiko nepaprastą
griuvėsių kompleksą (2350 m).
Šią teritoriją buvo užkariavęs inkas Pachacutecas, siekęs inkų valstybę smarkiai išplėsti.
Jis įsakė įkurti Maču Pikču kaip savo karinių žygių įrodymą. Jis žmonių atmintį išliko ne tik kaip
didis kariautojas, bet ir kaip sumanus statybininkas bei religijos reformatorius. Visa rodo, kad
Maču Pikču jis laikė tinkama vieta imperinių dievų garbinimui, nes jame yra pastatų, aiškiai
skirtų religinėms funkcijoms. Gali būti, kad jis čia laikas nuo laiko apsilankydavo, čia gyveno
kelios karališkos šeimos bei žyniai. Atvykus ispanams, šventoji vieta kaip valstybės dalis
negalėjo savarankiškai egzistuoti ir prarado savo tikslą. Ji buvo užleista ir ją pasiglemžę
džiunglės.
Qenqo ir Tambomachay šventosios vietos
Jos yra netoli Kusko. Qenko yra didelė uolėta kalva su iškirstais laiptais, olomis ir latakais,
matyt skirtomis saugoti čičai (kukurūzų alui) inkų apeigoms. Ją sudaro pusapvalė aikštė apsupta
izometrinės sienos su didelėmis nišomis, kuriose yra plona akmens plokštė (wanka).
Tambomachay žavi puikia architektūra iš pakylų, nišų ir tvenkinių, kurie tebenaudojami. Iš
aukščiau esančio šaltinio atiteka vanduo. Inkų laikais tai buvo slapta vieta, skirta vandens
garbinimui. Iš čia matomi svarbiausi Kusko srities huacas, kurių vienas yra Huanacaure,
šventasis kalnas, turėjęs transcendentinę reikšmę mitiniam Kusko pagrindui.
Chinchero kaimas
Įrengtas Tupako inko Yupanqui laikais, sudarytas iš aikščių, nuožulnumų, terasų ir puikiai
aptašytų akmenų pastatų. Inkai dovanodavo namus Kusko aukštuomenei bei pasilikdavo jų sau.
Kolonijiniais laikas, spėjama Saulės šventyklos vietoje, pastatyta bažnyčia. Jos altorius
padengtas auksiniais lakštais ir papuošti Kusko mokyklos tapyba. Kas sekmadienį į čia
suplaukia žmonės iš įvairių vietų apsitaisę labai spalvingais drabužiais.
Pisaq religinis centras
Esantis 2900 m aukštyje randasi Vilcanota upės slėnyje ant nedidelio kalno, kurio šlaituose
ir viršūnėje yra labai puikūs pastatai ir terasos. Tai puikus gamtos kraštovaizdžio sukultūrinimo
pavyzdys. Jis pažymėtinas dėl pastatų grupavimo ir išdėstymo.
Raqchi šventykla
Tai didžiausia ir puikiausia šventykla (3485 m), skirta Wiracocha Pschayachachi (sienos
statytojui) įamžinimui, esanti 119 km į pietus nuo Kusko. Ji buvo vienas svarbių piligrimų traukos
centrų, kas paaiškina daugelio sandėlių ir kitų pastatų buvimą prie šventyklos. Viduje yra siena
iš tašytų akmenų ir nedegtų plytų, bei 22 cilindrinės nedegtų plytų kolonos, laikančios stogą.
Sienos tinkuotos ir nudažytos raudonai.
Choquequirao tvirtovė
Manko inkų dinastija šioje tvirtovėje Vilcamanaba rajone ispanų užkariautojams priešinosi
40 m. (1536-72). Ji pastatyta Pachacuteco įpėdinių Yupanqui ir Wayna Kapako. Jo struktūra
imituoja inkų sostinės elementus. Rasta namų apyvokos ir apeiginių indų keramikos. Tik ši vieta
nėra lengvai pasiekiama.
Puno ir Titikaka ežero magija
Puno yra aukštai esanti (3500-4800 m) plynaukštė greta Titikaka ežero, kuris mituose ir
legendose minimas kaip šventoji inkų tėvynė. Dabar čia gyvena Tauile, Amantani, Suasi, o taip
pat Qeechua ir Aymara genčių atstovai.
Llallahua kočos
Šios 3850 m aukštyje esančios kočos (lagūnos) yra sistema, tebenaudoja ir šiandien
žemdirbystės reikmėms. Jos skirtos apsaugoti nuo šalnų,
esančių viena didžiausių rykščių aukštikalnėse. Jos dienos metu sukaupia šilumą, kurią atiduoda šaltomis naktimis.
Tikikaka waru-waru
Arčiau Tikikakos žemdirbiai kentėjo nuo potvynių. Apsisaugojimui nuo jų buvo išrausti milžiniški
latakai iki 4-10 m pločio, 100 m ilgio ir 1 m gylio. Jie kartu užtikrino drenažą ir saugojo nuo
šalnų.
Sillustani čulpos
Sillustani yra apie 4 km nuo Hatunqolla, Qolla karalystės sostinės, ir garsėja čulpomis
(bokšto formos kapais), priglaudusiomis Umayo pusiasalio diduomenės kūnus. Jos yra įvairių
formų (stačiakampės, kvadratinės ar apvalios) ir dydžio; gali siekti 12 m aukščio. Jos parodo
puikią statybos techniką. Iš išorės jos yra gludinto tašyto akmens, su atbrailomis ir bareljefais su
gyvūnų atvaizdais.
Įprastiniai inkų elementai derinti su Qolla. Yra požymių, kad daugelis čulpų galėjo būti
nudažytos baltai. Panašios čulpos randamos ir kitose šio regiono vietose: Voscachani, Paro-
Paro ir Katati.
Pukara ceremonialas
Šis 4 km2 ploto centras yra 150 km nuo Puno ir pasižymi monumentaliąja
architektūra, kurią sudaro piramidžių formos piliakalviai virš laiptuotų pagrindų. Jis yra 3825 m
aukštyje ir veikė apie 150 m.
Iš jų išsiskiria Kalasya, kurios išorinės sienos buvo nudažytos geltonai. Rytinėje ir viršutinėje
piramidės dalyje yra nedidelės šventyklos, vadinamos Raudona ir Balta, liekanos, pusapvalė
arka, nuo kurios laiptais nusileidžiama į aikštę. Laidojimo kambariuose rasta žmonių palaikų bei
auksinių, sidabrinių ir varinių artefaktų. Platformų fasadai buvo papuošti akmeninėmis
skulptūromis, laikoma, kad Begalvio, žuvų, ir akmens plokščių su žaibų ornamentais. Atkasta
apeiginių vazų ir mažų akmeninių skulptūrų.
Nan Madolis
Kijevo paslaptys
Paragvajaus vikingai
Naska linijos, Peru
Duobių kaspinai Peru
Surastas inkų miestas
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Sikanų civilizacijos atradimai
Stounhendžas: mistinis statinys
Gobekli Tepe - seniausia šventykla
E.Blavatskaja. Kiklopų griuvėsiai
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Janas Ščepanskis. Majai
Nubija ir jos istorija
Ofyro aukso šalis
Tuneliai po Andais
Megalitai: dolmenai
Languedoko akmenys
Kinijos piramidės
Kur išėjo hetitai?
Vartiklis