Kelionė po Peru iki-ispaniško paveldo vietas. Vartiklis

Tiesios linijos, stačiakampiai blokai primintų Viduržemio jūros pakrančių miestus, tačiau yra vienas skirtumas – dideli Andų miestai (kaip Wari, Cajamarquilla ir Čan-Čan) gyvavo santykinai trumpai, 400-600 m. – jie atsirado staiga ir greitai išsiplėtė. Net ceremonijų centrai (Čavinas ar Pačakamakas) negyvavo ilgiau kaip tūkstantį metų.

Kitas skirtumas – Vakarų miestų namai buvo atskirti vienas nuo kito, t.y. pagrindine organizuojančiu elementu buvo privačios šeimų gyvenamos sritys. Anduose buvo kitaip – čia pagrindu buvo visuomeninės bendros sritys – aikštės, atviri plotai. Jos apėmė šventas vietas (piramides, pakylas ir pan.), tačiau joms nepriklausė gyvenamieji namai. Europoje viešai erdvei teko apie 30% ploto, o Anduose – proporcija buvo atvirkščia.

Regionas pasižymi elegantiška ir nuoseklia kolonijine architektūra iš tašytų akmenų ir su niekuo nesulyginamomis dirbamomis terasomis Colca konjone, antrame pagal gilumą pasaulyje. O dabar patraukė dėmesį ir nepaprastų archeologinių atradimų vietomis. Arequipa miestas yra 2350 m aukštyje.

Ši 14 m. amžiaus mergaitės puikiai išsilaikiusi mumija, pavadinta „Juanita“, buvo rasta Ampato kalbo (6310 m) viršūnėje. Ji prieš 500 m. buvo paaukota ledyne dievui-vietos globėjui, matyt tam, kad sustabdytų tuo metu vykusį Sabancaya ugnikalnio išsiveržimą. Qapac Cocha aukojimo ceremonija prasidėjo huacaypata (Kusko pagrindinėje aikštėje) ir buvo skirta šventiesiems kalnams, saloms ir kitos magiškoms vietoms.

Sveiki ir dailūs 5-15 m. amžiaus vaikai buvo parenkami iš įvairių kaimų 4-iuose suyus (regionuose). Aukos buvo laidojamos kartu su žmonių, gyvūnų figūrėlėmis, keramikos dirbiniais ir papuošalais, prašant huacas CKusko aikštė su katedra naktį

sveikatos ir stipresnių ryšių tarp Kusko ir provincijų. Tokių aukojimų archeologai randa nemažai aukštai kalnuose, kartais gana tolokai, kaip yra Aconcagua ledyne Čilėje.

Inkai buvo politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai pažangiausias darinys Anduose iki pasirodant ispanams. Ji išplėtė savo įtaką į Quito karalystę bei nemažą Čilės ir Bolivijos dalį. Remdamasi ankstesnėmis civilizacijomis (kaip Wari), sostinę įkūrė Kuske (3400 m).

Anot legendos, Kusko įkūrė mitinė pora Manko Kapakas ir Mama Oklo. Apie 1438 m. didelį perstatymą atliko dešimt inkų Pachacutec'u, kas reiškia „kataklizmas:, „pertvarka“. Huacaypata skyrė miestą į dvi dalis, iš kurios išėjo 4 keliai, alegoriškai suskirstydami erdvę į 4 dideles sritis arba suyus, regionus, sudariusius Tahuantinsuyo imperiją. Paminklinis rajonas turi trikampę formą imituodamas pumą ir yra tarp dviejų upių, Tullumayu ir Saphi. Jame buvo 11 rūmų, sugrupuotų į du centrus, bei trapecijos formos aikštė, Perkūno ir Virakočos (Pasaulio žymėtojo) šventyklos, bet šios buvo nugriautos kolonizatorių ir dabar čia stovi katedra. Hurin Kuske (žemutiniame kvartale) gyveno vyriausiasis žynys ir čia buvo Saulės šventykla. Aukštesniojo kvartalo gyveno miesto aukštuomenė. Kiti inkų elito nariai ir ne inkai gyveno kaimo tipo rajonuose. Kaip rūmai atrodė, galima spręsti iš išlikusių fragmentų.

Ji buvo svarbiausia šventykla. Vidinėse apeigose tegalėjo dalyvauti tik žyniai, inkai ir acllas/ Vienintelis įėjimas buvo šiaurinėje pusėje ir turėjo centrinį kiemą supamą puikios statybos iš akmens pastatų. Korikanča (Saulės) šventykla

Auksinės skulptūros reprezentuoja įvairias iškilmes. Kambariai buvo iškloti aukso ir sidabro plokštelėmis. Nustatytomis dienomis ne-inkų atstovai iš visų kraštų atvykdavo į Kusko, kad atiduotų duoklę Tahuantinsuyo dievams.

Ji yra ant kalvos į vakarus nuo Kusko ir buvo statoma dešimčių tūkstančių darbininkų, tenaudojusių tik nedaug metalinių įrankių. Pastatyta Tupako inko Yupanqui, Huayna Kapako ir Huaskaro valdymo laikais. Milžiniški ir sunkūs akmens blokai sujungti taip, kad beveik nesimato plyšių. Joje buvo Saulės šventykla ir sandėliai ginklams, karių drabužiams, metalams, auksui, sidabrui ir kitiems dalykams. Kitoje dalyje, vadinamoje „slinkiu“, akį traukia raižyti akmenys mažų altorių pavidalu bei nuožulnumos, kuriose liko senųjų tvenkinių požymiai, bei keli vandens kanalai bei požeminiai praėjimai.

Jos yra vienu didžiausių inkų inžinerijos pasiekimų, leidusių išmaitinti apie 10 mln. gyventojų. Kalno šlaituose iškirstos laiptų pakopų pavidalu buvo atskirtos pirkas (akmeninėmis sienelėmis) ir pripiltos derlingos žemės, kad optimaliai išnaudotų lietaus vandenį. Terasas gali būti pradėtos statyti maždaug 900 m. pr.m.e. prie Titikaka ežero. Nuo 300 m. jos išplito plačiai po Andus. Rytiniame Andų šlaite buvo įrengiamos specialios terasos kokai, vadintai „augalų motina“.

38 km nuo Kusko 3500 m aukštyje randasi paslaptingos 4-ios apvalainos terasos, primenančios milžiniškus pirštų įspaudus. Neseni tyrinėjimai parodė, kad jos buvo naudojamos augalų adaptavimui prie naujų oro ir aplinkos sąlygų. Primenančios amfiteatrą ar dirbtinį kraterį, 47-84 m gylio, kūgiškai iškirstos kalkakmenyje terasos buvo užpildytos derlinga žeme ir turėjo sudėtingą irigacinę sistemą. Temperatūrų skirtumai tarp viršaus ir apačios leido adaptuoti daugelį augalų (per 250 rūšių).

Šis sudėtingas dirbamų terasų, ilgų laiptų ir akmeninių vandens kanalų kompleksas yra 20 km į pietus nuo Kusko. Atrodo, kad Tiponas buvo karalių valda priklaususi inkai Yawar Huaca, ir tuo pat metu religinių garbinimų bei žemdirbystės eksperimentų vieta.

Jie (2846 m aukštyje) yra inkų Šventojo kelio pabaigoje, 61 km nuo Kusko. Pavadinti legendinio Ollantos, vado, garsaus romanu su princese, Pachacutec dukra. Ollantaytambo padalintas į dvi dalis pagal Hanano ir Hurino schemą, kurias skiria Patacancha upelis, tekantis iš šiaurės į pietus palei inkų kanalą. Viršutinėje dalyje yra kalva bei didelė aikštė bei nedegtų plytų pastatų. Čia randasi puikus „Nusta maudynių“ akmuo. Kalvos viršuje yra Saulės šventykla bei puikūs milžiniško dydžio rūmai bei nebaigta puikiai gludintų akmenų siena. Žemutinėje dalyje čia gyvenantys valstiečiai nieko nekeitė nuo inkų laikų. Maču Pikču

Jį aptiko 1911 m. Hiram Bingham‘o vadovaujama ekspedicija. Ji atvyko į nuostabų Urubamba upės kanjoną. Binghamas buvo apsėstas Tampu-Tocco, mitinio pirmojo inkų miesto paieškomis. Liepos 24 d. po sunkaus pasikėlimo į kalną po vešlia augmenija aptiko nepaprastą griuvėsių kompleksą (2350 m).

Šią teritoriją buvo užkariavęs inkas Pachacutec‘as, siekęs inkų valstybę smarkiai išplėsti. Jis įsakė įkurti Maču Pikču kaip savo karinių žygių įrodymą. Jis žmonių atmintį išliko ne tik kaip didis kariautojas, bet ir kaip sumanus statybininkas bei religijos reformatorius. Visa rodo, kad Maču Pikču jis laikė tinkama vieta imperinių dievų garbinimui, nes jame yra pastatų, aiškiai skirtų religinėms funkcijoms. Gali būti, kad jis čia laikas nuo laiko apsilankydavo, čia gyveno kelios karališkos šeimos bei žyniai. Atvykus ispanams, šventoji vieta kaip valstybės dalis negalėjo savarankiškai egzistuoti ir prarado savo tikslą. Ji buvo užleista ir ją pasiglemžę džiunglės.

Jos yra netoli Kusko. Qenko yra didelė uolėta kalva su iškirstais laiptais, olomis ir latakais, matyt skirtomis saugoti čičai (kukurūzų alui) inkų apeigoms. Ją sudaro pusapvalė aikštė apsupta izometrinės sienos su didelėmis nišomis, kuriose yra plona akmens plokštė (wanka).

Tambomachay žavi puikia architektūra iš pakylų, nišų ir tvenkinių, kurie tebenaudojami. Iš aukščiau esančio šaltinio atiteka vanduo. Inkų laikais tai buvo slapta vieta, skirta vandens garbinimui. Iš čia matomi svarbiausi Kusko srities huacas, kurių vienas yra Huanacaure, šventasis kalnas, turėjęs transcendentinę reikšmę mitiniam Kusko pagrindui.

Įrengtas Tupako inko Yupanqui laikais, sudarytas iš aikščių, nuožulnumų, terasų ir puikiai aptašytų akmenų pastatų. Inkai dovanodavo namus Kusko aukštuomenei bei pasilikdavo jų sau. Kolonijiniais laikas, spėjama Saulės šventyklos vietoje, pastatyta bažnyčia. Jos altorius padengtas auksiniais lakštais ir papuošti Kusko mokyklos tapyba. Kas sekmadienį į čia suplaukia žmonės iš įvairių vietų apsitaisę labai spalvingais drabužiais.

Esantis 2900 m aukštyje randasi Vilcanota upės slėnyje ant nedidelio kalno, kurio šlaituose ir viršūnėje yra labai puikūs pastatai ir terasos. Tai puikus gamtos kraštovaizdžio sukultūrinimo pavyzdys. Jis pažymėtinas dėl pastatų grupavimo ir išdėstymo.

Tai didžiausia ir puikiausia šventykla (3485 m), skirta Wiracocha Pschayachachi (sienos statytojui) įamžinimui, esanti 119 km į pietus nuo Kusko. Ji buvo vienas svarbių piligrimų traukos centrų, kas paaiškina daugelio sandėlių ir kitų pastatų buvimą prie šventyklos. Viduje yra siena iš tašytų akmenų ir nedegtų plytų, bei 22 cilindrinės nedegtų plytų kolonos, laikančios stogą. Sienos tinkuotos ir nudažytos raudonai.

Manko inkų dinastija šioje tvirtovėje Vilcamanaba rajone ispanų užkariautojams priešinosi 40 m. (1536-72). Ji pastatyta Pachacutec‘o įpėdinių Yupanqui ir Wayna Kapako. Jo struktūra imituoja inkų sostinės elementus. Rasta namų apyvokos ir apeiginių indų keramikos. Tik ši vieta nėra lengvai pasiekiama.

Puno yra aukštai esanti (3500-4800 m) plynaukštė greta Titikaka ežero, kuris mituose ir legendose minimas kaip šventoji inkų tėvynė. Dabar čia gyvena Tauile, Amantani, Suasi, o taip pat Qeechua ir Aymara genčių atstovai.

Šios 3850 m aukštyje esančios kočos (lagūnos) yra sistema, tebenaudoja ir šiandien žemdirbystės reikmėms. Jos skirtos apsaugoti nuo šalnų, Čulpos, Puno

esančių viena didžiausių rykščių aukštikalnėse. Jos dienos metu sukaupia šilumą, kurią atiduoda šaltomis naktimis.

Arčiau Tikikakos žemdirbiai kentėjo nuo potvynių. Apsisaugojimui nuo jų buvo išrausti milžiniški latakai – iki 4-10 m pločio, 100 m ilgio ir 1 m gylio. Jie kartu užtikrino drenažą ir saugojo nuo šalnų.

Sillustani yra apie 4 km nuo Hatunqolla, Qolla karalystės sostinės, ir garsėja čulpomis (bokšto formos kapais), priglaudusiomis Umayo pusiasalio diduomenės kūnus. Jos yra įvairių formų (stačiakampės, kvadratinės ar apvalios) ir dydžio; gali siekti 12 m aukščio. Jos parodo puikią statybos techniką. Iš išorės jos yra gludinto tašyto akmens, su atbrailomis ir bareljefais su gyvūnų atvaizdais.

Įprastiniai inkų elementai derinti su Qolla. Yra požymių, kad daugelis čulpų galėjo būti nudažytos baltai. Panašios čulpos randamos ir kitose šio regiono vietose: Voscachani, Paro-Paro ir Katati.

Šis 4 km² ploto centras yra 150 km nuo Puno ir pasižymi monumentaliąja architektūra, kurią sudaro piramidžių formos piliakalviai virš laiptuotų pagrindų. Jis yra 3825 m aukštyje ir veikė apie 150 m.

Iš jų išsiskiria Kalasya, kurios išorinės sienos buvo nudažytos geltonai. Rytinėje ir viršutinėje piramidės dalyje yra nedidelės šventyklos, vadinamos Raudona ir Balta, liekanos, pusapvalė arka, nuo kurios laiptais nusileidžiama į aikštę. Laidojimo kambariuose rasta žmonių palaikų bei auksinių, sidabrinių ir varinių artefaktų. Platformų fasadai buvo papuošti akmeninėmis skulptūromis, laikoma, kad Begalvio, žuvų, ir akmens plokščių su žaibų ornamentais. Atkasta apeiginių vazų ir mažų akmeninių skulptūrų.

Wari, pirmoji valstybė Anduose, iškilo Ajakučo rajone 550-800 m. Jos sostinė Wari (2740 m. virš jūros lygio) 25 km į šiaurę nuo Huamanga.

Tai iki-ispaniško miesto planavimo ir inžinerijos pavyzdžių. Miestas užėmė 400 ha ir turėjo apie 40 tūkst. gyventojų. Jis buvo strategiškai palankioje vietoje, jungiančioje pakrantę ir džiungles bei esančioje pusiaukelėje tarp šiaurinių ir pietinių aukštikalnių. Kad valdytų 4 plačius regionus, buvo įsteigti administraciniai provincijos centrai, kurių svarbiausi buvo Pikillaqta (Kusko), Cerro Vaul (Moquegua) ir Virakočapampa (šiaurės aukštikalnės). Skirtingi rajonai į Wari tiekė turkius, audinius, medvilnę, koką ir kukurūzus.

Wari buvo padalinta į funkcionaliai skirtingas dalis. Įspūdinga Cheqowasi arba kapinių dalis yra kelių lygių požeminių laidojimo patalpų tinklas. Moradochayoq suteikia papildomų argumentų apie ryšį su Tiawanaku kultūra, tuo pat metu išsivysčiusia už 1500 km Titikakos ežero rajone. Čia yra nedidelė šventykla, dalinai pastatyta po žeme, labai primenanti mažąją Putuni (Tiawanaku) šventyklą. Pagrindiniu Wari dievu „skeptrų dievas“, adaptuota Tiawanaku dievo, pavaizduoto vadinamuose Saulės vartuose (Puno). Jis buvo inkų pagrindinių Saulės, Mėnulio ir Griaustinio dievų pirmtakas.

Trečiasis vertas paminėjimo sektorius yra Capillapata, didelė trapecinių ir stačiakampių konstrukcijų, iki 400 m ilgio ir 10 m aukščio sienomis. Ir galiausiai Ushpaqoto sektorius pasižymi žmonių skulptūromis. Čia aptiktos dirbtuvių ir sandėlių liekanos.

Limos regionas

Skirtingai nei kolonijinius pastatus, iki-ispaniškųjų archeologinių radinių reikia tikėtis už miesto istorinio centro ribų arba gretimuose pakrantės slėniuose. Lima yra beveik Peru pakrantės viduryje – ir tai vienintelis Pietų Amerikos miestas prie pat jūros. Nepasižymi dideliais temperatūros svyravimais (12-20^oC žiemą ir 19-30^oC vasarą).

Huallamarca Huaca

Huaca Huallamarca (tikriausiai iš kečujų kalbos wak vietinė dievybė, globėja; walla - žmonės, marka - gyvenvietė), anksčiau vadinta Huaca Pan de Azucar - iki-ispaniškų laikų nukirstos piramidės formos konstrukcija. Ji buvo pagrindine Pinazo kultūros gyvenviete, datuojama maždaug 200 m. pr.m.e. Apie 300 m. virto kapinėmis. 20 a. 6-me buvo rekonstruota; dabar čia yra vietos muziejus.

Svarbi archeologiniu požiūriu yra nedidelė Huallamarca vieta, išlikusi iš 3 a. Tai ritualinis centras šventikų elitui. Jis yra Limos San Isidro rajone. Ilga naudojimo ir apleidimo seka rodo laidojimo įpročių pokyčius. Ankstyvojo vidurinio laikotarpio metu mirusieji buvo suvyniojami į ryšulius su pavaizduota netikra galva, tarsi kauke iš audeklo ar dažyto medžio.

Pucllana Huaca

Ji yra šiuolaikinio Miraflores rajone ir užima apie 5 ha plotą. Tai buvo Rimako upės^*) slėnio administracinis ir religinis centras ankstyvojo vidurinio laikotarpio laikais (5-8 a.). Ten yra apie 500 m ilgio ir 100 m pločio 22 m aukščio piramidė nukirsta viršūne iš plaušamolio plytų. Ją supa mažesni objektai, kai kuriais atvejais nudažyti geltonai. Archeologai čia randa audinių ir keramikos, dažytų raudonai, baltai, juodai, pilkai ir oranžine spalva, o taip pat įvairaus augalinio ir gyvulinio maisto likučių, tarp jų ir moliuskų iš vandenyno.

Huaca Pucllana arba Huaca Juliana (greičiausia iš kečua wak - švantykla vietinei dievybei—globėjai ir pukllana - žaidimas) - didelė žemės ir molio laiptuota piramidė iš 7-ių platformų, buvusi svarbi Limos kultūrai ( 200-700). Ji randasi Limos centriniame Miraflores rajone, aikštėje, kurią supa siena. Pažymėtinas ir ten esančios „Unku valdovo“ liekanos – pirmasis pilnai atkastas kapas, kuriame yra dviejų suaugusių su kaukėmis palaikai, o taip pat paaukoto vaiko.

Pachacamac‘o orakulas

Jis dominavo derlingame Lurino^***) slėnyje, 31 km į pietus nuo Limos ir gali būti pasiekiamas Pan Amerikos greitkeliu. Šis apeiginis centras žavėjo ispanus ir neabejotinai pačius inkus.
Pačakamako orakulas

Išimtinai pastatytas iš plaušamolio plytų, Pachacamac‘as kartu su Kusko vardinamas tarp pagrindinių religinių centrų. Į čia piligrimai vyko iš tolimiausių vietovių. Geriausiai išlikusi inkų dalis (1440-1533) – su rūmais, aikštėmis ir kruopščiai atstatytomis šventyklomis. Vietos muziejuje pristatomi įdomūs eksponatai. Jo ištakos mažai žinomos – atrodo, kad statytas ankstyvo vidurinio laikotarpio laikais. Vokiečių archeologas Max Uhle^**) atrado to laikmečio šventyklą su raudonai dažytu fasadu (Senoji šventykla). Jo radiniai rodo aukštikalnių įtaką. Kita, Tapytoji šventykla, pastatyta vėliau, matyt viduriniojo laikotarpio gale (9-10 a.). Ji taip pavadinta dėl išlikusių freskų liekanų.

9-15 a. struktūra išsiplėtė dėl stiprios garbinamo dievo ideologijos. Šventykla ir rūmai primena Artimųjų rytų ziguratus ir vadinamos „laiptuotomis piramidėmis“. Atrasta apie 15 vadinamųjų „provincialių šventyklų“. Skirtingų laikmečių šventyklų gyvavimas vienu metu kelia hipotezę, kad tai buvo pranašavimo vieta (europiečiai kronikininkai tvirtina, kad aukščiausiu dievu buvo žemės dievas Ičma [vėliau pervadintas į Pača Kamaką]).

Paramonga tvirtovė

5 terasų piramidės formos tvirtovė yra 200 km į šiaurę nuo Limos ir ją pasiekti galima Pan Amerikos greitkeliu. Ji iškilusi ant kalvos dirbamų laukų pakraštyje. Durys (uždarytos lankytojams) veda į viršūnę, kur yra vienutė ir nedidelė 4-ių kambarių grupė. Būdinga keramika nekelia abejonių dėl priklausomybės inkams. Panašiau, kad tai buvo ne karinės, o religinės paskirties objektas.

Cajamarquila „negyvas miestas“ Cajamarquila negyvas miestas

Randasi Rimako slėnyje, 15 km į rytus nuo Limos, pasiekiamas Centriniu greitkeliu, ten, kur kalvų daugiau, jos aukštesnės ir statesnės. Jis buvo svarbiu centru 6-7 a. Vien jo citadelė užima 120 ha kairiajame Huaycoloro daubos krante. „Negyvajame mieste“ randasi piramidės, aikštės, gatvės ir gerai atpažįstamas kvartalų labirintas. Radiniai yra tipiniai pakrantei ir pietų aukštikalnėms. Atrodo, kad nuo 8-o a. vieta buvo apleista, tačiau vėliau gyvenimas grįžo ir nauji statiniai statyti virš senų liekanų.

Puruchuco

Tai vietinių vadų, valdžiusių inkams užkariavus Rimako slėnį ir dar trumpai po to, rezidencija į rytus nuo Limos. Kvadratiniai rūmai, pastatyti iš stačiakampių plaušamolio plytų, apsupti 4 m aukščio ir 60 m ilgio storomis sienomis. Vietos muziejus demonstruoja vertingus iki-inkų meto eksponatus.

^*) Rimako upė (204 km ilgio) teka vakarinėje Peru dalyje, ištekėdama iš ežero Andų aukštikalnėse Huaročirio provincijoje. Pavadinimas kilęs kečua žodžio, reiškiančio „kalbėti“. Limai sparčiai augant 20 a. viduryje Rimako smarkiai nuseko ir teko riboti vandens naudojimą iš jos.

^**) Maksas Uhlė (Friedrich Max Uhle, 1856-1944) – vokiečių archeologas, archeologinius tyrinėjimus vykdęs Argentinoje, Peu, Čilėje, Ekvadore, Bolivijoje. 1896 m. atvykęs į Limą, pradėjo kasinėjimus Pačakamake, atsekdamas kultūrinių sluoksnių seką. Viso surinko apie 90 tūkst. artefaktų. Į Vokietiją grįžo 1933 m. būdamas vargšu, kur dėstytojavo. Dauguma jo raštų likę nepublikuoti.

^***) Lurino upė - 108 m. ilgio upė Limos srityje, pradžią imanti vakarinių Andų ledynuose ir lagūnose.