Kelionė po Peru iki-ispaniško paveldo vietas
Tiesios linijos, stačiakampiai blokai primintų Viduržemio jūros pakrančių miestus, tačiau
yra vienas skirtumas dideli Andų miestai (kaip Wari, Cajamarquilla ir Čan-Čan) gyvavo
santykinai trumpai, 400-600 m. jie atsirado staiga ir greitai išsiplėtė. Net ceremonijų centrai
(Čavinas ar Pačakamakas) negyvavo ilgiau kaip tūkstantį metų.
Kitas skirtumas Vakarų miestų namai buvo atskirti vienas nuo kito, t.y. pagrindine
organizuojančiu elementu buvo privačios šeimų gyvenamos sritys. Anduose buvo kitaip čia
pagrindu buvo visuomeninės bendros sritys aikštės, atviri plotai. Jos apėmė šventas vietas
(piramides, pakylas ir pan.), tačiau joms nepriklausė gyvenamieji namai. Europoje viešai erdvei
teko apie 30% ploto, o Anduose proporcija buvo atvirkščia.
Arequipa
Regionas pasižymi elegantiška ir nuoseklia kolonijine architektūra iš tašytų akmenų ir su
niekuo nesulyginamomis dirbamomis terasomis Colca konjone, antrame pagal gilumą
pasaulyje. O dabar patraukė dėmesį ir nepaprastų archeologinių atradimų vietomis. Arequipa miestas yra 2350 m aukštyje.
Ampato ledi
Ši 14 m. amžiaus mergaitės puikiai išsilaikiusi mumija, pavadinta Juanita, buvo rasta
Ampato kalbo (6310 m) viršūnėje. Ji prieš 500 m. buvo paaukota ledyne dievui-vietos globėjui,
matyt tam, kad sustabdytų tuo metu vykusį Sabancaya ugnikalnio išsiveržimą. Qapac Cocha aukojimo ceremonija
prasidėjo huacaypata (Kusko pagrindinėje aikštėje) ir buvo skirta šventiesiems kalnams, saloms ir kitos magiškoms vietoms.
Sveiki ir dailūs 5-15 m. amžiaus vaikai buvo parenkami iš įvairių kaimų 4-iuose suyus (regionuose).
Aukos buvo laidojamos kartu su žmonių, gyvūnų figūrėlėmis, keramikos dirbiniais ir papuošalais, prašant huacas
sveikatos ir stipresnių ryšių tarp Kusko ir provincijų. Tokių aukojimų archeologai randa nemažai aukštai kalnuose, kartais gana
tolokai, kaip yra Aconcagua ledyne Čilėje.
Kusko ir inkų imperija
Taip pat skaitykite Kusko: Atsiradimas ir istorijos štrichai
Inkai buvo politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai pažangiausias darinys Anduose iki
pasirodant ispanams. Ji išplėtė savo įtaką į Quito karalystę bei nemažą Čilės ir Bolivijos dalį.
Remdamasi ankstesnėmis civilizacijomis (kaip Wari), sostinę įkūrė Kuske (3400 m).
Pagrindinė aikštė (huacaypata)
Anot legendos, Kusko įkūrė mitinė pora Manko Kapakas ir Mama Oklo. Apie 1438 m. didelį
perstatymą atliko dešimt inkų Pachacutec'u, kas reiškia kataklizmas:, pertvarka.
Huacaypata skyrė miestą į dvi dalis, iš kurios išėjo 4 keliai, alegoriškai suskirstydami
erdvę į 4 dideles sritis arba suyus, regionus, sudariusius Tahuantinsuyo imperiją.
Paminklinis rajonas turi trikampę formą imituodamas pumą ir yra tarp dviejų upių, Tullumayu ir
Saphi. Jame buvo 11 rūmų, sugrupuotų į du centrus, bei trapecijos formos aikštė, Perkūno ir
Virakočos (Pasaulio žymėtojo) šventyklos, bet šios buvo nugriautos kolonizatorių ir dabar čia
stovi katedra. Hurin Kuske (žemutiniame kvartale) gyveno vyriausiasis žynys ir čia buvo Saulės
šventykla. Aukštesniojo kvartalo gyveno miesto aukštuomenė. Kiti inkų elito nariai ir ne inkai
gyveno kaimo tipo rajonuose. Kaip rūmai atrodė, galima spręsti iš išlikusių fragmentų.
Korikanča (Saulės) šventykla
Ji buvo svarbiausia šventykla. Vidinėse apeigose tegalėjo dalyvauti tik žyniai, inkai ir
acllas/ Vienintelis įėjimas buvo šiaurinėje pusėje ir turėjo centrinį kiemą supamą puikios statybos iš akmens pastatų.
Auksinės skulptūros reprezentuoja įvairias iškilmes. Kambariai buvo iškloti aukso ir sidabro plokštelėmis.
Nustatytomis dienomis ne-inkų atstovai iš visų kraštų atvykdavo į Kusko, kad atiduotų duoklę Tahuantinsuyo dievams.
Sacasayhuaman tvirtovė
Ji yra ant kalvos į vakarus nuo Kusko ir buvo statoma dešimčių tūkstančių darbininkų,
tenaudojusių tik nedaug metalinių įrankių. Pastatyta Tupako inko Yupanqui, Huayna Kapako ir
Huaskaro valdymo laikais. Milžiniški ir sunkūs akmens blokai sujungti taip, kad beveik nesimato
plyšių. Joje buvo Saulės šventykla ir sandėliai ginklams, karių drabužiams, metalams, auksui,
sidabrui ir kitiems dalykams. Kitoje dalyje, vadinamoje slinkiu, akį traukia raižyti akmenys
mažų altorių pavidalu bei nuožulnumos, kuriose liko senųjų tvenkinių požymiai, bei keli vandens kanalai bei požeminiai praėjimai.
Terasos
Jos yra vienu didžiausių inkų inžinerijos pasiekimų, leidusių išmaitinti apie 10 mln.
gyventojų. Kalno šlaituose iškirstos laiptų pakopų pavidalu buvo atskirtos pirkas
(akmeninėmis sienelėmis) ir pripiltos derlingos žemės, kad optimaliai išnaudotų lietaus vandenį.
Terasas gali būti pradėtos statyti maždaug 900 m. pr.m.e. prie Titikaka ežero. Nuo 300 m. jos
išplito plačiai po Andus. Rytiniame Andų šlaite buvo įrengiamos specialios terasos kokai, vadintai augalų motina.
Žemdirbystės laboratorija
38 km nuo Kusko 3500 m aukštyje randasi paslaptingos 4-ios apvalainos terasos,
primenančios milžiniškus pirštų įspaudus. Neseni tyrinėjimai parodė, kad jos buvo naudojamos
augalų adaptavimui prie naujų oro ir aplinkos sąlygų. Primenančios amfiteatrą ar dirbtinį kraterį,
47-84 m gylio, kūgiškai iškirstos kalkakmenyje terasos buvo užpildytos derlinga žeme ir turėjo
sudėtingą irigacinę sistemą. Temperatūrų skirtumai tarp viršaus ir apačios leido adaptuoti daugelį augalų (per 250 rūšių).
Tipono akvedukai
Šis sudėtingas dirbamų terasų, ilgų laiptų ir akmeninių vandens kanalų kompleksas yra 20
km į pietus nuo Kusko. Atrodo, kad Tiponas buvo karalių valda priklaususi inkai Yawar Huaca, ir
tuo pat metu religinių garbinimų bei žemdirbystės eksperimentų vieta.
Ollantaytambo miestas ir tvirtovė
Jie (2846 m aukštyje) yra inkų Šventojo kelio pabaigoje, 61 km nuo Kusko. Pavadinti
legendinio Ollantos, vado, garsaus romanu su princese, Pachacutec dukra. Ollantaytambo
padalintas į dvi dalis pagal Hanano ir Hurino schemą, kurias skiria Patacancha upelis, tekantis
iš šiaurės į pietus palei inkų kanalą. Viršutinėje dalyje yra kalva bei didelė aikštė bei nedegtų
plytų pastatų. Čia randasi puikus Nusta maudynių akmuo. Kalvos viršuje yra Saulės šventykla
bei puikūs milžiniško dydžio rūmai bei nebaigta puikiai gludintų akmenų siena. Žemutinėje
dalyje čia gyvenantys valstiečiai nieko nekeitė nuo inkų laikų.
Maču Pikču
Jį aptiko 1911 m. Hiram Binghamo vadovaujama ekspedicija. Ji atvyko į nuostabų
Urubamba upės kanjoną. Binghamas buvo apsėstas Tampu-Tocco, mitinio pirmojo inkų miesto
paieškomis. Liepos 24 d. po sunkaus pasikėlimo į kalną po vešlia augmenija aptiko nepaprastą griuvėsių kompleksą (2350 m).
Šią teritoriją buvo užkariavęs inkas Pachacutecas, siekęs inkų valstybę smarkiai išplėsti.
Jis įsakė įkurti Maču Pikču kaip savo karinių žygių įrodymą. Jis žmonių atmintį išliko ne tik kaip
didis kariautojas, bet ir kaip sumanus statybininkas bei religijos reformatorius. Visa rodo, kad
Maču Pikču jis laikė tinkama vieta imperinių dievų garbinimui, nes jame yra pastatų, aiškiai
skirtų religinėms funkcijoms. Gali būti, kad jis čia laikas nuo laiko apsilankydavo, čia gyveno
kelios karališkos šeimos bei žyniai. Atvykus ispanams, šventoji vieta kaip valstybės dalis
negalėjo savarankiškai egzistuoti ir prarado savo tikslą. Ji buvo užleista ir ją pasiglemžę džiunglės.
Qenqo ir Tambomachay šventosios vietos
Jos yra netoli Kusko. Qenko yra didelė uolėta kalva su iškirstais laiptais, olomis ir latakais,
matyt skirtomis saugoti čičai (kukurūzų alui) inkų apeigoms. Ją sudaro pusapvalė aikštė apsupta
izometrinės sienos su didelėmis nišomis, kuriose yra plona akmens plokštė (wanka).
Tambomachay žavi puikia architektūra iš pakylų, nišų ir tvenkinių, kurie tebenaudojami. Iš
aukščiau esančio šaltinio atiteka vanduo. Inkų laikais tai buvo slapta vieta, skirta vandens
garbinimui. Iš čia matomi svarbiausi Kusko srities huacas, kurių vienas yra Huanacaure,
šventasis kalnas, turėjęs transcendentinę reikšmę mitiniam Kusko pagrindui.
Chinchero kaimas
Įrengtas Tupako inko Yupanqui laikais, sudarytas iš aikščių, nuožulnumų, terasų ir puikiai
aptašytų akmenų pastatų. Inkai dovanodavo namus Kusko aukštuomenei bei pasilikdavo jų sau.
Kolonijiniais laikas, spėjama Saulės šventyklos vietoje, pastatyta bažnyčia. Jos altorius
padengtas auksiniais lakštais ir papuošti Kusko mokyklos tapyba. Kas sekmadienį į čia
suplaukia žmonės iš įvairių vietų apsitaisę labai spalvingais drabužiais.
Pisaq religinis centras
Esantis 2900 m aukštyje randasi Vilcanota upės slėnyje ant nedidelio kalno, kurio šlaituose
ir viršūnėje yra labai puikūs pastatai ir terasos. Tai puikus gamtos kraštovaizdžio sukultūrinimo
pavyzdys. Jis pažymėtinas dėl pastatų grupavimo ir išdėstymo.
Raqchi šventykla
Tai didžiausia ir puikiausia šventykla (3485 m), skirta Wiracocha Pschayachachi (sienos
statytojui) įamžinimui, esanti 119 km į pietus nuo Kusko. Ji buvo vienas svarbių piligrimų traukos
centrų, kas paaiškina daugelio sandėlių ir kitų pastatų buvimą prie šventyklos. Viduje yra siena
iš tašytų akmenų ir nedegtų plytų, bei 22 cilindrinės nedegtų plytų kolonos, laikančios stogą. Sienos tinkuotos ir nudažytos raudonai.
Choquequirao tvirtovė
Manko inkų dinastija šioje tvirtovėje Vilcamanaba rajone ispanų užkariautojams priešinosi
40 m. (1536-72). Ji pastatyta Pachacuteco įpėdinių Yupanqui ir Wayna Kapako. Jo struktūra
imituoja inkų sostinės elementus. Rasta namų apyvokos ir apeiginių indų keramikos. Tik ši vieta nėra lengvai pasiekiama.
Puno ir Titikaka ežero magija
Puno yra aukštai esanti (3500-4800 m) plynaukštė greta Titikaka ežero, kuris mituose ir
legendose minimas kaip šventoji inkų tėvynė. Dabar čia gyvena Tauile, Amantani, Suasi, o taip
pat Qeechua ir Aymara genčių atstovai.
Llallahua kočos
Šios 3850 m aukštyje esančios kočos (lagūnos) yra sistema, tebenaudoja ir šiandien žemdirbystės reikmėms. Jos skirtos apsaugoti nuo šalnų,
esančių viena didžiausių rykščių aukštikalnėse. Jos dienos metu sukaupia šilumą, kurią atiduoda šaltomis naktimis.
Tikikaka waru-waru
Arčiau Tikikakos žemdirbiai kentėjo nuo potvynių. Apsisaugojimui nuo jų buvo išrausti milžiniški
latakai iki 4-10 m pločio, 100 m ilgio ir 1 m gylio. Jie kartu užtikrino drenažą ir saugojo nuo šalnų.
Sillustani čulpos
Sillustani yra apie 4 km nuo Hatunqolla, Qolla karalystės sostinės, ir garsėja čulpomis
(bokšto formos kapais), priglaudusiomis Umayo pusiasalio diduomenės kūnus. Jos yra įvairių
formų (stačiakampės, kvadratinės ar apvalios) ir dydžio; gali siekti 12 m aukščio. Jos parodo
puikią statybos techniką. Iš išorės jos yra gludinto tašyto akmens, su atbrailomis ir bareljefais su gyvūnų atvaizdais.
Įprastiniai inkų elementai derinti su Qolla. Yra požymių, kad daugelis čulpų galėjo būti
nudažytos baltai. Panašios čulpos randamos ir kitose šio regiono vietose: Voscachani, Paro-Paro ir Katati.
Pukara ceremonialas
Šis 4 km2 ploto centras yra 150 km nuo Puno ir pasižymi monumentaliąja
architektūra, kurią sudaro piramidžių formos piliakalviai virš laiptuotų pagrindų. Jis yra 3825 m aukštyje ir veikė apie 150 m.
Iš jų išsiskiria Kalasya, kurios išorinės sienos buvo nudažytos geltonai. Rytinėje ir viršutinėje
piramidės dalyje yra nedidelės šventyklos, vadinamos Raudona ir Balta, liekanos, pusapvalė
arka, nuo kurios laiptais nusileidžiama į aikštę. Laidojimo kambariuose rasta žmonių palaikų bei
auksinių, sidabrinių ir varinių artefaktų. Platformų fasadai buvo papuošti akmeninėmis
skulptūromis, laikoma, kad Begalvio, žuvų, ir akmens plokščių su žaibų ornamentais. Atkasta apeiginių vazų ir mažų akmeninių skulptūrų.
Wari sostinė
Wari, pirmoji valstybė Anduose, iškilo Ajakučo rajone 550-800 m. Jos sostinė Wari (2740 m. virš jūros lygio)
25 km į šiaurę nuo Huamanga.
Tai iki-ispaniško miesto planavimo ir inžinerijos pavyzdžių. Miestas užėmė 400 ha ir turėjo apie 40 tūkst. gyventojų.
Jis buvo strategiškai palankioje vietoje, jungiančioje pakrantę ir džiungles bei esančioje pusiaukelėje tarp šiaurinių ir
pietinių aukštikalnių. Kad valdytų 4 plačius regionus, buvo įsteigti administraciniai provincijos centrai, kurių svarbiausi
buvo Pikillaqta (Kusko), Cerro Vaul (Moquegua) ir Virakočapampa (šiaurės aukštikalnės). Skirtingi rajonai į Wari tiekė
turkius, audinius, medvilnę, koką ir kukurūzus.
Wari buvo padalinta į funkcionaliai skirtingas dalis. Įspūdinga Cheqowasi arba kapinių dalis yra kelių lygių požeminių
laidojimo patalpų tinklas. Moradochayoq suteikia papildomų argumentų apie ryšį su Tiawanaku kultūra, tuo pat metu
išsivysčiusia už 1500 km Titikakos ežero rajone. Čia yra nedidelė šventykla, dalinai pastatyta po žeme, labai primenanti
mažąją Putuni (Tiawanaku) šventyklą. Pagrindiniu Wari dievu skeptrų dievas, adaptuota Tiawanaku dievo,
pavaizduoto vadinamuose Saulės vartuose (Puno). Jis buvo inkų pagrindinių Saulės, Mėnulio ir Griaustinio dievų pirmtakas.
Trečiasis vertas paminėjimo sektorius yra Capillapata, didelė trapecinių ir stačiakampių konstrukcijų, iki 400 m ilgio ir
10 m aukščio sienomis. Ir galiausiai Ushpaqoto sektorius pasižymi žmonių skulptūromis. Čia aptiktos dirbtuvių ir sandėlių liekanos.
Limos regionas
Skirtingai nei kolonijinius pastatus, iki-ispaniškųjų archeologinių radinių reikia tikėtis už miesto istorinio centro ribų
arba gretimuose pakrantės slėniuose. Lima yra beveik Peru pakrantės viduryje ir tai vienintelis Pietų Amerikos miestas
prie pat jūros. Nepasižymi dideliais temperatūros svyravimais (12-20oC žiemą ir 19-30oC vasarą).
Huallamarca Huaca
Huaca Huallamarca (tikriausiai iš kečujų kalbos wak vietinė dievybė, globėja; walla - žmonės,
marka - gyvenvietė), anksčiau vadinta Huaca Pan de Azucar - iki-ispaniškų laikų nukirstos piramidės
formos konstrukcija. Ji buvo pagrindine Pinazo kultūros gyvenviete, datuojama maždaug 200 m. pr.m.e. Apie 300 m.
virto kapinėmis. 20 a. 6-me buvo rekonstruota; dabar čia yra vietos muziejus.
Svarbi archeologiniu požiūriu yra nedidelė Huallamarca vieta, išlikusi iš 3 a. Tai ritualinis centras šventikų elitui. Jis
yra Limos San Isidro rajone. Ilga naudojimo ir apleidimo seka rodo laidojimo įpročių pokyčius. Ankstyvojo vidurinio
laikotarpio metu mirusieji buvo suvyniojami į ryšulius su pavaizduota netikra galva, tarsi kauke iš audeklo ar dažyto medžio.
Pucllana Huaca
Ji yra šiuolaikinio Miraflores rajone ir užima apie 5 ha plotą. Tai buvo Rimako upės*) slėnio administracinis ir religinis
centras ankstyvojo vidurinio laikotarpio laikais (5-8 a.). Ten yra apie 500 m ilgio ir 100 m pločio 22 m aukščio piramidė
nukirsta viršūne iš plaušamolio plytų. Ją supa mažesni objektai, kai kuriais atvejais nudažyti geltonai. Archeologai čia
randa audinių ir keramikos, dažytų raudonai, baltai, juodai, pilkai ir oranžine spalva, o taip pat įvairaus augalinio ir
gyvulinio maisto likučių, tarp jų ir moliuskų iš vandenyno.
Huaca Pucllana arba Huaca Juliana (greičiausia iš kečua wak - švantykla vietinei dievybeiglobėjai
ir pukllana - žaidimas) - didelė žemės ir molio laiptuota piramidė iš 7-ių platformų, buvusi svarbi Limos
kultūrai ( 200-700). Ji randasi Limos centriniame Miraflores rajone, aikštėje, kurią supa siena. Pažymėtinas ir ten esančios Unku
valdovo liekanos pirmasis pilnai atkastas kapas, kuriame yra dviejų suaugusių su kaukėmis palaikai, o taip pat paaukoto vaiko.
Pachacamaco orakulas
Jis dominavo derlingame Lurino***) slėnyje, 31 km į pietus nuo Limos ir gali būti pasiekiamas Pan Amerikos greitkeliu.
Šis apeiginis centras žavėjo ispanus ir neabejotinai pačius inkus.
Išimtinai pastatytas iš plaušamolio plytų, Pachacamacas kartu su Kusko vardinamas
tarp pagrindinių religinių centrų. Į čia piligrimai vyko iš tolimiausių vietovių. Geriausiai išlikusi inkų dalis (1440-1533) su rūmais, aikštėmis ir
kruopščiai atstatytomis šventyklomis. Vietos muziejuje pristatomi įdomūs eksponatai. Jo ištakos mažai žinomos atrodo, kad
statytas ankstyvo vidurinio laikotarpio laikais. Vokiečių archeologas Max Uhle**) atrado to laikmečio šventyklą su raudonai
dažytu fasadu (Senoji šventykla). Jo radiniai rodo aukštikalnių įtaką. Kita, Tapytoji šventykla, pastatyta vėliau, matyt
viduriniojo laikotarpio gale (9-10 a.). Ji taip pavadinta dėl išlikusių freskų liekanų.
9-15 a. struktūra išsiplėtė dėl stiprios garbinamo dievo ideologijos. Šventykla ir rūmai primena Artimųjų rytų ziguratus
ir vadinamos laiptuotomis piramidėmis. Atrasta apie 15 vadinamųjų provincialių šventyklų. Skirtingų laikmečių
šventyklų gyvavimas vienu metu kelia hipotezę, kad tai buvo pranašavimo vieta (europiečiai kronikininkai tvirtina, kad
aukščiausiu dievu buvo žemės dievas Ičma [vėliau pervadintas į Pača Kamaką]).
Paramonga tvirtovė
5 terasų piramidės formos tvirtovė yra 200 km į šiaurę nuo Limos ir ją pasiekti galima Pan Amerikos greitkeliu. Ji iškilusi
ant kalvos dirbamų laukų pakraštyje. Durys (uždarytos lankytojams) veda į viršūnę, kur yra vienutė ir nedidelė 4-ių
kambarių grupė. Būdinga keramika nekelia abejonių dėl priklausomybės inkams. Panašiau, kad tai buvo ne karinės, o religinės paskirties objektas.
Cajamarquila negyvas miestas
Randasi Rimako slėnyje, 15 km į rytus nuo Limos, pasiekiamas Centriniu greitkeliu, ten, kur kalvų daugiau, jos
aukštesnės ir statesnės. Jis buvo svarbiu centru 6-7 a. Vien jo citadelė užima 120 ha kairiajame Huaycoloro daubos
krante. Negyvajame mieste randasi piramidės, aikštės, gatvės ir gerai atpažįstamas kvartalų labirintas. Radiniai yra tipiniai pakrantei ir
pietų aukštikalnėms. Atrodo, kad nuo 8-o a. vieta buvo apleista, tačiau vėliau gyvenimas grįžo ir nauji statiniai statyti virš senų liekanų.
Puruchuco
Tai vietinių vadų, valdžiusių inkams užkariavus Rimako slėnį ir dar trumpai po to, rezidencija į rytus nuo Limos.
Kvadratiniai rūmai, pastatyti iš stačiakampių plaušamolio plytų, apsupti 4 m aukščio ir 60 m ilgio storomis sienomis. Vietos
muziejus demonstruoja vertingus iki-inkų meto eksponatus.
*) Rimako upė (204 km ilgio) teka vakarinėje Peru dalyje, ištekėdama iš ežero Andų aukštikalnėse Huaročirio
provincijoje. Pavadinimas kilęs kečua žodžio, reiškiančio kalbėti. Limai sparčiai augant 20 a. viduryje Rimako smarkiai
nuseko ir teko riboti vandens naudojimą iš jos.
**) Maksas Uhlė (Friedrich Max Uhle, 1856-1944) vokiečių archeologas, archeologinius tyrinėjimus
vykdęs Argentinoje, Peu, Čilėje, Ekvadore, Bolivijoje. 1896 m. atvykęs į Limą, pradėjo kasinėjimus Pačakamake, atsekdamas kultūrinių sluoksnių seką.
Viso surinko apie 90 tūkst. artefaktų. Į Vokietiją grįžo 1933 m. būdamas vargšu, kur dėstytojavo. Dauguma jo raštų likę nepublikuoti.
***) Lurino upė - 108 m. ilgio upė Limos srityje, pradžią imanti vakarinių Andų ledynuose ir lagūnose.
Nan Madolis
Kijevo paslaptys
Paragvajaus vikingai
Naska linijos, Peru
Duobių kaspinai Peru
Surastas inkų miestas
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Amerikos lankymų paliudijimas
Sikanų civilizacijos atradimai
Stounhendžas: mistinis statinys
Gobekli Tepe - seniausia šventykla
E.Blavatskaja. Kiklopų griuvėsiai
Kur sustojo tūkstantmečiai?
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Janas Ščepanskis. Majai
Nubija ir jos istorija
Ofyro aukso šalis
Tuneliai po Andais
Kas išrado telefoną?
Megalitai: dolmenai
Languedoko akmenys
Kinijos piramidės
Kur išėjo hetitai?
Vartiklis