Paslaptingos vietos

Kelionė po Peru iki-ispaniško paveldo vietas  

Tiesios linijos, stačiakampiai blokai primintų Viduržemio jūros pakrančių miestus, tačiau yra vienas skirtumas – dideli Andų miestai (kaip Wari, Cajamarquilla ir Čan-Čan) gyvavo santykinai trumpai, 400-600 m. – jie atsirado staiga ir greitai išsiplėtė. Net ceremonijų centrai (Čavinas ar Pachacamac) negyvavo ilgiau kaip tūkstantį metų.

Kitas skirtumas – Vakarų miestų namai buvo atskirti vienas nuo kito, t.y. pagrindine organizuojančiu elementu buvo privačios šeimų gyvenamos sritys. Anduose buvo kitaip – čia pagrindu buvo visuomeninės bendros sritys – aikštės, atviri plotai. Jos apėmė šventas vietas (piramides, pakylas ir pan.), tačiau joms nepriklausė gyvenamieji namai. Europoje viešai erdvei teko apie 30% ploto, o Anduose – proporcija buvo atvirkščia.

Arequipa

Regionas pasižymi elegantiška ir nuoseklia kolonijine architektūra iš tašytų akmenų ir su niekuo nesulyginamomis dirbamomis terasomis Colca konjone, antrame pagal gilumą pasaulyje. O dabar patraukė dėmesį ir nepaprastų archeologinių atradimų vietomis. Arequipa miestas yra 2350 m aukštyje.

Ampato ledi

Ši 14 m. amžiaus mergaitės puikiai išsilaikiusi mumija, pavadinta „Juanita“, buvo rasta Ampato kalbo (6310 m) viršūnėje. Ji prieš 500 m. buvo paaukota ledyne dievui-vietos globėjui, matyt tam, kad sustabdytų tuo metu vykusį Sabancaya ugnikalnio išsiveržimą. Qapac Cocha aukojimo ceremonija prasidėjo huacaypata (Kusko pagrindinėje aikštėje) ir buvo skirta šventiesiems kalnams, saloms ir kitos magiškoms vietoms.

Sveiki ir dailūs 5-15 m. amžiaus vaikai buvo parenkami iš įvairių kaimų 4-iuose suyus (regionuose). Aukos buvo laidojamos kartu su žmonių, gyvūnų figūrėlėmis, keramikos dirbiniais ir papuošalais, prašant huacas CKusko aikštė su katedra naktį sveikatos ir stipresnių ryšių tarp Kusko ir provincijų. Tokių aukojimų archeologai randa nemažai aukštai kalnuose, kartais gana tolokai, kaip yra Aconcagua ledyne Čilėje.

Kusko ir inkų imperija

Inkai buvo politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai pažangiausias darinys Anduose iki pasirodant ispanams. Ji išplėtė savo įtaką į Quito karalystę bei nemažą Čilės ir Bolivijos dalį. Remdamasi ankstesnėmis civilizacijomis (kaip Wari), sostinę įkūrė Kuske (3400 m).

Pagrindinė aikštė (huacaypata)

Anot legendos, Kusko įkūrė mitinė pora Manko Kapakas ir Mama Oklo. Apie 1438 m. didelį perstatymą atliko dešimt inkų Pachacutec, kas reiškia „kataklizmas:, „pertvarka“. Huacaypata skyrė miestą į dvi dalis,, iš kurios išėjo 4 keliai, alegoriškai suskirstydami erdvę į 4 dideles sritis arba suyus, regionus, sudariusius Tahuantinsuyo imperiją. Paminklinis rajonas turi trikampę formą imituodamas pumą ir yra tarp dviejų upių, Tullumayu ir Saphi. Jame buvo 11 rūmų, sugrupuotų į du centrus, bei trapecijos formos aikštė, Perkūno ir Virakočos (Pasaulio žymėtojo) šventyklos, bet šios buvo nugriautos kolonizatorių ir dabar čia stovi katedra. Hurin Kuske (žemutiniame kvartale) gyveno vyriausiasis žynys ir čia buvo Saulės šventykla. Aukštesniojo kvartalo gyveno miesto aukštuomenė. Kiti inkų elito nariai ir ne inkai gyveno kaimo tipo rajonuose. Kaip rūmai atrodė, galima spręsti iš išlikusių fragmentų.

Korikanča (Saulės) šventykla

Ji buvo svarbiausia šventykla. Vidinėse apeigose tegalėjo dalyvauti tik žyniai, inkai ir acllas/ Vienintelis įėjimas buvo šiaurinėje pusėje ir turėjo centrinį kiemą supamą puikios statybos iš akmens pastatų. Korikanča (Saulės) šventykla Auksinės skulptūros reprezentuoja įvairias iškilmes. Kambariai buvo iškloti aukso ir sidabro plokštelėmis. Nustatytomis dienomis ne-inkų atstovai iš visų kraštų atvykdavo į Kusko, kad atiduotų duoklę Tahuantinsuyo dievams.

Sacasayhuaman tvirtovė

Ji yra ant kalvos į vakarus nuo Kusko ir buvo statoma dešimčių tūkstančių darbininkų, tenaudojusių tik nedaug metalinių įrankių. Pastatyta Tupako inko Yupanqui, Huayna Kapako ir Huaskaro valdymo laikais. Milžiniški ir sunkūs akmens blokai sujungti taip, kad beveik nesimato plyšių. Joje buvo Saulės šventykla ir sandėliai ginklams, karių drabužiams, metalams, auksui, sidabrui ir kitiems dalykams. Kitoje dalyje, vadinamoje „slinkiu“, akį traukia raižyti akmenys mažų altorių pavidalu bei nuožulnumos, kuriose liko senųjų tvenkinių požymiai, bei keli vandens kanalai bei požeminiai praėjimai.

Terasos

Jos yra vienu didžiausių inkų inžinerijos pasiekimų, leidusių išmaitinti apie 10 mln. gyventojų. Kalno šlaituose iškirstos laiptų pakopų pavidalu buvo atskirtos pirkas (akmeninėmis sienelėmis) ir pripiltos derlingos žemės, kad optimaliai išnaudotų lietaus vandenį. Terasas gali būti pradėtos statyti maždaug 900 m. pr.m.e. prie Titikaka ežero. Nuo 300 m. jos išplito plačiai po Andus. Rytiniame Andų šlaite buvo įrengiamos specialios terasos kokai, vadintai „augalų motina“.

Žemdirbystės laboratorija

38 km nuo Kusko 3500 m aukštyje randasi paslaptingos 4-ios apvalainos terasos, primenančios milžiniškus pirštų įspaudus. Neseni tyrinėjimai parodė, kad jos buvo naudojamos augalų adaptavimui prie naujų oro ir aplinkos sąlygų. Primenančios amfiteatrą ar dirbtinį kraterį, 47-84 m gylio, kūgiškai iškirstos kalkakmenyje terasos buvo užpildytos derlinga žeme ir turėjo sudėtingą irigacinę sistemą. Temperatūrų skirtumai tarp viršaus ir apačios leido adaptuoti daugelį augalų (per 250 rūšių).

Tipono akvedukai

Šis sudėtingas dirbamų terasų, ilgų laiptų ir akmeninių vandens kanalų kompleksas yra 20 km į pietus nuo Kusko. Atrodo, kad Tiponas buvo karalių valda priklaususi inkai Yawar Huaca, ir tuo pat metu religinių garbinimų bei žemdirbystės eksperimentų vieta.

Ollantaytambo miestas ir tvirtovė

Jie (2846 m aukštyje) yra inkų Šventojo kelio pabaigoje, 61 km nuo Kusko. Pavadinti legendinio Ollantos, vado, garsaus romanu su princese, Pachacutec dukra. Ollantaytambo padalintas į dvi dalis pagal Hanano ir Hurino schemą, kurias skiria Patacancha upelis, tekantis iš šiaurės į pietus palei inkų kanalą. Viršutinėje dalyje yra kalva bei didelė aikštė bei nedegtų plytų pastatų. Čia randasi puikus „Nusta maudynių“ akmuo. Kalvos viršuje yra Saulės šventykla bei puikūs milžiniško dydžio rūmai bei nebaigta puikiai gludintų akmenų siena. Žemutinėje dalyje čia gyvenantys valstiečiai nieko nekeitė nuo inkų laikų. Maču Pikču

Maču Pikču

Jį aptiko 1911 m. Hiram Bingham‘o vadovaujama ekspedicija. Ji atvyko į nuostabų Urubamba upės kanjoną. Binghamas buvo apsėstas Tampu-Tocco, mitinio pirmojo inkų miesto paieškomis. Liepos 24 d. po sunkaus pasikėlimo į kalną po vešlia augmenija aptiko nepaprastą griuvėsių kompleksą (2350 m).

Šią teritoriją buvo užkariavęs inkas Pachacutec‘as, siekęs inkų valstybę smarkiai išplėsti. Jis įsakė įkurti Maču Pikču kaip savo karinių žygių įrodymą. Jis žmonių atmintį išliko ne tik kaip didis kariautojas, bet ir kaip sumanus statybininkas bei religijos reformatorius. Visa rodo, kad Maču Pikču jis laikė tinkama vieta imperinių dievų garbinimui, nes jame yra pastatų, aiškiai skirtų religinėms funkcijoms. Gali būti, kad jis čia laikas nuo laiko apsilankydavo, čia gyveno kelios karališkos šeimos bei žyniai. Atvykus ispanams, šventoji vieta kaip valstybės dalis negalėjo savarankiškai egzistuoti ir prarado savo tikslą. Ji buvo užleista ir ją pasiglemžę džiunglės.

Qenqo ir Tambomachay šventosios vietos

Jos yra netoli Kusko. Qenko yra didelė uolėta kalva su iškirstais laiptais, olomis ir latakais, matyt skirtomis saugoti čičai (kukurūzų alui) inkų apeigoms. Ją sudaro pusapvalė aikštė apsupta izometrinės sienos su didelėmis nišomis, kuriose yra plona akmens plokštė (wanka).

Tambomachay žavi puikia architektūra iš pakylų, nišų ir tvenkinių, kurie tebenaudojami. Iš aukščiau esančio šaltinio atiteka vanduo. Inkų laikais tai buvo slapta vieta, skirta vandens garbinimui. Iš čia matomi svarbiausi Kusko srities huacas, kurių vienas yra Huanacaure, šventasis kalnas, turėjęs transcendentinę reikšmę mitiniam Kusko pagrindui.

Chinchero kaimas

Įrengtas Tupako inko Yupanqui laikais, sudarytas iš aikščių, nuožulnumų, terasų ir puikiai aptašytų akmenų pastatų. Inkai dovanodavo namus Kusko aukštuomenei bei pasilikdavo jų sau. Kolonijiniais laikas, spėjama Saulės šventyklos vietoje, pastatyta bažnyčia. Jos altorius padengtas auksiniais lakštais ir papuošti Kusko mokyklos tapyba. Kas sekmadienį į čia suplaukia žmonės iš įvairių vietų apsitaisę labai spalvingais drabužiais.

Pisaq religinis centras

Pisaq griuvėsiai Esantis 2900 m aukštyje randasi Vilcanota upės slėnyje ant nedidelio kalno, kurio šlaituose ir viršūnėje yra labai puikūs pastatai ir terasos. Tai puikus gamtos kraštovaizdžio sukultūrinimo pavyzdys. Jis pažymėtinas dėl pastatų grupavimo ir išdėstymo.

Raqchi šventykla

Tai didžiausia ir puikiausia šventykla (3485 m), skirta Wiracocha Pschayachachi (sienos statytojui) įamžinimui, esanti 119 km į pietus nuo Kusko. Ji buvo vienas svarbių piligrimų traukos centrų, kas paaiškina daugelio sandėlių ir kitų pastatų buvimą prie šventyklos. Viduje yra siena iš tašytų akmenų ir nedegtų plytų, bei 22 cilindrinės nedegtų plytų kolonos, laikančios stogą. Sienos tinkuotos ir nudažytos raudonai.

Choquequirao tvirtovė

Manko inkų dinastija šioje tvirtovėje Vilcamanaba rajone ispanų užkariautojams priešinosi 40 m. (1536-72). Ji pastatyta Pachacutec‘o įpėdinių Yupanqui ir Wayna Kapako. Jo struktūra imituoja inkų sostinės elementus. Rasta namų apyvokos ir apeiginių indų keramikos. Tik ši vieta nėra lengvai pasiekiama.

Puno ir Titikaka ežero magija

Puno yra aukštai esanti (3500-4800 m) plynaukštė greta Titikaka ežero, kuris mituose ir legendose minimas kaip šventoji inkų tėvynė. Dabar čia gyvena Tauile, Amantani, Suasi, o taip pat Qeechua ir Aymara genčių atstovai.

Llallahua kočos

Šios 3850 m aukštyje esančios kočos (lagūnos) yra sistema, tebenaudoja ir šiandien žemdirbystės reikmėms. Jos skirtos apsaugoti nuo šalnų, Čulpos, Puno esančių viena didžiausių rykščių aukštikalnėse. Jos dienos metu sukaupia šilumą, kurią atiduoda šaltomis naktimis.

Tikikaka waru-waru

Arčiau Tikikakos žemdirbiai kentėjo nuo potvynių. Apsisaugojimui nuo jų buvo išrausti milžiniški latakai – iki 4-10 m pločio, 100 m ilgio ir 1 m gylio. Jie kartu užtikrino drenažą ir saugojo nuo šalnų.

Sillustani čulpos

Sillustani yra apie 4 km nuo Hatunqolla, Qolla karalystės sostinės, ir garsėja čulpomis (bokšto formos kapais), priglaudusiomis Umayo pusiasalio diduomenės kūnus. Jos yra įvairių formų (stačiakampės, kvadratinės ar apvalios) ir dydžio; gali siekti 12 m aukščio. Jos parodo puikią statybos techniką. Iš išorės jos yra gludinto tašyto akmens, su atbrailomis ir bareljefais su gyvūnų atvaizdais.

Įprastiniai inkų elementai derinti su Qolla. Yra požymių, kad daugelis čulpų galėjo būti nudažytos baltai. Panašios čulpos randamos ir kitose šio regiono vietose: Voscachani, Paro- Paro ir Katati.

Pukara ceremonialas

Pukara, Puno Šis 4 km2 ploto centras yra 150 km nuo Puno ir pasižymi monumentaliąja architektūra, kurią sudaro piramidžių formos piliakalviai virš laiptuotų pagrindų. Jis yra 3825 m aukštyje ir veikė apie 150 m.

Iš jų išsiskiria Kalasya, kurios išorinės sienos buvo nudažytos geltonai. Rytinėje ir viršutinėje piramidės dalyje yra nedidelės šventyklos, vadinamos Raudona ir Balta, liekanos, pusapvalė arka, nuo kurios laiptais nusileidžiama į aikštę. Laidojimo kambariuose rasta žmonių palaikų bei auksinių, sidabrinių ir varinių artefaktų. Platformų fasadai buvo papuošti akmeninėmis skulptūromis, laikoma, kad Begalvio, žuvų, ir akmens plokščių su žaibų ornamentais. Atkasta apeiginių vazų ir mažų akmeninių skulptūrų.

Nan Madolis
Kijevo paslaptys
Paragvajaus vikingai
Naska linijos, Peru
Duobių kaspinai Peru
Surastas inkų miestas
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Sikanų civilizacijos atradimai
Stounhendžas: mistinis statinys
Gobekli Tepe - seniausia šventykla
E.Blavatskaja. Kiklopų griuvėsiai
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Janas Ščepanskis. Majai
Nubija ir jos istorija
Ofyro aukso šalis
Tuneliai po Andais
Kas išrado telefoną?
Megalitai: dolmenai
Languedoko akmenys
Kinijos piramidės
Kur išėjo hetitai?
Vartiklis