Pasaulio sutvėrimo mitai
Publikuojami Šiaurės Amerikos indėnų kosmologiniai (pasaulio sutvėrimo) mitai.
Papildomai:
Kitas Š. Amerikos pasaulio tvėrimo mitų puslapis
Šamanizmas: religija ar ritualas?
Indėniškosios kultūros (inujitai)Indėnų kosmosas gimdavo kaip katastrofa (žr. mitą apie Atėnės gimimą). Dangus tiesiogine to žodžio prasme būdavo sudraskomas į gabalus. Žemė motina nukrisdavo ir būdavo apvaisinta, o jos vaikai pradėdavo brolžudišką mūšį ir būdavo išblaškomi po visą visatą.
Pietryčių indėnai
Pietryčių indėnai tikėjo esant Viršutinį, Žemutinį ir Šį pasaulį, kuriame gyvena ir miršta gyvūnai bei augalai. Kadaise į šį pasaulį iš Viršutinio pasaulio buvo nusileidę nepaprasti žmonės ir gyviai. Vėliau jie vėl grįžo į ten, nes jiems ten geriau gyventi. Tais laikais žmonės sutarė tarpusavyje ir tarp tų dviejų pasaulių. Jie užsiėmė žemdirbyste ir kūrė gyvenvietes, nes savo prigimtimi nebuvo klajokliai.
Pradžioje
Pradžioje viską dengė vanduo. Vėjas klausė: Kas sukurs sausumą?
Lok-čjū, vėžys apsiėmė: Aš padarysiu.Jis nusileido į dugną ir pradėjo žnyplėmis ir uodega rausti dumblą, kurį nešė į vieną vietą, kur susidarė kalva. Žemės savininkai apačioje klausė: Kas drumščia mūsų žemę?
Jie pastatė sargybinius ir aptiko vėžį. Kai prie jo prisiartino, vėžys su uodega sudrumstė tiek dumblo, kad jo nesimatė. Jis tęsė darbą toliau, kol pasirodė lopinėlis sausumos. Ji buvo tokia drėgna, kad Vėjas klausė: Kas ją išdžiovins ir pavers tvirta?
Pasirodė vanagas ir suopis. Suopio sparnai buvo didesni, tad jis pabandė pirmas. Jis skraidė ir vėdino žemę. Kai jis suplasnodavo sparnais, susidarydavo kalvos ir slėniai.
Bet buvo labai tamsu. Vėjas klausė: Kas sukurs šviesą?
Yo-hah, Žvaigždė, tarė: Aš tai padarysiu.Tačiau jos švisos pakako tik ties pačia žvaigžde. Tad Vėjas vėl klausė: Kas duos daugiau šviesos?
Šar-pah, Mėnulis tarė: Aš duosiu daugiau šviesos visiems savo vaikams ir šviesiu amžinai.Bet pasaulis vis tiek buvo per tamsus. Ir t-čo, Saulė tarė: Leiskite man skleisti šviesą visur ir visada.
Ji pasitraukė į Rytus ir staiga viską apšvietė šviesa. Saulei keliaujant dangumi nukrito kraujo lašas ir iš jo išaugo pirmieji žmonės, Yu-čis.Yu-čis norėjo įveikti baisų padarą, kuris dalį jų jau pražudė. Jie nukirto jam galvą, bet kitądien ji vėl susijungė su kūnu. Jie jį nužudė antrąkart, bet padaras vėl atsigavo. Trečiąkart jie įkėlė galvą į aukštą medį, bet jis nudžiūvo ir nugriuvo ir padaras vėl atgijo. Tada jie galvą įkėlė į kedrą. Rytą jie pamatė, kad kedras visas kraujuotas iš galvos, tačiau nenudžiūvęs. Pabaisa buvo negyva.
Taip jie rado savo globėją, vėliau išmoko išgauti ugnį trindami medį į kietą daiktą. Taip kiekvienas susikūrė namuose Saulės atvaizdą.
Pradžioje visi gyvūnai mokėjo kalbėti ir visi gyveno taikoje. Yu-čis olose laikė elnius. Kai išalkdavo, jie juos užmušdavo maistui. Vėliau elniai tapo laisvi ir visiems gyvūnams duoti vardai.
Šiame mite įžvelgiau dvi paraleles su kitais žinomais mitais:
Su lietuvių pasaulio tvėrimo mitu (iš dumblo dugne). Panašų mitą pasakoja ir kiti Š.Amerikos indėnai (pasakojimas apie Varną) bei Tuskegee indėnai; Su graikų hydra, kuriai ataugdavo galvos; Taip pat panaršykite VĖŽIUI skirtą puslapį.
Tu Čei Pai pasaulio sukūrimas
Tu-čei-pai sukūrus pasaulį, Žemė buvo moteris, o dangus - vyras. Dangus gulėjo iškart ant Žemės. O pasaulis pradžioje buvo vientisas ežeras padengtas audiniu.
Tu Čei Pai sėdėjo su jaunesniuoju broliu toli nukeliavę ir slegiami dangaus svorio. Jis paklausė: "Ką aš dabar darysiu?"
- Nežinau, - atsakė Yo-ko-mat-is.
- Paeikim dar toliau, - pasiūlė Sutvėrėjas. Paėjus toliau ir prisėdus pailsėti, jis vėl paklausė: "Tai ką dabar aš darysiu?"
- Nežinau, broli...Tu Čei Pai iš tikro visąlaik žinojo, ką jis ruošiasi daryti, tačiau norėjo sulaukti brolio pagalbos. Dabar jis triskart suriko: "Vūkū, vūkū, vūkū!" Tada į ranką paėmė tabako, jį sutrynė ir triskart papūtė. Kiekvienąkart dangus pakilo aukščiau ir aukščiau. Paprašytas brolis padarė taip pat - ir dangus dar aukščiau pakilo. Tada jie visa tai pakartojo kartu - "vūkū, vūkū, vūkū", sutrynė tabaką ir papūtė į dangų, kuris virto aukštu sklaiutu.
Tada jie nustatė Šiaurė, Pietus, vakarus ir Rytus. Tu Čei Pai žemėje nubrėžė liniją. Brolis paklausė:
- Kam tai?
- Tai linija iš Rytų į Vakarus. Dabar tu sujunk Šiaurė ir Pietus.Yo-ko-mat-is.įtemptai mąstė, kaip galėtų tai padaryti. Tada nubrėžė statmeną liniją iš viršaus į apačią. Viršų pavadino Šiaure, o apačią - Pietūs, o tada paklausė:
- O kodėl mes tai darome?
- Aš pasakysiu. 3-4 žmonės eis iš Rytų į Vakarus, o iš Vakarų kiti 3-4 žmonės.
- Ar 4-i eis ir iš Šiaurės, ir 4-i - iš Pietų?
- Taip! Dabar kursiu kalvas ir slėnius bei nedidelius vandens telkinius.
- Kam visa tai? - kai ateis žmonės, tada jie išeis atgal ir po visą pasaulį. Jiems reiks atsigerti, nes kitaip jie mirs.Nors buvo sukurti vandenynai, bet reikėjo vandens atsigėrimui. Tada jis sukūrė miškus ir paaiškino:
- Žmonės turės medžių ir galės kurti laužą ir nesušals. O ką dabar darysiu?
- Nežinau..., - atsakė jaunėlis.
- Kasime žemę ir radę molį lipdysime pirmuosius žmones.Taip jie ir padarė pirma nulipdę vyrus, o vėliau moteris. Vyrus sukūrė lengvai, o moteris kurdami užtruko labai ilgai. Vėliau sukūrė meksikiečius ir visus kitus. Tada sušuko labai garsiai:
- Žmonės, jūs niekada nemirsite ir nepavargsite, ir galėsite vaikščioti visą naktį.Vėliau jis liepė jiems eiti į rytus, iš kur ateidavo Saulės šviesa. Indėnai išėjo ir ieškoti šviesos, ir pagaliau radę žavėjosi Saule. Tada Sutvėrėjas pasišaukė brolį:
- Laikas sukurti Mėnulį. Padaryk jį ir tegu šviečia, kaip mano sutverta Saulė. Laikas nuo laiko Mėnulis turi mirti. Jis dils, dils - tad žmonės žinos, kad jis miršta ir reikia organizuoti lenktynes, kad liktų su mirštančiu Mėnuliu.Visa sutvėręs Tu-čei-pai nieko daugiau nekūrė. Tačiau jis nuolat mąsto, kaip pagerinti Žemę ir Dangų, kad indėnams būtų geriau gyventi.
Pradžioje tebuvo tamsa. Staiga pasirodė mažas barzdotas vyras, Gyvenantis viršuje, trindamas akis, tarsi ką tik pabudęs. Šis Sutvėrėjas patrynė rankas ir atsirado maža Mergaitė-be-Tėvų. Sutvėrėjas patrynė veidą rankomis ir atsirado Saulės dievas. Tada Sutvėrėjas perbraukė prakaituotą kaktą ir iš jo rankų iškrito Mažas berniukas. Tad jau buvo 4 dievai. Tada jis sukūrė Tarantulą, Didįjį rausėją, Vėją, Žaibuotoją ir Griaudžiantįjį. Visi keturi dievai papurtė rankas taip, kad susimaišytų jų prakaitas. Sutvėrėjas patrynė delnus ir iš jų iškrito mažas rudas kamuoliukas. Dievai ėmė jį spardyti ir su kiekvienu spyriu jis didėjo. Sutvėrėjas paliepė Vėjui įlysti į jo vidų ir išpūsti. Tada Tarantula paėmė juodą virvutę, kurią pririšo prie kamuolio ir nuėjo į rytus tempdamas kiek gali. Tada tą patį pakartojo su mėlyna virvute į pietus, geltona į vakarus ir balta į šiaurę. Kai tai buvo padaryta rudasis kamuolys virto žeme. Tada Sutvėrėjas vėl patrynė rankas ir atsirado Kolibris. Skrisk virš šios žemės, - pasakė Sutvėrėjas Kolibriui, - ir papasakok, ką matai. Grįžęs Kolibris papasakojo, kad vakaruose buvo vanduo. Tačiau žemė ritinėjosi ir šokčiojo, tad Sutvėrėjas padarė 4-is, juodą, mėlyną, geltoną ir baltą ramsčius ir liepė Vėjui jais paremti žemę. Tada žemė nurimo. Tada buvo sutverti žmonės, gyvūnai, paukščiai, medžiai ir kita.
Skaitykite: Kita Mito versija
O taip pat >>> Saulės šokisTuskegee indėnai
Prieš tai visur tebuvo vandenai. Niekur nesimatė jokių žmonių, gyvūnų bei žemės. Tačiau buvo paukščiai, kurie susirinko norėdami nuspręsti, kas geriau - turėti žemę ar vien vandenis. Vieni jų sakė: "Tebūnie žemė - mes turėsime daugiau maisto!" Kiti prieštaravo: "telieka vandenai - nes jie mums patinka."
Tad jie savo vyresniuoju išsirinko Erelį, kad šis nuspręstų. Erelis pasirinko žemę ir paklausė: Kas norėtų skristi ir paieškoti žemės?"
Pirmas pasisiūlė balandis. Po 4-ių dienų jis sugrįžo ir pranešė: "Niekur neradau žemės".
Atplaukė vėžys, kurio paukščių susirinkimas paprašė padėti surasti žemę. Keturioms dienoms jis dingo po vandeniu. Vėl iškilęs į paviršių jis savo žnyplėse iškėlė truputį dumblo. Jis rado žemę giliai vandenyse.
Vėžys iš dumblo nulipino rutuliuką ir atidavė Ereliui, kuris su juo nuskrido tolyn. Po 4-ių dienų jis sugrįžo ir pranešė susirinkimui: "Jau turime žemę - buvo sukurta sala. Skriskite paskui mane"
Atskridę paukščiai pamatė, kad tai labai maža salytė. Tačiau ji pradėjo plėstis ir didėti, - vandeniui senkant. Atsirasdavo vis daugiau salų, kurios kartu plėtėsi susijungdamos į vientisą žemyną.
Sakoma, kad Tuskegee indėnai buvo pirmieji žmonės žemėje.
Ir lietuvių mite iš gelmių dumblo buvo sutvertas pasaulis
Skaičius keturi - švenčiausioji geometrijaKomančai (indėnai)
Kartą Didžioji Dvasia iš keturių (apie skaičių "keturi" skaitykite puslapyje "Svajų metas" krypčių surinko dulkių sūkurius, kad iš jų sukurtų komančus. Iš žemės sukurti žmonės turėjo galingųjų audrų jėgą. Tačiau kartu su jais buvo sutvertas ir kitos formos demonas, kuris pradėjo kenkti žmonėms. Didžioji Dvasia nusviedė demoną į bedugnę duobę. Norėdamas atsikeršyti demonas gavo nuodingų gyvačių dantis ir geluonis - ir per juos bando toliau pakenkti žmonėms visad, kai tik randa progą.
Actekai. Pirmas
Pirmapradė motina Koatlikuė, Gyvačių juostos ponia, vaizduojama kaip nepažini papuošta kaukolėmis, gyvatėmis ir nutrauktomis rankomis esybė, kuri neturėjo jokių įtrūkimų kūne ir buvo tobulas vienalytis monolitas (savipatė tapatybė dar neturinti jokių išskirtinių savybių).
Jinai pirmąkart buvo apvaisinta obsido peiliu ir pagimdė Mėnulio deivę Kojolšauki ir daugelį vyriškosios giminės palikuonių, tapusių žvaigždėmis.
Vieną dieną Koatlikuė rado plunksnų kamuolį, kurį įsikišo į užantį. Ir po kurio laiko ji vėl pasijuto nėščia. Jos vaikai, mėnulis ir žvaigždės, netikėjo jos pasakojimu. Kadangi motina jiems padarė gėdą, jie nusprendė ją nužudyti. Dievybė turi gimdyti tik kartą - dieviškąjį kartą - ir ne daugiau. Per tą laiką, kol jie sąmokslavo prieš ją, Koatlikuė pagimdė nuožmų karo dievą Huitzilopochtli. Ugninės gyvatės pagalba jis sumušė savo brolius ir seserį, žudydamas juos iš įniršio. Jis nukirto Coyolxanuhqui galvą ir jos kūną nusviedė į gilų tarpeklį kalnuose, kur jis ir dabar tebeguli.
Actekai. Antras
Kuetcalkoatlis, šviesusis, ir Tezkatlipokas, tamsusis, pažvelgė žemyn iš aukštybių ir tematė tik vandenį apačioje. Milžiniška deivė plaukiojo vandens paviršiumi viską rydama savo daugybe burnų. Abudu dievai pamatė, kad viskas, kas buvo jų sukurta, yra suryta tos pabaisos. Jie žinojo, kad turi ją sustabdyti, tad transformavosi į dvi dideles gyvates ir nusileido ant vandens. Vienas sugriebė deivę už rankų, o kitas už kojų ir, prieš jai spėjus pasipriešinti, perplėšė pusiau. Jos galva ir pečiai virto žeme, o apatinė kūno dalis dangumi. Kiti dievai pyko už tai, ką šiedu dievai padarė ir nusprendė, kaip kompensaciją už jos perplėšimą, leisti iš jos sudaryti galimybes išgyventi žmonėms. Tad iš jos plaukų sutvėrė medžius, žoles ir gėles; olas, šaltinius ir šulinius iš jos akių, upes iš jos burnos, kalvas ir slėnius iš jos nosies, o kalnus iš jos pečių. Bet deivė buvo labai nelaiminga ir žmonės naktimis galėjo girdėti jos riksmus. Jie žinojo, kad ji verkia iš troškulio, norėdama žmonių kraujo, ir kad jos dirva neduos maisto, kol ji neatsigers. Tad žmonių širdžių dovana duodama jai. Toji, kuri palaiko žmonių gyvybes, reikalauja žmonių gyvybių savo palaikymui. Taip visada buvo ir visada bus.
Aymara indėnai
Sniego dievas Kunas (pagrindinis aymara dievas) supyko ant arogantiškos žmonijos ir nubaudė ją uždengdamas viską sniegu bei ledu (ledo tvanas). Kai visi žmonės išmirė, vaisingumo dievai pasiuntė savo sūnus, erelžmogius, kad sukurtų naujus žmones, kurie vadinosi paka-džeikais, ir kurie tebegyvena prie Titikaka ežero.
Nahuatli
Buvo sukurti penki pasauliai, kiekvienas su sava saule ir kiekvienas sekė po kito žūties. Mūsiškis yra penktasis.
Pirmasis buvo nušviestas žemės saulės. Šio pasaulio žmonės nebuvo verti pagarbos ir dievai nubaudė jiems, surengę puotą jaguarams. Su jais išnyko ir jų saulė.
Antrasis buvo nušviestas oro saulės. Jo žmonės elgėsi neprotingai ir dievai pasiuntė uraganus ir vėjus jų sunaikinimui. Su jais išnyko ir jų saulė.
Trečiasis buvo nušviestas ugnies lietaus saulės. Jo žmonės negerbė dievų ir jiems neaukojo, tad buvo sunaikinti žemės drebėjimų ir galingų ugnikalnių išsiveržimų.
Ketvirtasis buvo nušviestas vandenų saule. Jo žmonės buvo gobšūs, tad buvo nubausti didelio tvano. Aukščiausiasis pabandė išgelbėti vieną porą, liepdamas jiems į dieną suvalgyti tik vieną kukurūzo burbuolę. Taip jie darė, kol tvanas nuseko ir jiedu išvydo daug žuvų, plakančių uodega išdžiūvusią žemę. Pora nusprendė valgyti tas žuvis ir buvo paversti šunimis už nepaklusnumą.
Penktasis pasaulis nušviestas saulės, turinčios visus keturis ankstesnių saulių elementus ir dviejų dievų Nanautzio, bjauraus, negražaus, luošo dievo, ir kito dievo, kurio vardas neprisimenamas ir kuris elgėsi kaip bailys prieš aukojimą, aukos.Hitčiti-Mikasuki indėnai
Žemė sudrebėjo ir atsivėrė įėjimas į olą. Žmonės lėtai išėjo ir žvalgėsi po keistą naują vietovę - tai buvo Didžioji Motina, kuri juos sutvėrė. Tačiau ola reiškė saugumą. Bet dabar prasidėjo naujas gyvenimas.
Žmones pasveikino daug jų brolių ir sesių, kuriuos Didžioji Dvasia buvo išsiuntusi anksčiau. Senelis pakilo į dangų iš kur prižiūrėjo pasaulio tvarką ir kalbėjo žmonėms. Kiyas dangumi judėjo tamsiu paros metu ir taip pat kalbėjo žmonėms. Už Kiyas buvo Okiyas šviesos išdėstytos nustatyta tvraka, kad praneštų apie gamtos ciklus ir laiką, kada reikia sodinti, nuimti derlių ir iškeliauti. Tą tvarką nustatė Didžioji Dvasia - kol žmonės dar buvo oloje.
Žmonės galėjo susikalbėti ir suprasti visus keturkojus, vienkojus, sparnuotuosius, šliaužiančiuosius ir plaukiojančius brolius ir seses, kurie mokė ir vadovavo žmonėms taip, kaip buvo prisakiusi Didžioji Dvasia. Kiekvienas iš brolių bendravo su atskira nedidele žmonių grupe - iš šios buvo pavadintos jų vardais.
Vėjų dvasia įkvėpė gyvybę žmonėms ir jų šeimoms. Tada šeimos išėjo ir pasistatė sau kaimus. Nė vienas neėmė žmona savo giminės moters. Kiekviena šeima iš savo brolių, kurių vard`nešiojo, gavo dovaną. kai kurie buvo žiniuonys, kiti kariai, kiti vadai.
Daug ciklų praėjo žmonėms gyvenant harmonijoje. Nieks nežinojo, kas yra karas, savanaudiškumas ir pavydas. Senolių kaulai ilsėjosi ramybėje. Bet atėjo metas, kai žmonės išsirinko vieną vadą, kuris vadovavo kariams. Šis vadas garbino Senelį ir visų atsakymų ieškojo tik pas jį. Kiyas ciklai ir Okiyas tebuvo Senelio pagarbinimo būdas. Tai nebuvo pagal tvarkos dėsnius ir pamažu žmonės pažino skausmą ir kančias.
Tunikų Saulės sukūrimas
Kartą labai graži mergina vedė tulžį (paukštį). Kai ji paprašė maisto, jis atnešė keletą rainių (žuvelių). Tai supykdė merginą, kuri pasakė, kad jis gali likti ant vandens, jei nori valgyti raines. O pati pakilo į dangų, kur dainavo ir šoko, kol pradėjo švytėti ir tapo Saule.
Priedas: Trumpai apie indėnų gentis
Tuskegee - paskutinė genties gyvenamoji vieta buvo tarp Coosa ir Tallapoosa upių, tačiau 1685 m. dalis jų buvo prie Chattahoochee upės netoli šių dienų Kolumbo, o likusieji aukštutiniame Tennessee netoli Longo salos. Pavadinimo kilmė nežinoma, tačiau galimai turi iš Alabamos kilusią šaknį taska (karys). 19 a. pradžioje buvo priskaičiuota apie 200 narių. Tikėtina, kad didelę genties dalį absorbavo čerokai. Spėjama, kad jų kalba buvo pietinė muskogeanų kalbos šaka.
Hitčiti - gentis, daugiausia gyvenusi prie Chattahoochee upės 4 km žemiau Chiaha. Jų kalba priklauso muskogeanų kalbų grupei ir artima mikasuki kalbai, kuria kalbama Floridoje. Ji turėjo archajišką formą, vadinama moterų šneka. Hitčiti absorbavo Creek gentis (kaip mikasuki tapo seminolų protėviais). 20 a. pabaigoje Hitčiti kalba laikoma jau išnykusia kalba.
Mikasuki (Miccosukee) Floridoje gyvenanti gentis, kilę nuo Žemutinės Chiaka, Muskogee įlankos genties, šimtmečius palaikiusios ryšius su seminolais, tačiau iki šiol išlaikiusios savo identitetą ir kalbą. Jų pirminė gimtinė buvo Tennessee slėnis, iš kurio migravo į Karoliną, o tada 18-19 a. į Floridą, sudarydami pagrindinę seminolų genties dalį, o po seminolų karų kėlėsi į Everglades. Šiuo metu gyvena keliuose šiaurės Floridos rezervatuose. 6-me dešimtm. atsiskyrė nuo seminolų, juos 1957 m. pripažino Floridos valstija, o 1962 m. federalinė valdžia. Kita dalis suformavo Mikasuki-Seminolų tautą, kurios nepripažino JAV, tačiau 1959 m. pripažino Kuba. Dėl pavadinimo kilmės ginčijamasi, tačiau manoma, kad jį davė ispanai, kai pasiekė Šiaurės Karoliną. Juan Ponce de Leon vieninteliame išlikusiame žurnale rašo, kad jo vyrai čia rastus vietinius vadino micos sucios (purvinos beždžionės), nes kaime jie gyveno žeminėse ir buvo purvini.
Komančiai - Šiaurės Amerikos indėnai, anksčiau gyvenę JAV pietinėje dalyje (Komančerijoje) ir priklausę Didžiųjų lygumų tradicijai. Komančių kalba priklauso jutų-actekų šeimai. Jie ąų a. pab.18 a. pradžioje atsiskyrė nuo šošonų ir nuo Uolinių kalnų priekalnių persikėlė į Didžiąsias lygumas prie aukštutinės Pleito upės, o 18 a. viduryje dakotų buvo išstumti į pietus nuo Arkanzaso upės. Komančių tikėjimas sukosi apie nepaprastas galios pasiekimą per vizijas, tačiau specialių ritual tam nebuvo. Jie tikėjo į Aukščiausiąjį dievą, dvasias, anapusinį gyvenimą ir mirusiuosius laidodavo beveik iškart po jų mirties, saurame kape. Kapą uždengdavo akmenimis, o kartais paaukodavo velionio žirgą. Tada prasidėdavo gedulas, kurio metu artimieji garsiai išreikšdavo savo liūdesį. 19 a. antroje pusėje tarp jų paplito Saulės ir dvasių šokiai, o vėliau ir pejoto naudojimas. Tada atėjo eilė krikščionybei...
Tunika - indėnų gentis Misisipės valstijoje, kalbanti izoliuota kalba. 19 a. pradžioje persipynė su biloksių gentimi ir nuo 1981 m. vadinami tunika-biloksių gentimi. Save tunikais laiko apie 700 žmonių.
Biloksiai - indėnų gentis, kalbanti sijų šeimos kalba. Save vadina Taneksa. Pradžioje gyveno netoli Meksikos įlankos prie Biloksio miesto (Misisipės valst.). Vėliau buvo išstumti į Luizianos valst. ir Teksaso rytus. Galiausiai susilieju su tunikais. Apie 1000 gyv.
Aymara etninė grupė gyveno Anduose prie Titikaka ežero (Bolivijoje, Peru ir Čilėje) dar iki inkų. Regioną užkariavo inkų valdovas Huayna Kapakas (valdęs 1483-1523 m.). Netgi inkų slaptoji kalba: buvo tam tikra aymarų kalbos forma. 16 a. atvykus ispanams, aymarų grupės pasklido po Boliviją. Dabar jų yra apie 2,3 mln.
Juodakojai ir Saulės šokis
Vorų pramotė pagrobė ugnį
Šamanizmas: religija ar ritualas?
Kiti Š. Amerikos pasaulio tvėrimo mitai
Pasaulio tvėrimo mitai (Amerika) - 3 dalis
Žmonių aukojimas actekuose kaip kosmologija
Ivonas Koderas. Miško pasakos ir paslaptys
Popul Vuh - senovės majų šventoji knyga
Strėlės, skrodžiusios laukinius Vakarus
Zep Tepi - pirmasis laikas
Senojo pasaulio ženklai
Airiai atrado Ameriką
Filipinų tvėrimo mitai
Vaivorykštės mitai
Baltieji bizonai
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis
Pasaulio sukūrimas
Vartiklis