Žmonių aukojimas actekuose
Actekų religija yra labai savitas religijų istorijos reiškinys, bent jau dėl to, kad žmonių aukojimas, retkarčiais pasitaikantis ir kitose religijose, čia paverstas pačiu religijos branduoliu, dar daugiau - netgi pasaulėžiūros ir kosmologijos ašimi.
Žemdirbių religijos kartais, prieš sėjos pradžią, numanydavo žmogaus aukos galimybę, rečiau tokia auka buvo dedama per derliaus šventes. Religiniu istoriniu požiūriu tai suprantama: visos žemdirbių genties ar valstybės likimas priklausė nuo derliaus, tad dievams prieš sėją būdavo skiriama pati baisiausia, bet ir vertingiausia auka - žmogaus gyvybė. Bet vis dėl to religijų istorijoje tai pakankamai reti atvejai. Actekuose buvo kitaip.
Kruvini ir pabaisiški actekų ritualai vis dėlto nebuvo kažkokio prigimtinio jų žiaurumo apraiška (nors be to, žinia, neapsieita). To paprasčiausiai reikalavo pasaulio tvarka, to reikalavo mitai, pagal kuriuos ir buvo organizuojamas religinis ir socialinis gyvenimas. Pirmavaizdžiai visada sąlygoja religijas.
Pasak actekų mitologiją, kadaise gyvenęs aukso amžiaus pagrindėjas, kultūrinis didvyris Kecalkoatlis*) valdė laimingą tautą. Tačiau į žėrintį pirmapradį pasaulį įsiveržė burtininkas Tecatlipoka, kas reikštų Rūkantis veidrodis. Jis organizavo prieš Kecalkoatlį nukreiptą judėjimą ir jo tikslas buvo ne tik įveikti Kecalkoatlį, bet ir įvesti žmonių aukas.
Mat Kecalkoatlio valdymo metu jo valia buvo praktikuotos tik gyvačių, drugelių, žiogų aukos. Žmogaus aukojimo Kecalkoatlis vengė. Tecatlipokai klasta ir maginėmis priemonėmis pavyko įsibrauti į tuometinę sostinę Tolaną, į valdovo rūmus. Jis nugirdo Kecalkoatlį, kuris apsvaigęs santykiavo su savo seserimi, vyriausiąja žyne, ir dėl tos priežasties buvo priverstas atsisakyti sosto. Atgailaudamas dėl savo nusižengimo Kecalkoatlis paliko miestą ir arba išplaukė plaustu, arba virto Aušrine, tačiau pasižadėjo kada nors sugrįžti (papildomai paskaitykite apie Baltojo Dievo legendą). Įsiviešpatavo piktasis burtininkas Tecatlipoka, su visomis to viešpatavimo lemtimis, taigi ir su žmonių aukojimu.
Iš šio mito galima spėti, kad ir patiems actekams žmonių aukojimas nebuvo toks jau savaime suprantamas dalykas, jie puikiai nuvokė, kad tai nėra gerai. Tačiau to reikalavo religija. Tecatlipokos eroje žmonių aukos yra neišvengiamos. Juolab, kad kruvina auka ir aukojimasis buvo actekiškojo kosmoso pagrindas.
Actekų kosmogonija ir kosmologija
Visas actekų dangus buvo sudarytas iš 13 sferų jo šaknys - actekų sostinėje Tenočtitlane. Kosmosas atsiranda šitaip. Pirmųjų dievų pora, Ometoatl, tryliktajame danguje pagimdo 4 vaikus: Raudonąjį Tecatlipoką, Juodąjį Tecatlipoką, Kecalkoatlį ir Huitzilopochtlį. Visi jie nejudėdami rymo šešis šimtmečius, po to keturi vaikai susirenka, idant pasvarstytų, ką gi jie galėtų nuveikti.
Kecalkoatlis ir Huitzilopochtlis sutvarko kosmosą, sukuria ugnį, pusę Saulės (kuri tik truputį šviečia), žmones ir kalendorių. Po to visi susitinka vėlei, sukuria vandenį bei dievus. Bet tai dar ne viskas. Saulė nešviečia.
Actekai žinojo, kad kosmoso istorijoje yra penki laikmečiai; jie patys gyveną penktojoje epochoje. Kiekvieną epochą valdo atitinkama dievybė, o jos pasibaigia katastrofomis. Penktoji pasibaigs siaubingu žemės drebėjimu.
Epocha sukuriama nepaprastai sunkiai. Taip dievų susirinkimas, tūnodamas prie ugnies (aplink viešpatauja tamsa), iš savo tarpo išsirenka du dievus, Nanhuaciną ir Tecucteatlį, kurie turi pasiaukoti ugnyje, idant sukurtų naują epochą. Jiedu pasiaukoja, iš visų keturių pusių sušvinta rytmečio žara, deja, Saulė neteka. Kecalkoatlis žvelgia į rytus ir regi, jog Saulė tik vos ne vos pakyla, juda į kairę ir dešinę, tačiau taip ir neužteka. Šią tragišką akimirką visi dievai nutaria pasiaukoti. Ecatlis perpjauna jiems gerkles. Tačiau ir ši auka neišjudina Saulės - tik Vėjas pūsdamas sugeba ją įstumti į orbitą.
Taigi kosmosas nestabilus, tik labai didelėmis pastangomis galima jį palaikyti; mitinis dievų pasiaukojimas tampa žmonių aukojimo provaizdžiu. Tam tikra prasme actekai jautėsi atsakingi už visą kosmosą, už kasdienį Saulės judėjimą dangaus skliautu. Jų ritualai ir buvo skirti palaikyti Saulę. Ir nėra didesnės jėgos, nei ta, kurią teikia žmogaus auka. Actekai kariaudavo karus, idant susirinktų pakankamai belaisvių. O per pagrindinius metinius aukojimus būdavo nužudoma apie dešimt tūkstančių žmonių.
Saulė galėdavo judėti toliau. Dar metus, dar vieną ciklą.
Laukite - bus daugiau... >>>>>
Gintaras Beresnevičius
*) Kecalkoatlis (Plunksnuotoji gyvatė) arba Kukulkanas (taip pat ir
Kokomacinas, Baltasis Teskatlipoka) actekų (ir kitų Centrineės Amerikos tautų) gerasis, vienas iš
aukščiausiųjų dievas, naktinio dangaus ir vėjų valdovas, žynių luomo, kultūros globėjas.
Laikytasamatų, žemdirbystės ir metalų apdirbimo išradėju, atvykęs iš Rytinės žvaigždės (Veneros). Atvykę
ispanai pakeitė actekų mitą apie šį dievą ir pavertė jį baltuoju dievu, o svarbiausiu dievu tada tapo (juodasis)
Teskatlipoka - nakties, mirties, šalčio, blogio, griovimo dievas. Kecalkoatlis vaizduotas kaip bronzinės odos spalvos
aukštaūgis, apsisiautęs kecalio plunksnų apsiaustu, su anties snapo formos kauke ant veido (panašia į barzdą).
Kecalkoatlis laikomas Čičalmos sūnumi, kuri pastojo, prarijusi nefrito akmenėlį. Pagal mitą, Žemė yra dievų dvynių
Teskatlipokos ir Kecalkoatlio kūrinys. Teskatlipoka, kurdamas pasaulį, prarado koją ir dėl to jis visur vaizduojamas be
kojos ir su styrančiu kaulu. Kartą Teskatlipoka nugirdė Kecalkoatlį ir šis nusprendė namo grįžti valtimi iš gyvatės odos.
Tačiau valtis sudegė ir į Rytinę žvaigždę nuskrido tik Kecalkoatlio širdis.
Pradžioje Kecalkoatliui nebuvo aukojami žmonės; aukomis buvo drugeliai ir kolibriai. Žmonės aukoti pradėti vėlyvuoju
laikotarpiu, kai jo įtaka jau buvo sumenkusi.
Skaitiniai
Majų krašte
Baltojo Dievo legenda
Druidų žmonių aukojimai
Saulės iniciacijos užrašai
Popul Vuh: majų šventoji knyga
Senojo pasaulio ženklai Amerikoje
Strėlės, skrodžiusios laukinius Vakarus
Pasaulio tvėrimo mitai, Amerika
Mito ir mokslo susidūrimas
Juodakojai ir Saulės šokis
Mitologijos skiltis
Vartiklis