Indėniškosios kultūros

Šamanai    

Šamanizmas paplitęs beveik visame pasaulyje. Suomijoje noidai išnyko 11 a., vengrų taltosai - 18 a. Šiandien kazachų ir kirgizų šamanai vadinami bakši, čigonų - čovali, kinų - vū, sumatriečių - sibaso, maliečių - pojanš, eskimų - angokok, gruzinų - kadagi. Jį juos panašūs turkų šokantys dervišai - sufijai. Šamanizmas į Centrinę Aziją atkeliavo iš Antikos mažai žinomos bono religijos forma, jos šaknys Mitros kulte.

Šamanizmas: religija ar ritualas?

Turime apibrėžti tą laiką kai pirmieji Homo sapiens atstovai pradėjo keistis antgamtinių sąvokų suvokimo patirtimi ir susirūpino pirmaprade kuriančiąja galia.

Ankstyvaisiais žmonijos amžiais ši bauginanti ir gyvybinė galia reiškėsi žmogiškosioms būtybėms per nuolatinį gamtos (Didžiosios Motinos) atgimimo ir mirties ciklą. Tie tolimieji mūsų protėviai turėjo daugiau emocinių ir „religinių“ patirčių nei bendrų tikėjimų. Biosocialiniai ir psichologiniai veiksniai įtakojo ypatingos transkultūrinės (gal net pan-žmogiškosios) išraiškos būdo atsiradimą - universalią tikėjimo schemą, kurioje žmonijos, (kaip gamtiškosios būties dalies) vaidmuo nėra pasyvus. Tai šamanavimas...

Šamanų praktika žymi tą slenkstį, nuo kurio prasideda žmonijos pastangos sukurti antgamtinio pasaulio suvokimo sistemą. Tai buvo pastangos išnarplioti universaliąsias pasaulines paslaptis (visatos, žemės, žmonių, gyvūnų, augalų kilmė) bei gyvenimo ir mirties prasmės bei reikšmės egzistenciniai klausimai. Buvo kuriami būdai leidžiantys gauti Visatos ezoterinio pažinimą. Kosminių pasaulių vizijos buvo išgaunamos ekstazę (bei psichodinaminius procesus) sukeliančiais ritualais. Nevengiant panaudoti ir haliucinogenines medžiagas.

Šamanistiniame įvaizdyje dominuoja transformacijos tema. Ekstazė pakylėja asmenį iki Dievo, - ir šioje būsenoje gali būti įgaunamas giliapradis dieviškasis pažinimas. Tik per buvimą dievu galima suvokti, kad Dievas yra. Tai mums perteikia ir tantriškoji tradicija: „nadevo devam arkayet“ („niekas išskyrus dievą negali pašlovinti dievą“)...

Kiek kartų reikia apeiti ratu norint tapti juo?

Šamanizmas yra plati sąvoka apimanti daugelį įvairių „praktikų“ visame pasaulyje. kartais labai skirtinguose kraštuose atliekami stebėtinai panašūs ritualai (Amerikos indėnų, eskimų, Suomijos lapių, Sibiro ar Graikijos tautelių).

Tačiau iš kokių amžių glūdumos jie ateina? Jozefas Kampbelas*)neandertalietis, išsivystė tik prieš 300 tūkst. metų. jis gyveno savanose žemiau Riss-Wurm ledynmečio pakraščio (buvusio prieš 200-40 tūkst. m.). Pirmieji ritualiniai palaidojimai datuojami 60 tūkst. m. amžiumi. Pagal Brianą Faganą medžioklių migracija į Š.Ameriką buvo negalima tol, kol nenutirpo Wurm ledynai (prieš 40-35 tūkst. m.). Tai sutampa su šiuolaikinio žmogaus atsiradimo pradžia (prieš 40 tūkst. m). ir įrodoma, kad į Š.Ameriką atsikėlė jau "Homo Sapiens". Beringo sąsiaurį buvo galima pereiti kelis kartus, bet Homo Sapiens tuo tiltu pereiti galėjo tik vienąkart (maždaug prieš 25-14 tūkst. m.). Pirmoji tiksliai nustatyta data Š. Amerikoje yra 4241 m. pr.m.e.

Kodėl vėl susidomima tokia sena praktika? Tai turi asmenines ir socialines priežastis. Mūsų visuomenė iš agrarinės vėl tampa medžioklių (klajoklių) bendrija (pagal lingvistinius tyrimus). vėl reikia valdyti stresą keičiant elgesį atsižvelgiant į kintančias aplinkos sąlygas.

Kasdien patiriame begales traumų. Medžioklių visuomenė buvo išmokusi greitai prisitaikyti prie aplinkos stresų: jei šalia nepakanka maisto - keliauk kitur. Perėjus į agrarinį gyvenimo būdą šamanai įtraukė naujas praktikas. Jei šiemet blogas derlius, tai gal kitąmet bus geresnis. Gal reikia dirbti daugiau ir viršderlį pasilikti "nedėkingiems" metams?

Ši patirtis šiuolaikinėje visuomenėje yra supainiota. Tarkim, ką darom, kai namuo nebelieka maisto? Sėdame į mašiną ir riedame iki artimiausio supermarketo, nes žinome, kad tik iškart pakeitę elgseną (važiuoti apsipirkti) mes galim pašalinti stresą (nėra maisto).

Kaip individualai mes siekiame tokio ezoterinio pagrindo leidžiančio patogiai gyventi. Mūsų kultūra vis dar agrarinio pobūdžio (pasidėti ateičiai, planuoti į priekį), o visuomenė mus verčia "medžioti" (momentinis pasitenkinimas ir pirkimas). Dauguma asmenų pasimeta pereinamojo laikotarpio situacijose.

Kilus stresui savo atmintyje ieškome paruoštų sprendimų. Mūsų medžiotojų instinktas sako: "Štai, nėra daugiau maisto. Keliaukim už tos kalvos; ten šiuo metų laiku visuomet ką nors surandi". Nusigręžiame nuo technologijų, kurios sukelia traumas ir renkamės tai, kas jas užgydo. Vieniems tai religija, kitiems sportas. Tai gali būti iškylavimas, alpinizmas, Rytų kovos, joga,...

Mihaly Csikszentmihalyi kelias prasideda sąmoningos veiklos valdymu. Tai paruošia dirvą tolimesnei veiklai, tame tarpe ir Kelionei (į kitas plokštumas). Sužinojęs, ką jis daro sąmoningai, žmogus pažįsta, ką daro automatiškai. Tada jis tai gali priversti paklusti sąmonei.

Senelė Paula aiškina: „Sužinosite, ką padarėte, tik padarę tai. Ką darote žinosite darydami tai. Apie tą, ką ketinate daryti, žinosite prieš pradėdami daryti. Tada jūs galite rinktis, ką daryti“.

Šamanai žino, kad sąmonė apribota, nes negali mąstyti, kas yra anapus problemos. Šamanistinius pratimus atlikinėjo net A.Einšteinas (problemos perkėlimą, daugelio problemų vienalaikį iškėlimą ir dėmesio perkėlimą į kelis tos pačios problemos lygius).

Galima „susirūpinti“ tuo, kas yra aplink mus ir mumyse. Tada reikia išmokti priimti tą rūpestį ir tikėtis (taip, kad laukimas neapakintų paslepiant tai, kas yra).

Išvysčius „priėmimo patirtį“ - be apribojimų pereinama prie visko, kas supa mus. Mokomasi bendrauti su būtybėmis, kurios laikomos mitinėmis (tiek tradicine, tiek Jungo prasmėmis).

Sekantis žingsnis - pažinti susirūpinimą nukreipiant dėmesį į tai, į ką norima. Tada jis gali padėti kitiems ir sugebėti priimti ir panaudoti pagalbą. Galima gydyti save ir kitus. Tai gali įgauti daug skirtingų formų (sapnuotojas, būgnininkas, žiniuonis, haliucinacijos, kelio ieškotojas, toliaregis, giedotojas, pasakorius, mokytojas, vizijų regėtojas, išminčius...). Gydymas gali būti fizinis, emocinis, psichologinis ar dvasinis. Bet prieš gydydamas kitus reikia išmokti gydyti save.

Tam reikia susirūpinti pačiam. Tai uždaro ratą. Susirūpinę savimi galime pakeisti mūsų sąmonės apribojimus. Mes galime keisti save ir keisti Visatą parodant kitiems, kad tai galima pakeisti. Kuo labiau susirūpinate savimi tuo labiau galima panirti į šamanizmo pratybas. Tai ėjimas ratu Tai koks išlošimas?

Kiek kartų reikia apeiti ratu norint tapti juo?  


*) Džozefas Kembelas (Joseph John Campbell, 1904-1987) – amerikiečių lyginamosios mitologijos bei religijotyros specialistas, psichologiniais ir fenomenologiniais metodais bandęs paaiškinti mitų prasmes. Jis buvo „monomito“ idėjos autorius -t.y. kad visi pasaulio mitai yra viena ir ta pati istorija, tik pateikta skirtingais būdais; o taip pat visi mitai, nepaisant laiko, vietos, socialinės terpės skirtumų, yra vienijami bendrų esminių elementų. Dar pabrėžė „didvyrio“ aspektą, kuris yra tarsi pavyzdys, kuriuo reikia žmogui sekti. Mitas ne nurodo gyvenimo prasmę, bet yra tarsi priemonė, parodanti, kaip reikia gyventi.
Kempbelas išskyrė 4 pagrindines mito funkcijas: metafizinę, kosmologinę, sociologinę ir pedagoginę. Jis buvo šiuolaikinės mitologijos kūrimo entuziastas ir įkvėpė Dž. Lukasą sukurti „Žvaigždžių karus“.

Papildomai skaitykite: Indėniškosios kultūros     
Indėnų pasaulio tvėrimo mitai     


Vaivorykštės mitai
Baltieji bizonai
Šamanizmo tekstai
Mažojo elnio pėdsakai
Indėniškosios kultūros (eskimai)
Evenkai, jakutai, eskimai
Juodakojai ir Saulės šokis
Pasaulio tvėrimo mitai (Amerika) - 3 dalis
Žmonių aukojimas actekuose kaip kosmologija
Popul Vuh -senovės majų šventoji knyga
Strėlės, skrodžiusios laukinius Vakarus
Druidų žmonių aukojimai
Airiai atrado Ameriką
Senojo pasaulio ženklai
Zoologija ir mitologija
Majų krašte
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis
Atlantidos puslapis
Pasaulio sukūrimo puslapis
Kundalini joga
Vartiklis