Karlas Jungas ir sapnai  

Skaitykite: Karlas Jungas ir NSO   
K. Jungo mintys apie sapnus   
Pasidalinkite savo sapnais   

Pabudau su sapnu akyse,  Allen Ginsberg1)

Tik sulaukęs 60-ies, K. Jungas papasakojo vaikystės sapną, susapnuotą būnant 4 m. Kai kuriuos to regėjimo epizodus mokslininkas bandė įminti visą gyvenimą.

... Sapne jis pamažu artinosi prie akmenimis apmūrytos skylės, žiojėjusios žemėje netoli namų. Akmeniniais laiptais jis leidosi į niūrioje prieblandoje skendinčią patalpą. Kiekvieną jo žingsnį lydėjo baimė, bet kartu ir didelis smalsumas. Pagaliau kambario viduje pamatė stovintį pasakiško grožio auksinį sostą, kuriame buvo matyti kažkas gyvas, didelis ir panašus į kelmą. Tasai viršuje turėjo tik vieną akį – nejudančią ir žvelgiančią į viršų.

Carl Jung Tik praėjus daugybei metų, būdamas jau patyręs psichiatras, jis suvokė sapno prasmę:
mažas berniukas sapne išgyveno susitikimą su pirmapradžiu falo simboliu. „Per tą vaikišką sapną buvau įvestas į žemės misteriją. Iš tikrųjų, buvau savotiškai įšvęstas ir pripažintas šešėlių karalystėje“, - autobiografijoje rašė K. Jungas. Jis buvo nepaprastai jautrus vaikas. Jautrumą padidino ir vaikystėje patirta trauma, kai nusirito stačiais laiptais. Po to nutikimo mažasis Karlas dažnai alpdavo, tačiau, kaip pats rašė, tas išskirtinis jautrumas atvėrė jam šešėlių pasaulio vartus. Jaunuolis gyveno tarsi dviejuose asmenyse, dviejuose paraleliniuose pasauliuose. Vienas jų lankė mokyklą, ruošė pamokas, pergyveno dėl nesėkmių, o ypač jam nesisekė bendrauti su bendraamžiais. Kitas gyveno šventumo lygmenyje, nepaliaujamai jausdamas Dievo artumą; tai buvo vidinis dvasinis gyvenimas. Šios dvi esybės nuolat susidurdavo, tarpusavy varžėsi. Jau suaugęs K. Jungas tvirtino, kad tas savotiškas asmenybės susidvejinimas nieko bendra neturėjo su šizofrenija. Vidinis pasaulis jo gyvenimui darė vis didesnę įtaką, nes, anot mokslininko, jis netrukdė tam, kas kyla iš vidaus. Tiesa, aplinkiniai jo nesuprato. Po kelių nesėkmingų bandymų jaunasis K. Jungas liovėsi dalintis mintimis ir išgyvenimais su bendraamžiais. Tik motina, jo akimis, irgi gyveno „dvigubą“ gyvenimą, turėjo savąją dvasios paslaptį. Artima Karlui buvo ir pusseserė Helena Preisverk2), spiritizmo seansais padėjusi jam kaip mediumė.

K. Jungo indėlio į šiuolaikinę psichologiją ir psichiatriją negali neįvertinti. Dabar yra įprastos psichologo konsultacijos, pastangos įsiklausyti į save – ir tai šio šveicaro nuopelnas. Tiesa, iki jo "tai" tyrinėjo Z. Froidas, tačiau jis įvertintas buvo gerokai vėliau. K. Jungas žavėjosi jo teorijomis ir kurį laiką jautėsi esąs jo mokinys. Tačiau pamažu ėmė ryškėti jo požiūrio į pasaulį skirtumai.

K. Jungas nenorėjo pritarti Z. Froido teorijai, kad visiškai visi žmogaus veiksmai turi „seksualinį pamušalą“. Tam, ką nebuvo įmanoma susieti su seksu tiesiogiai, Z. Froidas sugalvojo terminą „psichoseksualu“. Dvasingumas, anot jo, yra ne kas kita, tik „išstumtas, nuslopintas seksualumas“, o kultūra – tai, kas gimsta iš tokio suvaržymo.

Libido teoriją K. Jungas laikė viena galimų hipotezių, kai Z. Froidui ji atrodė neabejotina tiesa. Deja, jų moksliniai ginčai paprastai baigdavosi tuo, kad Z. Froidas jaunajam kolegai prikišdavo elementarios patirties stoką. O parapsichologiniai reiškiniai, taip rūpėję K. Jungui, jo mokytojui kėlė tik pašaipą. Jis vadino juos „nesąmonėmis, juodosiomis okultizmo sąnašomis“.

Pasisėmęs iš Z. Froido vertingos patirties, K. Jungas toliau ėjo savo keliu. Nepaisant mokslininko nusistatymo visus savo "išprotavimus" tikrinti kritiniais patikrinimais, jo kūryboje labai svarbų vaidmenį vaidino paties sapnuoti sapnai bei intuicija. Gilindamasis į savo ir pacientų psichiką, jis vienu metu buvo ir tyrinėtojas, ir gydytojas, troškęs palengvinti žmogiškos sielos, psichės, kančias. K. Jungui siela buvo tikrovė, visiškai reali, sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji jų – sąmonė, reguliuojanti viską, ką darome būdami sveiko proto. Antroji – pasąmonė arba tai, apie ką nemąstome, ko nesuvokiame, neprisimename, ką jaučiame ir darome nesutelkę į tai dėmesio. Joje glūdi ir tai, ką patys rengiamės padaryti, tik informacija apie tai sąmonę pasieks gerokai vėliau.

Tiesa, K. Jungas buvo įsitikinęs, kad egzistuoja kelios pasąmonės formos: asmeninė pasąmonė, palyginti silpna, slūgsanti arti paviršiaus; kolektyvinė pasąmonė – neišmatuojama gelmė, kurioje telpa viskas, kas mums įgimta, nors asmeniškai nesame patyrę. Tai jungtis su praeities kartomis, visa žmonija. Šios jungtys dažnai iškyla mūsų sapnuose tam tikrais senoviniais pavidalais, stabukais, net dievais.

Universalaus sapnininko sudarymas nėra paprastas uždavinys. Anot K. Jungo, kiekvienas sapnas, kaip ir sapnuojantis žmogus, yra nepakartojamas. Tad sapną visad reikia aiškintis konkretaus žmogaus gyvenimo fone, atsižvelgiant į jo būdą, gyvenimo patirtį, išgyvenamus sunkumus bei lankančias mintis. Tad pateikti pavyzdžiai tėra bandymas parodyti, kaip reikėtų žvelgti į sapno vaizdinius ir juos „skaityti“.

Medis. Miegančiojo dvasinės būsenos išraiška. Medžio ypatumai – tai žmogų kamuojančių klausimų atspindys. Beje, medis yra iškalbingas dvasinio augimo simbolis.

Dykuma. Užuomina, jog sapnuojantysis susidūrė su išskirtine gyvenimo situacija. Žmogaus pasąmonė jaučia, kad likimas rengia jam atvirą iššūkį. Teks akis į akį stoti su mirtina grėsme. O gal pražūtinga vidine tuštuma.

Ugnis. Žymi būtinumą atsiduoti visa keičiančių permainų liepsnai. Ugnis sapne yra ir Dievo simbolis.

Vanduo - daugiareikšmis simbolis. Bendriausia prasme byloja apie susidariusią vidinę gelmę, audringas bangas, sukeltas slaptų troškimų ir aistrų.

Pasak K. Jungo, sapno veikėjai gali žymėti sapnuotojo psichinę būseną ir kompleksus jo galvoje (subjektyvi interpetacija) ir tai, kaip jie siejasi su tikrais žmonėmis realybėje (objektyvi interpretacija). Objektyvi interpretacija aktuali, kai sapno veikėjas yra svarbus asmuo sapnuotojo gyvenime, pvz., šeimos narys, artimas draugas ir pan. Subjektyvi interpretacija labiau aktuali tada, kai sapno veikėjas yra tolimas, nereikšmingas ar nepažįstamas, asmuo, istorinė ar netikra asmenybė.

... Aiškintis sapnus K. Jungui atrodė itin svarbus dalykas. Tam jis sukūrė specialią metodiką, pagal kurią sapną „išnarstydavo“ į atskiras detales, išgrynindavo juose šmėkštelėjusius motyvus. Tada juos lygino su įvairių tautų bei epochų mitais, sakmėmis bei simboliais. Vėliau iššifruotus elementus jungdavo į loginę seką ir taip gaudavo susapnuotą prasmingą pranešimą. Žinoma, taip paaiškinti sapną gali tik gerai pasirengęs žmogus. O K. Jungas buvo visapusiškai apsišvietęs – studijavęs senųjų tautų mitologijas, susipažinęs su Rytų ir Vakarų dvasinių tradicijų istorija, gilinęsis į kinų ezoteriką bei pirmųjų amžių gnostikų mokymus. Jis išmanė Viduramžių mistikų darbus, domėjosi alchemija bei rozenkreicerių judėjimu. Neaprėpiama šveicaro erudicija leido jam analizuoti pacientų sapnus labai įžvalgiai ir tiksliai; ir taip vaduoti žmones nuo įvairiausių psichikos sutrikimų. Daugelis psichoterapeutų ir dabar sėkmingai naudoja K. Jungo metodus. Moters charakteryje ieškoti vyriškų bruožų, o vyro prigimtyje moteriškų savybių – irgi K. Jungo sumanymas. Atrodo, tik 21 a. žmonės tėra linkę patikėti genialaus šveicaro tikinimu, jog gyvenimui prasmę suteikia pastangos atverti slapčiausias savo dvasios kertes.

K. Jungas nemanė, kad sapnai slepia, nutyli, priešingai, laikė juos atskleidžiančiais. Iš esmės jam nelabai rūpėjo, kas negero nutiko vaikystėje, o labiau buvo aktualu, ką sapnai sako apie mūsų potencialą, kaip padeda spręsti esamas problemas. Deja, Jungo laikais psichoanalizė dar buvo visai naujas mokslas, todėl iš dalies galima „pateisinti“ tuometinį jo neracionalų „fetišą“ kolektyvinei pasąmonei, archetipams, alchemijai ir panašiems reiškiniams. Nepaisant to, Jungas yra vienas iš sapnų analizės, ir apskritai psichoanalizės, pionierių, įnešęs nemažą indėlį. Ir Jungas, ir Froidas, nepaisant jų nesutarimų, sutiko, kad sapnai kyla iš pasąmonės.


1) Alenas Ginsbergas (Irwin Allen Ginsberg, 1926-1997) – bytnikų kartos amerikiečių poetas ir rašytojas, geriausiai žinomas poema „Riksmas“ (Howl, 1956) apie tuometinės JAV materializmo ir konformizmo jėgas, varančias jo draugus į depresiją ir savęs žlugdymą. Kartu su D. Keruaku ir V. Berouzu buvo iškiliausi bytnikų atstovai, kartu su jais patyręs dzen budizmo įtaką, dažnai vyko į Indiją. Dovėjosi ir krišnaizmu. Buvo aktyvus visuomenininkas. Padarė didelę įtaką 7-ojo dešimtm. kontr-kultūrai. Buvo viešas gėjus ir 30 m. faktiškai gyveno santuokoje su rašytoju P. Orlovskiu.

2) Helena Preisverk (Hélene „Helly“ Preiswerk, 1881-1911) – šveicarų mediumė ir drabužių dizainerė, K. Jungo pusseserė. 1899-1900 m. atliktus mediumo seansus su ja jis aprašė savo daktarinėje disertacijoje (ją įvardindamas kaip „Miss SW“).

K. Jungas. Žvelgiant į pasąmonę: sapnų simbolių archetipai

Jau minėjau, kad sapnai atlieka kompensacijos funkciją. Ši prielaida reiškia, kad sapnas yra normalus psichikos reiškinys, kuris pasąmonės reakcijas ir spontaniškus impulsus perduoda sąmonei. Daugelį sapnų galima aiškinti padedant pačiam sapnuotojui, kuris pateikia asociacijas ir sapno vaizdinių kontekstą, o jais remiantis, galima pažvelgti į visus jo aspektus. [ … ]

Mano požiūrį į “archaiškas liekanas”, kurias aš vadinu “archetipais”, arba “pirmykščiais vaizdiniais”, nuolat kritikavo žmonės, kuriems stinga reikiamų žinių apie sapnų psichologiją ir mitologiją. Terminas “archetipas” dažnai suprantamas neteisingai – kaip reiškiantis tam tikrus apibrėžtus mitologinius vaizdinius ir motyvus. Bet tai ne kas kita, kaip sąmoningas atvaizdavimas; būtų absurdiška teigti, kad tokios įvairios išraiškos formos gali būti paveldimos.

Archetipas yra tendencija (polinkis) kurti tokias motyvo išraiškas (pavaizdavimus) – išraiškos gali labai skirtis detalėmis, tačiau nenukrypsta nuo pagrindinio modelio. Pavyzdžiui, esama daug priešiškų brolių motyvo išraiškų, nors pats motyvas išlieka tas pats. Daugelis kritikų neteisingai tvirtino, kad aš kalbu apie “paveldėtąsias išraiškas”, ir, tuo remdamiesi, jie atmetė pačią archetipo idėją kaip paprasčiausią prietarą. Jie neatkreipė dėmesio į tai, kad jeigu archetipai būtų išraiškos, kurios kyla mūsų sąmonėje (arba yra sąmonės įgyjamos), mes turėtume juos gerai suprasti, o ne suglumti ir apstulbti, kai jie pasirodo mūsų sąmonėje. Kai iš tikrųjų jie yra instinktyvi linkmė, kaip instinktyvus paukščių impulsas sukti lizdus arba skruzdžių – kurti organizuotas gyvenvietes – skruzdėlynus.

Čia turiu paaiškinti ryšį tarp instinktų ir archetipų: tai, ką mes vadiname instinktais, yra fiziologiniai poreikiai, suvokiami pojūčiais. Bet tuo pačiu metu jie pasireiškia fantazijomis ir dažnai jie pasireiškia tik simboliniais vaizdiniais. Šios apraiškos ir yra tai, ką aš vadinu archetipais. Jų kilmė nežinoma; jie atsikuria bet kuriuo metu ir bet kuriame pasaulio krašte – netgi tada, kai visiškai neįmanoma, kad būtų buvę perduoti tiesioginio perėmimo ar “kryžminio apvaisinimo” keliaujant iš vietos į vietą.

Prisimenu daugybę žmonių, kurie konsultavosi su manimi, nes juos trikdė jų pačių ar jų vaikų sapnai. Jie visiškai nesugebėjo suprasti savo sapnų kalbos. Priežastis buvo ta, kad sapnuose būta tokių įvaizdžių, kurių jie negalėjo susieti su niekuo, ką prisimintų ar būtų perdavę savo vaikams. Nors kai kurie mano pacientai buvo labai išsilavinę, kiti net patys psichiatrai. [ … ]

Štai svarbiausi sapnų motyvai:

  1. “Piktas (blogio) gyvūnas”, panašus į gyvatę pabaisa su daugybe ragų, kuris užmuša ir ryja kitus gyvūnus. Bet Dievas pasirodo iš keturių kampų, kuris iš tiesų yra keturi atskiri Dievai ir prikelia visus negyvus gyvūnus.
  2. Įžengimas į dangų, kur pagonys šoka šventinius šokius; nusileidimas į pragarą, kur angelai daro gerus darbus.
  3. Būrys mažų gyvūnų išgąsdina sapnuotoją. Gyvūnai didėja iki milžiniško ūgio ir vienas iš jų praryja mergaitę.
  4. Į mažą pelytę įsiskverbia kirminai, gyvatės, žuvys ir žmonės. Taip pelė tampa žmogumi. Tai vaizduoja keturias žmogaus atsiradimo stadijas.
  5. Lašas vandens, kaip jis atrodo, kai žiūri į jį per mikroskopą. Mergaitė mato, kad lašas pilnas medžio šakų. Tai atspindi pasaulio kilmę.
  6. Blogas berniukas turi žemės grumstą ir mėto jo gabaliukas į kiekvieną praeivį. Tokiu būdu visi praeiviai tampa blogi.
  7. Girta moteris įkrinta į vandenį ir išbrenda atsinaujinusi ir blaivi.
  8. Veiksmas vyksta Amerikoje, daugybė žmonių eina pro skruzdėlyną, o skruzdėlės juos puola. Apimta panikos, sapnuotoja puola į upę.
  9. Dykuma mėnulyje, kur sapnuotoja taip giliai nugrimzta į žemę, kad pasiekia pragarą.
  10. Šiame sapne mergaitei pasirodo švytinčio kamuolio vizija. Ji paliečia kamuolį. Nuo jo sklinda garai. Ateina žmogus ir ją užmuša.
  11. Mergaitė sapnuoja sunkiai serganti. Staiga iš po jos odos išnyra paukščiai ir visiškai ją uždengia.
  12. Uodų spiečius užstoja saulę, mėnulį ir visas žvaigždes, išskyrus vieną. Ta žvaigždė nukrinta ant sapnuotojos.

Froido kelias
K. Jungas ir mandala
Pažvelk į save iš šalies
Karlas Jungas ir NSO
K.Jungo mintys apie sapnus
K. Jungas. Vėlyvosios mintys
Ralph Robert Moore. Sapnai
R. de la Serna. Nauja sapnų teorija
R.Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Chaosmo estetika: James Joyce Viduramžiai
Archetipo koncepcijos vystymasis
Cogito ergo sum: Sapnai
Nyčės gyvenimo drama
Filonas apie sapnus
Filosofijos atsiradimas
Filosofijos skiltis
Mitologija
Vartiklis